Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-09-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-237-651/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-05-10Tauragės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-09-06Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-06
Bylos Nr.
1A-237-651/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-09144-2017-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Edita Lapinskienė, Savinijus Katauskas, Dalia Kursevičienė
Nuteistasis
D. L., R. P.
Advokatai
Alvydas Buta
Kategorijos

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-237-651/2018

Teisėja Daina Dyburienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09144-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.25.4.1. 2.4.6.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 6 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Savinijaus Katausko, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Editos Lapinskienės,

sekretoriaujant Vitai Diekontienei,dalyvaujant prokurorei Vilijai Žukauskienei,nuteistajam D. L., jo gynėjui advokatui Alvydui Butai,nuteistajai R. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 51 MGL (1920,66 eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. L. nuteistas už tai, kad pažeidė Kelių transporto eismo saugumo taisykles, t. y. jis 2017 m. vasario 22 d., apie 7 val. 50 min., (duomenys neskelbtini) vairuodamas jam priklausantį automobilį „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 4, 5, 9, 140.4 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, kitų asmenų turto saugumui, važiuodamas pagrindiniu keliu, pėsčiųjų perėjoje, pažymėtoje horizontaliuoju ženklinimu „Zebra“, ir kelio ženklu „Pėsčiųjų perėja“, lenkė ta pačia kryptimi važiavusį automobilį „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl to susidūrė su iš šalutinio kelio išvažiavusiu automobiliu „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu R. P., taip padarė eismo įvykį, kurio metu sužalojo automobilio „Audi 100“ keleivį J. P., padarydamas nukentėjusiajam J. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tauragės apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu konstatavo, kad eismo įvykį, kurio metu J. P. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, sąlygojo ne tik R. P., bet ir D. L. veiksmai. Teismas konstatavo, kad D. L. lenkimo manevrą atliko pėsčiųjų perėjoje ir nepaisant to, kad pėsčiųjų perėją žyminis ženklas „Pėsčiųjų perėja“ buvo nusuktas 90? kampu, o pėsčiųjų perėja buvo pažymėta tik horizontaliuoju ženklinimu „zebras“, padarė išvadą, kad D. L. galėjo ir turėjo matyti, kad toje vietoje, kur darė lenkimo manevrą, yra pėsčiųjų perėja ir lenkimo manevrą atlikti yra draudžiama. Įvertinęs faktines aplinkybes, konstatavo, kad D. L. padaryti KET pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu ir jo metu atsiradusiais padariniais – nukentėjusiojo J. P. nesunkiu sveikatos sutrikdymu.Apeliaciniu skundu nuteistasis D. L. prašo Tauragės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį, kuriuo jis nuteistas, panaikinti ir jį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnyje, sudėties. Nurodo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, padarė nepagrįstas bei neteisingas išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo, nes neteisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias pėsčiųjų perėjos sampratą. Teismas D. L. kaltę grindė išskirtinai remdamasis 2017 m. lapkričio 16 d. specialisto išvada Nr. 11K-212(17), pritardamas, kad D. L. savo automobiliu nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje vykdė lenkimo manevrą, o tai taip pat sąlygojo įvykio kilimą. Esminis keliamas klausimas yra tai, ar D. L. turėjo laikyti pėsčiųjų perėją vietą, kuri nepažymėta kelio ženklu „Pėsčiųjų perėja“. Iš specialisto išvadoje pateikto 2 pav. aiškiai matyti, kad rodykle pažymėtas kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja“, kuris yra atsuktas į priešinga kryptimi važiuojančias transporto priemones ir yra skirtas priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms, o pagal D. L. važiavimo kryptį – kelio ženklas nusuktas 90? kampu. Specialisto išvadoje pasisakyta dėl ženklo, kuris galiojo priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms, o dėl nusukti kelio ženklo nieko nepasisakė. Todėl specialisto išvada, kad D. L., keldamas grėsmę eismo saugumui nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, pažymėtoje „Zebra“ ir kelio ženklu „Pėsčiųjų perėja“, vykdė lenkimo manevrą, objektyviai nepagrįsta. Taigi nuo vertinimo, ar D. L. lenkė pėsčiųjų perėjoje ar ne, priklauso jo veikos teisinis vertinimas. Atsižvelgdamas į Kelių eismo taisyklėse, Saugaus eismo automobilių keliais įstatyme pateiktais pėsčiųjų perėjos apibrėžimais, tvirtina, kad pėsčiųjų perėja būtinai turi būti pažymėta kelio ženklu ir ženklinimo linijomis, t. y. „zebru“. Kelio ženklinimas „zebru“ yra tik papildomas žymėjimas, kuris skirtas pėstiesiems, kad šie matytų perėjos ribas, o ženklas „Pėsčiųjų perėja“ skirtas vairuotojams, kad jis saugiu atstumu pastebėtų perėją. Plečiamai aiškinti pėsčiųjų perėjos sąvoką baudžiamojoje teisėje draudžiama, todėl teismas nepagrįstai nurodydamas, kad fotonuotraukoje „zebras“ juosta matėsi, todėl D. L. turėjo šią vietą laikyti pėsčiųjų perėja. Teigia, kad KET reikalavimai nedraudžia vairuotojui atsitraukti nuo dešinio krašto, kad galėtų apvažiuoti ar aplenkti jo kelyje esančią kliūtį. Šiuo atveju tokia situacija ir buvo susidariusi – priekyje važiavęs automobilis stojo, mažino greitį, todėl jam nebuvo draudžiama apvažiuoti stojančią transporto priemonę, nes, kaip ir nustatė teismas, priekyje kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“ nebuvo. Dėl to jis negalėjo net objektyviai numatyti susidūrimo su iš šalutinio kelio prieš pat jį išvažiavusiu automobiliu. Kad objektyviai negalėjo numatyti susidūrimo, svarbi ir faktinė aplinkybė, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje pagrindinis kelias kelio ženklas „Sankryža su šalutiniu keliu“, „Šalutinis kelias iš dešinės“, „Šalutinis kelias iš kairės“ arba „Pagrindinis kelias“ nepažymėtas. Apylinkės teismas iš kaltinimo pašalino inkriminuotą KET 140.1 punkto pažeidimą, o tai, anot apelianto, reiškia, kad jis lenkdamas automobilį nematė ir negalėjo iš anksto numatyti, kad prieš jį yra nelygiareikšmė sankryža ir kad iš šalutinio kelio gali išvažiuoti kitas automobilis, juolab, kad objektyviai šį kelią užstojo krūmai, kurie kitai nuteistai R. P., jos teigimu, ir trukdė pamatyti atvažiuojantį D. L.. Pažymi, kad specialisto išvados grįstos prielaidomis ir gan prieštaringos. Specialistas dėl duomenų trūkumo objektyviai negalėjo nustatyti nė vienos transporto priemonės greičio prieš susidūrimą, tačiau teigia, kad jei D. L. vairuojamas automobilis „Volkswagen Golf“ būtų važiavęs savo judėjimo krypties eismo juosta, tai susidūrimas nebūtų įvykęs. Šie samprotavimai niekuo nepagrįsti. Be to, specialistas teigia, kad „Volkswagen Golf“ išvažiavo į priešingą eismo juostą prieš pat perėją, o susidūrimas vyko tik už jos, t. y. beveik 5 metrų atstumu, tai akivaizdu, kad „Volkswagen Golf“ manevruodamas ar stabdydamas neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su „Audi“, o tai, anot apelianto, rodo, kad „Audi“ išvažiavo iš šalutinio kelio kur kas greičiau nei teigia jos vairuotoja R. P.. Apelianto teigimu, įvykio loginė analizė patvirtina, kad priežastinis ryšys buvo būtent R. P. veiksmai – nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio D. L. ir būtent tai lėmė automobilių susidūrimą ir eismo įvykio kilimą. Dėl to, kad R. P. nepaisė KET reikalavimo duoti kelią ir nekliudyti kitiems eismo dalyviams, nepraleido pagrindiniu keliu važiuojančio D. L., ir kilo eismo įvykis.Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas netinkamai vertino BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties būtinąjį objektyvųjį požymį – priežastinį ryšį, dėl to nepagrįstai D. L. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nuteistoji R. P. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad faktas, jog kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja“ buvo nusuktas 90? kampu, paaiškėjo tik paskutinio teismo posėdžio metu, todėl nepavyko įrodyti, kad ženklas „Pėsčiųjų perėja“ nei prieš įvykį, nei po jo nebuvo nusuktas, o pastatytas statmenai gatvėje, todėl vairuotojas nematyti kelio ženklo negalėjo. Ženklai įrengti abiejose kelio pusėse ir yra dvipusiai. Eismo įvykis įvyko dėl lenkimo per pėsčiųjų perėją, o tai yra draudžiama. Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikia Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos bei Šilalės rajono savivaldybės administracijos Kvėdarnos seniūnijos atsakymus į paklausimus dėl kelio ženklinimo vykdomų darbų. Teismo posėdžio metu nuteistojo D. L. gynėjas advokatas prašė tenkinti apeliacinį skundą ir papildomai paaiškino, kad ginčo, jog kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja“ buvo nusuktas ir jo D. L. negalėjo pamatyti, nebuvo. Apklausti pareigūnai, kurie buvo atvykę į eismo įvykį, patvirtino, kad ženklas buvo nusuktas, tai patvirtina ir fotonuotraukos. Apeliacinis skundas atmestinas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Skundžiamu nuosprendžiu yra nuteista ir R. P., tačiau ji apeliacinio skundo nepateikė.Apeliantas D. L. ginčija kaltę ir tvirtina, jog teismo išvada, kad jo veiksmuose yra visi nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymiai, yra nepagrįsta. Teigia, jog teismas nesilaikė įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų, išimtinai nepagrįstai vadovavosi tik 2017-11-16 specialisto išvada Nr. 11K-213 (17) ir nuosprendį grindė tik prielaidomis. Pasak apelianto, byloje nėra įrodytas priežastinio ryšio buvimas tarp jo veiksmų ir atsiradusių padarinių. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė detalia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.Iš nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas vadovavosi ne tik 2017-11-16 specialisto išvada Nr. 11K-213 (17), bet ir kitais byloje esančiais įrodymais: teisiamajame posėdyje duotais liudytojų V. T., A. T., A. K., nukentėjusiojo J. P., pačių nuteistųjų parodymais, specialisto D. J. teisme duotais paaiškinimais, Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, 2017 m,. kovo 21 d. apžiūros protokolais2017-07-20 bei 2017-11-16 specialisto išvadomis bei kita rašytine medžiaga. Įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, palygino nuteistojo D. L. parodymus su kita bylos medžiaga ir padarė loginę išvadą, kad D. L. padaryti KET pažeidimai yra susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu ir jo metu kilusiais padariniais. Patikrinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl D. L. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.Ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar D. L. lenkimo manevrą atliko tinkamai pažymėtoje pėsčiųjų perėjoje, ar esant pėsčiųjų perėjai, pažymėtai tik „zebru“, ir nesant kelio ženklui „Pėsčiųjų perėja“, jis galėjo iš anksto numatyti, kad priekyje yra pėsčiųjų perėja ir lenkimo manevrą atlikti draudžiama. Apylinkės teismas, išanalizavęs byloje esančių įrodymų visetą, konstatavo, kad D. L. lenkimo manevrą atliko pėsčiųjų perėjoje ir jis ją turėjo matyti bei matė. Kolegija su tokia išvada neturi pagrindo nesutikti. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad D. L. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, už tai, kad pažeidė KET 4, 5, 9, 140.4 punkto reikalavimus, dėl to padarė eismo įvykį ir sužalojo automobilio „Audi 100“ keleivį J. P.. KET 140.4 punkte numatyta, kad lenkti draudžiama pėsčiųjų perėjose. Apeliaciniame skunde keliamas esminis klausimas dėl pėsčiųjų perėjos žymėjimo. Anot apelianto, nesant tinkamo pėsčiųjų perėjos žymėjimo, kaip tai įtvirtinta teisės aktuose, jis neturėjo pagrindo šią vietą laikyti pėsčiųjų perėja ir žinoti, kad šioje vietoje draudžiama atlikti lenkimo manevrą. Taigi nagrinėjamu atveju būtina įrodyti, ar lenkimo manevras buvo atliktas pėsčiųjų perėjoje ir ar D. L. turėjo realią galimybę pastebėti, kad priekyje yra pėsčiųjų perėja. Pėsčiųjų perėjos sąvoka yra reglamentuota Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. V-682 „Dėl pėsčiųjų perėjimo per kelius ir gatves organizavimo taisyklių PPOT 16 patvirtinimo“, kuriuo patvirtintos pėsčiųjų perėjimo per kelius ir gatves organizavimo PPOT 16 taisyklės. Taisyklėse nurodyta, jog pėsčiųjų perėja – perėjimo per važiuojamąją kelio dalį vieta, pažymėta kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“ ir ženklinimo linijomis arba tik kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“. Pėsčiųjų perėjos ribas žymi ženklinimo linijos, o jeigu jų nėra, – įsivaizduojamos tiesės, einančios nuo kelio ženklų statmenai per kelią. Sutiktina su apeliantu, jog pagal teisinį reglamentavimą pėsčiųjų perėja bet kokiu atveju turi būti pažymėta kelio ženklu „Pėsčiųjų perėja“. Šiuo atveju nors specialisto išvadoje ir buvo nurodyta, kad pėsčiųjų perėja buvo pažymėta horizontaliu ženklinimu „zebras“ ir kelio ženklu „Pėsčiųjų perėja“, tačiau įvertinus kitą bylos medžiagą nustatyta, kad eismo įvykio vietoje buvo horizontalaus ženklinimo linijos ir kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja“, kuris buvo nusuktas 90? kampu. Su tokia išvada kolegija neturi pagrindo nesutikti. Tačiau vien ši aplinkybė nesuponuoja išvados, jog D. L., esant tik horizontaliam kelio ženklinimui „zebras“, neturėjo pagrindo šios vietos laikyti pėsčiųjų perėja. KET 3 priedo „Kelių ženklinimas ir jo charakteristikos“ I dalies „Horizontalus ženklinimas“ 1.13. punkte „Pėsčiųjų perėjos“ 1.13.1. papunktyje nustatyta, kad nereguliuojamą pėsčiųjų perėją žymi „zebras“. Visiškai nesutiktina su apeliantu, jog horizontalus pėsčiųjų perėjos žymėjimas yra skirtas tik pėstiesiems. KET yra skirtos visiems eismo dalyviams, todėl asmuo, turintis teisę vairuoti transporto priemones, privalo laikytis visų kelio ženklų, kurie gali būti ir horizontalūs. Kadangi KET priede aiškiai numatyta, kad pėsčiųjų perėja gali būti pažymėta ir horizontaliu kelio ženklinimu „zebras“, todėl esant tokiam ženklinimui, D. L. privalėjo šią vietą laikyti pėsčiųjų perėja. Kitoks aiškinimas prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Apelianto tvirtinimu, dėl to, kad pėsčiųjų perėja buvo pažymėta tik horizontaliu ženklu „zebras“, jis negalėjo pastebėti, kad priekyje yra pėsčiųjų perėja, ir laiku suprasti, kad atlikti lenkimo manevrą yra draudžiama. Tačiau su tokia versija negalima sutikti. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ir pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-99-511/2017, 2K-194-222/2016 ir kt.). Bylos duomenys patvirtina, kad D. L., priešingai nei tvirtinama, turėjo realią galimybę pastebėti, kad priekyje yra pėsčiųjų perėja, nors ir kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja“ buvo nusuktas 90? kampu. Bylos medžiaga patvirtinta, kad eismo įvykis padarytas Kvėdarnos miestelio ribose, kur leidžiamas 50 km/val. greitis, eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, kelio danga nebuvo uždengta sniegu. Įvertinta ir tai, jog priešais nuteistojo D. L. vairuojamą automobilį priešinga kelio puse nevažiavo transporto priemonės, galėjusios galbūt užstoti vaizdą į priekį. Nors nuteistasis tvirtina, kad jis apvažiavo automobilį, kuris važiuodamas prieš jį staigiai ėmė stabdyti ir dėl priekyje važiavusio automobilio negalėjo iš anksto pamatyti „zebru“ pažymėtos pėsčiųjų perėjos, juolab, kad ja nėjo pėsčiasis, tačiau tai paneigta byloje surinktais įrodymais. Bylos medžiaga įrodyta, kad D. L. lenkimo manevrą atliko iš toliau, o ne kaip tvirtinama, staiga, siekiant apvažiuoti ar aplenkti staiga pradėjusį stabdyti priešais jį važiavusį automobilį, kurį vairavo V. T.. Liudytojai A. T. ir V. T. teismo posėdžio metu parodė, kad pamatė už jų dideliu greičiu važiuojantį automobilį „Volkswagen Golf“, kuris lenkimo manevrą atliko iš toliau, o susidūrimas su R. P. vairuojamu automobiliu įvyko sankryžoje. Pamatę, kad dėl automobilio „Volkswagen Golf“ atliekamo lenkimo manevro ir iš šalutinio kelio besiruošiančios išvažiuoti R. P. gali įvykti eismo įvykis, jie pasitraukė dešiniau ir užlipo ant šaligatvio prieš pat pėsčiųjų perėją ir tik tada sustojo. Nustatyta aplinkybė patvirtina, kad atlikdamas lenkimo manevrą iš toliau, D. L. galėjo ir turėjo pamatyti, kad priekyje horizontaliu ženklinimu yra pažymėta pėsčiųjų perėja, o priešais jį važiavęs V. T. vairuojamas automobilis negalėjo būti kliūtis pamatyti vaizdą priekyje. Be kita ko, net jei ir prieš jį važiuojantis automobilis galėjo užstoti vaizdą priekyje, tačiau įvertinus tai, kad D. L. atliko lenkimo manevrą iš toliau, išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, kurioje nebuvo kliūties, galėjo ir turėjo pamatyti, kad priekyje yra pėsčiųjų perėja ir dėl to nutraukti lenkimo manevrą. Iš byloje esančių eismo įvykio nuotraukų matyti, kad pėsčių perėja pažymėta „zebru“ per visą kelią horizontaliai, linijos yra aiškios ir nenusitrynusios, todėl, įvertinus oro sąlygas, teigti, kad jų nebuvo galima pastebėti iš toliau net ir priekyje važiuojant kitai transporto priemonei, nėra pagrindo. Nustatytų duomenų visuma akivaizdžiai patvirtina, jog D. L. galėjo ir turėjo pamatyti, kad priekyje yra pėsčiųjų perėja.Antra vertus, apylinkės teismas pagrįstai kritiškai vertino nuteistojo versiją, jog nematė ir negalėjo pamatyti pėsčiųjų perėjos ir dėl to, kad jis K. miestelyje, kuris yra nedidelis, gyvena apie 2 metus ir yra važiavęs tuo keliu. Tai tik patvirtina, kad nuteistasis žinojo, kad toje vietoje yra pėsčiųjų perėja.Nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad D. L. turėjo visas galimybes pamatyti ir matė, kad lenkimo manevrą atlieka pėsčiųjų perėjoje, tačiau nesiėmė jokių veiksmų lenkimo manevrą nutraukti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad D. L. nesilaikė reikalavimo imtis visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui ir taip pažeidė KET 4, 5, 9 punktų reikalavimus, kurie įpareigoja eismo dalyvį elgtis atsargiai, išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti Taisykles ir jų laikytis, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Taigi, jeigu nuteistasis būtų laikęsis šios pareigos, pagal visas nustatytas eismo įvykio faktines aplinkybes, turėjo ir galėjo pamatyti „zebru“ pažymėtą pėsčiųjų perėją bei imtis veiksmų nepažeisti KET. Kolegija, įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, visiškai sutinka su apylinkės teismu, kad vien faktas, jog kelio ženklas „Pėsčiųjų perėja“ buvo nusuktas 90? kampu, įvertinus prieš tai visus išdėstytus argumentus, jo atsakomybės nepašalina. Formalus susiklosčiusių aplinkybių vertinimas šiuo atveju neatitiktų teisingumo, sąžiningumo principų. Kolegijos įsitikinimu, neginčijamai nustatyta, kad D. L. nesilaikė KET 4, 5, 9 punktų reikalavimų, o jo padarytas KET 140.4 punkto pažeidimas yra susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu ir su jo metu kilusiais padariniais. Jeigu D. L. nebūtų pažeidęs KET taisyklių, nebūtų kilęs eismo įvykis. Apelianto motyvai, jog dėl eismo įvykio kalta tik R. P., o jo veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiu eismo įvykio ir jo metu atsiradusiais padariniais, yra paneigti byloje esančių duomenų visuma, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Esant išdėstytiems argumentams, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas dėl D. L. nuteisimo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Kolegija, vadovaudamasi tuo, pritaria visiems apylinkės teismo išdėstytiems motyvams, visų jų nekartodamas daro išvadą, kad nuosprendis, kuriuo D. L. pripažintas padaręs BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Savinijus KatauskasDalia KursevičienėEdita Lapinskienė