Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-01-17 · Administracinė byla Nr. I-775-331/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-01-17Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-06-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-01-17
Bylos Nr.
I-775-331/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03268-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
A. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-775-331/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03268-2018-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 17 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,dalyvaujant pareiškėjui A. A. (A. A.),vertėjai Ingridai Kisieliūtei,

viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas A. A. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Paaiškino, kad nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjui atliekant jam paskirtą bausmę Lukiškių TI-K, jam nebuvo sudaryta galimybė privačiai naudotis sanitariniais mazgais ir dušais. Lukiškių TI-K sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos neužtikrina šiose patalpose esančių asmenų privatumo. Lukiškių TI-K esančiuose dušuose taip pat nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, kadangi pertvaros uždengia pareiškėją tik nuo kitų kartu esančių suimtųjų (nuteistųjų), tačiau jį gali matyti pareigūnai. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K įprastų ir karantino kamerų plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameros buvo mažos, visi nuteistieji negalėjo susėti prie stalo valgymo metu, dėl mažo kameros ploto pareiškėjas negalėjo mankštintis, turėjo sėdėti ir gulėti. Lukiškių TI-K kamerose neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu, veisėsi pelėsis, buvo įrengtas netinkamas apšvietimas, kamerose buvo netinkama temperatūra – vasaros metu išimami langai, todėl būdavo šalta, žiemos metu langai būdavo įdėti, tačiau nebuvo galimybės juos atidaryti, buvo šalta ir netinkamai vėdinama. Kameros buvo įrengtos netinkamai, jose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, nebuvo įrengtos lentynos, veidrodžiai (negalėjo nusiskusti), metaliniai lovų rėmai buvo surūdiję, netinkamai įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, juose nebuvo šiukšlių dėžių, kamerose buvo parazitų. Todėl dėl šių aplinkybių jis jautė diskomfortą, patyrė dvasines kančias.

Atsiliepimas

2. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 8–15) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K pateikė teismui pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopijas, iš kurių matyti pareiškėjo judėjimas, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas, asmenų skaičius tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovės atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose esantys sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais – sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne nei 1,5 m sienele, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Nuteistiesiems yra suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti duše, o dušo patalpų įrengimas taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus. Siekiant užtikrinti asmenų privatumą duše, Lukiškių TI-K dušuose įrengtos 1,6 m pertvaros. Priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietoje, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinti nustatytus tvarkos reikalavimus ir užkirsti kelią konfliktinėms situacijoms atsirasti. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246–6.249, 6.271 straipsnių nuostatomis, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos – žalos padarymo fakto.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime (b. l. 102–103) nurodė, kad su pareiškėjo skunde nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pagal ir CK 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Šiuo atveju pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, neužtikrinus pareiškėjui teisės aktuose nustatytų laikymo įkalinimo įstaigose sąlygų laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d.

5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

6. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

7. EŽTT praktikoje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

8. Atsižvelgęs į EŽTT 2016 m spalio 20 d. sprendime Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, teismas pažymi, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 kv. m (b. l. 12). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 kv. m.

8.1. Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose buvo užtikrintas, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.

8.2. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameros yra apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose jam teko dar mažiau. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

9. Pareiškėjas kelia ginčą ir dėl jo privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d.

9.1. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

9.2. Taigi, pataisos įstaigų įrengimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato pataisos įstaigų administracijai imperatyvios pareigos kamerose esančius sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas su durimis. Vadovaujantis aptariamomis teisės aktų nuostatomis, sanitarinis mazgas turėtų būti vertinamas kaip įrengtas tinkamai ne tik tuo atveju, kai jis yra visiškai atitvertas ir izoliuotas nuo likusio kameros ploto, tačiau ir tuo atveju, kai sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto skiria ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio pertvara. Tačiau LVAT praktikoje, plėtojamoje vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.), o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Pagal naujausią ir vyraujančią LVAT praktiką analogiško pobūdžio bylose, tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu sanitariniu mazgu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2437-1062/2018 ir kt.).

