- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-330-290/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-49621-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė, Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys
- Kaltinamasis
- G. B.
- Advokatai
- Romas Aikevičius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Svetlanos Jurgaitienės ir Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro K. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 243 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. G. B. buvo kaltinamas tuo, kad vengė atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią baudžiamojo poveikio priemonę, tai yra, žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. baudžiamuoju įsakymu jis pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, bei jam, vadovaujantis BK 68 straipsniu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas dvejus metus naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemones, kurio jis turėjo laikytis nuo 2017 m. rugsėjo 19 d. iki 2019 m. rugsėjo 19 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, pažeidė šią baudžiamojo poveikio priemonę, o būtent: 2018 m. rugpjūčio 11 d. 19.37 val. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti, vairavo jam priklausantį automobilį ,,Subaru Legacy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo rasta mažiausia etilo alkoholio koncentracija 1,37 promilės, tokiais savo veiksmais vengė atlikti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, numatytą BK 68 straipsnyje.
2. Marijampolės apylinkės teismas, įvertinęs, kad byloje nėra duomenų apie kaltinamojo veiksmų sistemiškumą, be to, už pakartotinį transporto priemonės vairavimą, kai tai darė neblaivus vairuotojas, turintis neišnykusį teistumą už nusikalstamą veiką, kurią padarė neblaivus vairuodamas transporto priemonę, G. B. pritaikyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 427 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė, sprendė, jog šiuo atveju priimant apkaltinamąjį nuosprendį G. B. būtų nubaustas antrą kartą, todėl jį išteisino, nepadarius veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 243 straipsnyje, požymių.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras K. J. prašo Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, G. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 36 straipsniu, tai yra dėl pasikeitusių aplinkybių.
3.1. Skunde apeliantas teigia, jog G. B. veika atitinka visus BK 243 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad G. B. anksčiau pagal BK 281 straipsnį paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti transporto priemones, jokio poveikio nedarė – jis ir toliau sistemingai vairavo transporto priemonę, ir dar būdamas neblaivus. Nagrinėjamu atveju nustatytos tiek veikos pavojingumą, tiek ir išteisintojo pavojingumą charakterizuojančios aplinkybės iš esmės skiriasi nuo tų aplinkybių, kurios aptariamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartyje.
3.2. Prokuroras nurodo, kad tiek kaltinamajame akte aprašytos veikos, tiek ir Marijampolės apylinkės teismo 2018 lapkričio 6 d. nutarime, kuriuo G. B. nubaustas pagal ANK 427 straipsnio 1 dalį, aprašyto administracinio nusižengimo esmė yra beveik vienoda, juos sieja pagrindinė aplinkybė – transporto priemonės vairavimas. Be šio veiksmo nebūtų nei baudžiamojo nusižengimo, nei administracinio nusižengimo požymių. Tai sudaro pagrindą teigti, kad pažeistas ,,non bis in idem“ (draudimo bausti antrą kartą už tą pačią veiką) principas, kuris įtvirtintas įvairiuose teisės šaltiniuose, o taip pat ir LR Konstitucijos 31 straipsnyje. Prokuroro vertinimu, sprendžiant dėl šio teisės principo taikymo šioje byloje atsižvelgtina į Konvencijos taikymo praktiką ir ypatingai į ,,non bis in idem“ principo aiškinimo taisykles, paskelbtas Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtose bylose: Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis neapsiriboja teise nebūti nubaustam du kartus, bet apima ir teisę nebūti persekiojamam du kartus (Tranz Fischer prieš Austriją, 2001 m. gegužės 29 d., § 29); Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio tikslas yra uždrausti baudžiamojo proceso, kuris buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, pakartojimą (Gradinger prieš Austriją, 1995 m. spalio 23 d., § 53, Franz Fischer prieš Austriją, 2001 m. gegužės 29 d., § 22, Sailer prieš Austriją, 2002 m. birželio 6 d., § 23). Aptartų aplinkybių pagrindu vertinama, kad dėl to paties įvykio pradėti du skirtingi procesai (baudžiamasis ir administracinis). Administracinis jau užbaigtas ir įsiteisėjęs, G. B. veiksmus įvertinus pagal ANK 427 straipsnio 1 dalį ir paskyrus 1200 eurų baudą, todėl tolimesnis jo persekiojimas pagal baudžiamojo proceso normas ir bausmės skyrimas vertintinas kaip dvigubas baudimas bei pakartotinis persekiojimas.
