Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Audronės Jarackaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Rusnės tvenkiniai“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-524-538/2008 pagal ieškovo Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro ieškinį atsakovams likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei ,,Rusnės tvenkiniai“, R. P., R. P., M. P. ir L. P. dėl sprendimų, sandorių pripažinimo negaliojančiais, likvidatoriaus atstatydinimo ir naujo likvidatoriaus paskyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, tačiau bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai išaiškino, pritaikė teisės normas ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 1998 m. lapkričio 10 d., vadovaudamasi Vyriausybės 1998 m. birželio 16 d. nutarimu Nr. 728, perdavė VĮ Valstybės turto fondui patikėjimo teise UAB ,,Rusnės tvenkiniai“ valstybei nuosavybės teise priklausančias paprastąsias vardines akcijas (49,49 procentų bendrovės įstatinio kapitalo). VĮ Valstybės turto fondas, siekdamas dalyvauti bendrovės valdyme, daug kartų kreipėsi į UAB ,,Rusnės tvenkiniai“, prašydamas suteikti informaciją kaip akcininko (valstybės) atstovui, sušaukti akcininkų susirinkimus ir pan. (t. 1, b. l. 174-181, 191, 194, 202). Šilutės rajono apylinkės teismas 2002 m. vasario 19 d. nutarimu paskyrė UAB ,,Rusnės tvenkiniai“ valdybos pirmininkui R. P. baudą už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimo kodekso 50⁵ straipsnio pirmojoje dalyje, padarymą, nurodydamas, jog jis, būdamas minėtos bendrovės valdybos pirmininku, nepateikė bendrovės akcininkui VĮ Valstybės turto fondui informacijos apie visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimą, apie bendrovės 2000 m. finansinę atsiskaitomybę, bendrovės akcininkų sąrašą, bendrovės darbuotojų skaičių (t. 1, b. l. 184). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 27 d. nutartimi šį nutarimą paliko nepakeistą (t. 1, b. l. 185). Šilutės rajono apylinkės teismas 2002 m. vasario 19 d. sprendimu, iš dalies tenkindamas VĮ Valstybės turto fondo ieškinį, įpareigojo UAB ,,Rusnės tvenkiniai“ valdybą ir administracijos vadovą R. P. sušaukti bendrovės akcininkų visuotinį susirinkimą, numatant teismo nurodytą darbotvarkę (t. 1, b. l. 188). Taigi šios aplinkybės leidžia spręsti, kad VĮ Valstybės turto fondo, patikėjimo teise valdžiusio valstybei priklausiusias UAB ,,Rusnės tvenkiniai“ akcijas, bei pastarosios bendrovės valdymo organų, vieno iš kurių funkcijas vykdė atsakovas R. P. , santykiai buvo konfliktiški, o visokio pobūdžio nesutarimai daugiausia kildavo dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeisdavo valstybės akcijas valdančio patikėtinio teises, tai yra neatsižvelgdavo į prašymus suteikti informaciją, sušaukti susirinkimus ar pan.

Taigi nagrinėjamu atveju iš esmės ginčas yra kilęs dėl LUAB ,,Rusnės tvenkiniai“ veiksmų teisėtumo, o ieškovas reikalavo grąžinti valstybei turtą, kurį ji, kaip LUAB ,,Rusnės tvenkiniai“ akcininkė, ieškovo nuomone, nepagrįstai prarado dėl neteisėtų bendrovės likvidatorės veiksmų, prieštaraujančių imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, kad spręstas klausimas dėl valstybės turtinių interesų gynimo, pažymėtina, jog preciziškas ir nuodugnus šio ginčo išnagrinėjimas iš esmės yra susijęs ir su viešu interesu, kad nebūtų grobstomas valstybei priklausantis turtas, kad bendroves administruojančių asmenų veiksmai atitiktų imperatyvius įstatymų reikalavimus.

Iš procesinių dokumentų turinio bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog sprendžiant šį ginčą iš esmės buvo nagrinėjami ne tik klausimai, susiję su ieškinio reikalavimo pagrįstumu, tai yra su likvidatorės veiksmų vertinimu, tačiau ir savo prigimtimi procesinio teisinio pobūdžio klausimai, susiję su ieškovo teise ginčyti likvidatorės veiksmus, reikšti tokius ieškinio reikalavimus, su ieškovo teisiniu statusu, ieškinio senaties termino taikymu ir pan. Pažymėtina, jog atsakovas LUAB ,,Rusnės tvenkiniai“, atstovaujama likvidatorės R. P. , ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, iš esmės susijusiais ne su pačia ginčo esme, tai yra bendrovės turto perdavimo akcininkams fiziniams asmenims teisėtumu, o su minėtais procesinio pobūdžio klausimais bei galimais pažeidimais – su ieškovo teise paduoti nagrinėjamą ieškinį, dėl ieškovo tinkamumo, dėl to, ar ieškovas laikytinas akcininku, ar jis laikėsi įstatymų numatytų procedūrų įtraukiant jį į akcininkų sąrašą ir pan. Tuo tarpu teismo sprendimo dalies, kurioje pirmosios instancijos teismas pripažino likvidatorės veiksmus prieštaraujančiais imperatyvioms teisės normoms, panaikino ginčytus nutarimus bei pripažino ginčo sandorius niekiniais bei negaliojančiais, apeliantas neskundžia ir dėl šių išvadų nepasisako. Taigi, nors nagrinėjamo ginčo esmė yra bendrovės likvidatorės veiksmų teisėtumas, apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, kelia argumentus, iš esmės susijusius ne su likvidatorės atliktais veiksmais perleidžiant turtą bei sudarant ginčo sandorius, o su ieškovo teise ginčyti minėtus veiksmus. Apeliantas nenurodo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, jog likvidatorė savo veiksmais pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas, todėl laikytina, jog apeliantas su pastarąja teismo sprendimo dalimi sutinka (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija pažymi, jog šios aplinkybės yra svarbios, nes nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškinys buvo patenkintas pripažinus imperatyvių teisės normų pažeidimus. Imperatyvios teisės normos yra ypatingos tuo, kad jos yra nustatomos siekiant apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl jų laikymasis yra privalomas, sandorio subjektai savo valia jų negali keisti, o tokioms normoms prieštaraujantys sandoriai yra niekiniai ir negalioja nuo sudarymo momento. Teismas, išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad sandoris yra niekinis, gali pripažinti jį negaliojančiu savo iniciatyva (ex officio), neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus. Dėl to, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju argumentai, susiję su ieškovo teise ginčyti likvidatorės veiksmus, su jo teisiniu statusu, bei tinkamumu būti ieškovu nagrinėjamoje byloje, patys savaime negali paneigti būtinybės panaikinti neteisėtus, imperatyvams prieštaraujančius ir viešuosius interesus pažeidžiančius likvidatorės nutarimus bei iš jų kylančius sandorius. Be to, argumentai, susiję su ieškovo teise reikšti nagrinėjamą ieškinį, negali paneigti išvadų dėl likvidatoriaus veiksmų neteisėtumo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog viso teismo sprendimo naikinimas remiantis apelianto nurodytais iš esmės procesinio pobūdžio argumentais, kaip to prašo apeliantas, net ir toje dalyje, kurios apeliantas iš esmės neginčija ir kurioje konstatuotas imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimas, prieštarautų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams (CK 1.5 str.). Pažymėtina ir tai, jog, esant tokiai situacijai, kai teismas pripažįsta, kad bendrovės likvidatorius pažeidė imperatyvias teisės normas, o šis ginčija tokį teismo sprendimą ne neigdamas pastarąją išvadą, o keldamas abejones dėl ieškovo teisės reikšti tam tikrus reikalavimus bendrovei, tai yra ginčija ieškovo materialinę reikalavimo teisę, gali būti keliamas klausimas dėl to, ar apeliantas, žinodamas įstatymų reikalavimus, privalėdamas suvokti imperatyvių teisės normų svarbą, bei iš esmės neginčydamas šių teismo išvadų, korektiškai gina savo turimas teises bei jomis nepiktnaudžiauja (CK 1.137 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, sprendžia, jog ir apelianto nurodyti motyvai neduoda pagrindo keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 185 str.).

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovų teiginius, jog nagrinėjamoje byloje yra netinkamas ieškovas, rėmėsi šioje byloje priimta Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. vasario 19 d. nutartimi, kurioje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Vyriausybės 2006 m. balandžio 12 d. nutarimu perduodant LUAB „Rusnės tvenkiniai“ akcijas ieškovui, akcijų savininkas nepasikeitė – jis buvo ir liko valstybė, o ieškovas, kaip valdantis, naudojantis valstybės akcijas ir disponuojantis jomis, gali ginti akcininko pažeistas turtines teises ir būti byloje ieškovu. Teismas sprendė, kad šis teismo procesinis sprendimas turi prejudicinę galią, todėl papildomai atsakovų argumentų šiuo klausimu netyrė (CPK 182 str. 2 p.).

Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje 2008 m. vasario 19 d. nutartyje išsakė asmeninę teisėjų kolegijos nuomonę, o tai yra iš anksto buvo ruošiamas būsimasis pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris remsis šia nuomone. Be to, apelianto teigimu, minėta Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad akcijų savininkas nepasikeitė, todėl valstybės turto patikėtinis, nebūdamas turto savininku, neturėjo pareigos registruoti akcijų bendrovėje savo vardu, prieštarauja valstybės įstatymams.

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius.

Pirma, kaip minėta, nagrinėjamu atveju šalys kėlė ir teismai turėjo spręsti dvejopo pobūdžio klausimus, tai yra pirmiausia turėjo būti nagrinėjama, ar ieškovas yra tinkamas ir turi teisę kelti tokius ieškinio reikalavimus, o paskui, jei būtų konstatuota, jog ieškovas yra tinkamas, ginčas turėjo būti nagrinėjamas iš esmės, tai yra sprendžiama dėl bendrovės likvidatorės veiksmų teisėtumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas 2007 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį buvo patenkinęs, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. vasario 19 d. nutartimi šį teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Iš šios apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, jog teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pirmosios grupės klausimus, konstatavo, kad ieškovas gali ginti akcininko (valstybės) pažeistas turtines teises ir būti ieškovu nagrinėjamoje byloje (CPK 37, 41, 42, 135 str.). Pasisakydamas dėl antrosios grupės klausimų, tai yra dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo bylą be aiškaus ieškinio dalyko ir neatskleidė bylos esmės, todėl grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 135 str. 1 d. 4 p., 2 str., 327 str. 1 d. 2 p.).

Kaip žinoma, apeliacinės instancijos teismo teisė grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo yra ribojama, o tokio grąžinimo sąlygas nustato CPK 327 straipsnis. Pagal šio straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą nagrinėti iš naujo tik tokiu atveju, kai yra ne tik neatskleista bylos esmė, tačiau pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Be to, tokiu atveju, jei pirmosios instancijos teismas išsprendžia ne visus pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylą grąžinti nagrinėti pirmąja instancija tik neišspręstų reikalavimų dalyje, o kitoje dalyje bylą spręsti CPK nustatyta tvarka, tai yra tikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą išnagrinėtoje bylos dalyje. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, byloje buvo keliami dvejopo pobūdžio klausimai - viena dalis yra dėl ieškovo tinkamumo, kita – dėl likvidatoriaus veiksmų teisėtumo bei ieškinio reikalavimų tenkinimo ar netenkinimo. Žinoma, nuo to, koks bus atsakymas į pirmąjį klausimą, priklauso, ar galės būti nagrinėjamas ieškinys iš esmės, tai yra sprendžiami antros grupės klausimai, tačiau pats minėtų dviejų grupių klausimų nagrinėjimas, jiems reikšmingi argumentai bei įrodymai, iš esmės yra skirtingo pobūdžio ir turi būti nagrinėjami atskirai.

Kaip matyti iš minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties turinio, apeliacinės instancijos teismas pilnai išsprendė klausimą dėl ieškovo teisės kreiptis į teismą su nagrinėjamu ieškiniu bei ieškovo tinkamumo, o bylą grąžino nagrinėti iš naujo tik dalyje dėl ieškinio esmės, tai yra dėl likvidatoriaus veiksmų vertinimo ir ieškinio reikalavimų tenkinimo ar netenkinimo. Taigi, nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. vasario 19 d. nutartimi išsprendė klausimą dėl ieškovo tinkamumo ir šioje dalyje byla nebuvo grąžinta nagrinėti iš naujo. Dėl to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame 2008 m. birželio 17 d. sprendime, apeliacinės instancijos teismo išvada šioje dalyje turi prejudicinę galią nagrinėjant bylą kitoje dalyje iš naujo (CPK 182 str. 2 d.).

Antra, atsižvelgiant į tai, jog, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas 2008 m. vasario 19 d. nutartimi išsprendė klausimą dėl ieškovo teisės kreiptis į teismą su nagrinėjamu ieškiniu bei dėl ieškovo tinkamumo nagrinėjamoje byloje, apeliantas, nesutikdamas su Lietuvos apeliacinio teismo išvada šioje dalyje, turėjo teisę CPK nustatyta apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų teisėtumo patikrinimo tvarka kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su kasaciniu skundu (CPK 340 str.). Apeliacinės instancijos teismui iš esmės išsprendus tam tikrą klausimą, šiuo atveju – dėl ieškovo teisės būti ieškovu konkrečioje byloje, jo teisėtumas gali būti tikrinamas tik kasacine tvarka.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 185 str.).

Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad ir kiti apelianto nurodyti argumentai neduoda pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos ir keisti ar naikinti iš esmės pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 263 str.).

Kaip minėta, apeliantas teigė, jog ieškovas nėra LUAB ,,Rusnės tvenkiniai“ akcininkas, todėl negali reikšti nagrinėjamo ieškinio. Grįsdamas šį argumentą, apeliantas nurodė, jog valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas patikėjimo teise valdantis ieškovas privalo registruoti perimtas akcijas UAB ,,Rusnės tvenkiniai“ akcijų registre, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija atmeta šiuos teiginius. Kaip matyti iš anksčiau minėto Vyriausybės 2006 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 352 ,,Dėl LUAB ,,Rusnės tvenkiniai“ valstybei priklausančių akcijų perdavimo“ bei jį vykdant surašytų VĮ Valstybės turto fondo 2006 m. balandžio 26 d. rašto ir akcijų priėmimo – perdavimo akto, ginčo akcijos visada nuosavybės teise priklausė valstybei ir tai nepasikeitė iki šiol. Minėtu Vyriausybės nutarimu buvo pakeista tik institucija, patikėjimo teise valdžiusi minėtas akcijas. Kaip žinoma, turtą perdavus patikėjimo teise, turto nuosavybės teisės turėtojas nepasikeičia, todėl minėtų nenuginčytų ir galiojančių dokumentų pagrindu ieškovui atsirado patikėjimo teisė valdyti, naudotis bei disponuoti bendrovės akcijomis, tačiau jis netapo jų savininku, nes jo savininku liko patikėtojas valstybė (CK 6.953 str. 2 d., 4.108, 4.110 str.). Šią išvadą patvirtina ir anksčiau nurodytų dokumentų turinys, kuriuose pabrėžiama, jog nuosavybės teise akcijos priklauso valstybei. Dėl to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad valstybės turto patikėtinis, nebūdamas šio turto savininku, neturėjo pareigos registruoti akcijų bendrovėje savo vardu (ABĮ 37 str. 11 d., 46 str.).

Atsižvelgiant į tai atmestini ir apelianto argumentai, jog VĮ Turto fondo 2007 m. spalio 12 d. raštas Nr. (11)3R-2635 ir 2006 m. balandžio 26 d. Valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų perdavimo priėmimo aktas Nr. 583 patvirtina, kad nebuvo perduodamos jokios akcijos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tokie teiginiai neatitinka tikrovės (CPK 178, 185 str.). Visi apelianto nurodyti dokumentai – tiek VĮ Turto fondo raštas, tiek priėmimo – perdavimo aktas, priimti vykdant minėtą Vyriausybės nutarimą dėl valstybei priklausančių akcijų perdavimo kitam patikėtiniui.

Kaip teisingai išaiškino pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju ieškovas, patikėjimo teise valdantis valstybei priklausančias LUAB ,,Rusnės tvenkiniai“ akcijas, turi teisę reikšti nagrinėjamą ieškinį, nes likvidatorius turi juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas ir jam mutatis mutandis taikomos CK 2 knygos VII skyriaus nuostatos (CK 2.110 str. 2 d., ABĮ 73 str. 6 d.), o tiek CK 2.82 straipsnio ketvirtoji dalies, tiek ABĮ 19 straipsnio 10 dalis suteikia teisę akcininkui pateikti ieškinį dėl bendrovės valdymo organų, šiuo atveju - likvidatorės, sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

Teismo pateiktas likvidatoriaus statuso išaiškinimas nagrinėjamu atveju reikšmingas dar ir dėl to, jog, kaip teisingai nurodė pats apeliantas savo skunde, pagal ABĮ 37 straipsnio 11 dalį, už materialių akcijų savininkų registravimą bendrovėje atsako bendrovės vadovas. Taigi, bendrovei turint likviduojamos bendrovės statusą, atsižvelgiant į minėtą teismo išaiškinimą, tokia pareiga pereina likvidatoriui.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju patikėjimo teisė į valstybei nuosavybės teise priklausančias bendrovės akcijas ieškovui buvo perduota didelę teisinę galią turinčių teisės aktu – Vyriausybės nutarimu. Šis nutarimas paskelbtas ,,Valstybės žiniose“ ir įsigaliojo 2006 m. balandžio 26 d. Taigi bendrovės likvidatorius, atlikdamas bendrovės vadovo funkcijoms prilyginamas pareigas, privalėjo vykdyti viešai paskelbtą Vyriausybės nutarimą. Taip pat likvidatorės pareigą rūpintis tinkamu akcininkų registro tvarkymu patvirtina ir tai, jog, kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, pagal ABĮ 41 straipsnio bei Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1041 patvirtintas uždarųjų akcinių bendrovių akcininkų nematerialiųjų akcijų savininkų registravimo uždarosiose akcinėse bendrovėse taisyklių nuostatas, UAB ,,Rusnės tvenkiniai“ akcininkų vertybinių popierių apskaitą turi tvarkyti pati bendrovė, tai yra bendrovės likvidatorė yra atsakinga už tai, kad būtų teisingai vedamos vertybinių popierių sąskaitos, laiku bei teisingai įregistruojami akcininkai bei operacijos akcijomis.

Be to, kaip yra pažymėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija minėtoje 2008 m. vasario 19 d. nutartyje, atsakovai nepateikė įrodymų, jog bendrovės akcijos buvo materialios (CPK 178 str.), o ieškovo teigimu, bendrovė niekada tokios rūšies akcijų nebuvo išleidusi. Šių teiginių apeliantas nepaneigė (CPK 178, 185 str.).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliantas prieštarauja pats sau: vienoje skundo vietoje nurodo, kad bendrovės likvidatorius neturi teisės patvirtinti ieškovą, kaip bendrovės akcininką (ABĮ 37 str. 11 d.), tuo tarpu kitoje vietoje teigia, jog ieškovas turėtų prašyti teismo, kad šis nuspręstų ir įpareigotų bendrovės likvidatorių įregistruoti ieškovą bendrovės akcininkų registre kaip akcininką. Be to, šie teiginiai yra nepagrįsti dėl anksčiau nurodytos išvados, jog LUAB ,,Rusnės tvenkiniai“ akcininkas buvo ir yra valstybė, o ieškovas tėra asmuo, patikėjimo teise perėmęs pareigą rūpintis šiuo valstybės turtu iš buvusio patikėtinio VĮ Valstybės turto fondo.

Atmestini apelianto argumentai, kad teismas privalėjo vykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį ir spręsti klausimą, ar ieškovas yra bendrovės akcininkas bei tinkama šalis byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šia nutartimi atmetė LUAB ,,Rusnės tvenkiniai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria pastarasis teismas atsisakė priimti bendrovės skundą, kuriuo buvo prašoma nustatyti, ar Lietuvos valstybinis žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centras yra LUAB ,,Rusnės tvenkiniai“ akcininkas, kol neatlikti akcijų tvarkymo dokumentuose procesiniai veiksmai. Administracinis teismas sprendė, jog tokio pobūdžio ieškinys turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teismuose. Šios bylos nagrinėjimo metu ir buvo analizuojami apelianto argumentai, susiję su ieškovo buvimu bendrovės akcininku bei teise būti ieškovu šioje byloje. Tačiau tai neturi nieko bendro su Vilniaus apygardos administracinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtomis nutartimis, kuriomis šie teismai atsisakė nagrinėti jiems pagal kompetenciją nepriklausančius nagrinėti klausimus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, tai pat sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad ieškovas ieškinio senatį ginčyti likvidatorės nutarimus praleido dėl svarbių priežasčių ir teisėtai atnaujino šį praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.). Tuo tarpu apeliantas, prašydamas taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį dėl to atmesti, nenurodo jokių šį prašymą pagrindžiančių argumentų (CPK 178, 185 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. lapkričio 15 d. nutarties, ieškinio užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tai yra buvo areštuotas atsakovams R. P. , R. P. , M. P. ir L. P. priklausantis nekilnojamasis turtas – ginčo siurblinės (t. 1, b. l. 23-24). Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. sausio 11 d. nutartimi minėtą teismo nutartį paliko nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi paliekamas nepakeistas teismo sprendimas, kuriuo ieškinys iš dalies patenkintas, minėtos laikinosios apsaugos priemonės turi būti paliktos galioti iki tol, kol bus visiškai įvykdytas skųstas ir šia nutartimi paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.