Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-01 · Administracinė byla Nr. I-3962-764/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-01
Bylos Nr.
I-3962-764/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04206-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Raimondas Blauzdžius, Liudmila Zaborovska, Egidija Puzinskaitė (pran.)
Pareiškėjas
M. K.
Atsakovas
Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3962-764/2016Proceso Nr. 3-61-3-04206-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.;1.21; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) direktoriaus 2015-07-15 sprendimą Nr. 42-102(2); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) 2015-08-03 sprendimą Nr. 2S-3426; 3) priteisti jam iš Lietuvos valstybės 50 000 Eur neturtinę žalą.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad 2015-06-29 kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, prašydamas pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 104 str. suteikti jam trumpalaikę išvyką į namus, tačiau atsakovas šio pareiškėjo prašymo tinkamai neišnagrinėjo, ginčijamame sprendime rėmėsi netinkamomis BVK nuostatomis. Departamentas pareiškėjo skundo taip pat tinkamai neišnagrinėjo. Ginčijami sprendimai yra nemotyvuoti, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, todėl naikintini. Pareiškėjo nuomone, jis atitinka visus kriterijus, į kuriuos atsižvelgus jam turėtų būti suteikta teisė į trumpalaikę išvyką į namus. Tokią teisę Vilniaus PN kitiems nuteistiesiems užtikrino, taip pažeisdama BVK 6 str. įtvirtintą nuteistųjų lygybės principą. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė žodžiu išdėstyti argumentus, pagrindžiančius prašymą. Dėl neteisėto ir nepagrįsto Vilniaus PN sprendimo pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, pablogėjo sveikata ir pan. Kadangi nurodyti neigiami išgyvenimai atsirado dėl to, kad Vilniaus PN darbuotojai neveikė taip, kaip iš jų reikalauja teisės aktai, pareiškėjas turi teisę pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. nuostatas reikalauti atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19–23) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad tiek BVK 104 str., tiek 140 str. nuostatos reglamentuoja atvejus, kuomet nuteistiesiems suteikiama trumpalaikė išvyka į namus. Skiriasi tik tokios teisės suteikimo tvarka ir sąlygos. Kadangi anksčiau prašymus suteikti trumpalaikę išvyką į namus pareiškėjas teikdavo remdamasi BVK 140 str., jo 2015-06-29 prašymas dėl didelio darbo krūvio galėjo būti išnagrinėtas vadovaujantis ne BVK 104 str., o 140 str. nuostatomis. BVK 140 str. nustatyta pataisos įstaigos direktoriaus teisė, bet ne pareiga skirti nuteistajam paskatinimo priemonę, tokiu atveju, turi būti įvertintos visos reikšmingos aplinkybės. BVK 104 str. taip pat nustatyta tik pataisos įstaigos direktoriaus teisė – duoti nuteistajam leidimą parvykti į namus, todėl pareiškėjo argumentai, kad jo prašymas turėjo būti patenkintas, yra nepagrįsti. Vilniaus PN skatina pareiškėjo socialinių ryšių palaikymą, 11 kartų skyrė jam papildomus ilgalaikius pasimatymus. Tai, kad pareiškėjo 2015-06-29 prašymas buvo išnagrinėtas ne pagal BVK 104 str. nuostatas, negalėjo jam sukelti tokių neigiamų padarinių, kurie galėtų būti pripažinti neturtine žala. Vilniaus PN nuomone, nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas yra keliamas dėl Vilniaus PN 2015-07-15 sprendimo Nr. 42-102(2) ir Departamento 2015-08-03 sprendimo Nr. 2S-3426 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą.

Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėjas 2015-06-29 Vilniaus PN direktoriui pateikė prašymą pagal BVK 104 str. suteikti jam trumpalaikę išvyką į namus (b. l. 25).

Vilniaus PN pareiškėjo pateiktą prašymą išnagrinėjo priimdama 2015-07-15 sprendimą Nr. 42-102(2), kuriame nurodė, kad pareiškėjo prašymas tenkintas nebus, nes dėl BVK 140 str. nustatytos paskatinimo priemonės – trumpalaikės išvykos į namus – skyrimo nuteistajam siūlymą Drausmės komisijai gali teikti tik Departamento direktoriaus 2014-07-04 įsakymu Nr. V-286 patvirtintų Paskatinimo priemonių Departamentui pavaldžiose įstaigose, laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo metodinių rekomendacijų 6 p. nurodyti subjektai (b. l. 6–7).

