- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-12
- Bylos Nr.
- 1A-11-581/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-77-1-00267-2014-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė (pirm.), Valdas Ciesiūnas, Pranas Šimkus
- Nukentėjusysis
- D. V., J. V., G. K.
- Nuteistasis
- L. V.
- Advokatai
- Sigitas Lukauskas
- Kategorijos
- 1.2.25.4.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Prano Šimkaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. V., nukentėjusiųjų D. V., J. V., J. V., G. K. apeliacinius skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant L. V. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai darbo biržoje.
Vadovaujantis BK 68 straipsniu, skirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš AB ,,Lietuvos draudimas“ priteista: J. V. - 3000 Eur turtinei ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, D. V. - 2500 Eur, J. V. ir G. K. - po 500 Eur neturtine žalai atlyginti, Panevėžio teritorinei ligonių kasai – 353,86 Eur turtinei žalai atlyginti.
Iš L. V. priteista: J. V. – 10 500 Eur, D. V. – 20 500 Eur, J. V. – 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Iš L. V. priteista: J. V., D. V., J. V. po 150 Eur, G. K. – 80 Eur jų atstovo paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. L. V. nuteista už tai, kad 2014 metų gegužės 31 d., apie 21.18 val., (duomenys neskelbtini) vairuodama automobilį ,,AUDI 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 p., 114 p. numatytus reikalavimus, o būtent: privalėdama laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų asmenų ir jų turto saugumui, o sukdama į kairę (apsisukdama) ne sankryžoje, privalėdama duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms, to nepadarė, sukeldama pavojų kitiems asmenims ir jų turtui, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, apsisukdama ne sankryžoje, nedavė kelio priešinga kryptimi atvažiuojančiam motociklui HONDA (duomenys neskelbtini) RR, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam A. V., ir su juo susidūrė. Susidūrimo metu A. V. patyrė daugybinius kūno sužalojimus ir mirė nuo visiško nugaros smegenų nutraukimo, o automobilio ,,AUDI 80“ keleivis, nukentėjusysis R. Ž., dėl nosies kaulų ir skruostikaulių lūžių patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji L. V. prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016-08-26 nuosprendį panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, taip pat nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Mano, kad baudžiamojoje byloje yra padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimai renkant įrodymus ir rėmimasis neteisėtai surinktais įrodymais, neleido priimti teismui teisėto ir pagrįsto sprendimo bei pažeidė jos konstitucines teises. Pažymi, kad byloje nebuvo pašalintos visos abejonės dėl jos kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl visos abejonės turėjo būti aiškinamos apeliantės naudai.
2.2. Teigia, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų kaltinamajam aktui keliamų reikalavimų, nes nėra nurodytos kaltinamosios atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, duomenų grafoje apie nukentėjusįjį nėra įtrauktas R. Ž., taip pat kaltinamajame akte neteisingai nurodoma, kad visų padarytų sužalojimų visetas buvo A. V. mirties priežastimi, nors tai akivaizdžiai prieštarauja medicinos ekspertų išvadoms, kur mirties priežastimi įvertinamas tik vienas sužalojimas. Pažymi, kad kaltinamajame akte nepagrįstai nurodoma, kad buvo pažeistas KET 114 punkto reikalavimas, nes automobilio atbulomis ji nevairavo. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimą bei išplėtė kaltinimo aprašomąją dalį, tačiau nuosprendyje apie tai nepasisakė, kai tuo tarpu bet koks kaltinimo keitimas turi būti aptartas nuosprendyje. Pažymi, kad kaltinamajame akte nurodomos aplinkybės, kurių nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai, o būtent tos, kad, apsisukdama ne sankryžoje, ji (L. V.) nedavė kelio priešinga kryptimi atvažiuojančiam motociklui.
2.3. Apeliantė tvirtina, kad teismas tendencingai pasirinko įrodymų rūšis, kuriomis jis grįs nuosprendį (specialisto išvadas, teismo ekspertizės aktą) ir iš anksto atmetė atskirą įrodymų rūšį - kaltinamosios, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, todėl laikytina, kad pasirinkdamas tokį atskiros rūšies įrodymų pranašumą prieš kitus, teismas buvo šališkas ir nuosprendis nei forma, nei turiniu negali būti pripažįstamas teisėtu.
2.4. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad specialisto išvadose ir ekspertizės akte nėra esminių prieštaravimų. Tai, pasak apeliantės, įrodo ir tai, jog pats teismas byloje priėmė sprendimą skirti ekspertizę, tai rodo, jog avarijos kilimo priežastys nebuvo aiškios, bei specialisto išvados prieštaravo viena kitai. Tai patvirtina ir atskirai specialistams užduodamų klausimų skaičius – suformuluota ir užduota 18 klausimų. Nurodo, kad specialisto M. M. 2015-01-26 išvada nėra kategoriška – jis pasisako, kad negalima nustatyti, kieno veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti, o specialisto V. M. 2016-02-12 išvadoje kategoriškai teigiama, kad eismo įvykio kilimo pagrindine priežastimi techniniu požiūriu buvo automobilio „Audi 80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojos L. V. veiksmai. 2015-01-26 išvadoje nurodoma, kad negalima vienareikšmiškai nustatyti, ar susidūrimo metu automobilis „Audi 80“ važiavo, ar stovėjo, o 2016-02-12 išvadoje nurodoma, kad prieš susidūrimą su motociklu „Honda“, automobilis „Audi“ judėjo. 2015-01-26 specialisto išvadoje nurodoma, kad nuotraukose matomų transporto priemonių sugadinimų nėra pagrindo teigti, kad susidūrimo momentu motociklo „Honda (duomenys neskelbtini) RR“ greitis buvo didesnis nei 50 km/h“, o 2016-02-12 specialisto išvadoje nurodoma, kad, prieš susidūrimą, motociklas, vairuojamas A. V., judėjo 50 - 60 km/h greičiu. Mano, jog aukščiau nurodytos aplinkybės rodo, jog specialistų išvados prieštarauja viena kitai.
2.5. Skunde apeliantė kelia abejones dėl 2016-02-12 specialisto išvados, kaip įrodymo, leistinumo. Pažymi, kad iš minimos specialisto išvados matyti, kad avarijos modeliavimui ekspertas V. M. naudojo kompiuterinę programą „PC Crach“. Minimas specialistas yra UAB „Impulsana“ darbuotojas, todėl prie išvados privalėjo pateikti minėtos kompiuterinės programos licenciją, kuri įrodytų šios programos legalumą ir naudojimo teisėtumą, tinkamumą modeliuoti avarijas, bei galimų paklaidų skalę. Be to, Lietuvos Teismo ekspertizės centras tokiems modeliavimams naudoja programą PC Chrah 9 (2015-01-26 išvada). Prie programų nurodomi numeriai didėjančia tvarka nurodo programos versiją ir jos tobulinimo seką. Kelia klausimą, kodėl su tobulesne programa negalima sumodeliuoti situacijos ir atsakyti į atskirus klausimus, o naudojant senesnę, tai padaryti galima. Tai kelia apeliantei abejones dėl specialisto V. M. išvadų. Atkreipia dėmesį į tai, kad V. M. yra apsigynęs transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją, o pateikia atsakymus ir mąstymą iš eismo įvykių teismo ekspertui skirtų klausimų. Pažymi, kad būtent specialistas M. M. turi apsigynęs dvi ekspertines kvalifikacijas, todėl jo kvalifikacija abejonių nekelia.
2.6. Mano, kad specialisto išvada ir ekspertizės aktas kategoriškai nepagrindžia apeliantės kaltės ir aplinkybės, jog jos veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą, kas prieštarauja teismo padarytoms išvadoms. Pažymi, kad nesant nustatytiems veiksniams techniniu požiūriu sąlygojusiems avarijos kilimą (įvykio mechanizmą), negalima kalbėti apie KET padarytus pažeidimus, kurie eismo dalyviai juos pažeidė ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais.
2.7. Apeliantė teigia, kad pagrindinė priežastis avarijai kilti buvo didelis - apie 100 km/h - motociklininko važiavimo greitis. Tokias aplinkybes patvirtino nukentėjusysis R. Ž. ir liudytojas S. V.. Pažymi, kad teismas šališkai nutylėjo dalį liudytojo S. V. reikšmingų parodymų. Liko nepaneigta aplinkybė, kaip, kad nurodė liudytojas S. V. - jis girdėjo, kaip tris kartus motociklo garsas nutrukdavo ir buvo perjungiami bėgiai; tai vyko iki stabdymo. Šiuo atveju važiuojama buvo galingu sportiniu motociklu, įsibėgėjant didinamas greitis. Apeliantė akcentuoja, jog tris kartus perjungus pavarą, motociklininkas turėjo važiuoti 4 pavara, ir ši aplinkybė neatitinka specialisto (V. M. išvada) spėjimų apie motociklo greitį prieš eismo įvykį.
2.8. Pažymi, kad 2015-01-26 specialisto išvadoje nurodyta, kad iš nuotraukose matomų transporto priemonių sugadinimų nėra pagrindo teigti, jog susidūrimo momentu motociklo „Honda (duomenys neskelbtini) RR“ greitis buvo didesnis nei 50 km/h. Atkreipia dėmesį, kad šis galimas greitis yra nurodytas susidūrimo metu. Tačiau liudytojas S. V. parodymų patikrinimo vietoje nurodė, kad motociklo stabdymo kelias buvo 25,40 m. Šiuo atveju galima teigti, kad motociklininkas pradėjo stabdyti iki susidūrimo 25,40 m ir susidūrimo metu pasiekė 50 km/h greitį. 2016-05-13 ekspertizės medžiagoje nurodyta, kad motociklo „Honda (duomenys neskelbtini) RR“ sustabdymo atstumas vairuotojui A. V. važiuojant maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu susidariusioje kelio eismo situacijoje yra apie 29,2 m. Iš šių skaičių apeliantė daro išvadą, kad motociklininkui stabdant motociklo greitis sulėtėjo iki 40-45 km/h, o tai reiškia, kad prieš stabdymą greitis galėjo būti apie 95 km/h, kas yra labai artima nukentėjusiojo ir liudytojo parodymams ir paneigia specialisto V. M. išvadą apie motociklininko judėjimo greitį, kuris nurodomas 50-60 km/h. Šis teiginys, pasak apeliantės, leidžia daryti išvadą apie esminius KET pažeidimus, kuriuos atliko motociklininkas prieš eismo įvykį. Mano, kad motociklininko greitis galėjo būti ir didesnis, nes nebuvo atsižvelgta į atskirus motociklo techninius parametrus - padangų protektoriaus gylį. Taip pat nurodo, jog techniškai nebuvo vertinta motociklo stabdžių sistema, kelia abejones dėl motociklo stabdžių įtaką stabdymui.
2.9. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė apeliantės prašymą byloje atlikti eksperimentą, tokiu būdu suvaržė teises, renkant galimus nekaltumo įrodymus, ir tai laikytina esminiu BPK pažeidimu.
2.10. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nuosprendyje nurodomi kelyje buvę saugaus eismo kalneliai buvo padaryti tik po aptariamo įvykio ir nesamų kalnelių vertinimas nuosprendyje yra subjektyvi nuomonė, kuri neatitinka tikrovės. Apie jų buvimą byloje nėra jokios medžiagos (nei schemose, nei kituose dokumentuose). Tokių teiginių naudojimas nuosprendyje parodo teismo šališkumą surašant teismo nuosprendį. Taip pat yra subjektyvi nuomonė, kad judėjimas buvo intensyvus. Pažymi, kad toks vidinis teisėjos įsitikinimas ir neegzistuojančių aplinkybių perkėlimas į nuosprendį neatitinka vidinių įsitikinimų reikalavimų.
2.11. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nenustatė jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. tos, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pažymi, kad autoavarija nėra tyčinis nusikaltimas, kuris padaromas kaltinamojo aktyviais veiksmais ir aiškiai išreikšta valia. Neatsargių vairuotojų veiksmų pasėkoje įvyko skaudi nelaimė, kurios metu žuvo žmogus. Sutinka, kad tai gali būti ir jos kaltė, tačiau neatmeta ir nukentėjusiojo kaltės, o gal ir abipusės kaltės. Pažymi, jog jokiais įrodymais nenustatyta, kad ji davė melagingus parodymus, todėl nesutinka su teismo nurodyta aplinkybe, kad ji stengėsi sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį duodama neteisingus ir melagingus parodymus. Po įvykio buvo nuėjusi nuoširdžiai pasikalbėti pas nukentėjusiuosius, jų atsiprašyti. Pažymi, kad jos materialinė padėtis yra sunki, augina du nepilnamečius vaikus, laikinai nedirba. Dalį žalos atlygino draudimo bendrovė pagal transporto priemonės civilinės atsakomybės polisą, todėl negalima sakyti, kad ji neprisidėjo prie dalinės žalos atlyginimo.
2.12. Nesutinka su tuo, kad teismo nuosprendžiu buvo priteisti civiliniai ieškiniai žuvusiojo A. V. seseriai J. V., kuri kartu su juo negyvena, matosi retai, bei draugei G. K., kuri su A. V. nevedė bendro ūkio. Priteisti civiliniai ieškiniai, pagal jos gaunamas pajamas ir turimą turtą yra nesuvokiami ir nesumokami. Mano, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį privalėjo vadovautis protingumo principu, taip pat atsižvelgti į paties nukentėjusiojo elgesį.
3. Nukentėjusieji D. V., J. V., J. V., G. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016-08-26 nuosprendį dalyje dėl L. V. paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės dydžio ir bausmės vykdymo atidėjimo dvejiems metams ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį - L. V. už įvykdytą nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 5 dalyje, skirti šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės maksimaliose ribose bausmę nemažesnę kaip ketverių metų laisvės atėmimą, netaikant bausmės vykdymo atidėjimo; panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl turtinės ir neturtinės žalos nukentėjusiems asmenims priteisimo ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį - pilnai tenkinti D. V., J. V., J. V. ir G. K. pareikštus civilinius ieškinius; pripažinti UAB „Impulsana“ 2016-02-12 Specialisto išvados Nr. MV2016-04 apmokėjimo 847 Eur sumą nukentėjusiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidomis ir priteisti iš L. V. visas nukentėjusių asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. V., pažeidė bendrąsias bausmės skyrimo taisykles ir nepagrįstai paskyrė jai mažesnę bausmę nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Nurodo, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes teismas negalėjo remtis BK 62 str. 1 d., 2 d. ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmė, taip pat nekonstatavo pagrindų skirti švelnesnę bausmę BK 54 str. 3 dalies pagrindu. Pažymi, kad L. V. neprisipažino padariusi nusikalstamą veiką, nesigailėjo, procese nebuvo suinteresuota atskleisti įvykio aplinkybių. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, mano, kad teismas neturėjo jokio pagrindo riboti L. V. skiriamos bausmės dydžio BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytos bausmės (4 metų 1 mėnesio 15 dienų) vidurkiu ir L. V. skiriant bausmę nebuvo pagrindo ją mažinti iki trijų metų. Mano, kad, įvertinus tai, jog bylos nagrinėjimo metu L. V. nebuvo suinteresuota atskleisti įvykio aplinkybių, proceso metu stengėsi sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį, dėl eismo įvykio kaltino žuvusįjį, po įvykio su nukentėjusiaisiais nebebendravo, nepasiūlė jokios pagalbos laidotuvių metu, neatlygino nė dalies jiems padarytos žalos, neišreiškė nuoširdaus apgailestavimo, nedirba ir nėra nustatyta L. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl pagal BK 281 str. 5 dalies sankcijoje numatytos bausmės ribas, L. V. laisvės atėmimo bausmė turėjo būti didinama nuo bausmės (4 metų 1 mėnesio 15 dienų) vidurkio, netaikant BK 75 str. numatyto bausmės vykdymo atidėjimo arba taikant maksimalų trijų metų bausmės vykdymo atidėjimo terminą.
3.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ydinga teismų praktika ir nepagrįstai nuosprendžiu sumažino prašomos priteisi neturtinės žalos dydžius. Taip pat teismas nepagrįstai sureikšmino nuteistosios turtinę padėtį nuosprendžio priėmimo momentu, nes priteisiant neturtinę žalą, turėjo būti vertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje.
3.3. Nurodo, kad teismas, motyvuodamas dėl neturtinės žalos G. K. dydžio sumažinimo, nepagrįstai nusprendė, kad A. V. ir G. K. jokių konkrečių santuokos sudarymo planų neturėjo, nenurodė, kuo remiantis padarė tokias išvadas. Taip pat, teismas nepagrindė, kodėl A. V. ir G. K. bendros ateities planai yra mažiau reikšmingi už jų santuokos sudarymo planų įrodymų byloje trūkumą ir kodėl santuokos planų turėjimo įrodymų trūkumas sąlygoja mažesnės patirtos neturtinės žalos dydį. Nesutinka su skundžiamo nuosprendžio argumentu, jog tolimesnių, nurodomų G. K. ieškinyje - vaikų, anūkų susilaukimo, senatvės sulaukimo kartu su A. V. ji negalėjo suplanuoti, kai prieš tai nuosprendžiu teismas konstatavo, jog G. K. su A. V. apie 9 mėn. gyveno G. K. tėvų namuose, kartu pirko dalį daiktų ir planavo bendrą ateitį, neturi nei loginio, nei teisinio pagrindo, todėl yra visiškai nepagrįstas. Be to, pažymi, kad neturi teisinio pagrindo ir yra nepagrįstas pirmos instancijos teismo argumentas, jog G. K. nepatyrė ilgalaikės, negrįžtamos ir nekompensuojamos netekties, nes nukentėjusioji po pertraukos neatvyko į teismo posėdžius ir nedalyvavo baigiamosiose kalbose. Apeliantai teigia, jog pirmos instancijos teismas apie tai sprendė, neturėdamas jokių duomenų ir nežinodamas dėl kokios konkrečios priežasties G. K. neatvyko į teismo posėdžius ir nedalyvavo baigiamosiose kalbose. Atsižvelgiant į tai, mano, kad pirmos instancijos teismas priteisdamas G. K. tik 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo sumą, netinkamai taikė BPK 20 str. nuostatas ir priėmė nepagrįstą, neteisėtą ir keistiną nuosprendį.
3.4. Nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nepatvirtino, jog žuvusiojo A. V. kapavietė sutvarkyta „prašmatniai“, kaip apie tai nurodo AB „Lietuvos draudimas“ ir nepatvirtino, kad J. V. prašoma priteisti 4982,58 Eur suma neatitinka teismų praktikos. Pažymi, kad pirmos instancijos teismas sprendimą priteisti J. V. 3000 Eur kapavietės sutvarkymo išlaidoms kompensuoti motyvavo tik teismų praktika bylose 1A-14-113/2013 ir 2A- 512-178/2015. Tačiau teismų praktika nėra stabili, ji nuolatos keičiasi atsižvelgiant į visuomenėje vykstančius socialinius procesu. Todėl ir Panevėžio apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-255-511/2014 civiliniam ieškovui buvo priteista 7495,13 Eur suma už laidojimo paslaugas bei kapavietės sutvarkymą. Nurodo, kad Lietuvoje įvedus eurą ir dėl to padidėjus prekių ir paslaugų kainoms, kapavietės projektavimo ir tvarkymo paslaugos bei tam reikalingos medžiagos taip pat natūraliai pabrango. Kadangi įprastos, vidutinės kapavietės sutvarkymo išlaidos po euro įvedimo ženkliai padidėjo, todėl kapavietės tvarkymo išlaidų Lietuvos teismų praktikoje priteisiamos sumos taip pat privalo keistis. Be to, akcentuoja tai, kad Draudimo bendrovė sužinojusi apie A. V. kapavietės sutvarkymo išlaidas iš pradžių nereiškė jokių pretenzijų dėl to, o jas pradėjo reikšti tik praėjus metams laiko, kai kapavietės tvarkymo išlaidos jau buvo realiai patirtos, kas, pasak nukentėjusiųjų, rodo Draudimo bendrovės pritarimą dėl visų kapavietės išlaidų pagrįstumo. Pažymi, kad skundžiamu nuosprendžiu liko nepaneigtos liudytojos R. R. nurodytos aplinkybės, kad žuvusysis A. V. yra palaidotas Pumpėnų kapinėse, kur pagal Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje esančių kapinių tvarkymo taisyklių 19 p. šeimos kapavietei skiriamas 7 m² žemės plotas, nes mažesnio dydžio kapavietės neskiriamos, kadangi reikėtų suprojektuoti atskirą kvartalą mažesnėms kapavietėms, o tam reikia atskiro projekto, iki kurio sudarymo, viešo apsvarstymo ir patvirtinimo savivaldybės organų, nebūtų buvę įmanoma ilgą laiką palaidoti žuvusiojo, kas prieštarautų nusistovėjusiems papročiams.
3.5. Nurodo, kad neturi teisinio pagrindo pirmos instancijos teismo išvada, kad G. K. byloje buvo atstovaujama trumpesnį laiką, nes byloje nėra atstovavimo nutraukimą patvirtinančių duomenų. Pažymi, kad jei G. K. nedalyvavo paskutiniuose pirmos instancijos teismo posėdžiuose, kuriuose dalyvavo jos įgaliotasis atstovas, tai nėra teisinio pagrindo manyti, kad tuo metu G. K. nebuvo atstovaujama, nes ir baigiamąją kalbą byloje G. K. teismui išdėstę per tą patį atstovą. Nurodo, kad G. K. bylos nagrinėjimo procese buvo atstovaujama tiek pat laiko, kiek buvo atstovaujama D. V., J. V. ir J. V.. Kadangi pirmos instancijos teismas pilnai priteisdamas D. V., J. V. ir J. V. atstovavimo išlaidų kompensaciją, nepagrįstai mažino G. K. prašomą priteisti 150 Eur teisinės pagalbos išlaidų kompensaciją, todėl priėmė nepagrįstą, neteisėtą ir keistiną nuosprendį.
3.6. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK 104 str. 2 d. nuostatas. Būtinumą nukentėjusiesiems kreiptis į nepriklausomus privačius specialistus dėl konsultacinės išvados byloje gavimo, paskatino dvi esminės bylos aplinkybės: nors pirmos instancijos teismas pripažino, kad pirmoji Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės centro 2015-01-26 specialisto išvada yra išsami, tačiau L. V. gynybos reikalavimu skyrė pakartotiną ekspertizę, neatsižvelgiant į pakartotinos ekspertizės skyrimo pagrindus (BPK 286 str. 7 dalis); kadangi kaltinamoji L. V. proceso metu stengėsi sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį teigdama, kad dėl eismo įvykio kaltas žuvusysis, žymiai viršijęs leistiną greitį, galėjęs apvažiuoti jos automobilį, bet to nepadaręs, todėl nukentėjusieji įgavo procesinę pareigą pateikti teismui įrodymus, paneigiančius žuvusiojo kaltę ir tuo pačiu patvirtinančius kaltinamosios kaltę dėl eismo įvykio ir jo pasekmių. Pažymi, kad, priimdamas 2016-08-26 nuosprendį ir kvalifikuodamas veiką, pirmos instancijos teismas rėmėsi V. M. išduotoje 2016-02-12 Specialisto išvadoje nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, nes ši įrodymas, sprendžiant iš nuosprendžio teksto turinio, suteikė teismui daugiau reikšmingų duomenų, negu Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015-01-26 specialisto išvada ar Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-05-13 Ekspertizės aktas. Todėl daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti išlaidas, patirtas už reikšmingo nagrinėjamai bylai rašytinio įrodymo (UAB „Impulsana“ 2016-02-12 Specialisto išvados) gavimą, bylinėjimosi išlaidomis ir nepagrįstai jų nepriteisė iš kaltinamosios. Pirmos instancijos teismas neįvertino, kad L. V. proceso metu stengėsi sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį ir taip sukūrė pareigą nukentėjusiesiems teikti į bylą įrodymus patvirtinančius jos kaltę. Todėl, priešingai nei nurodė pirmos instancijos teismas, ne nukentėjusiųjų pasirinktas procesinis elgesys, bet pačios kaltinamosios gynybinis elgesys blogino nuteistosios padėtį, sukuriant jai prievolę atlyginti nukentėjusiųjų patirtas 847 Eur sumos išlaidas už reikšmingo nagrinėjamai bylos įrodymo byloje atsiradimą, kuris pirmos instancijos teismui leido tinkamai kvalifikuoti veiką ir pagrįsti kaltinamosios kaltę.
4. Prokuroras M. J. pateikė atsikirtimus į nuteistosios apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti. Atsikirtime prokuroras nurodė, jog apeliaciniame skunde nurodyti kaltinamojo akto trūkumai nėra esminiai ir jie nesutrukdė pirmosios instancijos teismui tinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą. Apeliacinio skundo teiginys, jog „sužalojimai nukentėjusiems buvo padaryti ne apeliantės, nes apeliantė sužalojimų nepadarė, o sužalojimai yra avarijos pasekmė“ yra nepagrįstas, kadangi eismo įvykis įvyko dėl L. V. kaltės ir teisiškai vertinant kaltinamosios veiką, reikia atsižvelgti į BK 281 straipsnio 5 dalies dispoziciją. Ši veika gali būti padaryta tik viena kaltės forma – dėl neatsargumo, o jeigu nuteistoji nustatytus sužalojimus būtų padariusi to siekdama, tuomet jos veika būtų kvalifikuojama pagal kitus BK straipsnius, pagal kuriuos baudžiamoji atsakomybė kaltininkui kyla veikiant kita kaltės forma – tyčia. Prokuroras atsikirtime akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė jokios papildomos aplinkybės, kuri leistų daryti išvadą, jog kaltinimas buvo keičiamas.
Atsiliepimas
5. Civilinis atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į nukentėjusiųjų apeliacinį skundą ir prašė nukentėjusiųjų apeliacinį skundą dalyje dėl turtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
5.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, dalyje dėl turtinės žalos priteisimo – 3000 Eur už kapavietės sutvarkymą, atitinka suformuotą teismų praktiką, teisės aktų reikalavimus, teisingumo ir protingumo principus bei yra pagrįstas pasikeitusiomis rinkoje kainomis. Pažymi, kad žuvusiajam buvo užsakytas individualus paminklas, kuris reikalavo didesnių projektavimo, įrengimo išlaidų, o tokios išlaidos neturėtų būti atlyginamos. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką turi būti atlyginamos įprastos, vidutinės išlaidos, o paminklą, kuris buvo gaminamas pagal individualius užsakymus ir pageidavimus, be to, yra didesnis nei standartinis/vidutinis paminklas dydžio, jam naudojama daug akmens medžiagų, galima laikyti per daug prašmatniu, todėl tokios išlaidos neturėtų būti atlyginamos. Be to pažymi, kad kapavietė yra skirta ne vienam, o keliems asmenims laidoti, tačiau draudikui kyla pareiga atlyginti tik vienos kapavietės sutvarkymo išlaidas, dėl ko išlaidos taip pat turi būti mažinamos.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė jų skundą patenkinti, o prokurorė ir nukentėjusieji – atmesti. Nukentėjusieji prašė jų skundą patenkinti, o nuteistoji, jos gynėjas ir prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
7. Apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl nuteistosios apeliacinio skundo
8. Nuteistoji apeliaciniu skundu ginčija savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymo, ginčija įrodymų vertinimą, akcentuoja netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos bei vardija esminius procesinius pažeidimus, apeliantės manymu, rodančius skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą.
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK320 str. 3 d.). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais
8.2. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
8.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nusprendė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog L. V. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, dėl ko jos atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors apeliaciniu skundu su apylinkės teismo išvadomis nesutinkama, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, su nuteistosios apeliacinio skundo argumentais sutikti negali.
Žemesnės instancijos teismas
8.4. Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant L. V. kaltės klausimus, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. L. V. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurių patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Teismas nuosprendį grindė teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, juos pagrįstai ir teisėtai įvertino bendrame bylos duomenų kontekste, todėl naikinti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra asmens padarytos veikos atitikimas baudžiamajame įstatyme (BK specialiosios dalies straipsnyje) numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). O vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su apylinkės teismo išvadomis ir pateikiamas kitoks surinktų bei ištirtų įrodymų vertinimas, negali būti pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį bei padaryti priešingas išvadas dėl L. V. kaltės.
Dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams, kaltinimo ribų išplėtimo
9. Apeliantė skunde nurodo, kad baudžiamojoje byloje prokuroro surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad byloje buvo netinkamai surašytas kaltinamasis aktas, jo trūkumai buvo tokie, kurie esmingai sutrukdė teismui išnagrinėti bylą. Apeliantės skunde nurodomos aplinkybės, jog kaltinamajame akte nebuvo įrašyti visi būtini duomenys – L. V. atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, nukentėjusiųjų grafoje nenurodytas R. Ž., nagrinėjamu atveju, nelaikytinos esminiu kaltinamojo akto trūkumu. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjamo metu ir teismo nuosprendyje sprendė klausimą dėl apeliantės atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nagrinėjamoje byloje, o R. Ž. procesinė padėtis viso proceso metu buvo tinkama – jis buvo pripažintas ir byloje apklausiamas nukentėjusiuoju. Pasak apeliantės, kaltinamajame akte neteisingai nurodoma aplinkybė, kad A. V. mirties priežastimi buvo visų padarytų sužalojimų visetas. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, nes byloje buvo nustatyta aplinkybė, jog A. V. mirė nuo visiško nugaros smegenų nutraukimo, įvykus stuburo krūtininės dalies 5 – to slankstelio skersiniam lūžiui (teismo medicinos specialisto 2014-06-19 išvada (1 t., 92-95 b.l.), ši aplinkybė byloje nebuvo ginčijama ir būtent tokia A. V. mirties priežastis buvo konstatuota pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Nors apeliantė skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pakeitė kaltinimą bei išplėtė kaltinimo aprašomąją dalį, tačiau su tokiais apeliantės argumentais sutikti taip pat negalima. Iš nuosprendžio nustatomosios dalies bei kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo matyti, kad esminės įvykio aplinkybės niekaip nesiskiria, naujų aplinkybių, nenurodytų pirminiame kaltinime, teismo nuosprendyje nekonstatuota. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta nusikalstama veika ir pripažintos įrodytomis aplinkybės, nėra jokių duomenų, jog buvo išplėstos kaltinimo ribos ar pažeista nuteistosios teisė į gynyba. Juolab, kad ir pati nuteistoji nenurodė, kokios konkrečios aplinkybės buvo pakeistos ar papildomai inkriminuotos. Kiti apeliaciniame skunde nurodomi ir, pasak apeliantės, kaltinamajam aktui keliamų reikalavimų neatitikimai – t. y. nepagrįstas KET 114 punkto inkriminavimas, nepagrįstai nurodoma aplinkybė, jog ji nedavė kelio priešinga kryptimi atvažiuojančiam motociklui - nelaikytinos kaltinamojo akto trūkumais, o yra bylos duomenų ir aplinkybių nagrinėjimo ir vertinimo dalykas, dėl kurių teismas pasisakė, priimdamas sprendimą šioje byloje.
Dėl veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje
10. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad L. V. vairuodama automobilį pažeidė KET 9 p., 114 p. numatytus reikalavimus, o būtent: privalėdama laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų asmenų ir jų turto saugumui, o sukdama į kairę (apsisukdama) ne sankryžoje privalėdama duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms, to nepadarė, sukeldama pavojų kitiems asmenims ir jų turtui, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, apsisukdama ne sankryžoje, nedavė kelio priešinga kryptimi atvažiuojančiam motociklui ir su juo susidūrė. Susidūrimo metu motociklo vairuotojas patyrė daugybinius kūno sužalojimus ir mirė nuo visiško nugaros smegenų nutraukimo, o kartu su L. V. automobiliu važiavęs keleivis dėl nosies kaulų ir skruostikaulių lūžių patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
10.1. Nuteistoji apeliaciniu skundu ginčija savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio, padarymo, nurodydama, kad įvažiuojant į kelią ir darant apsisukimo manevrą jame nebuvo jokių kliūčių, ji nematė atvažiuojant jokios transporto priemonės, o motociklo vairuotojas kelyje atsirado tik tada, kai ji jau buvo beveik apsisukusi ir stovėjo vietoje, toje pačioje eismo juostoje kaip ir motociklas. Tuo metu ji nesiėmė jokio manevro, nes tikėjosi, kad motociklininkas ją mato ir apvažiuos. Mano, kad būtent motociklo vairuotojas pažeidė KET – viršijo leistiną važiavimo greitį, ir turėdamas galimybę išvengti susidūrimo - sustoti arba apvažiuoti jos transporto priemonę, to nepadarė ir į ją atsitrenkė, būtent motociklo vairuotojo veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą.
10.2. Nuteistosios nuomone, teismas skundžiamą nuosprendį priėmė tinkamai neatlikęs įrodymų vertinimo, nepašalinęs prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų; tendencingai pasirinko įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, iš karto atmesdamas kitus įrodymus - kaltinamosios, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus; nepagrįstai konstatavo, kad specialisto išvadose ir ekspertizės akte nėra esminių prieštaravimų, nes, pasak apeliantės, prieštaravimų yra ir jie nebuvo pašalinti; teismas nepatikrino 2016-02-12 specialisto išvados, kaip įrodymo, leistinumo; kelia abejones dėl specialisto V. M. kvalifikacijos teikiant išvadą; mano, kad nesant nustatytiems veiksniams techniniu požiūriu sąlygojusiems avarijos kilimą (įvykio mechanizmą), negalima kalbėti apie KET padarytus pažeidimus, kurie eismo dalyviai juos pažeidė ir kuris pažeidimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais; mano, kad pagrindinė priežastis avarijai kilti buvo didelis motociklininko važiavimo greitis, kuris galėjo būti apie 100 km/h. Šią aplinkybę, pasak apeliantės, patvirtina nuteistosios, nukentėjusiojo R. Ž., liudytojo S. V. parodymai kurių analizė kitų bylos įrodymų visumoje, paneigia specialisto V. M. išvada apie motociklo važiavimo greitį prieš avariją, taip pat, remiantis liudytojo S. V. parodymais apie motociklo stabdymo kelią bei 2016-05-13 ekspertizės medžiagoje esančiais duomenimis apie motociklo sustabdymo atstumą jam važiuojant 50 km/h greičiu, pateikia paskaičiavimą, kad motociklo greitis prieš stabdymą galėjo būti apie 95 km/h; nurodo, kad motociklininko greitis galėjo būti ir didesnis, nes nebuvo atsižvelgta į atskirus motociklo techninius parametrus - padangų protektorinių dalių gylį, techniškai nebuvo vertinta motociklo stabdžių sistema; kelia prielaidas, kad motociklo stabdžiai galėjo būti neefektyvūs ir tai turėjo įtaką stabdymo efektyvumui įvykio metu; nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą byloje atlikti eksperimentą, tokiu būdu suvaržė jos teises renkant galimus nekaltumo įrodymus, kas laikytina esminiu BPK pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
10.3. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bei pats įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nuteistoji L. V. padarė jai inkriminuotą BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą. Apylinkės teismas, spręsdamas jos kaltės klausimą, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Pažymėtina, kad nuteistosios apeliacinio skundo argumentai dėl paties A. V. padarytų KET pažeidimų (viršyto leistino greičio, galimybės atsiradus kliūčiai sulėtinti greitį ar sustabdyti transporto priemonę ar apvažiuoti kliūtį), būtinuoju priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais, buvo išsamiai išanalizuoti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismui daug dėmesio skiriant eismo įvykio mechanizmo, priežastinio ryšio tarp KET pažeidimų ir kilusių padarinių nustatymui. Apylinkės teismas išsamiai išanalizavo kiekvieno iš eismo įvykyje dalyvavusių asmenų – nuteistosios L. V., žuvusiojo A. V. veiksmus, vertinant juos atitikties KET reikalavimams aspektu, ir padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad būtent L. V. pažeidė KET 9, 114 punkto reikalavimus ir būtent šie jos padaryti pažeidimai yra tiesiogiai priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykio, kurio metu žuvo A. V. ir buvo nesunkiai sutrikdyta R. Ž. sveikata. Tuo tarpu, vertindamas A. V. veiksmus, teismas nenustatė, kad jie sąlygotų eismo įvykio kilimą – nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu ir jo padariniais.
10.4. Apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl esminių nuteistosios apeliaciniame skunde dėstomų argumentų. Su pirmosios instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, o atsako į esminius apeliantės skundo argumentus.
Žemesnės instancijos teismas
10.5. Atmestini nuteistosios skundo argumentai dėl nepagrįstai jai inkriminuotų KET 114 punkto reikalavimų pažeidimų, neigiant, jog ji vairavo transporto priemonę atbulomis. Pažymėtina, kad asmuo, padaręs pažeidimą, atsako pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo padarymo metu. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas buvo padarytas 2014-05-31, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi KET redakcija, galiojusia nuo 2013-01-19 iki 2014-10-11, ir 114 punktu, kuriame numatyta, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas) ne sankryžoje, vairuotojas privalo duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms, būtent šio punkto reikalavimo pažeidimas ir nurodytas kaltinime. Tuo tarpu apeliantės nurodomas ir šiuo metu galiojantis KET 114 punktas (redakcija galiojanti nuo 2016-11-04), numatantis vairuotojų pareigas važiuojant atbulomis, nagrinėjamu atveju neturi jokios reikšmės, šio reikalavimo pažeidimu apeliantė ir nebuvo kaltinama.
10.6. Nesutiktina su apeliantės nurodomu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas tendencingai pasirinko įrodymų rūšis, kuriomis grindė nuosprendį t. y. specialistų išvadas, ekspertizės aktą, ir iš anksto atmetė atskirą įrodymų rūšį - kaltinamosios, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, todėl buvo šališkas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi byloje esančių įrodymų visetu, t. y. specialisto išvadomis, ekspertizės aktu, taip pat vertino ir apeliantės, liudytojo S. V., nukentėjusiojo A. Ž. parodymus ir kitus bylos duomenis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad nagrinėjamos kategorijos bylose svarbią reikšmę turi būtent specialistų ir ekspertų išvados, nes jie įvertina visus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu gautus tiek objektyvios, tiek subjektyvios kilmės duomenis, tuo tarpu asmenų parodymai apie įvykio aplinkybes gali būti subjektyvūs. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas lygino ir vertino Lietuvos teismo ekspertizės aktą su pateiktomis specialistų išvadomis, jokių esminių prieštaravimų jose nenustatė, todėl šiais įrodymų šaltiniais rėmėsi, priimdamas sprendimą, o apeliantės, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais vadovavosi tiek, kiek jie neprieštaravo specialistų išvadoms ir ekspertizės aktui. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, buvo šališkas, nėra jokio pagrindo. Nagrinėjamos bylos duomenys nesudaro pagrindo manyti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo. Tokių duomenų nenurodė ir apeliantė. Tai, kad teismas netenkino kai kurių prašymų ir padarė kitokias išvadas bei priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kuris padarė esminius BPK pažeidimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad proceso metu nebuvo ribojama teisė į gynybą, byla buvo nagrinėjama laikantis rungimosi principo – nuteistoji ir jos gynėjas teikė įvairius dokumentus, kuriuos teismas pridėjo prie bylos medžiagos, taip pat reiškė prašymus, dalis kurių buvo patenkinta, o kita dalis – motyvuotai atmesta. Siekis, kad byloje esantys duomenys būtų vertinami taip kaip subjektyviai juos vertina apeliantė nesudaro pagrindo išvadai, kad priešingos apylinkės teismo išvados yra pagrįstos prielaidomis, ar, kad toks vertinimas rodo teismo šališkumą.
10.7. Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliantės skunde nurodytais teiginiais, kad byloje esančiose dvejose specialistų išvadose ir ekspertizės akte yra esminių prieštaravimų. Vien tai, kad bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas paskyrė eismo įvykio ekspertizę (b. l. 49-50, 4 tomas), nesudaro pagrindo pripažinti, kad tarp ankščiau į bylą specialisto pateiktos išvados (b. l. 80-85, 1 tomas) ir ekspertizės akto yra esminių prieštaravimų. Kaip matyti iš bylos duomenų, eismo įvykio ekspertizė buvo paskirta gynybos prašymu, po liudytojų M. B. ir E. J. parodymų išklausymo ir įvertinus, jog šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu apklausti nebuvo, t. y. gavus naujų duomenų, siekiant tyrimo išsamumo. Skunde apeliantės vardijami specialistų išvadų ir ekspertizės akto nesutapimai - t. y. kad specialisto M. M. 2015-01-26 išvada nėra kategoriška – negalima nustatyti kieno veiksmai techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti, o tuo tarpu specialisto V. M. 2016-02-12 išvadoje kategoriškai teigiama, kad eismo įvykio kilimo pagrindine priežastimi techniniu požiūriu buvo automobilio „Audi 80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojos L. V. veiksmai; tai, jog 2015-01-26 išvadoje nurodoma, kad negalima vienareikšmiškai nustatyti, ar susidūrimo metu automobilis „Audi 80“ važiavo ar stovėjo, o 2016-02-12 išvadoje nurodoma, kad prieš susidūrimą su motociklu „Honda“, automobilis „Audi“ judėjo, taip pat tai, jog 2015-01-26 specialisto išvadoje nurodoma, kad iš nuotraukose matomų transporto priemonių sugadinimų nėra pagrindo teigti, kad susidūrimo momentu motociklo „Honda (duomenys neskelbtini) RR“ greitis buvo didesnis nei 50 km/h“, o 2016-02-12 specialisto išvadoje nurodoma, kad, prieš susidūrimą, motociklas, vairuojamas A. V., judėjo 50 - 60 km/h greičiu - nelaikytini esminiais, lemiančiais iš esmės kitokias ar paneigiančias prieš padarytas pirmosios instancijos teismo išvadas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad esminių prieštaravimų tarp specialistų išvadų ir ekspertizės akto nėra, su tuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo suabejoti specialisto V. M. 2016-02-12 išvados, kaip įrodymo šaltinio, leistinumu, specialisto V. M. kvalifikacija ir kompetencija, tačiau tokie apeliantės teiginiai laikytini deklaratyviais, kadangi įvertinus bylos duomenis, nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų suabejoti minėtos išvados leistinumu ar specialisto kompetencija. Pažymėtina, kad vien tai, kad apeliantė nesutinka su byloje esančia išvada, nėra pagrindas tvirtinti, kad šią išvadą pateikęs specialistas pažeidė metodines rekomendacijas ar kt., ir kad pateikta išvada yra neteisinga ar neobjektyvi. Juolab, jog paminėta išvada pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinta visų bylos duomenų kontekste.
10.8. Pagrindinė aplinkybė, kurią apeliantė įrodinėjo tiek pirmosios instancijos teisme, tiek skundo nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu yra ta, kad įvykio metu motociklo vairuotojas viršijo leistiną važiavimo greitį, kuris, pasak apeliantės, galėjo būti apie 100 km/h, ir ši aplinkybė buvo pagrindinė priežastis dėl ko kilo eismo įvykis. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai išanalizavo bei aptarė šią apeliantės keliamą versiją, ir padarė bylos įrodymais pagrįstą išvadą, kad A. V. įvykio metu nežymiai viršijo leistiną nustatytą važiavimo greitį – važiavo 60 km/h greičiu. Aplinkybę, jog A. V. važiavo apie 100 km/h greičiu apeliantė įrodinėjo teigdama, jog įvažiavus į kelią motociklininko ji nematė, jį pamatė apie 177 m atstumu, motociklininkas prie jos priartėjo kelių sekundžių tikslumu ir iš to sprendžia, kad jo greitis buvo apie 100 km/h; taip pat nukentėjusiojo R. Ž. parodymais, kad motociklininkas važiavo apie 100 km/h greičiu, tokią išvadą padarė iš motociklo garso, bei liudytojo S. V. parodymais, kad motociklininkas važiavo apie 100 km/h greičiu, girdėjo, kaip susijungė trys motociklo bėgiai, jis pradėjo stabdyti 25,4 m nuo susidūrimo vietos, stabdė užpakaliniais stabdžiais, o likus 4-5 metrams iki susidūrimo vietos ėmė stabdyti priekiniais stabdžiais. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtais parodymais vadovavosi tik iš dalies, kadangi, kaip teisingai pažymėjo, jų nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys – Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės 2015-01-26 aktas ir specialisto V. M. 2016-05-13 išvada. Ekspertizės akte nurodyta, kad pagal esančius duomenis negalima sumodeliuoti transporto priemonių susidūrimo ir nustatyti motociklo važiavimo greičio, tačiau iš nuotraukose matomų transporto priemonių sugadinimų nėra pagrindo teigti, kad susidūrimo momentu motociklo greitis buvo didesnis nei 50 km/h. Specialistas V. M. 2016-05-13 išvadoje nustatė, kad modeliuojant motociklo ir automobilio susidūrimą pagal nuotraukose užfiksuotus pėdsakus ant bordiūro ir šaligatvio, motociklas važiavo 50-60 km/h greičiu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kuris pagrįstai, remdamasis minėtose išvadose esančiais duomenimis, byloje dalyvaujančių asmenų parodymais, kurie šiuo atveju nesutampa su specialistų išvadomis, rėmėsi tik iš dalies, nes paminėtų asmenų parodymai apie motociklo važiavimo greitį laikytini subjektyvaus pobūdžio ir paneigti objektyviais bylos duomenimis. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad apeliantę ir nukentėjusįjį R. Ž. sieja draugiški santykiai, kas kelia abejonių šio liudytojo parodymų patikimumu. O liudytojo S. V. parodymu patikimumo verčia abejoti ir kitę jo parodymai – t. y. ta aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausoje ir parodymų patikrinimo metu liudytojas tokios aplinkybės nenurodė, o aplinkybę, jog A. V. važiavo apie 100 km/h greičiu, nurodė tik vėliau, be to, bylos duomenimis nepatvirtinta ir liudytojo nurodoma aplinkybė, jog A. V. stabdė motociklą likus 24,5 m atstumu nuo susidūrimo vietos, kadangi bylos medžiagoje - eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir kt., nėra užfiksuotos motociklo stabdymo žymės. Dėl šios priežasties atmestini ir apeliantės pateikti paskaičiavimai apie motociklo važiavimo greitį, kurie grindžiami liudytojo S. V. parodymais apie motociklo stabdymo atstumą (24,5 m), kadangi kaip jau minėta, liudytojo S. V. nurodomos aplinkybės apie motociklo stabdymo atstumą nepagrindžia jokie byloje esantys objektyvūs duomenys. Taip pat liudytojo S. V. nurodoma aplinkybė, jog jis girdėjo kaip motociklas tris kartus perjungė bėgius, nesudaro pagrindo kategoriškai tvirtinti, kad motociklas važiavo didesniu, negu konstatuota specialistų išvadose, greičiu. Ištirti įrodymai leidžia pagrįstai manyti apie tai, jog apeliantė nebuvo įsitikinusi, ar daryti manevrą, t. y. sukti į kairę (apsisukti) ne sankryžoje, yra saugu, o tuo pačiu ir konstatuoti jos neatidumą dalyvaujant eisme.
10.9. Tai, kad pasak apeliantės, ekspertizės atlikimo metu nebuvo atsižvelgta į atskirus motociklo techninius parametrus - padangų protektorinių dalių gylį, nebuvo techniškai vertinta motociklo stabdžių sistema, bei keliamos abejonės dėl motociklo stabdžių efektyvumo ir įtakos stabdymui, nesudaro jokio pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo padarytų, bylos įrodymais pagrįstų išvadų. Vien tai, kad ekspertas ir specialistas, atlikę tyrimus, konkrečiai nenurodė apeliantės akcentuojamų duomenų, nėra pagrindas teigti, kad šių duomenų, darydami išvadas, nevertino.
10.10. Nors apeliantė tvirtina, kad A. V. turėjo galimybę išvengti eismo įvykio – t. y. kelyje pamatęs kliūtį privalėjo sulėtinti greitį arba sustoti arba kliūtį apvažiuoti, tačiau, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, paneigdamas šį apeliantės argumentą, pagrįstai visų pirma akcentavo pačios L. V. veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs L. V. atliktus veiksmus, visus bylos duomenis, įvertinęs tai, kad byloje buvo nustatyta, kad motociklo vairuotojas tik nežymiai viršijo leistiną važiavimo greitį, padarė pagrįstą išvadą, kad L. V. turėjo galimybę matyti link jos atvažiuojantį motociklą, lėtai apsisukinėdama galėjo įvertinti įvykio situaciją, laiku į ją sureaguoti ir stengtis išvažiuoti iš motociklininko važiavimo juostos, užleisdama jam kelią, kad išvengtų susidūrimo, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, ekspertų pateiktą išvadą, kurioje nurodyta, kad skersai važiuojamosios dalies susidariusios kliūties – L. V. automobilio, apvažiavimas buvusioje situacijoje motociklininkui techniniu požiūriu buvo nepriimtinas, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtent L. V. atlikti veiksmai - apsisukdama ne sankryžoje, privalėdama duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms, to nepadarė, sukeldama pavojų kitiems asmenims ir jų turtui, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, apsisukdama ne sankryžoje, nedavė kelio priešinga kryptimi atvažiuojančiam motociklui, vairuojamam A. V., ir su juo susidūrė, kas sąlygojo eismo įvykio kilimą, o apeliantės argumentai dėl to, kokių veiksmų neatliko ir turėjo atlikti A. V., nagrinėjamu atveju, padarytų išvadų dėl L. V. kaltės nekeičia, nes ji A. V. važiavimo juostoje sudarė kliūtį, todėl pagrįstai pripažinta pažeidusi KET 9 ir 114 p. reikalavimus.
10.11. Priešingai nei teigiama nuteistosios apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad L. V. padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Tą patvirtina ir eismo įvykio tyrimą atlikę specialistai, davę išvadas dėl techninių priežasčių, sąlygojusių eismo įvykio kilimą.
10.12. Įvertinus aptartus duomenis, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad L. V. pažeidė KET 9, 114 punktų reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo A. V. bei buvo nesunkiai sutrikdyta R. Ž. sveikata. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad būtent L. V. padaryti KET pažeidimai yra būtinuoju (tiesioginiu) priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Nuteistosios apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai jos kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, nepaneigia, todėl nėra teisinio pagrindo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais naikinti pagrįstą skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir L. V. išteisinti.
11. Nuteistoji apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su tuo, kad buvo patenkinti nukentėjusiųjų J. V. ir G. K. civiliniai ieškiniai, taip pat ginčija priteistų civilinių ieškinių dydžius. Dėl priteistų civilinių ieškinių apeliacinės instancijos teismas pasisakys prie nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentų (dėl neturtinės žalos priteisimo).
Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės
12. Nuteistoji skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Su tokiu nuteistosios teiginiu apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
12.1. Pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savanoriškai (savo noru), o ne dėl, pavyzdžiui, surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.
12.2. Pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas minėtos L. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės nurodė, kad pagal bylos duomenis L. V. neišreiškė nuoširdaus apgailestavimo. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad L. V. proceso metu stengėsi sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį, teigdama, kad dėl eismo įvykio kaltas žuvusysis, žymiai viršijęs leistiną greitį, galėjęs apvažiuoti jos automobilį, be to, ji po įvykio nors ir atsiprašė nukentėjusiųjų, tačiau vėliau su jais nebebendravo, nepasiūlė jokios pagalbos laidotuvių metu, neatlygino nė dalies jiems padarytos žalos. Pirmosios instancijos teismas paminėtus duomenis įvertino kaip nuoširdaus gailesčio nebuvimą, iš esmės su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Nors L. V. proceso metu pripažino bylos faktines aplinkybes ir ginčijo tik kaltės klausimą, tačiau be šio, buvo būtina nustatyti ir tai, kad L. V. nuoširdžiai gailisi padariusi nusikalstamą veiką. Aukščiau nurodyti ir pirmosios instancijos teismo akcentuoti duomenys apie L. V. elgesį po nusikalstamos veikos padarymo nesudaro pagrindo pripažinti, kad ji nuoširdžiai gailisi padariusi nusikalstamą veiką. Nors apeliantė skunde nurodė, kad Draudimo bendrovė atlygino nukentėjusiesiems dalį patirtos žalos ir tokiu būdu ji prisidėjo prie dalinio žalos atlyginimo, tačiau tai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimo L. V. veiksmuose nekeičia, kadangi L. V. pati neatliko jokių aktyvių veiksmų, minėtas žalos atlyginimas nepriklausė nuo nuteistosios valios, o draudimo bendrovė vykdė savo pareigą pagal sudarytą draudimo sutartį.
12.3. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 3 punkto nuostatų nepažeidė ir pagrįstai nenustatė L. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Dėl nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentų
13. Nukentėjusieji apeliaciniu skundu prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016-08-26 nuosprendį dalyje dėl L. V. paskirtos bausmės, netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo, pilnai tenkinti nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius, pripažinti UAB „Impulsana“ 2016-02-12 specialisto išvados Nr.MV2016-04 apmokėjimo 847 Eur sumą nukentėjusiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidomis ir priteisti iš L. V. visas nukentėjusių asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
13.1. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad tenkinti nukentėjusiųjų apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Dėl L. V. paskirtos bausmės
14. Skunde nukentėjusieji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę L. V. pažeidė bendrąsias bausmės skyrimo taisykles ir nepagrįstai paskyrė jai mažesnę bausmę nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Nurodo, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes teismas negalėjo remtis BK 62 str. 1 d., 2 d. ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmė, taip pat nekonstatavo pagrindų skirti švelnesnę bausmę BK 54 str. 3 dalies pagrindu. Taip nurodo, kad teismas nepagrįstai atidėjo L. V. paskirtos bausmės vykdymą trejiems metams. Tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
14.1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 straipsnyje reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.
14.2. Skundžiamu nuosprendžiu L. V. pripažinta kalta už vieno neatsargaus nusikaltimo kelių transporto eismo saugumui, padarymą (BK 281 str. 5 d.) laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant L. V. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotai darbo biržoje. Be to, L. V. skirta ir baudžiamojo poveikio priemonė.
14.3. Įvertinus byloje esančius duomenis, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajai L. V. parinkdamas bausmės rūšį, nustatydamas jos trukmę ir atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais bei BK 75 straipsnyje numatytomis bausmės vykdymo atidėjimo nuostatomis, ir baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.
14.4. Skirdamas bausmę L. V., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad ji padarė vieną neatsargų nusikaltimą, į tai, kad nebuvo nustatyta jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ji neteista, administracine tvarka nebausta, augina du nepilnamečius vaikus, nedirba, registruota darbo biržoje. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas L. V. paskyrė sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, mažesnį nei sankcijoje numatytas vidurkis (paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams, sankcijoje numatyta maksimali bausmė – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų) ir, įvertinęs aukščiau paminėtus duomenis, tai, kad šis L. V. padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėjo dvejiems metams.
14.5. Remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o L. V. paskirta bausmė nėra aiškiai per švelni arba neteisinga. Apylinkės teismas, nuteistajai už neatsargaus nusikaltimo padarymą skirdamas laisvės atėmimo bausmę mažesnę negu sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis ir atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistosios asmenybę, kaltės formą ir kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes.
14.6. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad teismas negalėjo remtis BK 62 straipsnio nuostatomis ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmė, taip pat nekonstatavo pagrindų skirti švelnesnę bausmę BK 54 str. 3 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad BK 62 straipsnio nuostatos taikomos tik tuomet, kai paskiriama švelnesnė negu įstatymo numatyta, bausmė, o BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tada, kai straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tokiu atveju teismas gali paskirti švelnesnę bausmę, negu numatyta sankcijoje. Kaip matyti, BK 281 straipsnio sankcijoje numatyta bausmė yra laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Pirmosios instancijos teismas L. V. paskyrė trejų metų laisvės atėmimą. Taigi kaip matyti, L. V. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė ir jos dydis atitinka BK 281 straipsnio 5 dalies numatytą sankciją, bausmė paskirta sankcijos ribose, todėl nėra pagrindo teigti, kad L. V. buvo paskirta švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė, ar švelnesnė, negu numatyta sankcijoje bausmė, taigi BK 62 straipsnio ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos apskritai nebuvo netaikytos. Kiti apeliacinio skundo argumentai jog, L. V. neprisipažino padariusi nusikalstamą veiką, nesigailėjo dėl jo, procese nebuvo suinteresuota atskleisti įvykio aplinkybių, proceso metu stengėsi sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį, dėl eismo įvykio kaltino žuvusįjį, po įvykio su nukentėjusiaisiais nebebendravo, nepasiūlė jokios pagalbos laidotuvių metu, neatlygino nei dalies jiems padarytos žalos, neišreiškė nuoširdaus apgailestavimo, nedirba ir nėra nustatyta L. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nesudaro pagrindo pripažinti, kad L. V. buvo paskirta per švelni bausmė. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistosios asmenybę, kaltės formą ir kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, todėl skirti nuteistajai griežtesnę bausmę ar netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo kaip prašoma apeliaciniame skunde nėra pagrindo.
Dėl neturtinės žalos dydžio
15. Nukentėjusieji ir nuteistoji apeliaciniais skundais ginčija priteistos neturtinės žalos dydžius.
15.1. Šioje byloje iš AB ,,Lietuvos draudimas“ priteista: J. V. - 3000 Eur turtinei ir 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, D. V. - 2500 Eur, J. V. ir G. K. - po 500 Eur neturtine žalai atlyginti. Iš L. V. priteista: J. V. –10500 Eur, D. V. – 20500 Eur, J. V. – 2500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
15.2. Nukentėjusieji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ydinga teismų praktika ir nepagrįstai nuosprendžiu sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydžius. Taip pat teismas nepagrįstai sureikšmino nuteistosios turtinę padėtį nuosprendžio priėmimo momentu, nes priteisiant neturtinę žalą, turėjo būti vertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. Nesutinka su teismo nurodytais, nukentėjusiajai G. K. priteistos neturtinės žalos dydžio mažinimo motyvais ir mano, kad G. K. priteistos neturtinės žalos dydis sumažintas nepagrįstai, netinkamai taikytos BPK 20 str. nuostatos.
15.3. Nuteistoji L. V. nurodo, kad nesutinka su tuo, kad teismo nuosprendžiu buvo priteisti civiliniai ieškiniai žuvusiojo A. V. seseriai J. V., kuri kartu su juo negyvena, matosi retai, bei draugei G. K., kuri su A. V. nevedė bendro ūkio. Nurodo, kad priteisti civiliniai ieškiniai, pagal jos gaunamas pajamas ir turimą turtą yra nesuvokiami ir nesumokami. Mano, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį privalėjo vadovautis protingumo principu, taip pat atsižvelgti į paties nukentėjusiojo elgesį.
15.4. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
15.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-397/2012).
