- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-28
- Bylos Nr.
- eA-3883-968/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04297-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- „LIT-INVEST“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lit-Invest“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas UAB „Lit-Invest“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Finansų ir strateginio planavimo departamento Mokesčių skyriaus 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. A-51-82420/17(2.14.1.45-FN3) (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas); 2) panaikinti Administracijos 2017 m. rugsėjo 6 d. įsakymo Nr. 30-2228 (toliau – ir Įsakymas, ginčijamas įsakymas) dalį dėl UAB „Lit-Invest“ valdomo nekilnojamojo turto įtraukimo į Administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 30-2228 patvirtintą Sąrašą objektų, kuriems 2018 m. taikomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas (toliau – ir Sąrašas); 3) panaikinti Administracijos Finansų ir strateginio planavimo departamento 2017 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. A51-65341/17(2.14.1.45-FN3) (toliau – ir Raštas, ginčijamas raštas); 4) įpareigoti Administraciją išbraukti pareiškėjo valdomus objektus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), iš Sąrašo.
2. Pareiškėjas savo skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso degalinė su plovykla (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), stoginė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), suskystintų dujų modulis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kiti statiniai – dvi kuro kolonėlės, požeminio skysto kuro rezervuaras (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Degalinė), esantys (duomenys neskelbtini).
2.2. Pareiškėjas Raštu buvo informuotas, kad jo valdomi nekilnojamojo turto objektai Administracijos direktoriaus Įsakymo dalimi įtraukti į Sąrašą. Pareiškėjui buvo išaiškinta teisė pateikti dokumentus, įrodančius, kad jo valdomas nekilnojamasis turtas neatitinka Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1-971 patvirtinto Nekilnojamojo turto, kuris yra apleistas ir (ar) neprižiūrimas ar nebaigtas statyti, bet naudojamas, nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 3.1–3.3 punktuose išvardintų kriterijų, arba, kad šių kriterijų atitikimas nulemtas vienos ar keleto 4.1–4.3 punktuose išvardintų aplinkybių.
2.3. Pareiškėjas 2017 m. spalio 18 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) su prašymu išbraukti Degalinės objektus iš Sąrašo, tačiau jis ginčijamu sprendimu buvo atmestas, nes pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis Degalinės objektai nėra baigti statyti (degalinės su plovykla baigtumas – 81 proc., stoginės baigtumas – 70 proc.).
2.4. Nuo 2003 m. tarp pareiškėjo ir gretimo žemės sklypo savininko UAB „Paribys“ dėl Degalinės objektų vyksta teisminiai ginčai, kuriuose pagal UAB „Paribys“ prašymą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6081-464/2006 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-869-117/2015 pareiškėjo valdomiems Degalinės objektams yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiant pareiškėjui naudoti/valdyti jam priklausančią Degalinę, įskaitant draudimą žemės sklype vykdyti statybos darbus.
2.6. Atsakovas pareiškėjo Degalinės objektus į Sąrašą įtraukė formaliai, remdamasis tik tuo, kad Degalinės statyba nėra baigta, tačiau neatsižvelgė į tai, jog Degalinės objektų nevisiškas baigtumas buvo nulemtas teismo pritaikytų ir iki šiol galiojančių laikinųjų apsaugos priemonių, draudžiančių statybos darbus žemės sklype, išskyrus leidimą atlikti padarinių šalinimo darbus. Faktiškai Degalinės statyba yra užbaigta 100 proc., tačiau nėra galimybės Degalinės baigtumo įregistruoti VĮ Registrų centre dėl vykstančių teisminių ginčų. Be to, šiuo atveju egzistuoja Tvarkos aprašo 4.1 punkte nurodyta išimtis, kuria remiantis pareiškėjo Degalinės objektai turėtų būti išbraukti iš Sąrašo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:
3.1. Kitose bylose vykstantys teisminiai ginčai dėl Degalinės statybos nesusiję su šioje byloje nagrinėjama pareiškėjo pareiga mokėti padidinto tarifo nekilnojamojo turto mokestį, kuris mokamas tada, kai statyba yra neužbaigta, tačiau faktiškai naudojama. Be to, pareiškėjui teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6081-464/2006 uždrausta vykdyti statybos darbus, tačiau ne naudotis/valdyti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nedraudžia pareiškėjui nenaudoti nebaigtų statyti Degalinės komplekso objektų. Klausimo, dėl kokių priežasčių pareiškėjas negali užbaigti statybos darbų, nagrinėjimas šioje byloje yra perteklinis.
