Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rūtos Mickevičienės ir Jono Algimanto Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. A., padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, gynėjo advokato Jono Stankevičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria R. A., padariusiam nepakaltinamumo būsenoje baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A., nesuvokdamas savo veiksmų esmės ir negalėdamas jų valdyti dėl lėtinio psichikos sutrikimo – sunkaus protinio atsilikimo, tai yra būdamas nepakaltinamas, 2011 m. kovo 28 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini), šalia V. K. priklausančios sodybos, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, rankomis ir kojomis suduodamas ne mažiau kaip dvidešimt šešis smūgius R. K. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas kaktoje, dešinio smilkinio srityje, dešinės akies viršutiniame voke ir kairės akies vokuose, dešiniame ir kairiame skruostuose, smakre, dešiniame žaste, dešinės alkūnės sąnario srityje, dešinio riešo sąnario srityje, dešinėje plaštakoje, kairiame dilbyje, kairėje plaštakoje, dešinėje klubinėje srityje, dešinėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, kraujosruvas po kairės akies jungine bei kairio smilkinio minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimus krūtinės, dešinio ir kairio sąnario srityse, suspausdamas kaklą, dėl ko įvyko mechaninis uždusimas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis kakle, kaklo minkštuosiuose audiniuose, poliežuvinio kaulo srityje, tyčia nužudė R. K., tai yra padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Teismo posėdyje R. A., kuriam taikytos priverčiamos medicinos priemonės, gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

R. A. gynėjo skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai pripažino, kad R. A., būdamas nepakaltinamu, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Teismas savo išvadas pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu – nukentėjusiojo V. K., liudytojų D. Ž., V. Ž., G. K. ir M. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros metu nustatytais faktiniais duomenimis, specialistų išvadomis.

R. A. gynėjas teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Nurodo, jog nepakanka duomenų išvadai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė jo ginamasis. Šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indikuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą ir po to daryti apibendrinančias išvadas.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, įrodymus vertino ne atsietai vienus nuo kitų, bet gretindamas ir lygindamas juos tarpusavyje. Liudytojai D. Ž. ir V. Ž. parodė, kad R. A. jiems pasakojo keletą skirtingų versijų apie įvykio aplinkybes – kad R. K. išsivežė du vyrai; kad ją mirtinai sumušė M. Šias versijas pirmosios instancijos teismas paneigė sugretinęs bei tarpusavyje palyginęs liudytojų D. Ž. ir V. Ž. parodymus su kitais byloje esančiais įrodymais – nukentėjusiojo V. K., liudytojų A. M., G. K. ir M. S. parodymais, įvykio vietos apžiūros metu nustatytais faktiniais duomenimis bei specialistų išvadomis. Iš policijos pareigūnų G. K. ir M. S. parodymų bei įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad šalia R. K. lavono rasti tik dveji avalynės pėdsakai – moters ir vyro, automobilio vėžių nerasta. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. M. parodė, kad (duomenys neskelbtini) nesilanko, pažįstamų ten neturi (2 t., 51-52 b. l.). Nukentėjusysis V. K. patvirtino, kad nei jis, nei R. K. su A. M. nėra bendravę. Teismas įvertino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadą Nr. S 151/11(01), kurioje nurodyta, jog R. K. rankų panagių turinyje nustatytas jos DNR profilis su R. A. DNR priemaiša, o R. A. rankų panagių turinyje nustatytas jo DNR profilis su R. K. DNR priemaiša. Gynėjas teigia, kad teismas specialisto išvadai suteikė prioritetinę reikšmę prieš kitus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Toks skundo argumentas yra nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismo išvados yra grindžiamos įrodymų visetu.

Kolegijos nuomone, byloje pakanka duomenų, patvirtinančių, jog R. K. nužudė būtent R. A.. Gynėjas teigia, kad byloje nenustatyta, kieno plaukai buvo rasti įvykio vietoje R. K. rankoje. Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 151/11(01), įvykio vietoje paimti plaukai tolimesniam asmens identifikavimui netinka, kadangi jų šakniniai galai be svogūnėlių (1 t. 35 b. l.). Tačiau atsižvelgiant į byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, ši aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Iš valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus Specialisto išvados Nr. M 120/11(05) matyti, kad R. K. mirė nuo mechaninio uždusimo, suspaudus kaklo organus. Be kaklo srities sužalojimų, lavono tyrimo metu nustatyta ir kitų sužalojimų, tai yra poodinių kraujosruvų bei odos nubrozdinimų įvairiose kūno vietose, kurie gavosi nuo ne mažiau kaip dvidešimt šešių poveikių, galimai smūgiuojant kumščiais, spardant kojomis ar panašiai (1 t., 25-27 b. l.). Įvertinus liudytojų G. K. parodymus – kad po įvykio R. A. buvo sutrikęs, nervingas, rūkė, jo sportinės kelnės buvo šlapios, rankos buvo raudonos nuo šalčio, rankose buvo nedideli nubrozdinimai (1 t. 85 b. l.), bei liudytojos D. Ž. parodymus – kad R. A. grįžo šlapiais drabužiais, sužalota lūpa, parsinešė R. K. telefoną, darytina išvada, jog tarp nukentėjusiosios ir R. A. kilo grumtynės, kurių metu būtent jis R. K. sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip dvidešimt šešis smūgių į įvairias kūno vietas bei suspaudė kaklą, dėl ko įvyko mechaninis uždusimas. Liudytojų D. Ž. ir D. Ž. parodymais galima remtis tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, kadangi jie nebuvo tiesioginiai įvykio liudytojai, apie įvykio aplinkybes galimai sužinojo iš R. A. žodžių.

Gynėjas teigia, kad liudytojos E. U. ir R. U. R. A. apkalbėjo. Prieš duodant parodymus liudytojos buvo įspėtos, kad už melagingų parodymų davimą, jos atsako baudžiamąją tvarka. Be to, šių liudytojų parodymais teismas rėmėsi tik kaip duomenimis, patvirtinančiais, kad R. A. dėl psichikos sutrikimo nesuvokė savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, o ne kaip tiesioginiais įrodymais, kad R. K. nužudė būtent R. A.. Kaip nustatyta teismo psichologijos ir psichiatrijos ekspertų, frustracinėse situacijose R. A. gali elgtis neadaptyviai, jam būdingas emocinis su fiziniu smurtu susijęs agresyvumas, todėl papildomai remiantis šiais duomenimis, gynėjo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pagrįstomis teismo išvadomis.

Atkreiptinas dėmesys, kad gynėjas prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Toks prašymas negali būti tenkinamas. Apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti nutartį ir perduoti bylą iš naujo pirmosios instancijos teismui gali tik nustatęs, kad bylą išnagrinėjo nešališkas teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles. Šiuo atveju byloje tokių duomenų nėra, jų apeliaciniame skunde nenurodo ir R. A. gynėjas.

Skundžiama Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Esminių BPK pažeidimų šioje byloje nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

R. A., padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, gynėjo apeliacinį skundą atmesti.