3.3. Apeliantas skunde nurodo, kad teisme buvo pateiktas prašymas bylą nutraukti pagal BK 36 straipsnį, tačiau teismas dėl to visiškai nepasisakė. Prokuroras pažymi, kad BK 36 straipsnio taikymas nesusijęs su veikos dekriminalizavimu ir ji gali būti taikoma, kai pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, veika tampa nepavojinga, tačiau jos nusikalstamumas pagal veiksmų pobūdį išlieka. Šio įvykio tyrimo atveju ikiteisminio tyrimo institucija pagal veiksmų pavojingumo pobūdį turėjo pasirinkti vieną asmens persekiojimo būdą, tačiau buvo pradėtas ir baudžiamasis ir administracinis procesas, pastarasis pasibaigė greičiau. Vertintina, kad įsiteisėjęs nutarimas administracinio nusižengimo byloje procedūrine prasme užbaigė G. B. persekiojimą. Tokiu būdu dėl aplinkybių pasikeitimo, t. y. jo veiksmus įvertinus pagal administracinio nusižengimo normas, jis negali būti toliau persekiojamas ir baudžiamas, o turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Šiuo atveju ne faktinės įvykio aplinkės, bet procedūriniai institucijų veiksmai lėmė G. B. veiksmų įvertinimą pagal Administracinių nusižengimų kodeksą kaip nepavojingus (procedūrinis veikos pavojingumo praradimas), baudžiamojo nusižengimo požiūriu, kas suponuoja išvadą, kad nebuvus administracinio proceso, jo veiksmai turėjo būti vertinti kaip baudžiamasis nusižengimas. Be to, priėmus sprendimą nutraukti baudžiamąjį persekiojimą ir atleisti G. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, neskiriant poveikio priemonių, jokių neigiamų pasekmių jam nekyla.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintojo gynėjas advokatas Romas Aikevičius šią koliziją paliko išspręsti pačiam teismui.
5. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro K. J. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
7. Skunde prokuroras teigia, jog apylinkės teismas teisingai nustatė, kad G. B. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 243 straipsnį dėl vengimo atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. dėl draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones pažeidimo, pažeistų ,,non bis in idem“ principą, teigia, jog pagal BK 243 straipsnį G. B. negali būti nuteistas, tačiau, prokuroro vertinimu, teismas turėjo ne išteisinti dėl BK 243 straipsnyje numatytos veikos, o, vadovaujantis BK 36 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės veikai praradus pavojingumą. Prokuroras nurodo, kad šiuo atveju ne faktinės įvykio aplinkės, bet procedūriniai institucijų veiksmai lėmė G. B. veiksmų įvertinimą pagal Administracinių nusižengimų kodeksą kaip nepavojingus. Taigi dėl pasikeitusių aplinkybių jo veiksmus įvertinus pagal administracinio nusižengimo normas, G. B. negali būti toliau persekiojamas ir baudžiamas, o turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Su šiais skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Toks faktinių aplinkybių teisinis vertinimas kaip tik prieštarauja ,,non bis in idem“ principo esmei, BK 36 straipsnio nuostatoms ir visiškai neatitinka atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto esmės.
8. ,,Non bis in idem“ (draudimas persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą) principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau ir Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalies, BK 2 straipsnio 6 dalies nuostatose, kur pasakyta, jog niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Draudimas persekioti ar bausti asmenį už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą, nustatytas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje.
9. EŽTT praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, neatskiriamai susijusių tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta (1995 m. spalio 23 d. sprendimas byloje Gradinger prieš Austriją, peticijos Nr. 15963/90; 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje F. F. prieš Austriją, peticijos Nr. 37950/97; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje S. Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; 2009 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Ruotsalainen prieš Suomiją, peticijos Nr. 13079/03 ir kt.).
10. Konstitucinėje jurisprudencijoje nedviprasmiškai įtvirtinta, kad principas non bis in idem reiškia ir tai, kad jeigu asmuo už teisei priešingą veiką buvo patrauktas ne baudžiamojon, bet administracinėn atsakomybėn, t. y. jam buvo pritaikyta sankcija – paskirta nuobauda ne kaip už nusikaltimą, bet kaip už administracinį teisės pažeidimą, jis už tą veiką negali būti traukiamas dar ir baudžiamojon atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).
11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas ,,non bis in idem“ principo aiškinimą, yra nurodęs, kad tokio principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą, kad administracinės teisės pažeidimai savo prigimtimi yra baudžiamojo pobūdžio, o pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-788/2015, 2K-7-29-942/2016).
12. Apeliaciniame skunde neginčijamas faktinių aplinkybių vertinimas, t. y. neginčijama, jog G. B. negali būti toliau persekiojamas ir baudžiamas, bet teigiama, kad jo atžvilgiu dėl tų pačių faktinių aplinkybių jau priimtas sprendimas ir skirta administracinė nuobauda, todėl detaliau dėl faktinių aplinkybių vertinimo ,,non bis in idem“ principo kontekste nepasisakoma. Juo labiau, jog apeliacinės instancijos teismas negali išeiti iš skundo ribų ar pabloginti asmens, dėl kurio paduotas apeliacinis skundas, padėtį labiau nei to prašoma.
13. Byloje nustatyta, jog dėl tų pačių faktinių aplinkybių G. B. patrauktas administracinėn atsakomybėn ir nubaustas įsiteisėjusiu Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutarimu, todėl jo atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas negali būti toliau vykdomas ir jis negali būti baudžiamas, nes priešingu atveju būtų pažeistas ,,non bis in idem“ principas. Prokuroro vertinimu, esant tokiai situacijai, G. B. turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 36 straipsnį, veikai praradus pavojingumą, tačiau su tokiais skundo argumentais aukštesnės instancijos teismas nesutinka, nes tai prieštarauja pačiam ,,non bis in idem“ principui.
