Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, bei nuteistas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. B. priteista nukentėjusiajai D. G. atlyginti 2 000 eurų patirtą neturtinę žalą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. vasario 18 d., apie 1 val. nakties, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime, Kėdainių rajone, V. J. S. priklausančiame ūkyje, ūkiniame pastate įrengtoje gyvenamojoje patalpoje, dėl išgertuvių metu kilusių tarpusavio nesutarimų ir pykčio kirviu ne mažiau kaip keturis kartus tyčia sudavė S. V. (S. V.) į galvą bei kitas kūno vietas, taip padarė jam muštines žaizdas galvos kairėje pusėje smilkinio žvyno projekcijoje ir kairės ausies lezgelio srityse, kraujosruvas galvos minkštuose audiniuose, abiejų smilkinių srityse, atvirą skeveldrinį įspaustinį kairiojo smilkinkaulio žvyno ir kairiojo momenkaulio apatinės dalies lūžimą, pereinantį į kaukolės pamatą, galvos smegenų sumušimą, kairiojo galvos smegenų pusrutulio smilkininės skilties sumušimą, poodines kraujosruvas kairiojo ausies kaušelio, kairės akies viršutiniame voke, kairio užausio srityje ir kairės plaštakos nugarėlėje, dėl to kraujui išsiliejus po kairiojo smegenų pusrutulio kietuoju dangalu, po minkštaisiais smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir jų suspaudimu, plaučių pabrinkimu, nuo ko nukentėjusysis mirė, taip tyčia nužudydamas S. V..

V. B. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

V. B. viso baudžiamojo proceso metu aiškino, kad jis, apie 22 val. grįžęs iš parduotuvės, rado S. V., gulintį virtuvėje. Pagalvojęs, kad nukentėjusysis miega, nuteistasis nuėjo miegoti. Ryte V. B. pažadino šeimininkas V. J. S., kuris pasakė, jog virtuvėje kraujo klane guli negyvas S. V.. Pasak apelianto, jis nežino, kokiomis aplinkybėmis buvo nužudytas nukentėjusysis. V. B. neturėjo motyvo nužudyti S. V., nes jie abu dirbo tam pačiam šeimininkui, o kartu gyvendami nesipyko. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme jo buvo reikalaujama paaiškinti, kaip ant nuteistojo marškinių ir bluzono atsirado S. V. kraujas bei kaip rūbai atsirado kieme, prie daržinės. V. B. negalėjo atsakyti į šiuos klausimus ir pateikė tik savo nuomonę, kad jei S. V. buvo nužudytas virtuvėje, tai nieko stebėtina, kad nukentėjusiojo kraujas galėjo patekti ant apelianto darbinių rūbų, nes jie buvo numesti toje pačioje virtuvėje. Be to, V. B. samprotavo, kad aptariamus rūbus galėjo išnešti J. S. priklausantis šuo, kuris palaidas lakstydavo kieme. Pats apeliantas nenešė rūbų į lauką, nes neturėjo tam priežasties. Jeigu nuteistasis būtų nužudęs S. V. ir šio krauju susitepęs rūbus, tokiu atveju apeliantas virtuvės krosnyje būtų juos sudeginęs. V. B. nuomone, byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris leido teismui padaryti išvadą, kad jis nagrinėjamo įvykio vakarą kartu su S.V. gyvenamojoje patalpoje vartojo alkoholį ir tarpusavyje konfliktavo. Nuteistasis nepatvirtino tokių aplinkybių. Be to, įvykio vietos apžiūros protokole neužfiksuotas joks išgertuvių pėdsakas. Tvirtina, kad byloje nenustatyta, kokiais rūbais V. B. vilkėjo nagrinėjamo įvykio vakarą ar nakties pradžioje, kai buvo nužudytas S. V., t. y. nenustatyta, ar apeliantas vilkėjo kieme rastus rūbus, ant kurių buvo nukentėjusiojo kraujo. Byloje apklausti liudytojai negalėjo nurodyti tokios aplinkybės. Teismas padarė tik prielaidą, kad S. V. nužudymo metu V. B. vilkėjo minėtais rūbais. Nuteistasis apibendrindamas teigia, kad nepagrįsta teismo išvada, jog apeliantas, vilkėdamas rūbais ant kurių buvo S. V. kraujo ir kuriuos vėliau nusirengė, konflikto metu sudavė nukentėjusiajam virtuvėje buvusiu kirviu.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis V. B. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokurorė prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis V. B., prašydamas panaikinti nuosprendį ir jį išteisinti teigia, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie neginčytinai leistų daryti išvadą, jog jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu, teigia, jog neargumentuotai atmetė jo parodymus, todėl neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes.

Kolegija kaip nepagrįstą atmeta prašymą išteisinti nuteistąjį V. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje. Priešingai nei teigiama skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, aptarė juos nuosprendyje ir pagrįstai V. B. pripažino kaltu padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apygardos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai aptarti skundžiamame nuosprendyje, jie įvertinti ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. B. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės kvalifikacijos. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia V. B. apeliaciniame skunde, apygardos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo V. B. parodymus. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistojo netenkina teismo išvados dėl įrodymų ir byloje faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikoma netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu, taip pat nepripažįstama, jog teismas buvo šališkas.

Apeliantas nesutinka su tuo, jog teismas nepatikėjo ir atmetė jo parodymus, duotus viso proceso metu, kuriuose neigė mušęs S. V.. Kaip matyti iš nuosprendžio, teismas išsamiai aptarė V. B. parodymus ir motyvavo savo sprendimą, kuriuo pripažino nuteistojo parodymus kaip neatitinkančius ir prieštaraujančius kitiems bylos duomenims, pagrindžiantiems V. B. kaltę. Be to jo parodymai įvertinti kaip bandymas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

V. B. kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateikia savo subjektyvią nuomonę dėl nukentėjusiojo S. V. kraujo atsiradimo ant apelianto marškinių ir bluzono. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(1192)-IS1-2233 konstatuojama, kad ant pateiktų tirti V. B. marškinių (mėg. Nr. 17-20) ir bluzono (mėg. Nr. 21-24), paimtų 2014-02-18 apžiūrint įvykio vietą, rasta žmogaus kraujo, tinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurio genotipas sutampa su S. V. genotipu (t. 1, b. l. 50-55).

Apeliantas, neigdamas tyčia nužudęs S. V., apeliaciniame skunde pagrindinį dėmesį skiria siekdamas paneigti šį rašytinį įrodymą ir savaip interpretuoja aplinkybę, kaip nukentėjusiojo kraujas galėjo patekti ant jo darbinių rūbų, kurie buvo surasti ne jo ir nukentėjusiojo gyvenamojoje patalpoje, o numesti kieme prie daržinės išorinės sienos (įvykio vietos apžiūros protokolas ir fotolentelės – t. 1, b. l. 4-17).

Kolegija, atsakydama į šiuos argumentus, aptars V. B. parodymus, duotus viso proceso metu. Pažymima, kad nuteistasis nebuvo nuoseklus apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, o teisme parodymus pakeitė nenurodydamas jokių motyvų. Iš byloje užfiksuotų V. B. parodymų matyti, kad apklausiamas kaip įtariamasis kitą dieną po įvykio pastarasis paaiškino, kad jo drabužius (bluzoną ir marškinius), kuriuos dėvėjo, iš namo į kiemą ,,<...>... išnešė ir paliko šeimininkės anūko šuo, kuris palaidas bėgioja po kiemą ir namus“ (t. 1, b. l. 144-147). Šios apklausos metu jis pripažino matęs kraują ant drabužių, tačiau mano, kad drabužius ištepė savo krauju, nes kraujavo spuogai, esantys ant nugaros. Apklausiamas dar kartą ikiteisminiame tyrime jis negalėjo paaiškinti, kaip ant jo marškinių ir bluzono atsirado nukentėjusiojo S. V. kraujas, tačiau mano, kad tai galėjo padaryti šuo ,,<...> nes tempdamas drabužius į lauką, juos kažkokiu būdu galėjo ištepti S. V. krauju“ (t. 1, b. l. 150-155).

Teisme nuteistasis taip pat tvirtino, jog nukentėjusiojo nenužudė, kirviu jam nesudavė ir jokio kontakto su juo nebuvo, o drabužius po darbo paliko koridoriuje arba ant dujų baliono, arba pakabino ant sienos. Drabužius nuo dujų baliono galėjo nutempti ir išnešti į lauką šuo (t. 1, b. l. 35-42). Ši versija atmetama kaip išgalvota, neįtikinama ir paneigta liudytojų – sodybos šeimininkų V. J. S., J. S. ir T. S. parodymais, kuriais nustatyta, jog sodyboje esantis šuo visada yra pririštas, o jų kambarinis šuniukas būna name. Iš liudytojų V.J., J. ir T. S. parodymų matyti, kad tarp jų gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, kuriame yra įrengtas kambarys, virtuvė, kuriuose gyveno nuteistasis su nukentėjusiuoju, yra 30-40 metrų atstumas, todėl jų šunys nepatenka į ūkinį pastatą. Vertinant aptartą specialisto išvadą, kuria nustatyta, jog ant V.B. rūbų rastas žmogaus kraujas sutampa su S. V. krauju neabejojama, kad nuteistasis naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, o apelianto versija dėl S. V. kraujo atsiradimo ant jo rūbų neatitinka byloje surinktų įrodymų visumos ir atmetama kaip neįtikinama. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, jog nenustatyta, kad V. J., J. ir T. S. šuo įvykio naktį buvo palaidas, pateko į ūkinį pastatą, surado jo rūbus, ištepė juos S. V. krauju ir galiausiai, ištempęs į lauką, paliko kieme prie daržinės išorinės sienos. Atlikus įvykio vietos ir lavono apžiūrą nustatyta, kad S. V. lavonas kraujo klane buvo rastas ūkiniame pastate įrengtoje virtuvėje, kuria naudojosi apeliantas ir nukentėjusysis, o dujų balionas, ant kurio neva V.B. užkabindavo rūbus ar ant sienos įrengtos rūbų pakabos, yra prieangyje (nuteistojo vadinamame koridoriuje), todėl daroma išvada, kad ant nuteistojo rūbų S. V. kraujas pateko tik tada, kai V. B. kirviu žalojo nukentėjusįjį (t. 1, b. l. 4-17). V. B. apeliacinio skundo teiginys, kad jo darbiniai rūbai buvo numesti toje pačioje virtuvėje, kurioje buvo surastas nužudytas S. V., todėl galėjo išsitepti krauju, prieštarauja jo parodymams, nes pats apeliantas viso proceso metu tvirtino, jog rūbus (darbinius) nusivilkdavo ir pakabindavo koridoriuje (prieangyje), atmetamas kaip nepasitvirtinęs. Nuteistasis apeliaciniame skunde pateikia tik prielaidą, kaip jis būtų pasielgęs su nukentėjusiojo krauju išteptais rūbais, jeigu jis būtų nužudęs S. V. – krauju išteptus rūbus būtų sudeginęs krosnyje.

Priešingai nei teigiama skunde, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog įvykio vakarą V. B. su S. V. gyvenamojoje patalpoje vartojo alkoholį, nes liudytojo V. J. S. parodymais nustatyta, jog 2014 m. vasario 18 d. rytą apie 10 val. įėjęs į kambarį rado lovoje gulintį neblaivų V. B., o ant kitos lovos matė tuščius vyno butelius. Be to liudytoja V. G., dirbanti (duomenys neskelbtini) miestelyje pardavėja, patvirtino, jog V. B. minėtą popietę pirko tris butelius vyno ir alaus, o kitą rytą V. J. S. šiuos butelius jau surado tuščius. Liudytojų V. J. S. ir V. G. parodymais paneigti V. B. teiginiai, jog įvykio vakarą nei alaus, nei vyno nepirko, gyvenamojoje patalpoje alkoholio nevartojo (prie parduotuvės jį stikline vyno pavaišino nepažįstamas asmuo). V. B. teigia išvis nevartojantis alkoholį, tačiau liudytojas V. J. S. 2014 m. vasario 18 d. rytą apie 10 val. V. B. rado neblaivų, o tos pačios dienos 13 val. jam buvo nustatytas 1,77 promilės girtumas (t. 1, b. l. 137). Ištyrus mirusiojo S. V. kraują, jame taip pat rasta alkoholio – 2,25 promilės (t. 1, b. l. 32-36), todėl daroma išvada, kad abu tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis prieš įvykį vartojo alkoholį. Aptartais bylos duomenimis atmetamas apeliacinio skundo teiginys, jog nesurinkta nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad įvykio naktį gyvenamojoje patalpoje jis girtavo su S. V..

Baigiant ikiteisminį tyrimą V. B. iškėlė versiją neva į namus grįžęs ne 19 val., kaip teigė pirmojoje apklausoje (t. 1, b. l. 144-147), o po 22 val.: virtuvėje degė šviesa, o S. V. gulėjo ant grindų, tačiau jis, pagalvojęs, jog nukentėjusysis neblaivus, tik palietė jo šoną, nežadino, ir nuėjo miegoti (t. 1, b. l. 150-155). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo nauja V. B. versija, nes ją paneigia liudytojos J. S. parodymai. Liudytoja paaiškino, jog ji V. B. ūkiniame pastate sutiko apie 20 val. 30 min. ir jis buvo įtartinai kalbus. Nustatyta, kad S.V. mirtis įvyko 2014 m. vasario 18 d. apie 01-02 val. Vadinasi, V. B. grįžimo į namus metu, t. y. apie 20 val. 30 min. S. V. dar buvo gyvas (t. 1, b. l. 32-36). Tiek sodybos šeimininkai, tiek pats V. B. pripažino, jog nei įvykio vakarą, nei naktį į ūkiniame pastate įrengtą gyvenamąją patalpą pašaliniai asmenys nebuvo užėję. Iš įvykio vietos ir lavono apžiūros protokolo ir prie jo pridėtų fotolentelių matyti, kad S. V. lavonas buvo rastas virtuvėje dideliame kraujo klane (80 cm x 60 cm) su kruvina galva: buvo sužalota kairė ausis, aplink kurią daug sukrešėjusio kraujo (t. 1, b. l. 4-17). Apeliaciniame skunde V. B. pateikia dar kitokią įvykių interpeliaciją: apie 22 val. grįžęs iš parduotuvės rado nukentėjusįjį gulintį virtuvėje ir pagalvojęs, kad šis miega, pats taip pat nuėjo miegoti, o ryte jį pažadino šeimininkas V. J. S., kuris pranešė, kad virtuvėje kraujo klane guli negyvas S. V.. Abi apelianto versijos yra išgalvotos ir nepagrįstos jokiais bylos duomenimis, todėl atmetamos kaip nepasitvirtinusios.

Taip pat V. B. skunde nepagrįstai teigia, jog jis su nukentėjusiuoju, gyvendami V.J.S. sodyboje nesipyko, todėl neturėjo jokio motyvo jį nužudyti. Iš baudžiamojo proceso metu duotų V. B. parodymų matyti, kad nukentėjusysis nebuvo patenkintas tuo, jog viename kambaryje apsigyveno ir nuteistasis. Apelianto teigimu S. V. pastoviai girtavo ir iš darbo grįždavo ,,su kvapu“. Liudytojai V. J., J. ir T. S. parodė, kad ir V. B., ir S.V. vartojo alkoholį. Vadinasi, nustatytos faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai nebuvo draugiški, o abiems girtaujant, kildavo konfliktai ir nesutarimai.

Toliau apeliaciniame skunde nurodoma, jog nenustatyta, kokiais rūbais V. B. vilkėjo nagrinėjamo įvykio vakarą ar nakties pradžioje. Kolegija, įvertinusi nuteistojo parodymus, neturi objektyvaus pagrindo abejoti specialisto išvados Nr. 140-(1192)-IS1-2233 (t. 1, b. l. 50-55) patikimumu, kadangi pats V. B. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje parodė, jog darbiniai rūbai, surasti kieme prie daržinės išorinės sienos, yra jo: jais vilkėjo dirbdamas ūkyje, o vakare, po darbo, juos pakabindavo koridoriuje (prieangyje) arba ant dujų baliono, arba ant sienoje esančios pakabos. Suradus jo darbinius rūbus paaiškino ir kraujo ant jų atsiradimo priežastį: rūbai ištepti krauju todėl, kad kraujuoja ant jo nugaros esantys dideli spuogai, tačiau ir ši versija paneigta specialisto išvada Nr. G37/14(12), kurioje konstatuojama, jog 2014-02-20 apžiūrėjus V.B. rastas nubrozdinimas dešinio antakio srityje, kuris galėjo būti padarytas prieš 1-1,5 savaitės iki apžiūrėjimo ir ryšio su 2014-02-18 įvykiu neturi. Sužalojimų ant nugaros, iš kurių galėjo kraujuoti, nenustatyta. Ant V. B. nugaros yra daugybiniai, nekraujuojantys išbėrimai (odos liga) (t. 2, b. l. 115-116).