3.2. Į Sąrašą pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis turtas buvo įrašytas Tvarkos aprašo 3.2 punkto pagrindu. Degalinės statiniai yra nebaigti statyti, bet naudojami. Tvarkos aprašo 4.1 punktas negali būti taikomas, nes jame įtvirtinta išimtis siejama su netekimu galimybės naudoti/valdyti statinius, tačiau ne su galimybės atlikti statybos darbus netekimu.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino; panaikino ginčijamą Sprendimą, Įsakymo dalį ir Raštą; įpareigojo atsakovą išbraukti pareiškėjo valdomus ginčo objektus iš Sąrašo; priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 184,17 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, jog atsakovas įtraukė pareiškėjui priklausančią Degalinę į 2018 m. Sąrašą dėl to, kad jis faktiškai naudoja Degalinę, nors jos statyba nėra užbaigta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatyta tvarka. Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra.
6. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-6081-464/2006 buvo pritaikytos ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-869-117/2015 papildytos laikinosios apsaugos priemonės – pareiškėjui uždrausta vykdyti Degalinės statybos darbus valstybei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, Vilniuje, leidžiant atlikti savavališkos statybos, nurodytos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2014 m. gruodžio 12 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA‑00-141212-00216, padarinių šalinimo darbus. Nurodytos laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjant šią administracinę bylą nebuvo panaikintos.
7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra aktualūs teismų išaiškinimai, pateikti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-221-789/2017. Šioje byloje taip pat buvo išnagrinėjamas atsakovo priimtų administracinių aktų, kuriais pareiškėjas buvo informuotas apie jo įtraukimą į 2016 m. ir 2017 m. Sąrašus, teisėtumas, taip pat įpareigojimo išbraukti pareiškėją iš minėtų sąrašų Tvarkos aprašo 4.1 punkto pagrindu pagrįstumas, nes pareiškėjo nuosavybės teise valdomiems objektams yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiančios pareiškėjui naudoti/valdyti jam priklausančią Degalinę, įskaitant draudimą žemės sklype vykdyti statybos darbus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir pripažino atsakovo sprendimus, kuriais pareiškėjas buvo įtrauktas į 2016 m. ir 2017 m. Sąrašus, negaliojančiais, nes pareiškėjo valdomi Degalinės objektai nebuvo baigti statyti dėl objektyvių aplinkybių, t. y. dėl teismų pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas nusprendė, kad dėl šių aplinkybių yra pagrindas taikyti Tvarkos aprašo 4.1 punkte nustatytą išimtį.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. spalio 2 d. nutartimi Nr. eA‑592-438/2019 patvirtino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. sprendimo teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas nors ir sutiko su atsakovo argumentais, kad tiek Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo, tiek Tvarkos aprašo aktualios nuostatos yra siejamos su statiniais ir pastatais, o ne su žemės sklypais (Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 1 str. 6 d.), tačiau taip pat atkreipė dėmesį, kad Tvarkos aprašo 3.3 punkte (nagrinėjamoje byloje aktualus Tvarkos aprašo 3.2 p.) numatyta galimybė įrašyti faktiškai naudojamą nekilnojamąjį turtą (pastatus ir statinius) į Sąrašą yra siejama su sąlyga – šio nekilnojamojo turto statyba turi būti „neužbaigta Statybos įstatymo nustatyta tvarka“. Pagal Statybos įstatymo nuostatas statyba yra leidžiama, kai asmuo teisėtai valdo ir naudoja žemės sklypą, kuriame vykdo statybos darbus (Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p., 27 str. 16 d. 2 p.). Paminėto teisinio reglamentavimo kontekste teismas priėjo prie išvados, kad Tvarkos aprašo 4.1 punkte nustatytos išimties taikymas yra sietinas ir su draudimu žemės sklype vykdyti statybos darbus, nes asmeniui neturint galimybės teisėtai naudotis bei disponuoti žemės sklypu, jis neturi ir galimybės teisėtai šiame sklype užbaigti pradėtus vykdyti statybos darbus. LVAT konstatavo, kad pareiškėjui kompetentingų institucijų sprendimais yra nustatytas draudimas žemės sklype vykdyti, o tuo pačiu ir užbaigti pradėtus vykdyti statybos darbus, o tai atitinka Aprašo 4.1 punkto sąlygas.
9. Teismas apibendrino, kad nagrinėjamo ginčo ir ginčo, išnagrinėto administracinėje byloje Nr. eI-221-789/2017, faktinės aplinkybės skiriasi tik tuo aspektu, jog nagrinėjamas skirtingas pareiškėjo nuosavybės teise valdomų objektų įtraukimo į Sąrašą laikotarpis. Tuo tarpu kitos esminės faktinės aplinkybės (teismų sprendimais pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra panaikintos; pareiškėjui išduoti statybos leidimai panaikinti) faktiškai yra tapačios, todėl prieš tai aptartos LVAT 2019 m. spalio 2 d. nutartyje Nr. eA‑592‑438/2019 padarytos išvados yra esminės ir taikytinos nagrinėjamoje byloje.
10. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sukelia jam objektyvias kliūtis siekiant užbaigti Degalinės statybas Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Šios kliūtys yra nulemtos teismų procesiniais sprendimais pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kurios Tvarkos aprašo 4.1 punkto prasme vertintinos kaip išimtinės aplinkybės, į kurias atsižvelgus pareiškėjo nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas (Degalinė) negali būti įrašytas į 2018 m. Sąrašą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios turėtų būti vertinamos priešingai, nei LVAT išaiškino administracinėje byloje Nr. eA-592-438/2019.
11. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nustatė, kad pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio, o už advokato suteiktas paslaugas patyrė 3 393,96 Eur išlaidų, iš jų – 2 443,35 Eur išlaidų už skundo teismui parengimą (1 646,07 Eur) bei už skundo patikslinimo–paaiškinimų dėl skundžiamo administracinio akto (797,28 Eur) parengimą, taip pat 950,61 Eur išlaidų už prašymo dėl bylos atnaujinimo ir rašytinių paaiškinimų dėl LVAT priimtos nutarties rengimą ir pildymą.
12. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašoma priteisti 1 646,07 Eur suma už skundo teismui surašymą neviršija teisės aktuose nurodyto maksimalaus rekomenduojamo dydžio, todėl yra priteistina. Pareiškėjas patikslintą skundą teikė šalindamas skundo trūkumus, nurodytus teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartyje, todėl jo patirtos 797,28 Eur išlaidos negali būti pripažintos būtinomis, nes buvo nulemtos pareiškėjo netinkamai parengto skundo, todėl nepriteistinos. Pareiškėjo prašoma priteisti 950,61 Eur suma už paaiškinimų teismui parengimą viršija teisės aktuose nurodytą maksimalų rekomenduojamą dydį, todėl ji mažintina iki 516,60 Eur ir priteistina. Iš viso teismas priteisė pareiškėjui 2 184,17 Eur (1 646,07 Eur + 515,60 Eur + 22,50 Eur) išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
III.
13. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pareiškėjui iš atsakovo pakeisti – priteistą sumą sumažinti iki 515,60 Eur.
Atsiliepimas
14. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Teismo pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstai per didelės. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-221-789/2017 pareiškėjui jau buvo priteista 3 490,97 Eur bylinėjimosi išlaidų už iš esmės identiškų procesinių dokumentų, kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, parengimą. Abiejų administracinių bylų tapatumą pripažino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje dėl pareiškėjo turto įtraukimo į 2018 m. Sąrašą pareiškėjo atstovas nebeturėjo skirti tiek pat laiko procesinių dokumentų (skundo ir rašytinių paaiškinimų) parengimui, nes šiuose dokumentuose išdėstytos aplinkybės yra identiškos aplinkybėms, nagrinėtoms byloje dėl pareiškėjo turto įtraukimo į ankstesnius Sąrašus. Teismas, priteisdamas pareiškėjui visą jo prašytą bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą sumą (1 646,07 Eur), objektyviai neįvertino bylos sudėtingumo, apimties ir tapatumo su minėta analogiška byla. Nagrinėjamu atveju už skundo parengimą pareiškėjo patirta bylinėjimosi išlaidų suma iš viso neturėtų būti priteista iš atsakovo pripažinus, kad šios išlaidos nebuvo būtinos – vien tik metų pakeitimas procesiniame dokumente neturėtų būti laikomas iš esmės nauju, didelės teisinės analizės ir atstovo laiko sąnaudų reikalaujančiu veiksmu. Šiuo atveju protinga, teisinga ir sąžininga būtų priteisti pareiškėjui iš atsakovo 515,60 Eur sumą, kurią pareiškėjas sumokėjo savo atstovui už prašymo dėl bylos atnaujinimo ir rašytinių paaiškinimų dėl LVAT priimtos nutarties parengimą.
15. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos procese. Pareiškėjas teigia, kad Administracija nenurodo jokio teisinio pagrindo, kodėl turėtų būti pakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Vienintelė aplinkybė, kuria remiasi Administracija, yra kita administracinė byla, kuri nėra ir nebuvo šios administracinės bylos dalykas, todėl remtis kita administracine byla, sprendžiant klausimą dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Vien tai, jog anksčiau teismai išnagrinėjo panašią bylą, nereiškia, kad bylinėjimosi išlaidos dėl to šioje byloje turi būti mažinamos. Pareiškėjas ir jo atstovai turėjo analizuoti ir vertinti atsakovo priimtus sprendimus, tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, o taip pat parengti procesinius dokumentus, todėl priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis yra pagrįstas ne tik pateiktomis sąskaitomis faktūromis, apmokėjimą patvirtinančiais dokumentais, tačiau ir procesinių dokumentų egzistavimu, kuris akivaizdžiai patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteiktos teisinės paslaugos, todėl turėjo būti priteistos ir patirtos bylinėjimosi išlaidos už šias paslaugas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, priimtu pareiškėjo naudai, priteisė pareiškėjui iš atsakovo visą jo prašytą bylinėjimosi išlaidų, patirtų už skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, parengimą 1 646,07 Eur sumą.
17. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjui iš viso neturėjo būti priteista jo patirta 1 646,07 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apmokant už advokato paslaugas parengiant skundą teismui, suma, nes Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. eI-221-789/2017 pagal pareiškėjo skundus (sujungtose bylose) dėl iš esmės tų pačių aplinkybių tik dėl ankstesnių laikotarpių, ir pareiškėjui už tai jau buvo priteista iš atsakovo atitinkama bylinėjimosi išlaidų suma.
18. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
19. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjo įgaliotas atstovas parengė ir pateikė teismui skundą (b. l. 1–10) su priedais. Už, be kita ko, šią suteiktą teisinę paslaugą pareiškėjas sumokėjo 2018 m. kovo 13 d. mokėjimo pavedimu 1 646,07 Eur sumą (b. l. 120, 121). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino pareiškėjo skundą ir, be kita ko, priteisė jam iš atsakovo visą minėtą sumą.
20. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
21. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
22. Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte įtvirtinta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyta, kad už advokato suteiktą paslaugą – už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį surašymą – rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientas yra 2,5.
23. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas advokatui už skundo surašymą sumokėjo 2018 m. kovo 13 d., t. y. 2018 m. I ketvirtį, turi būti remiamasi 2017 m. III ketvirčio rodikliais. Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) 2017 m. III ketvirtį buvo 850,8 Eur, todėl maksimali priteistina suma už skundo surašymą yra 2 127 Eur (850,8 Eur x 2,5).
24. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad LVAT 2020 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-182-1062/2020 iš dalies tenkino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą, pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI‑221‑789/2017 dalį ir sumažino pareiškėjui UAB „Lit-Invest“ iš atsakovo priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 3 490,97 Eur iki 3 030,29 Eur, kitą nutarties dalį paliko nepakeistą. Minėtoje nutartyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 141,10 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą už dviejų skundų (sujungtose bylose) parengimą, atsakovas atskirajame skunde prašė pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų už antrojo skundo parengimą sumos nepriteisti arba ją sumažinti per pusę, t. y. iki 410,27 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo teismui teiktų skundų turinį, taip pat tai, kad ginčo dalykas buvo iš esmės tapatus, dėl to skundo parengimas nereikalavo sudėtingos teisinės analizės, naujų klausimų sprendimų, atstovo darbo laiko ar kitų papildomų sąnaudų, sutiko su atsakovo pozicija, kad už minėtą teisinę paslaugą pareiškėjui priteista suma buvo per didelė, dėl to ją sumažino per pusę, pareiškėjui už 2017 m. balandžio 10 d. skundo parengimą priteisdamas 410,27 Eur.
25. Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Šiuo atveju įvertinus administracinėje byloje Nr. eI-221-789/2017 ir nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjo teiktų skundų turinį, taip pat tai, kad ginčo dalykas buvo iš esmės tapatus, kas iš esmės reiškia, jog skundo parengimas nagrinėjamoje byloje nereikalavo sudėtingos teisinės analizės, naujų klausimų sprendimų, atstovo darbo laiko ar kitų papildomų sąnaudų, sutiktina su atsakovo pozicija, kad už minėtą teisinę paslaugą pareiškėjui priteista suma yra per didelė, dėl to, atsižvelgiant į LVAT 2020 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS‑182‑1062/2020 pateiktus išaiškinimus, mažintina per pusę, pareiškėjui už skundo parengimą priteisiant 823,04 Eur sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, dar labiau mažinti pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą sumą (arba jos iš viso nepriteisti) nėra jokio teisinio pagrindo, nes ji neviršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotos maksimaliai priteistinos sumos, skundas buvo parengtas ir su priedais pateiktas teismui, t. y. teisinė paslauga pareiškėjui buvo suteikta ir už ją pareiškėjas sumokėjo nurodytą pinigų sumą, skundas buvo pagrįstas, todėl buvo patenkintas teismo sprendimu.
26. Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai pritaikė proceso teisės normas, neįvertino pareiškėjo teismui teikto skundo turinio, bylos sudėtingumo ir kitų svarbių aplinkybių, todėl skundžiamas teismo sprendimas iš dalies keičiamas – teismo sprendimu pareiškėjui priteistą 2 184,17 Eur (1 646,07 Eur + 515,60 Eur + 22,50 Eur) išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, sumą mažinant ir priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 1 361,14 Eur (823,04 Eur + 515,60 Eur + 22,50 Eur) bylinėjimosi išlaidų sumą.
27. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė teismo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme už minėto atsiliepimo surašymą. Pabrėžtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde prašė sumažinti pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjui priteistą išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos administraciniame teisme, sumą. Šia teismo nutartimi paminėta išlaidų suma buvo ženkliai sumažinta. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, sprendimas buvo priimtas pareiškėjo naudai. Todėl jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Lit-Invest“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteista 2 184,17 Eur suma, pakeisti.
Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Lit-Invest“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 1 361,14 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt vieną eurą 14 centų) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.