Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas) ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus pateiktą apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas devyniems mėnesiams laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2011 m. sausio 21 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu skirta galutine ir nesumokėta 46 MGL (1731,93 Eur) bauda, bausmes visiškai sudedant ir galutinė bausmė paskirta - devyni mėnesiai laisvės atėmimo ir 46 MGL (1731,93 Eur) dydžio bauda.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityta laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. (2 paros).

Baudžiamasis procesas R. M. atžvilgiu pagal BK 290 straipsnį nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos advokato darbui apmokėti iš nuteistojo nepriteistos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinta.

Nukentėjusiosios A. O. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš R. M. 500 Eur (penki šimtai eurų) nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo ir 15,93 Eur (penkiolika eurų 93 euro centų) nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo A. O. naudai.

Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, nukentėjusiosios A. O. naudai priteista iš R. M. 300 Eur (trys šimtai eurų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nukentėjusiosios S. D. (buvusi pavardė D.) civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš R. M. 800 Eur (aštuoni šimtai eurų) nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2015 m. rugpjūčio 16 d. apie 19.05 val. viešoje vietoje - prie baro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, elgdamasis įžūliai ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, išvadino necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais A. O. bei tyčia kumščiu jai sudavė ne mažiau septynis smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas poodines kraujosruvas kairiame dilbyje, dešiniame žaste, odos nubrozdinimus kairiajame dilbyje, kairėje plaštakoje, viršugalvio sumušimą, sukėlusius A. O. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, S. D. (buvusi pavardė D.), siekiant apginti motiną A. O., išvadino S. D. necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais bei tyčia kumščiu jai sudavė ne mažiau penkis smūgius į galvos sritį, tuo padarydamas S. D. poodines kraujosruvas kaktos kairėje, kairės akies apatiniame voke, viršutinės lūpos kairėje, sprando kairėje, kairio smilkinio sumušimus, sukėlusius S. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.Be to, R. M. buvo kaltinamas ir baudžiamasis procesas jo atžvilgiu nutrauktas dėl to, kad 2015 m. rugpjūčio 16 d. apie 19.33 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešoje vietoje - prie baro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), ir vežamas į Dainavos policijos komisariatą policijos tarnybiniame automobilyje, girdint pašaliniams asmenims, išplūdo necenzūriniais ir žeminančiais orumą žodžiais Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4 - ojo būrio vyriausiąjį patrulį K. K. ir patrulį J. J., taip įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinimai pagal BK 284 straipsnio 1 dalį R. M. pasitvirtino, o dėl kaltinimo, numatyto BK 290 straipsnyje, teismas padarė išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Apeliaciniu skundu nuteistojo R. M. advokatas Danius Svirinavičis prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 21 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamojoje byloje pareikštus ieškinius atmesti visoje apimtyje.Skunde nurodė, kad inkriminuotas kaltinimas byloje yra neįrodytas, neįrodyti ir kaltinime tariami įvykiai, o nuosprendyje nurodytų įrodymų nepakanka, kad R. M. būtų pripažintas kaltu. Būtent nukentėjusiosios A. O. ir S. D. užpuolė R. M. sugyventinę K. M. ir R. M., o šis gynė K. M. ir gynėsi pats. Apylinkės teismo nuosprendyje nepagrįstai bandoma motyvuoti apie tai, kad kaltinamojo parodymai esą prieštaringi, kad ikiteisminio tyrimo metu jis prisipažino kaltu, nors ir neprisimindamas įvykio aplinkybių, tačiau žinodamas savo būdą. Taip pat nepagrįstai bandoma motyvuoti, kad liudytojų K. M., D. Š., T. G. ir I. D. parodymai esą nepatikimi ir neatitinkantys kitų bylos duomenų. Pasak R. M., būtent nukentėjusiosios dėl savų motyvų užpuolė K. M. ir R. M., o kaltinamasis ne tik neturėjo tikslo pažeidinėti viešąją tvarką, bet jos ir nepažeidinėjo, o tik gynė savo draugę ir tuo pačiu gynėsi pats. Apelianto nuomone, apylinkės teismas neįvertino, jog aukščiau išvardyti liudytojai ne tik, kad nešališki, bet ir nepatvirtina kaltinimo, o jį tik paneigia ir yra įtikinami bei atitinka byloje nustatytą objektyviąją padėtį. Taip pat teigia, kad jei apeliantas ir sudavė nukentėjusiosioms, tai padarė nors ir viešoje vietoje, bet tik išimtinai esant asmeniniams motyvams, o ne norint parodyti savo viršenybę prieš nukentėjusiąsias bei tokiu būdu pažeisti viešąją tvarką ir rimtį. Taip pat nėra pagrindo inkriminuoti veikos tiesioginių pasekmių, nustatant priežastinį ryšį tarp R. M. veiksmų ir tų padarinių. R. M. nuomone, nukentėjusiosioms pradėjus konfliktą, jos pačios užpuolė apelianto šeimos narį ir jį patį, o tokiu atveju pastarajam yra nustatyta būtinosios ginties situacija. Tačiau byloje nenustatyta, kad būtų būtinosios ginties padėtis pasibaigusi ir kad R. M. viršijo šios ginties ribas. Taip pat nurodo, kad teismo posėdžio metu kaltinamasis teikė įrodymus dėl jo sužalojimų užfiksuotų nuotraukose, tačiau teismas protokoline nutartimi juos atmetė ir taip pažeidė BPK 7 straipsnį, ignoruodamas rungimosi principą. Tokie veiksmai negalėjo būti skundžiami aukštesniam teismui, o tai užkirto kelią kaltinamajam į jo gynybą. Kadangi kaltinamasis ir jo gynyba neturėjo kitų galimybių realizuoti savo procesinių teisių nurodytoje konkrečioje dalyje, todėl tokie apylinkės teismo teisėjo veiksmai sudaro pagrindą abejoti šio teisėjo nešališkumu šioje byloje. Dėl civilinių ieškinių nurodo, kad šioje byloje turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, todėl ir pareikšti civiliniai ieškiniai turi būti pilnai atmesti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde nuodytiems motyvams ir pareikštam reikalavimui, prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų advokatas R. Š. ir prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo R. M. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus paduotas apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nuosprendyje padarytas išvadas dėl R. M. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2013). Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad paminėtų BPK reikalavimų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, BPK normas taikė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo R. M. kaltės grindė įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 284 straipsnio 1 dalį yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais ir objektyviais sprendžiant dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Remiantis baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistasis R. M. 2015 m. rugpjūčio 16 d. apie 19.05 val. prie baro „Jerubėlė“, esančio Sartų g. 20, Kaune, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išvadino necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais A. O. bei S. D.. Taip pat nuteistasis kumščiu A. O. sudavė ne mažiau 7 smūgius į įvairias kūno vietas, sukeliant nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, o S. D., kuri siekė apginti savo motiną A. O., kumščiu sudavė ne mažiau 5 smūgius į galvos sritį, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tokie R. M. veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti, kaip akivaizdžiai neadekvatūs situacijai, priešiški visuomenės rimčiai ir tvarkai, prieštaraujantys priimtoms visuomenės moralės normoms, demonstruojantys visuotiniai priimtinų elgesio normų ignoravimą, demonstratyviai pažeminantys ne tik nukentėjusiąsias, bet ir parodantys nepagarbą kitiems tiesiogiai konfliktą mačiusiems asmenims ir pagrįstai kvalifikuoti kaip atitinkantys BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Nors nuteistojo gynėjas su R. M. veiksmų, kaip viešosios tvarkos pažeidimo, kvalifikavimu ir įrodymų vertinimu nesutinka, tačiau skunde, išskyrus subjektyvų byloje surinktų įrodymų vertinimą, jokių įtikinamų argumentų ar objektyvių įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, nenurodo.Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl R. M. kaltės norima paneigti teigiant, kad konfliktas buvo pradėtas pačių nukentėjusiųjų, o nuteistasis tik gynė savo šeimos narę K. M. bei gynėsi ir pats. Šią išvadą apelianto gynėjo teigimu pagrindžia liudytojų K. M., I. D., D. Š. ir T. G. parodymų visetas. Tačiau analizuotinos bylos kontekste šio argumento nepatvirtina ištirti bylos duomenys iš kurių matyti, kad sutinkant su pirmosios instancijos teismo motyvais, minėtų liudytojų parodymai nėra patikimi ir objektyvūs, kuriuos pagrįstų ne tik jų parodymai, bet ir kita bylos objektyvi medžiaga. Be to, teisingai teismas sprendė, jog K. M. įvykio metu buvo artima nuteistojo draugė, vėliau tapo jo žmona, įvykio metu buvo neblaivi, kurios neblaivumą patvirtino liudytojas K. K., o ir pačios parodymų nepagrindžia kita objektyvi bylos medžiaga. Liudytojos G. Š. ir I. D. atvykusiems į įvykį liudytojams K. K. ir J. J. nurodė, kad įvykio nematė, nors teisiamajame posėdyje tvirtino kitaip, todėl teismas atsižvelgė į jų ir liudytojos K. M. draugiškus santykius, į tai, kad jie prieštarauja paties nuteistojo parodymams dėl necenzūrinių žodžių vartojimo pareigūnų atžvilgiu, tiek policijos pareigūnų, tiek ir nukentėjusiųjų parodymams, specialisto išvadai dėl K. M. sužalojimo ir pagrįstai šių parodymų nelaikė objektyviais ir nešališkais. Nors apelianto gynėjo nuomone parodymų vertinimo aspektu yra kita, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti apylinkės teismo padaryta išvada, be to tik teismas sprendžia, kurie įrodymai yra patikimi, o įrodymų nepatikimumą pagrindžia atmetimo motyvais. Šiuo kontekste apeliacinės instancijos teismas procesinių klaidų nenustatė. Nukentėjusiosios A. O. ir S. D. parodymai nuoseklūs, papildantys ir atitinkantys bylos faktines aplinkybes, neprieštaraujantys, nors ir nesutampantys su nuteistojo bei liudytojos K. M. parodymais, dėl kurios patikimumo ir objektyvumo teismas jau pasisakė ir neabejotina, be to dėl padaryto nusikaltimo ir jo metu panaudoto fizinio smurto nukentėjusiosioms buvo kviečiama policija. Apklausti teisiamajame posėdyje policijos pareigūnai K. K. ir J. J. patvirtino aplinkybes, jog buvo iškviesti dėl dviejų moterų sumušimo, kurias rado nuvykę į barą, adresu Sartų g. 20, Kaunas. Patvirtino, jog baro barmenė ir virėja įvykio nematė, aplinkui asmenys buvo girti, nuteistasis moteris koliojo, jo sugyventinė (K. M.) taip pat buvo neblaivi kaip ir nuteistasis, kuris buvo agresyviai nusiteikęs. Liudytojas J. J. teigė, kad atvykus į įvykį 2015 m. rugpjūčio 16 d. jiems niekas nesakė, jog nukentėjusiosios būtų ką nors mušę. Nors A. O. neneigė, jog rankine sudavė K. M. per galvą tikslu išsilaisvinti, tačiau ji dėl to medikų pagalbos nesikreipė, o iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G2314/15(02) matyti, kad sužalojimai K. M. buvo padaryti dešinio žasto ir dešinės blauzdos srityse. Nustatytų sužalojimų nepatvirtina ir kita bylos medžiaga, todėl apibendrinus, duomenų, jog būtų sumušta ar kitaip sužalota K. M. nukentėjusiųjų ir tuo pagrindu nuteistasis ją neva turėjęs ginti nuo jų, nepatvirtina byloje ištirtų įrodymų visuma. Pažymėtina, jog baudžiamajame procese visi bylos duomenys, teismo pripažinti įrodymais, vertinami pagal tas pačias įrodymų vertinimo taisykles, nesuteikiant nei vienam įrodymui išskirtinės ar didesnės įrodomosios reikšmės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų laikėsi ir byloje apklaustų asmenų paaiškinimus vertino pagal jų nurodytų aplinkybių objektyvumą, neprieštaringumą, atitikimą ar neatitikimą kitiems byloje surinktiems įrodymams.Apelianto gynėjo nuomone, egzistuoja būtinosios ginties situacija, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad BK 28 straipsnis reglamentuoja, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teisės, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje (nagrinėjamu atveju nuteistojo ir K. M. sveikatą). Aptartų įrodymų visetas neduoda pagrindo išvadai, jog R. M. tik siekdamas apsiginti ir apginti savo sugyventinę, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Iš bylos aplinkybių ir įvykio situacijos negalima spręsti, kad buvo kėsintasi į nuteistojo ar liudytojos K. M. sveikatą ir nesudaro pagrindo vertinti buvus realiai prasidėjusį ar tiesiogiai gręsianti BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytą pavojingą kėsinimąsi, šalinantį apelianto baudžiamąją atsakomybę. BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Šis principas iš esmės reiškia, kad, nagrinėdamas bylą teismas su abiem proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Skundo argumentai, kuriais nurodoma, kad nuteistojo teisė į gynybą buvo pažeista, kadangi pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi atmetė prašomus įrodymus (nuotraukas dėl apeliantui užfiksuotų sužalojimų) prijungti prie bylos ir juos vertinti bei užkirto kelią gynybai realizuoti procesines teises - apskųsti šį teismo veiksmą, kas sukėlė abejones dėl teismo nešališkumo, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad tokį prašymą išreiškė ir nuteistojo gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame, išklausius dalyvaujančių proceso šalių nuomones, bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas sprendė netenkinti prašymo ir jį motyvavo. Atsižvelgiant į tai, kad dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmesti prašymą dėl pateiktų nuotraukų kaip įrodymų, apeliantas savo teises apskųsti tokį teismo veiksmą įgyvendino ir šias aplinkybes nurodė apeliaciniame skunde, be to, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ir teisėjų kolegijai atmetus šį prašymą, nurodant atmetimo motyvus, apelianto procesinės teisės nebuvo suvaržytos bei nepažeistas rungtyniškumo principas. Tuo pačiu teisėjų kolegija nenustatė dėl šių teisių įgyvendinimo apylinkės teismo šališkumo požymių, ir laiko, jog apeliacinio skundo motyvai šiuo aspektu nepasitvirtino. Bylos baigtis, kuri nepalanki nuteistojo atžvilgiu, neduoda pagrindo įžvelgti teismo šališkumo egzistavimą ar požymių buvimą. Atkreipiamas dėmesys, kad R. M., tvirtindamas, jog siekė tik apginti save ir savo sugyventinę (šiuo metu žmoną) nuo užsipuolusių nukentėjusiųjų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nepateikė dėl to jokių įtikinamų ir logiškų paaiškinimų, nurodant, kad ne jis, o prokuroras turi įrodyti padarytą nusikaltimą ir įrodymų našta perkeltina jam. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo motyvuota teisine išvada, nustatyta, kad šie R. M. atlikti veiksmai yra nustatyti teisminio bylos nagrinėjimo metu nepaneigtais nukentėjusiųjų A. O. ir S. D. parodymais, specialistų išvadomis, pareigūnų parodymais ir kita bylos medžiaga. Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktas tarp apelianto ir nukentėjusiųjų įvyko viešoje vietoje – prie baro „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini). Ginčo dėl viešosios vietos nėra. Nuteistojo elgesys pagrįstai įvertintas įžūlius ir rodantis aiškų visuomenės negerbimą (išvadino necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais A. O. bei tyčia kumščiu jai sudavė ne mažiau septynis smūgius į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas poodines kraujosruvas kairiame dilbyje, dešiniame žaste, odos nubrozdinimus kairiajame dilbyje, kairėje plaštakoje, viršugalvio sumušimą, sukėlusius A. O. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, S. D. (buvusi pavardė D.) siekiant apginti motiną A. O., išvadino S. D. necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais bei tyčia kumščiu jai sudavė ne mažiau penkis smūgius į galvos sritį, tuo padarydamas S. D. poodines kraujosruvas kaktos kairėje, kairės akies apatiniame voke, viršutinės lūpos kairėje, sprando kairėje, kairio smilkinio sumušimus, sukėlusius S. D. nežymų sveikatos sutrikdymą) ir tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams. Fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms, ir tokie veiksmai paprastai laikomi įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-404/2014, 2K-229/2014, 2K-164-976/2015). Būtent šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui (nagrinėjamu atveju – nukentėjusiosioms), bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Inkriminuotos nusikalstamos veikos, kurios sudėtis yra materiali, padariniai nustatyti, kadangi konfliktas įvyko prie pat baro, lauko terasoje, kurioje be nuteistojo ir nukentėjusiųjų buvo ir daugiau žmonių, įvykį mačiusių asmenų, kas pagrįstai laikytina, jog visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta. Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Įvertinus nustatytas aplinkybes, apeliantas suvokė, kad bare be jo ir nukentėjusiųjų buvo asmenų, nedalyvaujančių konflikte, kuriems gali būti sudaryti nepatogumai, taip pat bare gali pasirodyti ir kiti asmenys. Pagal veiksmų pobūdį jis numatė, jog smurtaudamas neabejotinai pažeis viešąją tvarką bei žmonių rimtį, ir to norėjo, nes pats konflikto nenutraukė, t. y. sąmoningai leido padariniams atsirasti, buvo abejingas pasekmėms. Bylos duomenys (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, kita bylos medžiaga) paneigia apeliacinio skundo teiginį, kad nėra byloje įrodymų dėl jo kaltės. Kaltės neigiamas byloje vertintinas tik kaip gynybinė nuteistojo versija.Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Aptartų aplinkybių pagrindu aukštesnysis teismas daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias bausmių skyrimą, taip pat teisingai subendrino, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o bausmę už nusikalstamos veikos padarymą parinko proporcingą padarytos veikos pavojingumui. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė ir civilinio ieškinio priteisimo klausimą. Kauno apylinkės teismas įvertino pateiktų civilinių ieškinių pagrįstumą, motyvavo kodėl civilinių ieškinių sumos mažintinos, nurodyti motyvai pagrįsti ir konstatuotina, kad šioje dalyje apylinkės teismas esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė ir tinkamai jį pritaikė.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų tyrimo ir vertimo taisyklių, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėtai ir pagrįstai nuteistąjį R. M. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, taip pat paskyrė teisingą bausmę, laikydamasis įstatymų reikalavimų išsprendė kitus klausimus, todėl nuosprendžio naikinti nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus pateiktą apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.