Nesutikdamas su tokiu Vilniaus PN direktoriaus sprendimu, pareiškėjas padavė skundą Departamentui, kuris 2015-08-03 sprendimu Nr. 2S-3426 jį atmetė kaip nepagrįstą, nes pagal BVK 154 str. 1 d., pataisos įstaigos administracija turi diskrecijos teisę nuspręsti leisti / neleisti nuteistajam išvykti už pataisos įstaigos ribų be sargybos (b. l. 8).

Su tokiais Vilniaus PN ir Departamento sprendimais pareiškėjas nesutinka, mano, kad jie yra nemotyvuoti ir nepagrįsti, priimti remiantis ne tuo teisiniu pagrindu, todėl naikintini.

BVK 104 str. 1 d. nustatyta, kad nuteistiesiems, laikomiems pataisos įstaigose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis ir atlikusiems ne mažiau kaip pusę, o nepilnamečiams – atlikusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį teismo paskirtos bausmės, gali būti leista vieną kartą per tris mėnesius trims paroms parvykti į namus. Leidimą parvykti į namus duoda pataisos įstaigos direktorius įsakymu, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, kokia bausmės dalis atlikta, elgesį bausmės atlikimo metu. Šios trumpalaikės išvykos laikas įskaitomas į bausmės atlikimo laiką. Kelionės išlaidas apmoka pats nuteistasis arba jo artimieji giminaičiai (2 d.). Tvarką, kuria nuteistiesiems leidžiama parvykti į namus, nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (4 d.).

Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 305 p. nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius, gavęs nuteistojo prašymą leisti išvykti trims paroms į namus, paveda pareigūnui parengti išvadą, kurią pasirašo ją parengęs pareigūnas, ji suderinama su pataisos įstaigos direktoriaus pavaduotoju. Nuteistajam, kurio prašymas dėl parvykimo į namus patenkintas, pataisos įstaigos administracija išduoda nustatyto pavyzdžio pažymėjimą (306 p.).

Pagal BVK 140 str. 1 d. 9 p. nuostatas, už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones, stropų darbą ir gerus mokymosi rezultatus laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti suteikiama trumpalaikė išvyka į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus. Paskatinimas, kuriuo leidžiama trumpalaikė išvyka į namus arba leidžiama atostogų metu parvykti į namus, skiriamas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu (BVK 141 str. 9 d.). Kaip nurodyta Vilniaus PN sprendime, pagal Departamento direktoriaus 2014-07-04 įsakymu Nr. V-286 patvirtintų Paskatinimo priemonių Departamentui pavaldžiose įstaigose, laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo metodinių rekomendacijų 6 p., pasiūlymus dėl nuteistųjų skatinimo įgaliotiems pareigūnams teikia: už stropų darbą valstybės įmonėje prie pataisos namų – įmonės direktorius arba padalinio vadovas; už stropiai atliekamus ūkio darbus – juos organizuojančio laisvės atėmimo įstaigos administracinio padalinio vadovas; už stropų mokymąsi – bendrojo lavinimo ar profesinės mokyklos direktorius arba įgaliotas atstovas; už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, pasiektą pažangą dalyvaujant pataisos programose – socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas. Šie teikimai svarstomi Drausmės komisijoje, tačiau Drausmės komisijos sprendimas pareigūno, turinčio teisę skirti paskatinimo priemonę, neįpareigoja.

BVK 154 str. 1 d. nustatyta, kad nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis, bei nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose paprastosios grupės sąlygomis ir atbuvusiems ne mažiau kaip vieną trečdalį bausmės laiko, taip pat nuteistiesiems, paliktiems kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar kalėjime atlikti ūkio darbus, gali būti leidžiama išvykti be sargybos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų, jeigu to reikia dėl bendrojo ugdymo, profesinio mokymo, dirbamo darbo pobūdžio arba dalyvavimo įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Nurodytos nuostatos tvirtina, kad BVK nustato savarankiškus atvejus, kuomet nuteistiesiems suteikiama teisė išvykti už pataisos įstaigos ribų, skiriasi ne tik tokios teisės suteikimo sąlygos, bet ir jos skyrimo bei įgyvendinimo tvarka. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, pareiškėjas su prašymu suteikti trumpalaikę išvyką į namus kreipėsi remdamasis BVK 104 str., tačiau Vilniaus PN direktorius šį prašymą tenkinti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas neturi teisės teikti siūlymų Drausmės komisijai dėl galimybės skirti BVK 140 str. nustatytas paskatinimo priemones.

