Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

dalyvaujant Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros septintojo skyriaus prokurorei Palmirai Pečiulienei,

Širvintų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui T. Ž.,

viešame teisiamajame posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

A. K., kurio asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, nevedęs, turintis 9 klasių išsimokslinimą, nedirbantis, registruotas darbo biržoje, gyvenantis(duomenys neskelbtini), 8 kartus baustas administracine tvarka, turintis teistumą, teistas:

1) 2013-10-17 Širvintų rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 178 straipsnio 2 dalį, laisvės apribojimu 1 metams;

2) 2013-11-26 Širvintų rajono apylinkės teismo, pagal LR BK 178 straipsnio 4 dalį, taikant LR BK 64 straipsnį ir subendrinus su Širvintų rajono apylinkės teismo 2013-10-17 nuosprendžiu paskirta bausme, skirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 m. 4 mėn.; Širvintų rajono apylinkės teismo 2014-01-15 nutartimi patikslinus Širvintų rajono apylinkės teismo 2013-11-26 nuosprendį ir A. Ž. už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 178 straipsnio 4 dalyje, padarymą, skirtas 4 mėn. laisvės apribojimas, įpareigojant jį per šį laikotarpį lankyti mokyklą ir nuo 21 val. iki 6 val. būti namuose;

3) 2014-04-11 Širvintų rajono apylinkės teismo, pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį, ir subendrinus su Širvintų rajono apylinkės teismo 2013-11-26 nuosprendžiu, paskirta subendrinta bausme, galutinę bausmę A. Ž. paskyrė laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant jį per bausmės laiką nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, mokytis, gydytis nuo alkoholizmo ir narkomanijos; į bausmės laiką įskaitė sulaikyme išbūtą laiką nuo 2013-10-05 iki 2013-10-07 ir bausmę visiškai atliktą pagal Širvintų rajono apylinkės teismo 2013-11-26 nuosprendį;

4) 2015-01-19 Širvintų rajono apylinkės teismo, pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį, taikant LR BK 64 straipsnį ir subendrinus su Širvintų rajono apylinkės teismo 2014-04-11 nuosprendžiu, paskirtos neatliktos bausmės dalį iš dalies sudėjus ir paskyrė galutinę 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidėjo vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, mokytis ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų,

kaltinamas pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį ir LR BK 138 straipsnio 2 dalį 8 punktą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. kaltinamas tuo, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent:

2014 m. spalio 18 d. apie 21 val. A. Ž., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) namu, aplinkinių žmonių akivaizdoje, be jokios priežasties, iš chuliganiškų paskatų, elgdamasis įžūliai, tyčia vieną kartą kumščiu trenkė A. B. į nosį. Nuo smūgio A. B. nugriuvo ant žemės, dėl to jam buvo padarytas nosies ir aplinkinių audinių patinimas, nosikaulių lūžis, poodinės kraujosruvos paakių, nosies srityje, kraujosruvos akių gleivinėse. Tokiais veiksmais A. Ž. viešoje vietoje iš chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, pasireiškusiu smurto vartojimu prieš A. B., demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, bei A. B. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Šiais veiksmais A. Ž. padarė nusikaltimus, numatytus LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis A. Ž. savo kaltės nepripažino. Posėdžio metu nurodė, kad 2014 m. spalio mėn., tiksliai dienos pasakyti negali, vakare susitiko su J. M. ir L. G.. Jie nuėjo prie (duomenys neskelbtini), prie kieme esančio suoliuko, gėrė alkoholinius gėrimus. Jiems atėjus, prie to paties suoliuko jau buvo du vyriškiai, iš kurių tik vieną iš matymo pažinojo, nukentėjusiojo nepažinojo. Su nukentėjusiuoju įvyko žodinis konfliktas, kaltinamasis su nukentėjusiuoju susistumdė ir abu nugriuvo ant žolės. Nežino, ar nukentėjusysis, ar kaltinamasis užkliuvo, bet nugriuvo abudu ant žolės ir nežino kiek laiko voliojosi. Kaip nukentėjusiajam buvo sužalota nosis, negali pasakyti, bet yra tikras, kad jam į nosį nesudavė. Nukentėjusysis buvo neblaivus, gal susižalojo nosį, kai pats nugriuvo. Dėl ko kilo ginčas, taip pat pasakyti negali, nes buvo neblaivus. J. M. norėjo juos išskirti. Atitraukė abu vienas nuo kito, per vidurį atsistojo ir rankomis skyrė. Kaltinamasis stovėjo, kai J. M. skyrė, jam pavyko išskirti, tada vėl abu susistumdė su nukentėjusiuoju. Vėliau J. M. atsisėdo ant suoliuko ir užmigo, kadangi buvo neblaivus. L. G. sėdėjo ant suoliuko, o A. P., kuris buvo su nukentėjusiuoju, stovėjo šalia suoliuko. Vėliau nukentėjusysis pasiėmė skardinę alaus ir išėjo namo, o jie visi liko. Vėliau, kaltinamasis vienas baigė gerti alų ir aš išėjo namo. Tik kitą dieną jam J. M. jam papasakojo, kad vienas iš tų dviejų vyrų, atėjusių ne su jais kartu, užkliuvo už suoliuko ir nugriuvo. Daugiau jis nieko nežino ir paaiškinti negalintis.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis savo kaltę taip pat neigė, tačiau įvykio aplinkybes išdėstė kitaip, t. y., kad kaltinamasis su J. M. ir L. G. nuėjo prie minėto suoliuko. Prie to suoliuko jau buvo du vyrai, vieną iš matymo jis pažino, o kito, ne. Jis su savo pažįstamu pasisveikino, o vėliau tiesiog sėdėjo ant suoliuko ir kalbėjosi, nieko negėrė. Kaltinamasis po kokių 15-20 minučių iš ten išėjo ir jokio konflikto su ant suoliuko sėdėjusiais vyrukais nebuvo. Tik kitą dieną jam J. M. papasakojo, kad vienas iš tų dviejų vyrų užkliuvo už suoliuko ir nugriuvo. Daugiau jis nieko nežino. Kadangi jis vienas išėjo namo, o visi kiti liko, tai jis nežino, kas tarp jų įvyko ( 37, 47 b. l.).

Nukentėjusysis A. B. bylos nagrinėjimo metu parodė, kad 2014 m. spalio 18 d. buvo šeštadienis, vakare susitiko su senu pažįstamu A. P., su juo bendravo prie minėto suoliuko, išgėrė po skardinę alaus, atėjo prie šio suoliuko trijulė su degtinės buteliu, atsisėdo šalia, garsiai rėkavo, ypač kaltinamasis „kalinių“ kalba – „bazaras”, “ar tu sėdėjai?” klausė. Nukentėjusysis į tokius dalykus paprastai nekreipia dėmesio, nėra konfliktiškas, stengia atsiriboti, nes turi sveiktos sutrikimų ir stengiasi išvengti muštynių. Tą vakarą, su A. P. toliau atsitraukė nuo suoliuko, o atėjusi trijulė prašė jiems nupirkti degtinės butelį, tačiau jis su draugu tai padaryti atsisakė. Kilo konfliktas, nuketėjusysis atsistojo, norėdamas išeiti, o kaltinamasis su J. M. „šoko“ prie jo. Kaltinamojo žodžiais, jis dar nebaigė „bazaro“, reikalavo nupirkti degtinės. Tai buvo jau beveik prie minėtos parduotuvės. Tada iš paskos priėjo A. P., kaltinamąjį ir nukentėjusįjį išskyrė. Nukentėjusysis buvo nusisukęs, o kai atsisuko pajuto stiprų smūgį į veidą, daugiau nieko nepamena, prarodo sąmonę, ir jokių voliojimųsi nugriuvus ant žemės nebuvo. Kas sudavė smūgį, nežino. Po smūgio nieko neprisimena, atsikėlęs pamatė, jog likęs vienas, buvo visai tamsu, atsistojo ir parėjo namo, o mama iškvietė greitąją, išvežė į (duomenys neskelbtini) ligoninę, kur buvo konstatuotas nosies lūžis, lengvas smegenų sutrenkimas. Buvo sužalota ir koja, tačiau ji galėjo būti sužalota ir griūnant. Griuvo ant žolės, buvo ruduo, bet paviršius nekietas. Sekančią dieną mėgino aiškintis, kas jam sudavė smūgį į veidą, nuėjo pas J. M. į darbą, o pastarasis kategoriškai pasakė, kad ne jis smogė, o smogė A. Ž.. Be to, ir nesimatė, kad J. M. rankos būtų sužalotos nuo muštynių. Analogiškus parodymus nukentėjusysis davė ir ikiteisminio tyrimo metu.

