Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas, dėl ant lango įrengtų grotų sunkiai patekdavo dienos šviesa. Dirbtinis dieninis apšvietimas buvo per stiprus, pareiškėjas pats šviesos išsijungti negalėjo, todėl turėjo kęsti galvos skausmus.

Grotos ant langų taip pat trukdė išvėdinti kameras pro langą, o kitokios ventiliacijos nebuvo, todėl pareiškėjui trūkdavo šviežio oro, kamerose kaupdavosi drėgmė. Pūdavo čiužiniai, metalinės lovos rūdijo, pusrūsiuose esančiose kamerose drėgmė viršydavo 70 proc., o žiemos metu ji būdavo ir 100 proc. Šaltuoju metų laiku kamerose oro temperatūra buvo labai žema – 10-14 Co, o vasarą pakildavo iki 35 Co. Ventiliatoriaus turėti administracija neleisdavo. Kameros buvo nesuremontuotos, sienos padengtos pelėsiu ir grybeliu, grindų, sienų ir lubų betonas ištrupėjęs, netinkamas valymui. Jokios valymui ar dezinfekavimui skirtos priemonės nebuvo išduodamos. Patalpose veisėsi tarakonai.

Lukiškių TI-K atvykusiems asmenims nebuvo atliekama medicininė patikra, nebuvo sanitarinės švaryklos ir tai kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai. Be to, čiužiniai ir antklodės nurodytose įstaigose eksploatuojami be jokių užvalkalų, todėl jau po pirmo naudojimo įsigeria prakaitu ir dulkėmis. Kitiems suimtiesiems minkštasis inventorius perduodamas naudotis neišvalytas, nedezinfekuotas. Pagalvės užvalkalas ir paklodė išduodami tik retkarčiais. Rankšluosčiai neišduodami. Lovos skalbiniai keičiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Apatinis trikotažas plaunamas tik jei įsigyjamas tam skirtas maišas, asmenys, kurie neturi galimybės įsigyti tokio maišo, negali pasinaudoti ir apatinių rūbų skalbimo teise. Viršutiniai rūbai nemokamai skalbiami tik kartą per du mėnesius, todėl jei suimtasis neturi pinigų, turi rengtis nešvariais rūbais iki kito skalbimo. Pareiškėjo nuomone, asmeninių rūbų skalbimo paslaugų apmokestinimas yra socialiai pažeidžiamų žmonių diskriminavimas, kadangi Lukiškių TI-K nevykdė pareigos aprūpinti darbu, jokių socialinio pobūdžio išmokų nemokėjo.

Iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kamerų kriauklių ir unitazų valymui – kalcinuota soda. Vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams atlikti, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams patikrinimams atlikti Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto suderintą planą ir turimas lėšas. Visose kamerose yra įrengti stalai, taburetės, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti, kurios priklausomai nuo žmonių skaičiaus yra didesnės arba mažesnės, kad visiems užtektų vietos. Dėl pakankamai mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau spintelių, lentynų ar kitų baldų.

Atsakovo atstovas pažymėjo, kad gyvenamosiose kameros yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti budėtoją, tačiau jie dažnai yra sulaužomi kamerose laikomų asmenų.

Lukiškių TI-K nurodė, kad kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos yra atitvertas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka higienos normos reikalavimus. Jokie atvėrimai negali būti įrengti, kadangi tai trukdytų vykdyti laikomų asmenų kontrolę, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą.

Patalynė Lukiškių TI-K išduodama pagal nustatytas normas, taip pat yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinių rūbų skalbimas yra mokamas, tačiau suimtajam ar nuteistajam neturint asmeninėje sąskaitoje pinigų, jis gali raštu kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš 2015-02-23–2016-03-29 laikotarpiu buvusių netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš netinkamų laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K laikymo metu buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą kameroje.

Minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015-02-23 ir išvyko 2016-04-06 (b. l. 28-37). Nurodytoje kortelėje bei atsiliepime į skundą nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (2015-02-23–2016-03-29) buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 111, 151, 287, 127, 145, 325, 168, 148, 378, 304, 357, 384, 264, 269, 272, 397, 320, 256, 108, 262. Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti 2015-02-25–2015-02-26, 2015-02-28–2015-03-19, 2015-03-28–2015-04-08, 2015-06-19, 2016-01-30–2016-02-03, 2016-02-11–2016-02-14, 2016-02-16–2016-02-22, 2016-02-25–2016-03-04. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 60 parų buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus. Tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus.

Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, kadangi pagal Europos žmogaus teisių teismo jurisprudenciją, valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96 ir kt.). Iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Choukhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 63955/00 ir kt.).

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai – nebuvo veidrodžio, higienos reikmenų lentynėlės, atskiros oro šalinimo sistemos, be to, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte reglamentuota, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad teisės aktuose imperatyviai nėra nustatytas reikalavimas įrengti visiškai izoliuotą sanitarinį mazgą. Atsakovo atstovas nurodė, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose yra atitverti 1,5 m aukščio sienele, tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.). Nesant byloje ginčo dėl to, kad sanitariniai įrenginiai buvo atitverti tik 1,5 m sienele, teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, kas prisidėjo prie jo laikymo sąlygų bloginimo.

Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) bei nuo 2015-11-01 įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, abi kartu – Higienos normos).

HN 76:2010 24 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti galimybę vėdinti gyvenamąsias patalpas pro langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema ir HN 134:2015 17 nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Vadovaujantis HN 76:2010 2 punktu ir HN 134:2015 3 punktu, šios Higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K Higienos normų įsigaliojimo metu buvo veikianti įstaiga, jam nėra taikomas reikalavimas kamerose įrengti atskiras sanitarinių mazgų vėdinimo sistemas, nes tai pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų. Nesant teisės aktuose įtvirtintos pareigos Lukiškių TI-K įrengti atskirą sanitarinio mazgo oro šalinimo sistemą, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų šios institucijos veiksmų.