Įvertinęs nagrinėjamu atveju susiklosčiusią faktinę situaciją, teismas konstatuoja, kad Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo 2015-06-29 prašymo nagrinėjimo procedūrą ir priėmė neteisėtą sprendimą, kadangi prašymą išnagrinėjo remdamasis ne tuo teisiniu pagrindu ir neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių.

Pagal BVK 104 str. nuostatas, spręsdamas dėl teisės trims paroms parvykti į namus suteikimo, Vilniaus PN direktorius turėjo nustatyti, ar pareiškėjas atitinka BVK 104 str. 1 d. nustatytas sąlygas, taip pat atsižvelgti į nuteistojo asmenybę, elgesį bausmės atlikimo metu. Šiuo atveju, joks siūlymas Drausmės komisijai nėra būtinas, nes teisė parvykti į namus suteikiama ne kaip paskatinimo priemonė. Iš ginčijamo sprendimo turinio ir atsakovo atsiliepimo matyti, kad BVK 104 str. 1 d. nurodytos aplinkybės, nagrinėjant pareiškėjo 2015-06-29 vertinamos nebuvo.

Departamentas, privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka nagrinėdamas nuteistųjų skundus, turi įvertinti pataisos įstaigų pareigūnų sprendimų (veiksmų) teisėtumą ir pagrįstumą.

Nustatyta, kad ikiteismine tvarka pareiškėjo skundą išnagrinėjęs Departamentas, konstatavo, kad Vilnius PN direktoriaus 2015-07-15 sprendimas yra teisėtas, nes pagal BVK 154 str. jis turi diskrecijos teisę nuspręsti leisti / neleisti nuteistajam išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų be palydos. Kaip nurodyta anksčiau, į pataisos įstaigos direktorių pareiškėjas kreipėsi remdamasis BVK 104 str. nuostatomis, todėl, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, Departamentas turėjo patikrinti, ar pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas tinkamai, ar įvertintos BVK 104 str. nurodytos aplinkybės. Šiuo atveju, Departamentas rėmėsi su pareiškėjo prašymu ir ginčytu Vilniaus PN direktoriaus 2015-07-15 sprendimu nesusijusiomis teisės normomis (BVK 154 str.), reglamentuojančiomis skirtingus teisinius santykius, todėl priėmė iš esmės neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Vilniaus PN 2015-07-15 sprendimas Nr. 42-102(2) ir Departamento 2015-08-03 sprendimas Nr. 2S-3426 yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikinti. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 str., skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Vadinasi, panaikinus ginčijamus sprendimus, Vilniaus PN kyla pareiga išnagrinėti pareiškėjo 2015-06-29 prašymą kaip tai nustatyta BVK 104 str. ir Taisyklėse.

Pareiškėjas taip pat reiškia reikalavimą atlyginti 50 000 Eur neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, pasireiškusių netinkamu jo 2015-06-29 prašymo nagrinėjamu.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal CK 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju, terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Civilinei atsakomybei, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atsirasti būtini trys elementai: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Nesant vieno iš jų, valdžios institucijai negali kilti civilinė atsakomybė. Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t.y. visas šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina CK 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; LAT 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėto ir nepagrįsto Vilniaus PN sprendimo jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, pablogėjo sveikata ir pan.

Įvertinęs neteisėtų veiksmų, iš kurių pareiškėjas kildina reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, pobūdį ir intensyvumą, taip pat pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus apie patirtus neigiamus išgyvenimus, teismas konstatuoja, kad, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neįrodė būtųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neturtinės žalos fakto ir priežastinio ryšio. Pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą, grindžiami bendro pobūdžio teiginiais, be to, atsakovo veiksmai negali būti pripažinti tokiais, kurie galėtų nulemti pareiškėjo nurodytas pasekmes, susijusias su sveikatos pablogėjimu ir pan. Teismas taip pat pažymi, kad pataisos įstaigos direktorius sprendimą leisti trims paroms parvykti į namus priima įvertinęs BVK 104 str. nustatytas aplinkybes, nuteistojo charakteristiką ir elgesį. Vadinasi, tai, kad kitiems nuteistiesiems tokie leidimai buvo suteikti, savaime nereiškia, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas ar buvo pažeistas BVK nustatytas lygiateisiškumo principas.

Nenustačius visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 127 ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2015-07-15 sprendimą Nr. 42-102(2) ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2015-08-03 sprendimą Nr. 2S-3426.

Kitą pareiškėjo M. K. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkė ir pranešėja Egidija PuzinskaitėTeisėjai Raimondas BlauzdžiusLiudmila Zaborovska