V. B. kaltė yra taip pat pagrįsta jau anksčiau analizuota specialisto išvada Nr. 140-(1192)-IS1-2233 (t. 1, b. l. 50-55), kurios pirmame punkte teigiama, kad ant pateikto tirti kirvio (paimtas įvykio vietos ir lavono apžiūros metu 2014-02-18, o rastas virtuvėje prie viryklės-atremtas į viryklės koklius – fotonuotrauka Nr. 6) penties rastas nukentėjusiojo S. V. kraujas. Nuteistasis V. B. neigia nukentėjusiojo kraujo atsiradimo aplinkybes ant kirvio penties ir naiviai aiškina, jog šiuo kirviu jis kirto vištų, kalakutų galvas, todėl ant tiriamo kirvio galėjo atsirasti ne žmogaus, o paminėtų naminių paukščių kraujas (t. 1, b. l. 144-147, 150-155). Apeliantas paaiškino, jog kirviu, rastu virtuvėje, naudojosi ir jis, ir nukentėjusysis: skaldydavo malkas krosnies užkūrimui.

Specialisto išvadoje Nr. M-14/14(12) (t. 1, b. l. 32-36) yra nurodytas nukentėjusiojo sužalojimų, sukėlusių mirtį, mechanizmas: S. V. buvo suduoti keturi smūgiai kietu buku daiktu ir neatmetama galimybė, kad sužalojimai galėjo būti padaryti kirvio pentimi, o tai patvirtina morfologinės sužalojimų savybės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi aukščiau aptartomis specialisto išvadomis, kurios atitinka BPK 90 straipsnyje keliamus reikalavimus, todėl pagrįstai pripažintos tinkamais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys).

Nustatyta, kad V. B. tyčia kirviu sudavė S. V. ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą, kitas kūno vietas ir padarė mirtį sukėlusius sužalojimus. Tarp nuteistojo V. B. nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys. Nusikaltimo padarymo metu be S. V. jų bendroje gyvenamojoje patalpoje buvo tik V. B., kas leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusįjį nužudė būtent apeliantas. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad įvykio vakarą ir naktį niekas iš pašalinių asmenų, galėjusių įvykdyti šį nusikaltimą, negalėjo patekti nei į V. J., J. ir T. S. sodybą, nei į joje esantį ūkinį pastatą. Šią aplinkybę pripažino ir nuteistasis, ir sodybos šeimininkai. V. B. paaiškinimai apie nukentėjusiojo suradimo aplinkybes: gulėjo virtuvėje, kurioje degė šviesa, ant grindų, palietęs koja manė, jog S.V. yra neblaivus, nes ant jo lovos mėtėsi penkiolika tuščių vyno, alaus butelių, šviesos neužgesino ir nuėjo miegoti, o ryte atsikėlė 7 val. 30 min. ir virtuvėje, kurioje ant grindų tebegulėjo S. V., papusryčiavo, yra nelogiški ir neįtikinantys. Kolegija nepatikėjo naiviu nuteistojo aiškinimu, jog jis nepastebėjo, kad nukentėjusysis guli dideliame kraujo klane, juolab, kad V. B. buvo priėjęs prie gulinčiojo ir net ranka palietė jo koją. Aukščiau aptartos V. B. versijos nepasitvirtino ir jos vertinamos kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės už tyčinį S. V. nužudymą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad V. B. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Aukštesnės instancijos teismo manymu, apygardos teismas, skirdamas V. B. bausmę, bendrųjų bausmės pagrindų, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlęs negrįžtamas pasekmes ir atėmęs didžiausią vertybę – žmogaus gyvybę, kaltės formą (tiesioginę tyčią), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (anksčiau neteistas, pensininkas, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, yra pakaltinamas (t. 2, b. l. 139-141), baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 80). Teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes V. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skyrė bausmę, mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, nes ji yra išties teisinga, ne per griežta. Taip pat teismas neturi jokio pagrindo skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę, kadangi tokiam sprendimui nenustatyta nė viena aplinkybė, numatyta BK 62 straipsnyje bei BK 54 straipsnio 3 dalyje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.