- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-11
- Bylos Nr.
- I-4373-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- E. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. D. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 5 00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2016 m. kovo 17 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K higienos reikalavimų neatitinkančioje kameroje Nr. 312. Kameroje buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą; nebuvo galima išvėdinti kameros, dėl ant langų esančių grotų; ventiliacija neveikė; nebuvo spintelių asmeniniams daiktams sudėti, lentynėlės parfumerijai; dieninis ir naktinis apšvietimas neatitiko reikalavimų.
Pareiškėjas teismo posėdyje prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti bei atlyginti 1,02 Eur dokumentų rengimo išlaidų.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 20–28) paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi teisės aktų numatytų reikalavimų.
Vadovaujantis teisės aktais, Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių nenumato ir teisės aktai. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi etikos, vidaus tvarkos taisyklių, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Reikalingas inventorius yra išduodami į kameras. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartis dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo darbų, patalpų priežiūros bei profilaktinių patikrinimų.
Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.
Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Dieninis ir naktinis elektros apšvietimas kamerose įrengiamas pagal dirbtinio apšvietimo normas.
Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.
Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tarimai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo prašomos atlyginti žalos sumos dydžio.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareikštu skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 16–18) paaiškino, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą skundžiamu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesikreipė. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų reikšmingos kalinimo sąlygoms apibūdinti, jokių objektyvių įrodymų dėl žalos nepateikė, rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nesistengė pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis paskaičiuotas.
Atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė, pasak pareiškėjo, laikomas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 23 d. iki 2016 m. kovo 17 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A-756-122/2010, A-438-121/2009, A-502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Iš teismui pateiktų duomenų (b. l. 20–28) matyti, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. vasario 23 d. ir išvyko 2016 m. kovo 17 d., todėl teismas spręs dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo už jo skunde ir atsakovės atsiliepime nurodytą laikotarpį.
Pareiškėjo teigimu Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją).
Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Šioje byloje EŽTT pažymėjo, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje kameroje Nr. 312 (plotas 7,67 m²) nuo 2 iki 3 asmenų. Pagal byloje esančius dokumentus (b. l. 20–28) sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo 0,56 m².
Minėti duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju, atmetus sanitariniam mazgui tenkantį kameros plotą, pareiškėjui 2 paras tekęs minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 3 m², 22 paras tekęs minimalus kameros plotas buvo mažesnis nei 4 m², bet didesnis nei 3 m² . Teismas, įvertinęs tai, daro išvadą, kad pareiškėjo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 2 paras, o dėl 22 parų, kai pareiškėjui teko minimalus kameros plotas mažesnis nei 4 m², bet didesnis nei 3 m², Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas šiuo atveju bus nustatomas, įvertinus kitus pareiškėjo nurodytus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus.
Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad kameroje, kurioje jis buvo laikomas buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo ginčui aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu tai, kad naujai patvirtinta higienos norma nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.
Žemesnės instancijos teismas
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.).
Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara, uždengimas užuolaida (b. l. 30) ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose 24 paras neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas atskirai nebepasisakys dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu (netinkama ventiliacija ir pan.).
Pareiškėjo teigimu, kameros nebuvo tinkamai vėdinamos, netinkamai apšviestos.
Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nustatyta, kad: oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 punktas); gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas); turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).
Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro aktai (b. l. 37–44), jų analizė patvirtina, kad patikrinus Lukiškių TI-K kamerą Nr. 312, kurioje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas ir pareiškėjas, nustatyta, kad: bendra dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 312 buvo 312 lx (b. l. 37–38); kameroje Nr. 312 buvo sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąją patalpą per atidaromus langus (b. l. 37–38, 42–43); kameroje Nr. 312 langų stiklai vizualiai švarūs (b. l. 42–43).