14. Draudimo bausti už tą pačią veiką principas reiškia, kad asmuo ne tik negali būti nubaustas, bet negali būti vykdomas jo persekiojimas už tokią pat veiką, jis negali būti pripažintas kaltu antrą kartą. Tad pripažinus, jog G. B. jau nubaustas už tą pačią veiką administracine tvarka, ir tokiu būdu administracinio nusižengimo teisenos procesą prilyginus baudžiamajam, antrą kartą G. B. kaltės už tą pačią veiką klausimas net negali būti sprendžiamas. Tai pažymėjo ir apylinkės teismas savo išvadose. Tuo tarpu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju, privaloma nustatyti asmens kaltę. Nenustačius asmens kaltės, atleidimo nuo atsakomybės klausimas nesprendžiamas. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės esmė yra ta, kad kaltas asmuo, esant tam tikroms įstatyme numatytoms sąlygoms ar aplinkybėms, gali būti atleidžiamas nuo visų ar dalies su tuo susijusių pasekmių. Be to, akcentuotina ir tai, kad ,,non bis in idem“ principas yra imperatyvaus pobūdžio, tuo tarpu atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, veikai praradus pavojingumą, yra teismo teisė. Teismas ,,ad hoc“ savo nuožiūra, remdamasis konkrečios bylos aplinkybėmis, gali atleisti asmenį baudžiamojon atsakomybės arba atsisakyti tai daryti.
15. BK 36 straipsnis numato, jog padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi. Padaryta nusikalstama veika gali prarasti pavojingumą dėl objektyvių, nuo kaltininko valios ir sąmonės nepriklausančių veiksnių – politinių, socialinių, ekonominių, organizacinių ir kitų aplinkybių pasikeitimo. Tokie pasikeitimai gali įvykti visos valstybės, atskirų regionų, vietovių ar net konkretaus ūkio subjekto, valstybės institucijos mastu. Tokių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje nėra. Tai, kad administracinis procesas greičiau pasibaigė nei baudžiamasis, nelaikytina aplinkybe, dėl kurios sumažėjo veikos pavojingumas.
16. Pažymėtina tai, jog, vadovaujantis ,,non bis in idem“ principu, apskritai negalima tokia situacija, kad dėl tos pačios veikos būtų pradėti du lygiaverčiai savo pasekmėmis ir pobūdžiu procesai. Negalimumą taikyti baudžiamąją atsakomybę ir tęsti baudžiamąjį persekiojimą šiuo atveju lemia ne pasikeitęs veikos pavojingumas, o pats asmens nubaudimo administracine tvarka faktas ir administracinio nusižengimo teisenos proceso prilyginimas baudžiamajam procesui. Šiuo atveju kelią taikyti BK 36 straipsnio nuostatas užkerta pati ,,non bis in idem“ principo esmė ir iš to išplaukiantis draudimas pakartotinai spręsti asmens kaltės klausimą, o juo labiau nustatyti asmens kaltę dėl tos pačios veikos, kas neišvengiamai turėtų būti padaryta, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, pritaikius šį straipsnį, padaryta veika ir toliau laikoma priešinga baudžiamajai teisei, o kaltininkas laikomas padariusiu baudžiamajame įstatyme uždraustą veiką.
17. Atsižvelgiant į aptartus argumentus, konstatuojama, jog nėra pagrindo taikyti BK 36 straipsnio nuostatas, tačiau byla nutrauktina, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytu pagrindu.
18. Pažymėtina, jog procesinį ,,non bis in idem“ principo įgyvendinimą užtikrina BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos. BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Šiuo atveju G. B. atžvilgiu taikytą administracinio nusižengimo teisenos procesą prilyginus baudžiamajam, baudžiamoji byla G. B. atžvilgiu turėjo būti nutraukta, vadovaujantis BPK 254 straipsnio nuostatomis. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad nagrinėjimo teisme metu, kai nustatomos šio kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2–7 punktuose numatytos aplinkybės, byla nutraukiama teismo nutartimi. Būtent šios baudžiamojo proceso normos apibūdina nagrinėjamą situaciją ir būtent jos turėjo būti taikomos priimant galutinį sprendimą šioje baudžiamojoje byloje (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-183-648/2017). Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą bei vadovaujantis teismų praktika, konstatuojama, kad apylinkės teismas nepagrįstai G. B. išteisino, vadovaujantis BPK 305 straipsnio 5 dalies 1 punktu, t. y. nenustačius, jog buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas. Ši klaida ištaisytina apeliacinės instancijos teisme ir baudžiamoji byla G. B. atžvilgiu nutrauktina, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu,
nutarė:
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro K. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų 2018 m. gruodžio 21 d. nuosprendį, baudžiamąją bylą G. B. atžvilgiu nutraukti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu.