Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. ir A. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal BK 22 str. 2 d. ir 225 str. 2 d. 60 MGL dydžio (7800 Lt) (2259 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaičius laikotarpį, V. K. išbūtą laikinai sulaikius 2014-02-28 (1 dieną), vieną laikino sulaikymo (suėmimo) dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, galutinė bausmė V. K. paskirta 58 MGL dydžio (7540 Lt) (2183 eurų) bauda. A. B. nuteistas pagal BK 22 str. 2 d. ir 225 str. 2 d. 50 MGL dydžio (6500 Lt) (1882 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaičius laikotarpį, A. B. išbūtą laikinai sulaikius 2014-02-28 (1 dieną), vieną laikino sulaikymo (suėmimo) dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, galutinė bausmė A. B. paskirta 48 MGL dydžio (6240 Lt) (1807 eurų) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. ir V. K. nuteisti už tai, kad, būdami valstybės tarnautojai - dirbdami (duomenysn neskelbtini) būrio patruliais, veikdami bendrininkų grupe, 2014-02-27, apie 20.55 val., tarnybos metu vykdydami įgaliojimus, (duomenys neskelbtini), patikrinimui sustabdė automobilį P. E., Anglijos registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamą R. S., kuris pagal Kauno apygardos prokuratūros sankcionuotą 2013-11-27 teikimą vykdė sankcionuotus nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, tai yra tariamai neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 500 pakelių cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Pamatę, jog R. S. automobiliu gabena šias prekes, tai yra, nustatę tariamą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 163² str., už šio pažeidimo nefiksavimą pareikalavo duoti kyšį ir ten pat, už šį neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, tiesiogiai savo naudai iš R. S. priėmė iš anksto pažymėtus 450 litų bei 40 pakelių cigarečių, tačiau nusikaltimo nebaigė ir realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems objektams nepadarė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes visą šį jų elgesį kontroliavo teisėsaugos institucijos pareigūnai.

Teismas taip pat nepagrįstai nustatė, kad byloje ištirti įrodymai patvirtina ir tai, kad A. B. ir apeliantas tiesiogiai savo naudai paėmė neteisėtą atlygi - 450 Lt ir 4 blokus cigarečių už tai, kad R. S. nesurašė administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 163² str. ir jį paleido vykti kartu su akcizais apmokestinamomis prekėmis, todėl jų abiejų nusikalstama veika atitinka BK 225 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Faktinis kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų pagrindas įtvirtintas Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnyje. Šios bylos tyrimo laikotarpiu galiojusi Kriminalinės žvalgybos įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija numatė, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų pagrindas yra turima informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 131 straipsnyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 151 straipsnio 2 dalyje, 151¹ straipsnio 3 dalyje, 153 ir 162 straipsniuose, 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje, 189¹ straipsnyje, 198 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, 214 ir 215 straipsniuose, 225 straipsnio 1 dalyje, 226 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 227 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnio 1 dalyje, 228¹ ir 240 straipsniuose, 253 straipsnio 1 dalyje, 256 straipsnio 1 dalyje, 266 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 301 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 309 straipsnio 3 dalyje, arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis (1 punkto redakcija nuo 2013-01-01). Kaip įrodymas, pagrindžiantis egzistavusį NVIV taikymo faktinį pagrindą, apie jį šioje byloje neteikiamas joks dokumentas. Jo manymu, teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad jo atžvilgiu nebuvo faktinio NVIV sankcionavimo pagrindo. Sankcija, kuri buvo gauta dėl A. B., negalėjo būti išplėsta ir jo atžvilgiu, nes jis nebuvo „jo bendrininkas kitas policijos pareigūnas, reikalaujantis kyšio“.

Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos teismų nagrinėtose bylose provokavimas daryti nusikalstamą veiką buvo konstatuotas nustačius, kad slapti tyrimo veiksmai buvo atliekami nesant jokios aiškios informacijos apie asmenų, prieš kuriuos tie veiksmai buvo atlikti, ketinimus daryti nusikalstamas veikas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija nutartyje 2A-P-6/2008 nurodė EŽTT praktikoje suformuluotas taisykles, kuriomis būtina vadovautis sprendžiant, ar taikant nusikalstamos veikos imitacijos modelį bei panašius specialius tyrimo veiksmus nebuvo padarytas Konvencijos pažeidimas išprovokuojant patrauktą baudžiamojon atsakomybėn asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Nutartyje Nr. 2A-P-6/2008 yra išaiškinta, kad nagrinėjant bylą teisme valstybės institucijoms tenka našta paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami); kad tai gali būti padaryta tik vadovaujantis rungimosi principu ištyrus įrodymus apie kaltinamojo elgesį prieš specialių veiksmų prieš jį sankcionavimą; kad tikrinant, ar kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, būtina nustatyti: a) priežastis, dėl kurių buvo nuspręsta vykdyti operaciją; b) pareigūnų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką laipsnį ir c) kaltinamajam taikyto provokavimo ar spaudimo pobūdį. Kauno apygardos teismas, tinkamai neatlikęs tokio tikrinimo ir nuosprendyje išsamiai neaptaręs tikrinimo rezultatų, negalėjo daryti išvados, kad apeliantas baudžiamojon atsakomybėn patrauktas pagrįstai.

Be to, jo nuomone, buvo visos sąlygos atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, kadangi jis buvo kaltinamas vieno sunkaus nusikaltimo padarymu, po kaltinamojo akto paskelbimo prisipažino kaltu, davė parodymus, nusikalstamos veikos aplinkybės buvo aiškios ir nekėlė abejonių. Ikiteisminio tyrimo metu jam buvo paaiškinta, kad yra visos teisinės galimybės jo atžvilgiu užbaigti procesą baudžiamuoju įsakymu pagal prokuroro pareiškimą, tačiau šios įstatymo nuostatos nepagrįstai nebuvo taikytos vien dėl to, kad kitas kaltinamasis V. K. nepripažino savo kaltės. Todėl jam buvo atimta įstatymo suteikta galimybė jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ str.1 d. nuostatas, kurios numato, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Taip buvo pažeista jo teisė į teisingą bausmę, paneigtas konstitucinis teisėtų ir pagrįstų lūkesčių principas – jo teisinė padėtis negali būti sunkinama vien dėl to, kad kitas kaltinamasis nepripažino savo kaltės.

Prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nuosprendį pakeisti, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 2 d. ir 225 str. 2 d., paskirti jam švelnesnę bausmę ir ją, vadovaujantis BK 64¹ str. 1 d., sumažinti vienu trečdaliu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. K. ir A. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius V. K. ir A. B. kaltais, kad jie, nustatę tariamą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 163² str., už šio pažeidimo nefiksavimą pareikalavo duoti kyšį ir ten pat, už šį neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, tiesiogiai savo naudai iš R. S. priėmė iš anksto pažymėtus 450 litų bei 40 pakelių cigarečių, tačiau nusikaltimo nebaigė ir realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems objektams nepadarė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes visą šį jų elgesį kontroliavo teisėsaugos institucijos pareigūnai. Kad nuteistieji nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytomis aplinkybėmis padarė šią nusikalstamą veiką, patvirtina nuteistojo A. B., liudytojų R. S., V. O. parodymai, techninių priemonių panaudojimo ir fiksavimo protokolas bei teisiamojo posėdžio metu perklausytas garso įrašas, kiti rašytiniai įrodymai. Visi šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 22 str. 2 d. ir 225 str. 2 d., prašo jį išteisinti. Tuo tarpu nuteistasis A. B. ginčija tik jam paskirtą bausmės dydį. Kolegija pirmiausia pasisako dėl nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis ginčija savo kaltę agal BK 22 str. 2 d. ir 225 str. 2 d., paskui dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių pagrįstumo.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 225 str. 2 d. atsako tas, kas, būdamas valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšininkavimo objektyvieji požymiai – pažadas priimti kyšį, susitarimas jį priimti, reikalavimas jį duoti, provokavimas jį duoti ar kyšio priėmimas – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 225 straipsnį kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų. Šioje byloje svarbūs objektyvieji kyšininkavimo požymiai yra reikalavimas duoti kyšį ir kyšio paėmimas. Apeliaciniame skunde V. K. dar dėsto argumentus dėl susitarimo paimti kyšį, tačiau kolegija dėl to nepasisako, kadangi dėl šios alternatyvios veikos V. K. skundžiamu nuosprendžiu nėra nuteistas.

Teismų praktikoje reikalavimu duoti kyšį pripažįstami tokie veiksmai, kai kyšio atvirai reikalaujama ar netgi grasinama, jeigu nebus duodamas kyšis, atlikti neteisėtus veiksmus, padaryti žalą teisėtiems asmens interesams arba neatlikti teisėtų veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo galėjo ir turėjo atlikti vykdydamas įgaliojimus, arba kyšio reikalaujama grasinant jo negavus atlikti teisėtus veiksmus. Kyšio reikalavimo požymis gali būti inkriminuotas tik tada, kai iniciatyva duoti kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo. Kyšis laikomas priimtu, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo pats ar per trečiuosius asmenis priima visą ar bent dalį kyšio. Kada kyšis priimtas, t. y. iki ar po kokių nors kyšio davėjo interesais veiksmų atlikimo (ar neatlikimo), kur ir kaip (atvirai ar užmaskuotai) jis priimtas, ar, priėmus kyšį, buvo patenkinti kyšio davėjo interesai, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

A. B. ir V. K., būdami valstybės tarnautojai - dirbdami Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliais, veikdami bendrininkų grupe, tarnybos metu vykdydami įgaliojimus, tamsiu paros laiku patikrinimui sustabdę automobilį Anglijoje registruotą automobilį, vairuojamą R. S., kuris tariamai neteisėtai gabeno akcizais apmokestinamas prekes – 500 pakelių cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, pažeisdami policijos patrulių veiklos instrukcijos 28 p., ryšio priemone nepranešė Varėnos rajono PK budėtojui tikrinimo vietos, transporto priemonės markės, valstybinio numerio, stabdymo ir tikrinimo priežasties, nustatę tariamą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 163² str., nesiėmė jokių priemonių užfiksuoti šį teisės pažeidimą ir surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, aiškino R. S. apie pasekmes važinėjant Anglijoje registruotu automobiliu, tūkstantines baudas už vežamas cigaretes, apie mažą naudą ir riziką jį paleidžiant, sužinojus, kad R. S. su savimi turi tik 450 Lt, pokalbio eigoje, V. K. įsėdus į R. S. vairuojamą automobilį, sudarė regimybę, kad jis bus vežamas į policijos komisariatą, automobilio ir vairuotojo dokumentų grąžinimą tik gavus neteisėtą atlygį, teismas pagrįstai įvertino kaip R. S. daryto „spaudimo“ priemonę, kyšio reikalavimą. Be to, iš jau minėto techninių priemonių panaudojimo ir fiksavimo protokolo matosi, kad V. K., kai R. S. pasakė, kad turi tik 450 Lt, atsakė jam „neee net nekalbam“, toliau abu pareigūnai aktyviai bandė išsiaiškinti kam liudytojas veža cigaretes, ar jis nėra slaptai dirbantis pareigūnas, V. K. sakė „čia tarp mūsų, jei sąžiningai mes tavęs nebausim“, paskui, R. S. ieškant piniginės, taip pat dalyvavo tame, ir A. B. pasakius, kad dar paims keturis blokus, tam neprieštaravo, pritarė ir veikė kartu.

Nors V. K. nei žodžiais, nei gestais nerodė R. S., kad jis duotų pinigus, tačiau pirmiau aptartų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad V. K., būdamas valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu, žinodamas pareigas, kurias vykdyti jį įpareigoja įstatymai, veikdamas kartu su A. B., suvokė, kad nesiimdami įforminti administracinio teisės pažeidimo ir už tai reikalaudami piniginio atlygio elgėsi neteisėtai. Tai suprasdamas V. K., veikdamas kartu su A. B., bendrais veiksmais siekė neatlikti teisėtų veiksmų vykdydami savo įgaliojimus, t. y. nesurašyti administracinės teisės pažeidimo protokolo dėl R. S. padarytų administracinių teisės pažeidimų, ir gauti už tai neteisėtą atlygį, ir jį gavo, tačiau nusikaltimo nebaigė ir realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems objektams nepadarė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes visą šį jų elgesį kontroliavo teisėsaugos institucijų pareigūnai. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Priešingai, nei nurodo V. K., iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad jis suvokė, jog yra valstybės tarnautojas, turintis įgaliojimus, tarnybos metu kartu su A. B. nustatę tariamą administracinį teisės pažeidimą, už šio pažeidimo nefiksavimą pareikalavo iš R. S. kyšio ir už šį neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, savo naudai iš R. S. paėmė iš anksto pažymėtus 450 Lt ir 40 pakelių cigarečių ir norėjo taip veikti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl V. K. ir A. B. kaltės bei teisingai kvalifikavo jų nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. ir 225 str. 2 d.

Nuteistasis V. K., norėdamas paneigti savo kaltę ir visą kaltę perkelti tik vienam nuteistajam A. B., apeliaciniame skunde labai plačiai dėsto teisminę praktiką bei teoriją apie bendrininkavimo institutą bei nurodo, kad teismas nenustatė kaip konkrečiai jis reikalavo kyšio, nenustatė, kad kartu su A. B. paėmė po du blokus cigarečių. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus taip pat atmeta. Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-9/2009). BK 25 str. 2 d. numatyta bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Darant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Susitarta gali būti ir nusikalstamos veikos darymo metu. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo teismas, bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Taigi teismų praktikoje nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K–605/2007, 2K-211/2008 ir kt.). Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo teiginys, kad nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad abu policijos pareigūnai dalyvavo R. S. automobilio sustabdyme ir automobilyje rastų cigarečių apžiūroje, neįrodo jo kaip bendrininko kaltės, nes tai buvo teisėti pareigūnų veiksmai. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis teismo teiginys ne paneigia, o patvirtina V. K. nuo pat pradžių veikus bendrai su A. B., mačius, kad sustabdytame automobilyje buvo cigaretės su nelietuviškomis banderolėmis. Būtent V. K. jas ir rado, tuomet pakvietė A. B. ir parodė. Susitarimas bendrininkauti darant nusikalstamą veiką nebūtinai turi būti išreikštas žodžiais, jis gali pasireikšti konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji vieni kitų veiksmams pritaria, vieni su kitų neteisėtais veiksmais sutinka, kaip ir buvo šioje byloje, V. K. kartu su A. B. aiškino R. S. apie pasekmes važinėjant Anglijoje registruotu automobiliu, tūkstantines baudas už vežamas cigaretes, apie mažą naudą ir riziką jį paleidžiant, sužinojus, kad R. S. su savimi turi tik 450 Lt, pokalbio eigoje, V. K. įsėdus į R. S. vairuojamą automobilį, sudarė regimybę, kad jis bus vežamas į policijos komisariatą, automobilio ir vairuotojo dokumentų grąžinimą tik gavus neteisėtą atlygį, teismas pagrįstai vertino kaip R. S. daryto „spaudimo“ priemonę, kyšio reikalavimą. Kolegija daro išvadą, kad kiekvienas iš nuteistųjų suvokė savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą, tačiau nė vienas jų savo veiksmų nenutraukė, neišreiškė nepritarimo kito veiksmams, priešingai – reikalavo ir priėmė kyšį iš liudytojo R. S.. A. B. paėmus pinigus, abu pasiėmė po du blokus cigarečių, po kyšio paėmimo, kaip nustatyta A. B. parodymais, V. K. siūlė sukti į mišką, pasidalinti cigaretes ir pinigus, juos padėti į asmeninius automobilius. V. K. suvokė, jog nusikalstamą veiką daro kartu su A. B. ir norėjo taip veikti.

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde nurodo tariamus pirmosios instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus. Nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 str. 3, 4 ir 5 dalyse nurodytus reikalavimus. Kaip įrodymas, pagrindžiantis egzistavusį NVIV taikymo faktinį pagrindą, apie jį šioje byloje nepateiktas joks dokumentas. Jo manymu, teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad jo atžvilgiu nebuvo faktinio NVIV sankcionavimo pagrindo. Sankcija, kuri buvo gauta dėl A. B., negalėjo būti išplėsta ir jo atžvilgiu, nes jis nebuvo „jo bendrininkas kitas policijos pareigūnas, reikalaujantis kyšio“. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių, kad nusikalstamos veikos imitacijos veiksmai jo atžvilgiu buvo teisėti, t.y., kad buvo prisijungta prie jau daromos nusikalstamos veikos, todėl teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 str. nuostatas, teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas visapusišku ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu vadovaujantis įstatymu.

Kolegija visus apeliacinio skundo argumentus dėl tariamų procesinių pažeidimų taip pat atmeta. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais pripažįstami duomenys, gauti įrodinėjimo subjektų veiklą reglamentuojančių įstatymų – BPK, Kriminalinės žvalgybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis) duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veiklai tirti ir nagrinėti, paprastai renkami tik BPK nustatyta tvarka. Būtent nagrinėjamoje byloje dalis duomenų buvo gauti ne tik taikant BPK nuostatas, bet ir operatyvinės veiklos subjektams atlikus atitinkamus Kriminalinės žvalgybos įstatyme numatytus veiksmus.

Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 4 d.). Spręsdamas, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, teismas turi patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme neuždraustu būdu. Kai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra gauti atliekant operatyvinį tyrimą, nagrinėjantis bylą teismas privalo patikrinti: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Kriminalinės žvalgybos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant kriminalinę žvalgybą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais.

Vienas iš kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų, įtvirtintų Kriminalinės žvalgybos įstatyme yra I. Š. atveju itin svarbu nustatyti, ar atliekant minėtą operatyvinį veiksmą, kaip ir kitus operatyvinius veiksmus, asmuo, prieš kurį atliekami šie veiksmai, nebuvo provokuojamas daryti nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad ypač svarbu atidžiai tikrinti duomenis, surinktus operatyvinio tyrimo metu, nes šis tyrimas apima veiksmus, smarkiai varžančius pagrindines žmogaus teises ir įsiskverbiančius į privatų asmens gyvenimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje nutartyje yra nurodęs, kad, be kitų aspektų, bylą nagrinėjantis teismas turi patikrinti ir tai, ar Modelis buvo įgyvendintas teisėtai – nepažeidžiant OVĮ (dabar Kriminalinės žvalgybos įstatymas) nustatytos tvarkos, neperžengiant ribų (kasacinės nutartys Nr. 2K-52/2001, 2K-549/2006, 2A-P-6/2008, 2K-7-315-2009).

Nuteistasis V. K. nurodo, kad jo atžvilgiu NVIV taikyti neteisėtai, kadangi apie jo vykdomas nusikalstamas veikas jokių duomenų nebuvo, o sankcija, kuri buvo gauta dėl A. B., negalėjo būti išplėsta ir jo atžvilgiu, byloje yra kitų pareigūnų pavardžių, kurie galimai darė nusikalstamas veikas, tačiau jo pavardės jų tarpe nėra. Kolegija su tokiais nuteistojo argumentais nesutinka. Nuteistasis šiais teiginiais bando sudaryti klaidingą įspūdį, neva teikimas buvo sankcionuotas A. B. ir konkrečių kitų asmenų atžvilgiu. Iš byloje esančio sankcionuoto Kauno apygardos prokuratūros teikimu Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad 2013-11-27 Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras, vadovaudamasis LR Kriminalinės žvalgybos įstatymo 13 str., nutarė taikyti nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 227 str. 2 d., imituojančius veiksmus, t. y. prisijungiant prie galimai jau daromos nusikalstamos veikos, tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlyti, pažadėti, susitarti duoti arba duoti policijos pareigūnui A. B. ir jo bendrininkams kitiems policijos pareigūnams ne daugiau kaip 3000 Lt kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Iš šio teikimo matosi, kad NVIV leista taikyti ne tik A. B., bet ir jo bendrininkų atžvilgiu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. K. su A. B. veikė bendrininkų grupe, todėl NVIV taikyti teisėtai. Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad liudytojas R. S. primygtinai siūlė jį paleisti ir leisti jam už tai susimokėti, pabrėždamas, kad teturi 400 Lt, o jei reikia daugiau pinigų-tai jis paprašys ir jam atveš. Savo elgesiu, anot nuteistojo, R. S. neabejotinai vykdė provokaciją - kurstė asmenį padaryti nusikalstamą veiką turėdamas tikslą vėliau su juo susidoroti teisėsaugos institucijų pagalba patraukiant baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta sukursčius. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, kolegija juos taip pat atmeta.

NVIM teisėtą daro ne tik jo sankcionavimo, bet ir jo įgyvendinimo teisėtumas. Net ir esant NVIM sankcionavimo pagrindams, taikant modelį negalima asmens provokuoti padaryti nusikaltimą. NVIM gali būti prisidedama prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. modeliu negali būti kurstomas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė. Įstatyme nustatytų modelio ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendime byloje Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, judgement of February 2008) nurodyta, kad kaltinamojo prisipažinimas negali būti naudojamas išprovokuotam padaryti nusikalstamą veiką asmeniui nepalankioms teismo išvadoms pagrįsti. Bylą nagrinėjantis teismas privalo patikrinti ir nuspręsti, ar asmeniui, kuriam taikomas Modelis, nebuvo daroma spaudimo, ar nebuvo toks asmuo kurstomas, provokuojamas padaryti nusikaltimą. Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 str. 4 d. provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad nustatant provokaciją turėtų būti ne vien tik atsižvelgiama į NVIM dalyvių veikimo būdą modelio realizavimo metu (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką). Provokavimo faktas nustatytinas iš visų bylos aplinkybių, įskaitant aplinkybes, nesusijusias su NVIM dalyvių veikla, visumos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-2/2009). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad jokių provokavimo veiksmų R. S. veiksmuose nėra, taip pat nebuvo nustatyta, kad A. B. ar V. K. būtų lenkiami ar kurstomi padaryti nusikaltimą, atvirkščiai, būtent pačių nuteistųjų elgesį ir pokalbio turinį su R. S. teismas pagrįstai traktavo kaip ,,spaudimą“, reikalavimą duoti kyšį už tai, kad asmuo būtų paleistas, nesurašius jam administracinio teisės pažeidimo protokolo. Be to, prašymo paleisti negalima traktuoti kaip provokacijos ir dėl to, kad šis prašymas niekaip neapribojo nuteistųjų veiksmų pasirinkimo laisvės. Jie privalėjo elgtis teisėtai, kaip tarnybos metu savo įgaliojimus vykdantys pareigūnai.

BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę. Kolegija konstatuoja, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė ne prielaidomis, o būtent konkrečiais įrodymais, betarpiškai išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, BPK 301 str. 1 d. reikalavimai nebuvo pažeisti. BPK 44 str. 6 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija – kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. V. K. skunde nurodo, kad teismas pažeidė šį principą, tačiau nenurodo kokiu būdu. Kolegija, išanalizavusi visas bylos aplinkybes, nenustatė jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Jokių kitų, juo labiau esminių, BPK pažeidimų kolegija šioje byloje taip pat nenustatė, jų nenurodo ir apeliantas.

Teismas, skirdamas V. K. bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką V. K. padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Teismas įvertino, kad V. K. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau nusikalto pirmą kartą, administracinėmis nuobaudomis nėra baustas, charakterizuojamas teigiamai, tarnyboje buvo tik skatinamas, turi šeimą, dirba. Materialinė žala neteisėtais veiksmais nebuvo padaryta. Tuoj po nusikalstamos veikos padarymo V. K. buvo atleistas iš pareigų. Teismas, atsižvelgęs į paminėtas aplinkybes, į tai, kad nusikalstamais veiksmais reali žala niekam nebuvo padaryta, taip pat atsižvelgęs ir į valstybinio kaltintojo poziciją – prašymą neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės, padarė išvadą, kad šiuo atveju BK 41 str. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant V. K. baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį - baudą. Teismas V. K. paskyrė baudos dydį, artimą minimumui. Kolegijos manymu, jam paskirta bausmė yra teisinga, pagrįsta, nėra aiškiai per griežta ir atitinka bausmės paskirtį, todėl ją švelninti pagrindo nėra.

Kitas nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę ir ją, vadovaujantis BK 64¹ str. 1 d., sumažinti vienu trečdaliu. Skunde nurodo, kad teismas neįvertino to, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Taip pat nurodo ir tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, davė išsamius parodymus, todėl teismas tai pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybe. Apelianto manymu, teismas, skirdamas jam ir V. K. bausmes, netinkamai jas individualizavo, nes V. K. skyrė 7800 Lt baudą, o jam tik neženkliai mažesnę – 6240 Lt dydžio baudą, kas yra neteisinga. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo atsižvelgti į jo šeimos turtinę padėtį – jo gaunamas darbo užmokestis yra nedidelis, žmona yra neįgali ir gauna tik invalidumo pensiją, dukra šiuo metu yra studentė, todėl didelę dalį šeimos lėšų reikia skirti jos studijoms, taip pat jis turi didelių kreditinių įsipareigojimų bankui už būstą. Šiuo stuomenis patvirtina ir prie A. B. apeliacinio skundo pridėti dokumentai. Be to, jo nuomone, buvo visos sąlygos atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, kadangi jis buvo kaltinamas vieno sunkaus nusikaltimo padarymu, po kaltinamojo akto paskelbimo prisipažino kaltu, davė parodymus, nusikalstamos veikos aplinkybės buvo aiškios ir nekėlė abejonių. Jam buvo atimta įstatymo suteikta galimybė jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ str.1 d. nuostatas, kurios numato, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta.

Teismas, skirdamas bausmę A. B., atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, įvertino tai, kad yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė - jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), taip pat viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Teismas taip pat įvertino, kad A. B. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau nusikalto pirmą kartą, administracinėmis nuobaudomis nėra baustas, charakterizuojamas teigiamai, tarnyboje buvo tik skatinamas, turi šeimą, dirba. Materialinė žala neteisėtais nuteistųjų veiksmais nebuvo padaryta, tuoj po nusikalstamų veikų padarymo abu nuteistieji buvo atleisti iš pareigų, taigi nuteistojo A. B. apeliacinio skundo teiginys, kad teismas neva neatsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nepagrįstas. Todėl teismas, atsižvelgęs į šias paminėtas aplinkybes, į tai, kad nusikalstamais veiksmais reali žala niekam nebuvo padaryta, atsižvelgiant ir į valstybinio kaltintojo poziciją – prašymą neskirti kaltinamiesiems su laisvės atėmimu susijusios bausmės, padarė išvadą, kad šiuo atveju BK 41 str. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant kaltinamiesiems baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį - baudą. Atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas A. B. paskyrė baudos bausmę, jos dydį parinkdamas artimą minimumui. Nors nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas paskyrė per griežtą bausmę bei tinkamai jos neindividualizavo, kolegija su tokia nuteistojo pozicija nesutinka. BK 225 str. 2 d. sankcija yra alternatyvi, t. y. už normos dispozicijoje aprašytos veikos padarymą kaltininkui gali būti skiriama arba bauda, arba laisvės atėmimas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. B., jau atsižvelgė į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, charakterizuojamas teigiamai bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir, įvertinęs jas, paskyrė baudą, kurios dydį nustatė artimą minimaliam baudos dydžiui. BK 47 str. 3 d. 4 p. nustatyta, kad už sunkų nusikaltimą asmeniui skiriama bauda iki 1500 MGL dydžio, tai yra 195000 Lt, kai tuo tarpu A. B. paskirta tik 50 MGL dydžio (6500 Lt) bauda. Taip pat nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas V. K. paskyrė tik neženkliai didesnę baudą – 7800 Lt, ir tai yra neteisinga. Pažymėtina, kad iš esmės visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės abiejų nuteistųjų atžvilgiu yra beveik tapačios, nusikalstamą veiką jie padarė kartu, o A. B. švelnesnės bausmės negu V. K. paskyrimą kaip tik ir lėmė jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Ši aplinkybė, taip pat nuteistojo skunde minimos kitos aplinkybės, susijusios su tuo, kad jis turi šeimą ir kreditinių įsipareigojimų, yra įvertintos pirmosios instancijos teismo, jos yra svarbios, tačiau visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių kontekste neturi būti prioritetinės, o turi būti vertinama aplinkybių visuma. Kas šiuo atveju ir buvo padaryta teismo. Atsakant į nuteistojo A. B. apeliacinio skundo argumentus dėl bausmės individualizavimo ir dėl to, kad kaltės nepripažinusiam V. K. teismas tariamai paskyrė tik nežymiai griežtesnę bausmę, kolegija pažymi dar ir tai, kad nors abu nuteistieji nusikalstamą veiką padarė bendrai ir abu buvo bendravykdytojai, vis dėlto nustatytos bylos aplinkybės rodo apie kiek aktyvesnį būtent A. B. dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Kolegija, įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad A. B. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, atitinka bausmės paskirtį ir jos švelninti pagrindo nėra.

Dar nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde prašo, vadovaujantis BK 64¹ str. 1 d., jam paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu. Šį prašymą kolegija taip pat atmeta.

Pagal BK 64¹ straipsnio (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-499 redakcija) nuostatas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, asmeniui, kuris prisipažįsta esąs kaltas, skiriama bausmė tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu.

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas dėl šiame straipsnyje įtvirtintų sąlygų neatitikimo. Nustatyta, kad baudžiamoji byla, kurioje A. B. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo išnagrinėta vadovaujantis bendrosiomis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, t. y. byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, byla nebuvo užbaigta teismo baudžiamuoju įsakymu, nors nuteistasis ir pripažino kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 str. 2 d. ir 225 str. 2 d., padarymo. Nepagrįstas nuteistojo A. B. argumentas, kad buvo visos sąlygos jo atžvilgiu taikyti BPK 273 str. 1 d. nuostatas. BPK 273 str. 1 d. nustatyta, kad jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs šio Kodekso 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius šio Kodekso 291 straipsnio reikalavimus, gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Iš tiesų A. B. kaltę pripažino nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, tačiau šioje byloje buvo du kaltinamieji padarę tą pačią nusikalstamą veiką bendrininkų grupe – A. B. ir V. K., o pastarasis savo kaltės nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Įvertinus šią aplinkybę ir BPK 273 str. 2 d. nuostatą, jog kai keli kaltinamieji kaltinami padarę vieną ar kelias nusikalstamas veikas, sutrumpintą įrodymų tyrimą galima atlikti tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos gali būti pritaikytos visiems kaltinamiesiems, ko nagrinėjamu atveju nėra, todėl ir minėto straipsnio 1 dalies nuostatos A. B. atžvilgiu negalėjo būti taikomos.

Apelianto A. B. argumentai dėl to, kad BK 64¹ str. nuostatos jam nebuvo taikytos tik dėl kito nuteistojo V. K. neprisipažinimo kaltu, atmetami ir dėl kitos priežasties. A. B. ir V. K. buvo kaltinami ir nuteisti ne už atskiras kiekvieno jų padarytas nusikalstamas veikas, o už tą pačią nusikalstamą veiką, kurie ją padarė veikdami bendrininkų grupe. Todėl apelianto A. B. bandymai savo atsakomybę visiškai atsieti nuo savo bendrininko atsakomybės atmetami ir dėl jau nurodytos priežasties.

Taigi nors nuteistasis A. B. ir prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau nesant visų būtinų BK 64¹ straipsnyje numatytų sąlygų, nėra pagrindo sumažinti jam paskirtą baudos bausmę vienu trečdaliu. Nuteistajam A. B. paskirta bausmė, kolegijos nuomone, irgi nei rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų apeliaciniai skundai nepagrįsti, visos skunduose minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistųjų nusikalstama veika kvalifikuota teisingai, paskirtos bausmės taip pat yra teisingos. Keisti nuosprendį nuteistųjų apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

N. V. K. ir A. B. apeliacinius skundus atmesti.