Vis dėl to Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais buvo nustatyti tam tikri higienos normų pažeidimai kameroje Nr. 312, t. y. suskilęs lango stiklas (b. l. 39–40), todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl sunkumų vėdinant kamerą, laikytini pagrįstais. Nustačius, kad buvo apsunkintos pareiškėjo galimybės išvėdinti kamerą, teismas atskirai nebepasisakys dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su netinkamu vėdinimu (vidinių grotų neišmontavimu ir pan.).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.7 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti.
Pareiškėjo skundo argumentus dėl spintelių ir lentynėlių kameroje Nr. 312 neįrengimo, paneigia Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. liepos 14 d. pranešimas Nr. 24-4674 (b. l. 30), kuriame aiškiai nurodyta, kad kameroje Nr. 312 yra įrengta lentyna (1 vnt.) ir spintelės (1 spintelė dviem asmenims). Toks gyvenamosios kameros įrengimas, teismo vertinimu, atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.7 punkto reikalavimus.
Pareiškėjo teigimu, taip pat nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti biblioteka.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 8 punkte nustatyta, kad rėžiminėje teritorijoje įrengiami gyvenamieji pastatai su kameromis suimtiesiems laikyti, ūkio darbus atliekančių nuteistųjų bendrabutis (kameros), sporto aikštelė, sportui skirtos patalpos, drausmės izoliatorius, apsaugos ir priežiūros, socialinės reabilitacijos, psichologinės, vidaus tyrimų ir kitų tarnybų patalpos, asmens sveikatos priežiūros uždaroji įstaiga su paciento stebėjimo palatomis, radijo laidų transliavimo patalpa, biblioteka, religinių apeigų atlikimo patalpos, virtuvė, skalbykla, sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera, kirpykla, patalynės, drabužių ir avalynės taisyklos, patalynės, suimtųjų aprangos ir asmeninių daiktų sandėliai, dirbtuvės ir kiti ūkiniai pastatai bei patalpos. Lukiškių TI-K teigia, kad ji laikomiems asmenims sudaro galimybę naudotis biblioteka (b. l. 20–28). Pareiškėjas teismo posėdyje, teigdamas kad dėl galimybės naudotis biblioteka kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Kalėjimų departamentas teigia, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K į Kalėjimų departamentą nesikreipė (b. l. 16–18). Todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl negalėjimo naudotis biblioteka atmestini, kaip nepagrįsti.
Iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 13–14) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu skundėsi virškinimo sutrikimais, o depresija ar kitokie panašaus pobūdžio susirgimai nebuvo diagnozuoti. Taigi byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.
Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad 2 paras, kai pareiškėjui teko minimalus gyvenamasis plotas mažesnis nei 3 kv. m., ir 22 paras, kai pareiškėjui teko minimalus gyvenamasis plotas mažesnis nei 4 kv. m., bet didesnis nei 3 kv. m., įvertinus kitus nustatytus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus (24 paras neužtikrinta galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje, apsunkintos pareiškėjo galimybės išvėdinti kamerą) yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas laiko, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).
EŽTT byloje B. prieš Lietuvą atkreipė dėmesį, kad greitas procesas nacionaliniame teisme bei gyvenimo lygis šalyje taip pat gali būti reikšmingi kriterijai vertinant, ar kompensacija yra pakankama. Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, viso 24 paras (iš jų visas 24 paras neužtikrinant teisės į minimalų gyvenamą plotą), į kitus pareiškėjui nepagrįstai sukeltus nepatogumus nurodytus šiame sprendime, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga - 380 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), minimalusis valandinis atlygis - 2,32 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija - 120 Eur (nuo 2017 m. sausio 1 d.), vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija - 273,86 (2017 m. kovo mėn.), valstybės remiamos pajamos - 102 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), bazinė socialinė išmoka - 38 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 200 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Atsakovės atstovas teigia, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė 1,02 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas (b. l. 29), kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso - 11 A4 formato lapai.
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 p. nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį (b. l. 3), kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. D. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti E. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.