Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas E. T. 2021-07-02 su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2021-06-11 įsakymą Nr. TE-6-263 „Dėl vidaus tarnybos vyresniojo puskarininkio E. T. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – Įsakymas); 2) grąžinti jį į tarnybą Departamento Šiaulių priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pakruojo priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Budinčios pamainos skyrininko pareigas; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstines pravaikštas nuo atleidimo dienos iki grąžinimo į tarnybą dienos.

Pareiškėjas paaiškino, jog jis buvo atleistas iš tarnybos atsižvelgiant į tai, kad 2021-05-26 teismo nutartimi jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padaryto eismo įvykio. Pareiškėjas mano, kad Įsakymas priimtas pažeidžiant jo konstitucinę teisę stoti į valstybinę tarnybą, įgytas subjektines teises, teisėtus lūkesčius, yra neproporcingas ir neatitinkantis konstitucinio teisinės valstybės principo. Jam stojant į tarnybą vidaus reikalų sistemoje 2013-05-16, nebuvo ribojimų dėl pareigūno statuso, susijusių su atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės. Po jo priėmimo į vidaus tarnybą pakeistas (sugriežtintas) teisinis reguliavimas negali būti taikomas anksčiau susiklosčiusiems teisiniams santykiams. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau –Statutas) 9 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos buvo pritaikytos netinkamai, kadangi minėtoje teisės normoje nėra tiesioginės nuorodos į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 39 straipsnį, taigi, minėtą Statuto normą taikantis subjektas turi ne tik atsižvelgti į formalų sprendimą užbaigti ikiteisminį tyrimą, bet ir įvertinti visas su nusikalstamos veikos padarymu susijusias aplinkybes. Be to, Baudžiamajame kodekse nėra tiesiogiai detalizuota, ką apima terminas „praradusi pavojingumą“ nusikalstama veika, tai yra vertinamoji sąvoka, todėl Statuto 9 straipsnio 1 dalies 2 punkto normą taikančio subjekto diskrecijai paliekama teisė nuspręsti dėl veikos pavojingumo. Statuto normas taikantis subjektas privalėjo išsiaiškinti visas susidariusiai situacijai įvertinti būtinas aplinkybes ir priimti sprendimą, pagrįstą individualiu faktinių aplinkybių ir teisinio reguliavimo įvertinimu, bet šiuo atveju tai iš esmės nebuvo padaryta. Pareiškėjas kėlė abejones ir dėl Statuto 9 straipsnio 1 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes, jo įsitikinimu, minėtoje įstatymo normoje nepagrįstai nediferencijuojamos nei nusikalstamos veikos, nei pareigūnai, reguliavimas neproporcingas, numatytas tik Statute (lygiateisiškumo principo ir kt. pažeidimas).