Liudytojas L. G. bylos nagrinėjimo metu parodė, kad minėtą vakaro nukentėjusįjį su kitu vyru sutiko prie minėto suoliuko, jie išgėrinėjo. L. G., J. M. ir A. Ž., taip pat prie to paties suoliuko gėrė. Nukentėjusysis su kaltinamuoju susilažino, vėliau susiginčijo, o vėliau susistumdė. Visi buvę prie to paties suoliuko juos skyrė. Tačiau jie nerimtai buvo susikibę. Vėliau ramiai sėdėjo. J. M. vėliau užmigo, kadangi buvo neblaivus, o nukentėjusysis norėjo išeiti, o kaltinamasis priėjo prie jo ir jie apsikabino, o vėliau nugriuvo. L. G. prikėlė J. M. ir iš išėjo namo. Nukentėjusiojo veidas buvo kruvinas, todėl kad jis pargriuvo, buvo asfaltuota danga. Kaltinamojo ir nukentėjusiojo muštynių jis nematė. Ikiteisminio tyrimo metu L. G. teigė, kad kaltinamasi su nukentėjusiuoju buvo pargriuvę, voliojosi, o J. M. miegojo. Kai su A. P. kaltinamąjį su nukentėjusiuoju pakėlė nuo žemės ir išskyrė, nukentėjusysis jau buvo kruvinas. Jokio kito asmens prie nukentėjusiojo nebuvo, arčiausiai prie jo buvo A. Ž..

Liudytojas J. M. bylos nagrinėjimo metu parodė, kad jis su L. G. išėjo iš draugo, eidami namo sutiko A. Ž., kuris buvo netoli parduotuvės, (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis A. P. paklausė ar galima prisijungti, prisijungė, o vėliau nukentėjusysis su kaltinamuoju susilažino dėl butelio, nepamena, vieną kartą prie jo buvo susistumdymas, ar keli, o vėliau jis užmigo. Nukentėjusysis pas jį buvo atėjęs kitą dieną į darbą aiškintis, kas jam sudavė į veidą. Šio liudytojo nuomone, kaltinamasis galėjo suduoti nukentėjusiajam, nes L. G. buvo blaivus, todėl negalėjo. Bylos nagrinėjimo metu taip pat pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad kaltinamasis su nukentėjusiuoju konfliktavo, buvo pargriuvę ir voliojosi, tačiau pats šito nematė, ir tokius parodymus davė perpasakodamas, ką jam pasakojo apie tą vakarą L. G..

Liudytojas A. P. parodė, kad 2014 m. spalio mėn., dienos tiksliai nepamena, vakare, prie (duomenys neskelbtini), netoli G. parduotuvės, susitiko su nukentėjusiuoju ir nuėjo prie (duomenys neskelbtini), namo kampo bei atsisėdo ant suoliuko. Vėliau prie jų atėjo dar trys vaikinai, kuriuos jis pažinojo iš matymo, bet vardų nežinojo. Pastarieji taip pat gėrė. Vėliau tarp nukentėjusiojo ir vieno iš tų trijų vaikinų kilo žodinis konfliktas. Jis tam vaikinui pasakė, kad jis „atsikabintų“. Ar kaltinamasis su nukentėjusiuoju buvo susikibę ar susimušę, neprisimena, kadangi jis buvo gerokai išgėręs, visą minėtą dieną gėrė alkoholinius gėrimus. Minėtą vakarą jokių sužalojimų nukentėjusiojo veide nematė, nežino, ar pats jis nukrito.

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2014-12-12 –2 015-01-12 specialisto išvados Nr. G3945/14(01) matyti, kad A. B. konstatuoti nosies ir aplinkinių audinių patinimas, nosikaulių lūžis, poodinės kraujosruvos paakių, nosies srityje, kraujosrūvos akių gleivinėse padaryti kontaktuojant su kietu, buku daiktu (daiktais), ar paviršiumi, prieš patenkant į gydymo įstaigą. Dešinio kelio sąnario sumušimo diagnozė nėra pagrįsta objektyvias duomenimis, todėl, kaip sužalojimai nevertinamas. Nustatyti sužalojimai kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl nosies kalų lūžio sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (14-16 b. l.).

Byloje buvo pateikta papildoma Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2015-03-06 – 215-03-17, specialisto išvada Nr. G819/15(1), kurioje konstatuota, kad pirmoje išvadoje nustatyti nukentėjusiajam sužalojimai padaryti mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, taip pat neatmetama galimybė, kad A. B. nosies ir aplinkinių audinių patinimas, nosikaulių lūžis, poodinės kraujosruvos paakių, nosies, kraujosruvos akių gleivinėse galėjo būti padaryti griūnant.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, teismo išvados

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir LR BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nustatytomis taisyklėmis. Remiantis BPK 20 straipsniu, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, LR BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato LR BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismas įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo, o visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jei jų negalima pašalinti, turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai.

LR BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Teismas įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu pripažįsta, kad A. Ž. viešoje vietoje demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sukėlė konfliktą su nukentėjusiuoju A. B., tyčia panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, t. y. sudavė smūgį į veido sritį ir taip padarė šiam nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu iš chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį A. B. ir įžūliu elgesiu bei demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Tokią tiesą byloje patvirtina nuosekli surinktų ir teisme ištirtų duomenų visumos analizė.

Pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ar pan. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje, ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus LR BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino dėl chuliganiškų paskatų. Taigi norint nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, būtina nustatyti jos motyvą – chuliganiškas paskatas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį.

Išnagrinėjus bylą nustatyta, kad A. Ž. išprovokavo tarp nukentėjusiojo ir jo konfliktą, kabinėjosi prie nukentėjusiojo žodžiais, stumdėsi, neleido išeiti nukentėjusiajam, kadangi jis dar nebaigė „bazaro“, reikalavo nupirkti degtinės, keikėsi. Visi byloje apklausti liudytojai mėgino kaltinamąjį su nukentėjusiuoju išskirti. Nė vienas liudytojas neparodė, kad konfliktą iniciavo nukentėjusysis, be to, visi liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo vyko konfliktas, kurio metu jie buvo nugriuvę ant žemės ir voliojosi. Su kaltinamuoju minėtą vakarą leidęs liudytojas L. G. bylos nagrinėjimo metu parodė, kad minėtą vakarą nukentėjusysis su kaltinamuoju susilažino, vėliau susiginčijo, o vėliau susistumdė. Visiems byloje apklaustiems liudytojams teko nukentėjusįjį ir kaltinamąjį skirti. Po šito konflikto liudytojas L. G. matė nukentėjusįjį kruviną. Šio liudytojo teigimu, konflikto metu, arčiausiai nukentėjusiojo buvo kaltinamasis, todėl jis ir galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Ikiteisminio tyrimo metu, šis liudytojas parodė, kad būtent A. Ž. su nukentėjusiuoju pradėjo konfliktuoti, stumdytis, keiktis, abu ant žemės voliojosi, o vėliau pamatė, kad nukentėjusiojo kruvina nosis (27-28 b. l.). Analogiškus parodymus davė ir akistatos su kaltinamuoju metu (39-40 b. l.). Bylos nagrinėjimo metu liudytojas J. M. taip pat parodė, kad jis tą vakarą tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo vyko susistumdymas. Nukentėjusysis pas jį buvo atėjęs kitą dieną į darbą aiškintis, kas jam sudavė į veidą. Šio liudytojo nuomone, kaltinamasis galėjo suduoti nukentėjusiajam, nes L. G. buvo blaivus, todėl jo nuomone, negalėjo nukentėjusiojo sužaloti. Be to, jo teigimu, L. G., sekančią dieną jam papasakojo, kad po nukentėjusiojo ir kaltinamojo konflikto, nukentėjusysis buvo kruvinas. Analogiškus parodymas šis liudytojas davė ir akistatos su kaltinamuoju metu (42-43 b. l.), kurių kaltinamasis, kaip ir kitų liudytojų parodymų, akistatos metu, nepripažino. Be to, nukentėjusysis teigė, kad atvykęs pas liudytoją sekančią dieną į darbą, nematė ant J. M. rankų jokių sužalojimų nuo muštynių, todėl jo įsitikinimu, jį sužalojo būtent kaltinamasis. Bylos nagrinėjimo metu liudytojas A. P. taip pat patvirtino, kad minėtą vakarą, tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo kilo žodinis konfliktas. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kitą dieną matė sužalotą nukentėjusįjį ir suprato, kad jį sumušė kažkuris iš minėto vakaro dalyvių (29-30 b. l.). Nors visi liudytojai ir kategoriškai nenurodė, jog matė, kaip kaltinamasis smogė nukentėjusiajam į veidą, tačiau visų liudytojų parodymai akivaizdžiai patvirtina faktą, jog nukentėjusysis buvo sužalotas būtent su kaltinamuoju konflikto ir fizinio kontakto metu, kurį išprovokavo būtent kaltinamasis savo įžūliu elgesiu. Tuo tarpu, kaltinamasis, apie minėto vakaro aplinkybes, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu davė skirtingus parodymus, painiojosi, buvo nenuoseklus. Iš pradžių iš viso neigė buvusį konfliktą su nukentėjusiuoju ir susikibimą, vėliau, bylos nagrinėjimo metu teigė, kad vistik konfliktas tarp jų vyko, jie stumdėsi, nugriuvo. Nei minėti liudytojai, nei kaltinamasis nekėlė versijos, kad kitas to vakaro dalyvis galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Nors papildomoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2015-03-06 –S 2015-03-17 specialisto išvadoje Nr. G819/15(1), teigiama, kad neatmetama galimybė, kad A. B. nosies ir aplinkinių audinių patinimas, nosikaulių lūžis, poodinės kraujosruvos paakių, nosies, kraujosruvos akių gleivinėse galėjo būti padaryti griūnant, tačiau tiek nukentėjusysis, tiek ir visi liudytojai parodė, kad konflikto ir muštynių vietoje buvo žolė, t. y. minkšta danga. Be to, tokiu atveju nukentėjusysis turėjo griūti ant žemės veidu, o tokiu atveju turėjo būti visiško nesvarumo ar neblaivumo būsenoje, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta, nors konfliktuojančios šalys ir buvo išgėrusios. Be to, ir nė vienas liudytojas kategoriškai nenurodė tokių aplinkybių, jog nukentėjusysis buvo tiek neblaivus, kad krito tiesiogiai veidu ant žemės ir tokiu būdu pats susižalojo. Remdamasis išdėstytų duomenų visuma teismas daro išvadą, kad nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymuose užfiksuotos kaltinamajam inkriminuotų nusikaltimų aplinkybės atitinka, tiek nukentėjusiojo pareiškimą policijai apie nusikaltimo įvykį, tiek medicinos specialisto išvadas apie jam padaryto kūno sužalojimo mechanizmą, lokalizaciją, sunkumo laipsnį, sužalojimo įrankio apibūdinimą, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ar bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro pagrindą vieningai išvadai, kad būtent kaltinamasis viešoje vietoje išprovokavo konfliktą, stumdėsi, neleido išeiti nukentėjusiajam (kadangi jis dar nebaigė „bazaro“), keikėsi necenzūriniais žodžiais, matant kitiems asmenims, be jokios dingsties sudavė smūgį nukentėjusiajam į veidą, taip sulaužydamas pastarajam nosies kaulus. Byloje taip pat nustatyta, kad nukentėjusiojo ir kaltinamojo anksčiau nesiejo jokie santykiai, jie nebuvo pažįstami. Taigi, kaip matyti iš kaltinamojo elgesio įvykio metu, pastarasis demonstravo niekinamą požiūrį į nukentėjusįjį, aiškiai rodė nepagarbą žmonėms, nes be jokios dingsties smurtavo prieš A. B.. Taigi kaltinamasis suvokė, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, didžiavosi teistumais, reikalavimo nupirkti alkoholio, provokavo, stumdėsi, ir akivaizdu, jog numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėjo. Todėl konstatuotina, jog A. Ž. nusikalstamus veiksmus nulėmė chuliganiškos paskatos, ir jo veika kvalifikuotina teisingai, pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2014-06-12 specialisto išvadoje Nr. 104MS-205/2014, nurodyta, kad A. Ž. diagnozuotas socializuotas elgesio veiksmų sutrikimasF91.2, žymesnės įtakos (esminės) įtakos jo sugebėjimui suvokti savo veiksmų esmę bei valdyti savo veiksmus neturėjo ir neturi (60 -61 b. l.).

Dėl bausmės skyrimo

Skirdamas bausmę kaltinamajam A. Ž., teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, veikos tikslus ir motyvus, kaltininko asmenybę. Nusikalstamos veikos padarytos tiesiogine tyčia. Įstatymas priskiria jas prie nesunkių (LR BK 284 straipsnio 1 dalį) ir apysunkių nusikaltimų (LR BK 11 straipsnio 3 dalies, 4 dalį).

Skiriant bausmę kaltinamajam turi būti atsižvelgiama į visus LR BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas veikas, paveikti bausmę atliekančius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Taigi vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų LR BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui paskyrimą tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintą bausmės paskirtį.

Teismas taip pat atsižvelgia į kaltinamojo asmenybę: jis teistas 4 kartus (pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį), turi neišnykusį teistumą (48-58 b. l.); administracine tvarka baustas 8 kartus (71-75 b. l.), už smulkaus turto vagystę, pasirodymą girto viešoje vietoje, be gydytojo paskyrimo, narkotinių medžiagų vartojimą, ir kt.; įrašytas į priklausomybės ligų ir psichiatrijos kabineto dispanserinę įskaitą (59 b. l.); (duomenys neskelbtini) gimnazijos pateiktoje charakteristikoje rašoma, kad A. Ž. be pateisinamos priežasties praleidinėja pamokas, nėra atsakingas ir stropus, turi žalingų įpročių (63 b. l.), 2015-04-20 minėtos gimnazijos pažymoje nurodyta, kad mokytojų sprendimu ir minėtos gimnazijos direktoriaus 2015-02-27 įsakymu Nr. M-18, A. Ž. buvo išbrauktas iš mokinių sąrašų (117 b. l.); Vilniaus apskrities VPK Širvintų RPK VPS Prevencijos poskyrio specialistės pateiktame tarnybiniame pranešime rašoma, kad A. Ž. į policiją dominančių vaikų įskaitą įrašytas 2013-04-16 (69-70 b. l.); nedirba, registruojasi darbo biržoje (76-77 b. l.); Vilniaus apygardos probacijos tarnybos savivaldybių probacijos skyriaus 2015-04-24 pažymoje nurodoma, kad A. Ž. pažeidinėja Širvintų rajono apylinkės teismo 2015-01-19 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. N1-14-880/2015, skirtų įpareigojimų vykdymą, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (118 b. l.). Teismas, skirdamas bausmę taip pat atsižvelgia, ir į tai, kad A. Ž. nusikaltimus įvykdė būdamas nepilnametis, yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas įtakojo nusikalstamų veikų padarymą ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, savo kaltę jis visiškai neigė, neigė kad žalojo nukentėjusįjį, neigė viešosios tvarkos pažeidimą, nors byloje tiek liudytojų, tiek nukentėjusiųjų parodymais, nustatyta priešingai. Šios išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog kaltinamajam turi būti skirta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. Nors tokios rūšie bausmės kaltinamajam jau buvo skirtos ir jų vykdymo laikotarpiu A. Ž. iš naujo darė nusikaltimus, tačiau teismas dar kartą atideda bausmės vykdymą, suteikdamas galimybę A. Ž. pasitaisyti, kadangi nusikaltimai padaryti nepilnamečio asmens.

Bausmės, skirtos už nusikalstamas veikas, tarpusavyje bendrintinos bausmių apėmimo būdu, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai (LR BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas)

Taigi, teismas kaltinamąjį A. Ž. pripažįsta kaltu pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir skiria jam 1 metus laisvės atėmimo bausmę; pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį, skiria 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, šios bausmė subendrinamos, skiriant 1 metus laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimi, ši bausmė subendrinama su Širvintų rajono apylinkės teismo 2015-01-19 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. N1-14-880/2015, paskirta bausme, skiriant kaltinamajam A. Ž. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, šios bausmės vykdymą, remiantis LR BK 92 straipsniu, atidedant 2 metams ir apribojant jo elgesį (LR BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktas), t. y., įpareigojant vienerius metus būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu (LR BK 87 straipsnio 2 dalies 1 punktas), tęsti mokslą arba dirbti ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką nevartoti psichiką veikiančias medžiagų (LR BK 87 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 301- 302 straipsniais, 304 – 305 straipsniais, 307 straipsniu, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

A. Ž. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmę – 4 mėnesių laisvės apribojimą, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi.

A. Ž. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 138 straipsnyje 2 dalies 8 punkte ir paskirti jam bausmę – 1 metų laisvės atėmimą.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu bausmes subendrinti apėmimo būdu ir A. Ž. paskirti galutinę bausmę –1 metų laisvės atėmimą.

Remiantis LR BK 64 straipsnio 1 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Širvintų rajono apylinkės teismo 2015-01-19 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. N1-14-880/2015, paskirta ir neatlikta bausme ir paskirti A. Ž. galutinę, subendrintą bausmę –1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis LR BK 92 straipsnio 1 dalimi, A. Ž. bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams. A. Ž. paskirti auklėjamojo poveikio priemonę: elgesio apribojimą, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, tęsti mokslą arba dirbti ir visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką be gydytojo paskyrimo nevartoti psichiką veikiančias medžiagų.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Širvintų rajono apylinkės teismą.