Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė D. G. skirta – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, D. G. į atliktą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2016-04-16 iki 2016-04-18.

Priteista iš D. G. nukentėjusiajai S. R. 5000 Eur (penki tūkstančiai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš D. G. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 1823,66 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt trys eurai ir šešiasdešimt šeši ct) privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto patirtoms išlaidoms dėl nukentėjusiosios S. R. gydymo atlyginti.

2016 m. birželio 21 d. Šiaulių apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Laimutės Martinavičienės nutarimu skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas D. G. piniginėms lėšoms, laikomoms AB Šiaulių bankas sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB banko „Swedbank“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), uždraudžiant disponuoti sąskaitose esančiomis ir į jas patenkančiomis piniginėmis lėšomis, išskyrus vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio pinigų sumą, paliktas galioti iki visiško žalos valstybinei ligonių kasai ir nukentėjusiajai S. R. atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. G. nuteistas už tai, kad 2016 m. balandžio 15 d., apie 19.00 val., namo, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), antroje laiptinėje, ketvirto aukšto bendro naudojimo koridoriuje, asmeninio konflikto metu vieną kartą tyčia dūrė peiliu S. R. į pilvą, padarydamas nukentėjusiajai S. R. durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą su kepenų pažeidimu, tuo tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiosios S. R. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą.

Vadovaujantis teismų praktika, spręsdamas dėl galimybės asmeniui atidėti paskirtos bausmės vykdymą, teismas turi atsižvelgti į visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą (nusikaltimo padarymo būdą, įrankius ir priemones, laiką, vietą, pasekmių sunkumą, kaltės formą, tikslą ir motyvą), apibūdinančias kaltininko asmenybę (ankstesnius nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, polinkį į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginamųjų priemonių vartojimą, vertybinę orientaciją, požiūrį į darbą, asmens charakteristiką ir pan.), elgesį po nusikaltimo padarymo (atvykimą ir prisipažinimą, gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimą ir pan.). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013). Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes – tai, kad apeliantas, būdamas teistas 17 kartų, teistumui neišnykus, įvykdė vieną sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą tyčinę nusikalstamą veiką (BK 135 str. 1 d.; 11 str. 5 d.), BK 27 straipsnio 1 dalies prasme – recidyvistas, baustas administracine tvarka; tai, kad byloje nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti (BK 59 str. 1 d. 2 p.) ir dvi jo atsakomybę sunkinančios (BK 60 str. 1 d. 9 p., 60 str. 1 d. 13 p.) aplinkybės; tai, kad nuteistasis baustas administracine tvarka ir nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, – daroma vienareikšmiška išvada, jog nuteistajam D. G. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nėra pagrindo, kadangi nuteistojo nusikalstamas elgesys jau rodo susiformavusias antivisuomenines nuostatas, kurių jis nėra linkęs keisti, o jo daromi nusikaltimai vis sunkėja. Todėl ir negalima manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals bei kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Esant pirmiau nurodytoms ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymui reikšmingoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistajam pagrįstai nebuvo taikytos aptariamo straipsnio nuostatos.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomoms aplinkybėms, kad jis dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, mažametę dukrą, negali būti suteikta išskirtinė reikšmė sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo, nes minėtos aplinkybės tik iš dalies teigiamai charakterizuotų nuteistojo asmenybę, kadangi kartu turi būti atsižvelgta ir į kitas aplinkybes, o būtent į padaryto nusikaltimo pavojingumą bei kitas anksčiau jau nurodytas nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes (ankstesni teistumai, rodantys jau susiformavusias antivisuomenines pažiūras ir daromi vis sunkesni nusikaltimai).

Kitos nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis pats augina mažametę dukrą, kurią ir išlaiko, bei kad jis turi visas galimybes atlyginti priteistą žalą Valstybinei ligonių kasai ir nukentėjusiajai S. R., deklaratyvios, kurių egzistavimo nepatvirtina byloje esanti medžiaga. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistais įsidarbino tik 2016 m. rugsėjo 23 d. (2 t., 69–71 b. l.) ir iki šios datos buvo nedirbęs beveik dvejus metus, t. y. nuo 2014 m. spalio 29 d. (1 t., 143 b. l.), o šį laikotarpį legalus jo pragyvenimo šaltinis iš esmės buvo tik socialinė pašalpa (2 t., 41 b. l.). Be to, negalima nepaminėti ir to, kad nuteistojo 2016 m. rugsėjo 23 d. sudaryta darbo sutartis yra terminuota – nuo 2016 m. rugsėjo 26 d. iki 2017 m. gegužės 5 d. Taigi, apelianto skunde nurodytas teiginys, kad jį pasiuntus realiai atlikti laisvės atėmimo bausmę valstybė turės išlaikyti ne tik jį, bet ir jo dukrą, nes jis, būdamas laisvės atėmimo vietoje, neturės galimybės dirbti ir teikti vaikui išlaikymą, neatitinka tikrovės, ir yra vertinamas tik kaip nuteistojo siekis apeliuojant vaiku sušvelninti savo teisinę padėtį, kadangi iš byloje esančių duomenų nematyti, kad nuteistasis išvis kada būtų teikęs išlaikymą savo dukrai.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas negali daryti išvados, kad nuteistajam būtų skirta per griežta bausmė. Jau minėta, kad apeliantas įvykdė vieną sunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, kuria pasikėsino į tokią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę kaip asmens sveikata. Dėl D. G. neteisėtų veiksmų – vieno tyčinio dūrio peiliu nukentėjusiajai į pilvą, padarant nukentėjusiajai durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo žaizdą su kepenų pažeidimu, kilo sunkios pasekmės, buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios S. R. sveikata. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. G. padarė tikrai pavojingą nusikaltimą. Be to, nuteistojo atsakomybę sunkina ir tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu – būdamas teistas 17 kartų ir esant neišnykusiam teistumui Sprendžiant klausimą dėl nuteistajam paskirtos bausmės teisingumo, taip pat būtina įvertinti ir D. G. asmenybės pavojingumą. D. G., būdamas 41 metų amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)), jau yra teistas daugybę kartų, taip pat daug kartų baustas ir administracine tvarka, o įsidarbino tik 2016 m. rugsėjo 23 d. Iš nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad nuteistasis nėra linkęs taisytis, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, juolab, kad BK 135 straipsnio 1 dalyje nenumatyta bausmių, alternatyvių laisvės atėmimui. Pirmosios instancijos teismas, paskyręs nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, kurios terminas mažesnis nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, netgi arčiau minimalios ribos, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reguliuojančių bausmės skyrimą nuteistajam, tikrai nepažeidė. Todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės skyrimo tikslus, yra teisinga ir proporcinga.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir patikrinusi baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį nuteistajam, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes ir, netaikydamas D. G. bausmės vykdymo atidėjimo instituto, teisės taikymo klaidos nepadarė. Dėl to nuteistojo apeliacinis skundas pripažįstamas nepagrįstu ir yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.