Nors teismui pateiktame skunde atsakovo atstovas nepaneigė, kad pareiškėjo kamerose nebuvo higienos reikmenų lentynėlės ir veidrodžio, tačiau šį nusiskundimą pareiškėjas taip pat išdėstė pernelyg abstrakčiai, nenurodė konkrečių kamerų ir laikotarpių kuomet sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kokią neturtinę žalą patyrė dėl to, kad sanitariniuose įrenginiuose trūko lentynėlių ar veidrodžio, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui neįrodžius neturinės žalos buvimo fakto, valstybės civilinė atsakomybė negalima.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o dirbtinis buvo per stiprus, pareiškėjas jo savarankiškai negalėjo išjungti, todėl nuo šviesos skaudėdavo galvą.

HN 76:2010 22 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. HN 134:2015 14 punkte įtvirtinta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, tačiau joje nėra nustatyti reikalavimai natūraliam apšvietimui. Kaip minėta, Lukiškių TI-K nėra taikomi tie Higienos normų reikalavimai, kurie yra susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Kadangi didesnių, skaidraus stiklo langų kamerose įrengimas pareikalautų pastato rekonstrukcijos darbų, Lukiškių TI-K netaikomas HN 76:2015 22 punkto reikalavimas natūraliam apšvietimui. Pareiškėjas neneigė, kad Lukiškių TI-K dieninis dirbtinis apšvietimas buvo didesnis nei 200 lx. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose nustatyta, kad kamerose Nr. 256 ir 108 dirbtinis dieninis apšvietimas buvo tinkamas (b. l. 71-72, 73-74, 78-79). Teisės aktuose nėra nustatyta maksimali dieninio apšvietimo norma, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus esant per stipriam dieniniam apšvietimui. Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė teismui duomenų, kad, manydamas, jog dieninis apšvietimas per stiprus, jis kreipėsi į budinčius pareigūnus, prašydamas jį išjungti, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas.

Pareiškėjo teigimu, dėl ant langų įrengtų grotų jis negalėjo pasiekti lango ir išvėdinti kameros, oro temperatūra žiemą būdavo labai žema – 10-14 C0, o vasarą labai aukšta – apie 35 C0. Ventiliatorių turėti nebuvo leidžiama. Santykinė oro drėgmė siekė 100 proc.

Kaip minėta, pagal HN 76:2010 24 punktą ir HN 134:2015 17 punktą įstaiga turi sudaryti galimybę kamerose laikomiems asmenims kameras vėdinti pro langus. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad kameros yra vėdinamos pro langus, tai patvirtinta ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose nurodyta, kad kamerose Nr. 256 ir 108 yra galimybė vėdinti pro langą (b. l. 71-72, 73-74, 78-79). Tuo tarpu metalinių grotų ant langų įrengimas yra reglamentuotas Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punkte, todėl jų įrengimas atitiko teisės akto reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog negalėjo išvėdinti kameros pro langą, tik teigė, kad toks veiksmas buvo apsunkintas dėl grotų įrengimo. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad norėdamas išvėdinti kamerą, bet negalėdamas, kreipėsi pagalbos į budinčius pareigūnus, reiškė dėl to skundus, t. y. pareiškėjas pakankamai nepagrindė nusiskundimo, dėl kameros vėdinimo, todėl šis argumentas atmestinas kaip neįrodytas.

Pagal HN 76:2010 26 punktą ir HN 134:2015 16 punktą kamerose oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kamerose Nr. 111, 256 ir 108 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus (b. l. 32, 71-72, 73-74, 78-79). Tuo tarpu pareiškėjas nepagrindė, kokiu būdu nustatė, kad oro temperatūra ar santykinė oro drėgmė kamerose yra netinkama, kokių prietaisų duomenimis vadovaudamasis nurodė temperatūros ar santykinės oro drėgmės duomenis. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kada būtent kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas išduoti ventiliatorių ir šis prašymas nebuvo patenkintas. Todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais, nepatvirtinančiais Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Nesant Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus patvirtinančių įrodymų, valstybės civilinė atsakomybė negalima.

Pareiškėjo teigimu Lukiškių TI-K nebuvo laiku konstatuotas paprastojo remonto poreikis, sienos buvo padengtos pelėsiu, ištrupėjęs kamerų sienų, lubų ir grindų tinkas, todėl jos nebuvo pritaikytos valymui. Valymo priemonės nebuvo išduodamos. Veisėsi buitiniai kenkėjai. Dėl po langais statomų konteinerių pareiškėjas nuolat jautė nemalonų kvapą.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K nėra atliekama naujai atvykusių asmenų medicininė patikra ir sanitarinis švarinimas, tai kėlė pavojų jo sveikatai.

Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo išduodami neišvalyti, nemalonaus kvapo, purvini čiužiniai ir patalynė, bei nepilnas užvalkalų komplektas ir rankšluostis.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K diskriminuojami socialiai silpnesni asmenys, kurie neaprūpinami darbinėmis pajamomis ir negauna socialinių pašalpų, todėl negali susimokėti už viršutinių rūbų skalbimą.

Pareiškėjas taip pat skundėsi pasivaikščiojimų kiemelių būkle, teigė, kad jie buvo nešvarūs, dulkini, juose nebuvo šiukšlių dėžių ir peleninių, taip pat pastato konstrukcijose buvo asbesto.