15.6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavęs anksčiau nurodytus kriterijus bei dėmesį skyręs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, įvertinęs bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nustatė nukentėjusiesiems padarytos neturtinės žalos dydžius. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įstatymo nuostatų ir teismų praktikos šios kategorijos bylose, todėl pripažinti, jog netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, neteisingai įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus, nėra objektyvaus pagrindo. Pirmosios instancijos teismas įvertino žuvusiojo ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykius, ryšį, nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus, sukeltas pasekmes, ir diferencijuodamas neturtinės žalos dydžius nukentėjusiesiems, įstatymo reikalavimų nepažeidė.
15.7. Nesutiktina su apeliantės nuteistosios L. V. nurodomais teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė civilinius ieškinius žuvusiojo A. V. seseriai J. V. bei draugei G. K.. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai sprendė, kad J. V. (A. V. sesuo) ir G. K. (A. V. sugyventinė) dėl A. V. žūties patyrė dvasinius išgyvenimus, kadangi juos siejo artimi ir glaudūs ryšiai, su G. K. A. V. planavo bendrą ateitį, todėl pripažino, jog jos patyrė neturtinę žalą ir iš dalies tenkino jų civilinius ieškinius. Tuo tarpu apeliantės L. V. nurodomos aplinkybės, kad J. V. su A. V. gyveno atskirai, matėsi retai, bei tai, kad G. K. nevedė bendro ūkio su A. V., aukščiau nurodytų aplinkybių dėl patirtos neturtinės žalos nepaneigia. Be to, kaip matyti, teismas, diferencijuodamas neturtinės žalos dydžius, įvertino minimus apeliantės argumentus ir pateiktus J. V. ir G. K. civilinius ieškinius ženkliai sumažino. Apeliaciniame skunde nuteistoji taip pat prašo atsižvelgti ir į A. V. veiksmus, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydžius, į šią aplinkybę taip pat atsižvelgė.
15.8. Nors nukentėjusieji apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nurodytais motyvais dėl nukentėjusiajai G. K. sumažintos neturtinės žalos dydžio, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. K. 15 000 Eur civilinį ieškinį sumažino iki 500 Eur. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad G. K. su A. V. gyveno kartu G. K. tėvų namuose apie 9 mėnesius, planavo bendrą ateitį, tačiau išsamiai ir motyvuotai aptarė dėl kokių priežasčių mažina priteistos neturtinės žalos dydį, t. y. atsižvelgė į tai, kad A. V. nebuvo išsikėlęs iš tėvų namų, duomenų, kad jie turėjo konkrečių santuokos planų neturėjo ir kt. Taip pat, vertinant A. V. tėvų, G. K. ryšių su A. V. trukmę, pobūdį, pritartina pirmosios instancijos teismo motyvui, kad G. K. nepatyrė tokios ilgalaikės, negrįžtamos ir nekompensuojamos netekties kaip žuvusiojo tėvai ir sesuo, todėl civilinis ieškinys pagrįstai sumažintas ir šiuo aspektu. Nukentėjusieji skunde nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad priteista neturtinė žala yra aiškiai per maža, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismo G. K. priteista 500 Eur žala atitinka sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principus, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnyje ir civilinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo reikalavimus.
15.9. Nukentėjusieji skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai sureikšmino nuteistosios turtinę padėtį nuosprendžio priėmimo momentu, nes priteisiant neturtinę žalą, turėjo būti vertinamos ne tik tos aplinkybės, kurios rodo kaltininko turtinę padėtį žalos priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino ne tik nuteistosios padėtį nuosprendžio priėmimo metu, tačiau vertino ir nuteistosios galimybes ateityje – tai, kad nuteistoji yra darbingo amžiaus, galinti įsidarbinti ir gauti didesnes nei šiuo metu gauna pajamas. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo priteisimas iš kaltininko negali būti siejamas su kaltininko nubaudimu, kadangi neturtinė žala atlieka kitokią funkciją, t. y. kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą fizinį ir dvasinį skausmą bei kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Be to, itin didelis neturtinės žalos priteisimas iš kaltininko neleidžia pasiekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.
Dėl turtinės žalos priteisimo
16. Nukentėjusieji apeliaciniu skundu nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepriteisė visų žuvusiojo A. V. kapavietės sutvarkymui išleistų sumų, o priteisė tik dalį – 3000 Eur, iš prašomų priteisti 4982,58 Eur. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepatvirtino, jog prašoma priteisti 4982,58 Eur suma neatitinka teismų praktikos. Pažymi, kad Lietuvoje įvedus eurą įprastos, vidutinės kapavietės sutvarkymo išlaidos ženkliai padidėjo, todėl kapavietės tvarkymo išlaidų Lietuvos teismų praktikoje priteisiamos sumos taip pat privalo keistis. Akcentuoja tai, kad Draudimo bendrovė sužinojusi apie A. V. kapavietės sutvarkymo išlaidas iš pradžių nereiškė jokių pretenzijų dėl to, o jas pradėjo reikšti tik praėjus metams laiko, kai kapavietės tvarkymo išlaidos jau buvo realiai patirtos, kas, pasak nukentėjusiųjų, rodo Draudimo bendrovės pritarimą dėl visų kapavietės išlaidų pagrįstumo.
16.1. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai įvertino ir motyvuotai pasisakė dėl ko mažina J. V. civilinį ieškinį dėl kapavietės išlaidų priteisimo, savo išvadas grindė bylos duomenimis bei atsižvelgė į teismų praktikoje analogiškomis aplinkybėmis priteisiamas sumas.
16.2. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, dalyje dėl turtinės žalos priteisimo už A. V. kapavietės išlaidas – 3000 Eur atitinka suformuotą teismų praktiką, teisės aktų reikalavimus, teisingumo ir protingumo principus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir atsižvelgė į tai, kad A. V. kapavietė skirta nevienam asmeniui palaidoti, taip pat atsižvelgė į protingumo kriterijų atlyginant laidojimo išlaidas, pagrįstai vadovavosi formuojama teismų praktika, pagal kurią atlyginamos įprastos, vidutinės, kapavietės sutvarkymo išlaidos, todėl pripažįstama, kad 3000 Eur suma už A. V. kapavietės sutvarkymą yra pagrįsta ir teisinga.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
17. Nukentėjusieji nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas sumažino nukentėjusiosios G. K. patirtas išlaidas už atstovavimą, nurodydami, kad G. K. bylos nagrinėjimo procese buvo atstovaujama tiek pat laiko, kiek buvo atstovaujama D. V., J. V. ir J. V., kai tuo tarpu jų patirtos atstovavimo išlaidos buvo priteistos pilnai.
17.1. Pirmosios instancijos teismas, G. K. patirtas išlaidas advokato pagalbai sumokėti sumažino nuo prašomų priteisti 150 Eur iki 80 Eur. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad G. K. buvo atstovaujama trumpesnį laiką, bei tuo, kad G. K. ieškinys buvo tik iš dalies pagrįstas. Nukentėjusieji nesutinka su tuo, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti G. K. buvo sumažintos, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad jos sumažintos pagrįstai. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. K. nedalyvavo paskutiniuose teismo posėdžiuose, tačiau ji buvo atstovaujama atstovo ir baigiamąją kalbą byloje G. K. teismui išdėstę per tą patį atstovą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad G. K. atstovas baigiamosios kalbos metu atskirai dėl G. K. ieškinio nepasisakė. Taip pat dėl atstovavimo išlaidų dydžio pagrįstumo įvertinama ir tai, kad G. K. ieškinys pagrįstu pripažintas tik iš dalies (iš prašomos priteisti 15 500 Eur sumos, priteista tik 500 Eur), darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju G. K. pagrįstai sumažintos išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
18. Taip pat nukentėjusieji nesutinka ir su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino proceso išlaidomis nukentėjusiosios D. V. UAB „Impulsana“ ekspertui V. M. sumokėtus 847 Eur už privačią ekspertizę. BPK 104 str. 2 d. numatyta, jog proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 105 str. 1 d. numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Taigi teismas turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, įvertinęs jų pagrįstumą. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismo priimtas motyvuotas sprendimas nepripažinti nukentėjusiųjų turėtų išlaidų procesinėmis išlaidomis ir nepriteisti jų iš nuteistosios L. V. atitinka minėtas BPK nuostatas, reglamentuojančias proceso išlaidas ir jų atlyginimą, joms neprieštarauja, todėl jo keisti nėra pagrindo. Nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK 104 str. 2 d. nuostatas.
19. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas L. V. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą ir Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016-08-26 nuosprendžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios L. V., nukentėjusiųjų D. V., J. V., J. V., G. K. apeliacinius skundus atmesti.