9.3. Iš atsakovės atstovo atsiliepime į skundą išdėstytų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 107, 115, 135, 148, 165, 175, 269, 278, 349. Atsakovė neneigia aplinkybės, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele (b. l. 96). Iš atsakovės paaiškinimų matyti, kad kamerose sanitariniai mazgai buvo atitverti sienele ir užuolaida. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis minėta teismų praktika bei atsakovo atstovo pateikta informacija, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą, naudojantis tualetu, ir pažeidė jo orumą. Tačiau teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose dažnai buvo laikomas vienas, taigi jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu iš dalies buvo užtikrintas.

10. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K neužtikrino jo privatumo naudojantis dušais, nes per stebėjimo langelį jį galėjo matyti prižiūrintys pareigūnai.

10.1. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma), 44 punktu, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Į dušą turi būti tiekiamas karštas vanduo (Higienos normos 18 punktas), dušinės, prausyklos patalpos valomos ir dezinfekuojamos kiekvieną naudojimosi šiomis patalpomis dieną (Higienos normos 28.2 punktas). Pataisos įstaigose esančių dušo patalų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimų, kokiu būdu turi būti užtikrinamas asmenų privatumas naudojantis dušais, t. y. juose nėra nustatyta, kad dušai turi būti atskirti pertvaromis, užuolaidomis ir pan.

10.2. Vis dėlto LVAT yra pripažinęs, kad Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018). LVAT praktikoje taip pat pažymima, kad vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, nuostatomis, pagal kurias viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami. Tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

10.3. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 97–98) nurodyta, kad Lukiškių TI-K dušinės įrengtos korpusų postuose. Dušinių patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi. Grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Lukiškių TI-K dušinėse įrengta vieta nusirengti / apsirengti, veikia mechaninė vėdinimo sistema (įrengti ventiliatoriai), privatumui užtikrinti įrengtos pertvaros, yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė, šviestuvai, tinkamai apšviečiantys patalpą. Dušinėje esantis maišytuvas yra techniškai tvarkingas, karšto ir šalto vandens tiekimo sistema veikia, į dušus nuolat tiekiamas karštas vanduo. Dušo patalpos kiekvieną dieną valomos dezinfekcijos priemonėmis. Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo matyti, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) saugumą, dušo patalpose yra įrengtas stebėjimo langelis (b. l. 98).

10.4. Taigi, išdėstytos aplinkybes patvirtina, kad Lukiškių TI-K dušuose nėra tinkamai užtikrintas asmens privatumas – dušuose yra įrengtos sienelės, iš dalies apsaugančios duše esančio asmens privatumą nuo kitų duše esančių nuteistųjų (suimtųjų), tačiau juose nėra įrengta užuolaidų, todėl asmenis per stebėjimo langą gali matyti Lukiškių TI-K pareigūnai. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą vertinti, kad būdamas duše, pareiškėjas gali sukelti žalos sau ar kitiems asmenims, be kita ko, nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018). Todėl teismas daro išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušais. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodo, kiek kartų per savaitę jis naudojosi dušais, tačiau, kaip minėta pirmiau, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, o Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 96–98) išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinama ši teisė. Esant tokioms aplinkybėms teismas vertina, kad pareiškėjas naudojosi dušais 1 kartą per savaitę, ir daro išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui 43 kartus (297 paros / 7) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušais.

11. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose neveikė ventiliacija, buvo drėgna ir tamsu, veisėsi pelėsis, buvo įrengtas netinkamas apšvietimas, kamerose buvo netinkama temperatūra – vasaros metu išimami langai, todėl būdavo šalta, žiemos metu langai būdavo įdėti, tačiau nebuvo galimybės juos atidaryti, buvo šalta ir netinkamai vėdinama.

11.1. Pažymėtina, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Higienos norma 134:2015 (toliau – ir Higienos norma 134:2015), kuria pripažinta netekusia galios Higienos norma 76:2010. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d., todėl nagrinėjamu atveju taikom Higienos norma 134:2015. Pažymėtina, kad tinkamos laisvės atėmimo vietų kondicionavimo sąlygos yra svarbus teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektas. Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir / ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 p.). Higienos normoje 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.).

