- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-12
- Bylos Nr.
- 2A-787-555/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-19177-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Dalė Burdulienė, Leonas Jachimavičius
- Atsakovas
- A. J. M., E. T., G. T., A. M., I. M., D. T., V. T., N. T., K. T., S. P., J. B.-P.
- Trečiasis asmuo
- I. T., AB „Lietuvos geležinkeliai“, V. T., J. T.
- Ieškovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Kategorijos
- 50.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja Virginija Simanavičienė
2013 m. liepos 12 d.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Leono Jachimavičiaus, Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Onai Martinaitytei, dalyvaujant ieškovės atstovei R. J., atsakovei A. J. M., jos atstovui advokatui T. B., atsakovei E. T., atsakovui G. T., jo atstovui advokatui J. L., išvadą duodančios institucijos Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei S. P., išvadą duodančios institucijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos atstovei V. B., trečiajam asmeniui I. T., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-135-475/2012 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės patikslintą ieškinį atsakovams A. J. M., G. T., E. T., A. M., A. M., I. M., I. M., D. T., V. T., N. T., K. T., S. P., J. B.-P., tretieji asmenys AB „Lietuvos geležinkeliai“, V. T., J. T., I. T., dėl iškeldinimo iš pastato ir atsakovų A. J. M., G. T. priešieškinius ieškovei Kauno miesto savivaldybei dėl pažeistų teisių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
ieškovė ieškiniu prašė iškeldinti atsakovus A. J. M., gim. 1948 01 15, A. M., gim. 1950 05 30, A. M., gim. 1980-03-27, I. M., gim. 1982 07 12, I. M., gim. 1987 07 25, kartu su nepilnamečiais: I. M., gim. 1997 06 14, A. M., gim. 2011 04 16; E. T., gim. 1960 02 02, G. T., gim. 1952 08 10, V. T., gim. 1988 02 13, D. T., gim. 1989 03 22, N. T., gim. 1990 05 01, K. T., gim. 1992-02-27, V. T., gim. 1993 04 15; kartu su nepilnamečiais asmenimis: J. T., gim. 1995 02 15, I. T., gim. 1996 06 20; S. P., gim. 1979 08 21, J. B. – P., gim. 1981 08 16, kartu su nepilnamete M. P., a.k. (duomenys neskelbtini) su visa manta iš neteisėtai užimto pastato - dispečerinės (duomenys neskelbtini) Kaunas (archyvinėje byloje Nr. 19/18343 pastatas pažymėtas plane - 1T1p. unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , paskirtis - transporto) (b. l. 67-71, II t.).
Atsakovė A. J. M. priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę pakeisti pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini) , Kaunas, paskirtį iš transporto į gyvenamąją ir įpareigoti ieškovę sudaryti šio pastato patalpų 1-17, 1-18, 1-19, 1-20, 1-21, 1-22, 1-23, 1-31 nuomos sutartį su atsakovais A. J. M. ir šeimos nariais A. M., A. M., I. M., I. M. arba įpareigoti ieškovą suteikti kitą gyvenamąją patalpą atsakovams A. J. M., A. M., A. M., I. M., I. M..
Atsakovas G. T. preišieškiniu prašė įpareigoti Kauno miesto savivaldybę pakeisti pastato paskirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio (duomenys neskelbtini) , Kaunas, iš transporto į gyvenamąją ir įpareigoti Kauno miesto savivaldybę sudaryti šio pastato patalpų nuomos sutartį su G. T. šeima arba įpareigoti suteikti kitą gyvenamąją patalpą atsakovo šeimai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinius tenkino iš dalies, įpareigojo ieškovę Kauno miesto savivaldybę suteikti atsakovei A. J. M. ir jos šeimos nariams kitą gyvenamąją patalpą, įpareigojo ieškovę atsakovui G. T. ir jos šeimos nariams suteikti kitą gyvenamąją patalpą, likusiose dalyse priešieškinius atmetė. Teismas nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2008 10 02 sprendimu 392,01 kv. m bendrojo ploto pastatas - dispečerinė (duomenys neskelbtini) , Kaunas (archyvinėje byloje Nr. 19/18343 pastatas pažymėtas plane - 1T1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , paskirtis - transporto) (toliau tekste – ginčo pastatas) buvo pripažintas bešeimininkiu ir perduotas ieškovo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, šio sprendimo pagrindu ieškovė įregistravo ginčo pastatą nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre, įtraukė į Savivaldybės turto buhalterinę apskaitą. Civilinėje byloje Nr. 2-10695-568/2008 suinteresuotais asmenimis dalyvavę E. T., G. T., V. T., D. T., N. T., A. J. M.A. M. sutiko su minėtų nekilnojamųjų daiktų pripažinimu bešeimininkiu turtu ir perdavimu Kauno miesto savivaldybei bei neskundė aukščiau minėto teismo sprendimo. Atsakovai A. J. M., E. T., S. P. 2009 03 03 kreipėsi Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių prašydami sudaryti su jais ginčo pastato patalpų nuomos sutartis, tačiau jiems patalpas buvo atsisakyta išnuomoti kaip butus neesant teisinio pagrindo.
Teismas nurodė, kad ieškovė savo reikalavimą iškeldinti atsakovus bei jų nepilnamečius vaikus motyvuoja tuo, kad jie ten gyvena neturėdami teisinio pagrindo, kad ginčo pastatas yra transporto paskirties, arčiau nei 100 metrų iki geležinkelio bėgių, todėl patenka į sanitarinės apsaugos zoną, kurioje gyvenamųjų pastatų negali būti, todėl nėra galimybių pakeisti ginčo pastato paskirtį ir išnuomoti jame esančias patalpas atsakovams. Atsakovai nesutinka su ieškovės motyvais, nurodydami, kad ginčo pastate gyvena gavę leidimą iš AB „Lietuvos geležinkelių“ kaip šios bendrovės darbuotojų šeimos nariai, o pastato paskirtį iš transporto į gyvenamąją galima būtų pakeisti, nes sanitarinę apsaugos zoną, atlikus poveikio aplinkai vertinimą, galima sumažinti. Atsakovai M. ir T. šeimos prašė įpareigoti ieškovę pakeisti ginčo pastato paskirtį ir sudaryti šio pastato patalpų nuomos sutartį su M. ir T. šeimomis arba įpareigoti suteikti kitą gyvenamąją patalpą.
Dėl interesų pusiausvyros sprendžiant klausimus, susijusius su iškeldinimu iš gyvenamojo būsto
Nurodė, kad sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos, taip pat, siekiant nustatyti šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, privalo būti atsižvelgiama į vaikų teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl, taikant prievolių teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatavo, kad: 1) atsakovai ginčo pastate gyvena faktinės panaudos sąlygomis, žodinį leidimą davus faktiškai ginčo pastatą valdžiusios AB „Lietuvos geležinkeliai“ Kauno stoties viršininkui, todėl pagrindo pripažinti, kad atsakovai neteisėtai apsigyveno ginčo pastate nėra; 2) ginčo pastate gyvena penki nepilnamečiai vaikai: I. M., gim. 1997 06 14, A. M., gim. 2011 04 16, J. T., gim. 1995 02 15, I. T., M. P., a.k. (duomenys neskelbtini) todėl siekiant užtikrinti jų teisėtus interesus į minimalias būsto sąlygas, ieškovės prašymas iškeldinti atsakovus iš ginčo pastato nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos laikytinas nepagrįstu; 3) ginčo pastato paskirties keitimo procedūra yra komplikuota, be to, nėra pateikta akivaizdžių įrodymų, kad ją atlikus ginčo pastato paskirtis būtų pakeista į gyvenamąją. Teismas darė išvadą, kad šiam ginčui ir susiklosčiusiems santykiams tarp šalių turėtų būti taikomas CK 1.8 straipsnis bei CK 6.616 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriame nustatyta, jog fiziniai asmenys gali būti iškeldinami iš valstybės, savivaldybių, juridinių asmenų savo darbuotojams išnuomotų gyvenamųjų patalpų ir jiems suteikiama kita tinkamai įrengta gyvenamoji patalpa, jeigu gyvenamosios patalpos pertvarkomos į kitos paskirties patalpas. Teismas ieškinį atmetė, kaip neteisėtą, nepagrįstą ir neįrodytą, priešieškinius tenkino iš dalies, ieškovę įpareigojo suteikti atsakovams kitas gyvenamąsias patalpas (CPK 3 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teismas iš ieškovės priteisė atsakovai A. J. M. jos turėtos bylinėjimosi išlaidas – 139,00 Lt žyminio mokesčio (b. l. 140, II t.), 2.700,00 Lt už teisines paslaugas (b. l. 5-6, V t.) (CPK 80 str. 1 d., 93 str. 1 d., 98 str.). Atsižvelgdamas į CPK 96 str. 5 d., iš ieškovės valstybei priteisė150,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 1.810,00 Lt išlaidų už G. T. suteiktą antrinę teisinę pagalbą (b. l. 36, 82, IV t.), 139,00 Lt žyminio mokesčio už G. T. pateiktą priešieškinį (CPK 93 str. 1 p., 96 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimą dalyje dėl ieškinio atmetimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei panaikinti sprendimą dalyje dėl priešieškinio tenkinimo iš dalies ir Kauno miesto savivaldybės įpareigojimo suteikti atsakovei A. J. M. ir jos šeimos nariams kitą gyvenamąją patalpą bei atsakovui G. T. ir jo šeimos nariams kitą gyvenamąją patalpą bei priimti naują sprendimą – atsakovų priešieškinius atmesti. Nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta ginčo statinio naudojimo paskirtis - transporto. Šios aplinkybės neginčijamai buvo nustatytos byloje, tačiau teismas padarė nepagrįstą, priešingą aukščiau nurodytam įrodymui išvadą, teigdamas, kad „ginčo pastate esančios patalpos yra faktiškai tinkamos gyventi", taigi teismas paneigė LR Nekilnojamojo turto registro 4 str. nuostatą, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašomi laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, kadangi nenuginčijus viešajame registre esančių duomenų, kad ginčo statinys yra transporto paskirties, t. y. nėra skirtas gyventi žmonėms, teigti, kad transporto paskirties pastate galima saugiai gyventi negalima. Ieškovės nuomone, teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad „atsakovai ginčo pastate gyvena faktinės panaudos sąlygomis, žodinį leidimą davus faktiškai ginčo pastatą valdžiusios AB „Lietuvos geležinkeliai" Kauno stoties viršininkui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovai neteisėtai apsigyveno ginčo pastate nėra", Nurodo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai: AB „Lietuvos geležinkeliai" filialas „Kauno geležinkelių infrastruktūra" 2006-03-30 raštas Nr. 2(IF-2)-100 (1 t., 73 b.L), SPAB „Lietuvos geležinkeliai" 1998-09-30 pažyma Nr. NT-18-178 (1998-08-14, Nr. 793) patvirtina, kad AB „Lietuvos geležinkeliai" T. ir M. šeimoms leidimo apsigyventi Elektrėnų g. 3A pastato patalpose nedavė, tačiau teismas Sprendime nenurodė, kodėl nevertino šių įrodymų ir išimtinai rėmėsi liudytojo R. V., dirbančio AB „Lietuvos geležinkeliai" Kauno stoties viršininku parodymais (5 t., 23-24 b. l.), kuris be kita ko, taip pat patvirtino, kad M. šeimai patalpa buvo suteikta laikinam gyvenimui. Apeliantės nuomone, teismas perkėlė atsakomybę dėl nepilnamečių vaikų teisių užtikrinimo savivaldybei visiškai nevertindamas tėvų pareigų ir jų atlikimo. Be to, nurodo, kad pagal CPK 422 str. 2 d. bylose dėl daikto valdymo pažeidimo priešieškinio pareiškimas nėra leidžiamas, negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas kartu su ieškovo ieškiniu, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai priėmė atsakovų A. J. M. ir atsakovo G. T. priešieškinį ir jį iš dalies tenkino. Taip pat nurodo, kad teismas, tenkindamas atsakovų priešieškinio reikalavimus, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.8 str. ir CK 6.616 str. 1 d. 3 p. nuostatas, kadangi ginčo patalpos yra negyvenamosios, be to, Kauno miesto savivaldybė, kaip ginčo statinių turto savininkė, neketina jų pertvarkyti į kitos paskirties patalpas. Teigia, kad teismas, tenkinęs atsakovų priešieškinio reikalavimus ir įpareigojęs ieškovę suteikti atsakovei A. J. M. ir atsakovui G. T. bei jų šeimos nariams kitas gyvenamąsias patalpas, nesiaiškino, ar šie atsakovai turi teisę į socialinį būstą. Apeliantės nuomone, teismas atmetęs ieškinį ir tenkinęs iš dalies priešieškinius, nepagrįstai ir neteisėtai visas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovės, be to, neįvertino, kad ieškovė, vadovaudamasis 83 str. 1 d. 5 p., yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl teismas nepagrįstai iš ieškovės priteisė valstybei 139 Lt žyminio mokesčio už atsakovo G. T. pateiktą priešieškinį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. J. M. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti 700 Lt išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2008 10 02 sprendimu 392,01 kv. m bendrojo ploto pastatas - dispečerinė (duomenys neskelbtini) Kaunas (archyvinėje byloje Nr. 19/18343 pastatas pažymėtas plane - 1T1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , paskirtis - transporto) buvo pripažintas bešeimininkiu ir perduotas ieškovo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Šio sprendimo pagrindu ieškovė įregistravo ginčo pastatą nuosavybės teise Nekilnojamojo turto registre, įtraukė į Savivaldybės turto buhalterinę apskaitą. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė, įgijusi nuosavybės teises į ginčo patalpas, sudarė komisiją, kuri nustatė (b.l. 109-110, 1 t.), kad pastato patalpomis nuo 1-1 iki 1-15 ir priestatu 1T1p (1-33, 1-34) naudojasi T. šeima (E. T., G. T., V. T., D. T., N. T., K. T., V. T., J. T. ir L. T.), patalpomis nuo 1-17 iki 1-23 ir nuo 1-25 iki 1-31 - A. J. M., A. M., A. M., I. M., I. M., I. M., patalpomis 1-16, 1-24 ir 1-32, S. P. su žmona J. B. – P. ir dukra M. P.. Ieškovė, nustačiusi atsakovų gyvenimo minėtose patalpose faktą, spręsdama, kad atsakovai ginčo patalpose gyvena neteisėtai, ragino atsakovus išsikelti iš jų užimamų patalpų, šiems neišsikėlus, siekia iškeldinimo teismine tvarka.
Kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje yra nurodęs, jog iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008 ). Jei ginčo šalis sieja prievoliniai santykiai, reikalavimas dėl iškeldinimo sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias Civilinio kodekso normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja naudojimosi pastatais pabaigą. Tik tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos.
Nagrinėjamojoje byloje nėra ginčo, jog atsakovai ginčo patalpose gyvena be ieškovės sutikimo bei, kad ginčo pastato-dispečerinės, kurio paskirtis - transporto, savininkė yra ieškovė.
Pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu sprendė, kad atsakovai gyvena pilnai įrengtose gyvenamosiose patalpose. Iš šių aplinkybių galima daryti išvadą, kad nors ginčo pastato paskirtis-transporto, pastate esančios patalpos yra faktiškai tinkamos gyventi. Ieškovė šių aplinkybių neginčija, nurodo, kad sutartinai santykiai nesusiformavo ir pastatų savininkas gindamas savo nuosavybę gali prašyti iškeldinti asmenis, kurie naudojasi jo nuosavybe be teisinio pagrindo. Kasacinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, kad tais atvejais, kai asmuo ilgą laiką valdė ir naudojo gyvenamąsias patalpas, jų savininkams to neginčijant, teismas įvertinęs visas tokio valdymo ir naudojimo aplinkybes gali pripažinti susiformavus asmens teises į būstą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 8 straipsnio aiškinimo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2013), o nacionalinės teisės aspektu – šiuos santykius kvalifikuoti nuoma ar panauda. Toks santykių kvalifikavimas būtų proporcingas teisės į būstą užtikrinimas, o savininko teisės būtų ginamos taikant nuomos ir panaudos santykių pasibaigimą nustatančias taisykles.
Byloje pateikti įrodymai apie atsakovų apsigyvenimo ginčo patalpose faktines aplinkybes, netiesiogiai patvirtina jų apsigyvenimo patalpose pagrindą tuo metu, kai gyvenamųjų patalpų fondas iš esmės buvo valstybinis. Ginčo pastatas pastatytas 1965 m., t.y. tuo metu, kada geležinkeliai buvo tuometines valstybės vieningos sistemos dalimi, buvę TSRS susisiekimo ministerijos pavaldume. Atsakovai yra buvę geležinkelio transporto darbuotojai, leidimą apsigyventi pastate, kuris funkcine veikla taip pat buvo siejamas su geležinkelio transportu, gavę iš savo vadovų. Pateiktos su atsakovais komunalinių paslaugų sutartys, vaiko teisių tarnybos išvada taip pat iš dalies patvirtina, kad atsakovai ginčo patalpas naudoja kaip savo būstą, todėl jų teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, pagrįstai atsižvelgė į byloje nustatytus faktus ir nekonstatavo atsakovų neteisėto apsigyvenimo patalpose, padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovų iškeldinimas iš ginčo patalpų kaip pažeidusių savininko teises ir apsigyvenusių patalpose be teisinio pagrindo yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, kad panaudos santykiai susiformavo prieš daug metų, per kuriuos keitėsi iš esmės jų teisinis reguliavimas, į tai, kad iki ieškovės buvę pastato valdytojai pripažino atsakovų teisę naudotis ginčo patalpomis kaip būstu ir atsakovų nekeldino, kolegija sprendžia, kad ir ieškovei su atsakovais sudaryti susitarimai lieka galioti. Toks ieškovės nuosavybės suvaržymas būtų proporcingas, nes teisės normos nenustato panaudos santykių pasibaigimo dėl statinio savininko pasikeitimo.
Kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo keisti skundžiamą teismo sprendimą byloje nustatyta aplinkybė apie 1998 06 02 Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 591 G. T. išnuomotą 4 kambarių 83,89 kv. m bendrojo ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini) , Kaunas, kadangi socialinis būstas minėtai šeimai buvo suteiktas laikotarpiu, kada ieškovė nebuvo ginčo patalpų savininke t.y. nekeliant klausimo dėl prievolės pasibaigimo ir neketinant atsakovą su šeima iškeldinti iš užimamos patalpos ir jiems suteikti kitą gyvenamąją patalpą, be to, ieškovė argumentuodama vien šia patalpos suteikimo aplinkybe, nagrinėjamojoje byloje neįrodinėjo, kad minėtiems asmenims vietoje turėto buvo suteiktas lygiavertis būstas (1964 m. CK 358 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovės teisės negali būti ginamos taikant daiktinių teisių gynimo būdus bei atmetęs ieškovės reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo, įpareigojo ieškovę A. J. M. ir jos šeimos nariams bei G. T. ir jo šeimos nariams suteikti kitą gyvenamąją patalpą. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Kokiu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą, pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą. Ginčo santykių teisinį kvalifikavimą atlieka teismas. Savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais. Kiekvienam asmeniui aktualu, kad nebūtų varžomos jo teisės naudotis turimu turtu, tačiau, naudodamasis savo nuosavybe, asmuo neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to, svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-233/2013). Laikytinas pagrįstu skundo argumentas, jog teismo įpareigojimu suteikti ieškovams kitas gyvenamąsias patalpas jiems suteikiama teisė įgyti papildomas gyvenamąsias patalpas, kas nėra pripažintina tinkamu ieškovų teisių gynimo būdu. Kolegijos vertinimu, toks atsakovų teisių gynimo būdas nėra pagrįstas, kadangi visų pirma ieškovė nepripažino, kad šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai, pareiškė reikalavimą ginti pažeistą daiktinę teisę (CK 4.98 straipsnis), be to, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog tokiu atveju, neiškeldinus atsakovų iš ginčo patalpų, atsakovams suteikiama teisė įgyti papildomas gyvenamąsias patalpas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnis 1 dalies 3 punktas).
Teismo sprendimą pakeitus – priešieškinio netenkinus pilnai, iš naujo perskaičiuotinos bylinėjimosi išlaidos, keičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas. Atsižvelgiant, kad byloje buvo pateikti ieškinys ir priešieškiniai, kurių pagrindo tenkinti nėra, šalių turėtos pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos viena kitai nepriteistinos, priteistina iš ieškovės ir atsakovų A. J. M. po 50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pirmosios instancijos teisme, valstybei. Iš atsakovo G. T. bylinėjimosi išlaidos valstybei nepriteistinos, nes jis 100 proc. atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis).
Tenkinus iš dalies (1/2) ieškovės apeliacinį skundą, iš ieškovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, t. y. atsakovei A. J. M. 350 Lt (700 Lt : 2) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, valstybei 36 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Išlaidos už G. T. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybei nepriteistinos, nes nėra teismui pateiktas šių išlaidų apskaičiavimas (CPK 99 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 19. sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį, kuria priešieškiniai tenkinti iš dalies, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atsakovų priešieškinius atmesti.
Sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pakeisti ir išdėstyti:
Priteisti iš ieškovės Kauno miesto savivaldybės 86 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, sumokant valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM į Surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.
Priteisti iš ieškovės Kauno miesto savivaldybės atsakovei A. J. M. 350 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš atsakovės A. J. M. 50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, sumokant valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM į Surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.
Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.