11.2. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes dėl kamerų kondicionavimo sąlygų ir apšvietimo. Pareiškėjas nenurodė, ar dėl minėtų kamerose buvusių sąlygų jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas įstaigas, turinčias kompetenciją tokias aplinkybes patikrinti, nenurodė, kuriose kamerose ir kuriuo laikotarpiu minėti kamerų trūkumai buvo pasireiškę.

11.3. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, matyti, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir Vilniaus departamentas) reguliariai atlieka operatyviąsias patikras Lukiškių TI-K, kurių metu yra tikrinamos gyvenamosios vietos sąlygos bei Lukiškių TI-K teikia raštus dėl atliktų patikrinimų ir pašalintų nustatytų trūkumų. Ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 107, 115, 135, 148, 165, 175, 269, 278, 349. Pažymėtina, kad patikrinimo aktuose nenustatyti pažeidimai Lukiškių TI-K kamerose 107, 115, 135, 148, 165 (b. l. 19–21, 28–29, 32–33, 34–36, 43–45, 67–69), tačiau konstatuota, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 115 buvo vizualiai matyti pelėsis (b. l. 26). Byloje taip pat pateikti duomenys, jog Vilniaus departamento patikrinimų metu nustatyti pažeidimai yra fiksuojami ir nedelsiant šalinami. Teismas, įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus dokumentus, pripažįsta, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 115 buvo vizualiai matyti pelėsis, todėl sprendžiant dėl pareiškėjui kilusios žalos atlyginimo ši aplinkybė yra reikšminga.

12. Pareiškėjas mano, kad Lukiškių TI-K kameros buvo įrengtos netinkamai, jose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, nebuvo įrengtos lentynos, veidrodžiai (negalėjo nusiskusti), metaliniai lovų rėmai buvo surūdiję, netinkamai įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, juose nebuvo šiukšlių dėžių.

12.1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ nustatyta, kad kameroje turi būti stalas (1 vnt.) ir taburetės arba 2 vnt. stalo ilgio suoliukai. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra po vieną stalą ir lentyną maisto produktams laikyti, atsižvelgiant į kameros dydį. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Pareiškėjas nenurodė, kad prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam papildomų baldų, o ši atsisakiusi tai padaryti. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis neturėjo lentynos asmeniniams daiktams susidėti, ar tekdavo valgyti atšalusį maistą, nepripažintina atskiru pažeidimu pagal Konvencijos 3 str., todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI-K savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė.

12.2. Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktų matyti, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo atlikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurie tiesiogiai atspindėtų realią pasivaikščiojimo kiemelių būklę ir atitikimą higienos reikalavimams, o byloje nesant jokių rašytinių įrodymų apie pasivaikščiojimo kiemelių būklę, atitikimą ar neatitikimą higienos normų reikalavimams, teismas negali remtis vien pareiškėjo nuomone apie, jo manymu, netinkamas sąlygas bei pripažinti, kad Lukiškių TI-K kokiu nors būdu pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl higienos normų laikymosi. Pareiškėjo teiginius dėl šių priežasčių sukeltų neigiamų pasekmių teismas laiko neįrodytais.

12.3. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertintini kaip deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo nebuvimo ar netinkamo veikimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

13. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose veisėsi parazitai.

13.1. Iš atsakovės atstovės atsiliepimo ir Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimo matyti, kad siekiant užtikrinti tinkamas higienos sąlygas Lukiškių TI-K yra sudariusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

14. Kitų galimai netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų pareiškėjas nedetalizavo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei būtų užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu ir sanitariniu mazgu. Byloje pateikta pareiškėjos sveikatos istorijos kortelės kopiją, tačiau iš jos turinio negalima spręsti, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos būtų sukėlusios sveikatos negalavimus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi, teisės aktuose nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, sąrašas. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

15. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 500 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 5 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. A. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas