- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-10
- Bylos Nr.
- I2-5334-631/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06918-2024-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. R. kreipėsi į Regionų administracinį teismą su skundu, kuriame prašo: panaikinti 2024 m. lapkričio 15 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 24S258652 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką yra formalus bei neobjektyvus ir pažeidžiantis proporcingumo principą. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, neobjektyviai įvertino individualią pareiškėjo situaciją bei faktines aplinkybes, dėl ko priėmė nepagrįstą Sprendimą.
Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento pozicija, kadangi atsakovas nepagrįstai sprendė, jog jis kelia grėsmę valstybės saugumui vien todėl, kad 2010-2017 m. dirbo Berievo vardo TAHTK, o 2017-2021 m. AO „K. H.“. Nors pareiškėjas dirbo aukščiau minėtose bendrovėse, tačiau tai nereiškia, kad jis buvo lojalus Rusijos valdžiai, kadangi pareiškėjo politinės pažiūros kaip tik nesutapo su valdžios vykdoma politika. Pažymi, kad pareiškėjas išėjo iš paskutinės darbovietės AO „K. H.“ 2021 m., t. y. dar iki pradėto karo Ukrainoje ir negalėjo numatyti, kad Rusija pradės karinę agresiją prieš Ukrainą. Pareiškėjas nuo 2021 m. vykdo individualią veiklą (automobilių remontas) ir niekaip nėra susijęs su Rusijos valstybės valdžia, todėl teigti, kad jis iki šiol yra lojalus Rusijos valdžiai yra neteisinga ir nesąžininga.
Pareiškėjo vertinimu, atsakovo išvada apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, remiantis vien tik aplinkybe, kad jis dirbo Berievo vardo TAHTK ir AO „K. H.“, nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra formali, o ne reali. Vien tik tokia, praeityje egzistavusi formali aplinkybė, sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinama visumoje kartu su pareiškėjo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Mano, kad šio ginčo atveju toks vertinimas nebuvo atliktas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Migracijos departamento 2024 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 24S227521 Migracijos departamento 2016 m. kovo 29 d. sprendimas išduoti asmeniui teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą pripažintas netekusiu galios, o jam išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas Nr. TP 000356 – negaliojančiu kaip neteisėtai išduotas (šis sprendimas nėra skundžiamas šioje byloje). 2024 m. liepos 17 d. Migracijos departamentas gavo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvadą Nr. 18-6605, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis pildydamas Klausimyną nurodė, kad 2010 – 2017 m. dirbo Berievo vardo TAHTK, o 2017–2021 m. – AO „K. H.“. Be kita ko, pareiškėjas, atsakydamas į Klausimyno 11 klausimą, pažymėjo, kad Krymas legitimiai ir istoriškai priklauso Rusijos Federacijai. Atsižvelgdamas į šią informaciją, 2024 m. spalio 27 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S240363 atsisakyti išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečio teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymo) 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 14 punktuose nustatytais pagrindais (Šis sprendimas taip pat nėra skundžiamas). Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis priėmė 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 24S258652 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (skundžiamas Sprendimas).
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo apklausos metu pateiktą informaciją, jog pareiškėjas visą savo gyvenimą gyveno Rusijos Federacijoje, ten gyvena jo tėvai, sesuo ir šeima (žmona, kuri yra Rusijos pilietė, ir du vaikai), ir į tai, kad 11 metų jis dirbo įmonėse, kurios specializuojasi Rusijos karinės pramonės srityje, taip pat į tai, kad pareiškėjas iki šiol gyvena Rusijoje (šiuo metu dirba servise pagal individualią veiklą), ir nors pareiškėjas periodiškai atvykdavo į Lietuvą aplankyti savo giminių, tačiau lietuviškai nekalba, rodo ne tik jo lojalumą Rusijos režimui, bet ir tai, kad jo interesų centras yra Rusija. Ryšiai su Lietuvos Respublika, nors yra grindžiami teise atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nelaikytini ilgalaikiais (pareiškėjas Lietuvoje nedirbo ir niekada nebuvo įdarbintas, o pareiškėjo vizitai į Lietuvą su Šengeno vizomis, išduotomis šeimos ar draugų lankymui, vertinti kaip trumpalaikiai).
Pažymi, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamiems sprendimams priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Mano, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
VSD nuomone, skundžiamas Sprendimas yra priimtas pagal Migracijos departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
Vertina, kad pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos ekonominiame sektoriuje, privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, užsienietis, nurodydamas, kad Krymas legitimiai ir istoriškai priklauso Rusijos Federacijai, taip pat išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, bei kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
Nurodo, kad pareiškėjas skunde nepateikė argumentų ir objektyvių duomenų, sukeliančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateikta informacija. Nurodo, kad sprendžiant šį klausimą, atliekamas iš esmės tik perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, kurio metu vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, siekiant nustatyti, ar pagrįsta manyti, jog užsieniečio darbas Rusijos Federacijos ekonominiame sektoriuje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 24S258652 teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad asmuo, kaip prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu pagrindžiantį dokumentą, Migracijos departamentui pateikė 2016 m. kovo 29 d. išduotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą Nr. TP 000356.
Migracijos departamento 2024 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. 24S227521 Migracijos departamento 2016 m. kovo 29 d. sprendimas išduoti asmeniui teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą pripažintas netekusiu galios, o jam išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas Nr. TP 000356 – negaliojančiu kaip neteisėtai išduotas.
2024 m. liepos 17 d. Migracijos departamentas gavo VSD išvadą Nr. 18-6605 (Išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi jis pildydamas Klausimyną nurodė, kad 2010–2017 m. dirbo Berievo vardo TAHTK, o 2017–2021 m. – AO „K. H.“. Be kita ko, pareiškėjas, atsakydamas į Klausimyno 11 klausimą, pažymėjo, kad Krymas legitimiai ir istoriškai priklauso Rusijos Federacijai.
Atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir VSD išvadą, 2024 m. spalio 27 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S240363 atsisakyti išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 14 punktuose nustatytais pagrindais (šis sprendimas šioje byloje nėra skundžiamas).
Be to, 2024 m. lapkričio 15 d. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. 24S258652 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėnesių (skundžiamas Sprendimas).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Įstatymas).
Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis numato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) (ginčui aktuali Tvarkos aprašo redakcija, galiojusi nuo 2024 m. birželio 12 d. iki 2024 m. lapkričio 15 d.) 79 punktas nustato, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o policija ar Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą.
Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje ne kartą pasisakė, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.
EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Nuodugniai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą, kad situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
LVAT yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.
Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).
Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui; laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Byloje nustatyta, kad 2024 m. liepos 17 d. VSD pateikė išvadą Nr. 18-6605, kurioje pateiktas VSD vertinimas, jog R. R. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, motyvuojant tuo, kad jis, pildydamas Klausimyną nurodė, kad 2010–2017 m. dirbo Berievo vardo TAHTK, o 2017–2021 m. – AO „K. H.“. Be kita ko, pareiškėjas, atsakydamas į Klausimyno 11 klausimą, pažymėjo, kad Krymas legitimiai ir istoriškai priklauso Rusijos Federacijai. Kaip nurodyta Išvadoje, viešųjų šaltinių duomenimis, Berievo vardo TAHTK – tai PAO Taganrogo aviacijos mokslo ir technikos kompleksas, pavadintas G. M. B. vardu. Įmonė specializuojasi amfibinių orlaivių ir specialios paskirties orlaivių sistemų kūrimo srityje. Svarbi įmonės veiklos dalis – Rusijos karinio laivyno ir Rusijos oro pajėgų tolimojo skrydžio lėktuvų kapitalinis remontas. Pagrindiniai įmonės akcininkai: NPK „Irkut“ ir OAO „A. H. Company „Sukhoi“. Nuo Ukrainos užpuolimo įmonei taikomos ES, JAV, D. Britanijos ir kitų šalių sankcijos. „K. H.“ – viena iš seniausių mašinų gamybos gamyklų Rusijoje. Nuo 2010 m. įmonė daugiausia užsiima karinio-pramoninio komplekso produktų gamyba (ginklų ir karinės įrangos gamyba, branduolinės energijos įrangos ir atsarginių dalių gamyba, įrangos laivų statybai gamyba). Nuo 2022 m. įmonei taikomos ES, JAV sankcijos. Taip pat sankcijas taiko Kanada, Šveicarija, Ukraina, Japonija.
VSD vertinimu, asmuo nurodydamas, kad Krymas legitimiai ir istoriškai priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, bei kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Leidimo gyventi Lietuvoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.
Asmens darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia kontržvalgybinių rizikų. Rusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose sektoriuose, kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos: jos komandiruoja žvalgybos pareigūnus į strategines įmones dirbti su priedanga, žvalgybos užduotims atlikti verbuoja šių įmonių darbuotojus. Strateginių įmonių ir jų darbuotojų ryšiai užsienyje išnaudojami rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas. Atsižvelgiant į Rusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad asmuo, dirbdamas PAO Taganrogo aviacijos mokslo ir technikos komplekse, pavadintame G. M. B. vardu ir AO „K. H.“, turėjo ryšių su Rusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.
Be to, VSD turimais duomenimis, asmuo periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, asmeniui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos ir Baltarusijos valdžiai asmuo.
Pažymėtina, kad Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir strateginės reikšmės įmonėse ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijose, strateginės reikšmės įmonėse ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir Europos Sąjungos valstybėms, kurias Rusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
Įvertinęs VSD Išvadą, bylos rašytinę medžiagą, teismo daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės turėjo pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, nes VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Toks vertinimas darytinas, atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, pareiškėjo turėtus ryšius su Rusijos aviacijos technikos įmonėmis.
Konstatuojama, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, netinkamai įvertino pareiškėjo individualią situaciją, neatliko jokių aktyvių veiksmų tam, kad būtų priimtas argumentuotas sprendimas, iš esmės rėmėsi VSD išvada.
Teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėju, t. y. jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, kitus jo socialinius ir ekonominius ryšius.
Nesutiktina su tokiu pareiškėjo vertinimu dėl Departamento neaktyvumo aiškinantis jo individualią situaciją, kadangi Migracijos departamentas, įvertinęs asmens užpildytą Klausimyną ir siekdamas išsiaiškinti asmens požiūrį į karinius veiksmus Ukrainoje, bei jo poziciją Krymo okupacijos klausimu, 2024 m. vasario 1 d. atliko asmens apklausą. Apklausos metu pareiškėjas teigė, kad jis yra Rusijos Federacijos rezidentas ir daug apie tai kalbėti negali, tačiau vėliau patvirtino, kad neigiamai vertina ir nepalaiko Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje, jo nuomone, Rusija užpuolė Ukrainą. Pasakojo, kad 2022-09-25 gavo šaukimą vykti į karą, tačiau, anot pareiškėjo, Ukraina Rusijos neužpuolė, todėl jis nematė prasmės ginti Rusijos. Pareiškėjas teigė, kad jis yra atlikęs privalomąją karo tarnybą ir turi aukštąjį techninį išsilavinimą (baigė Rusijos aviacijos institutą), todėl jis susitvarkė dokumentus dėl atleidimo nuo karo prievolės (Rusijoje pagal įstatymus, anot pareiškėjo, asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą, yra atleidžiami nuo karo prievolės). Paprašius asmens pakomentuoti savo atsakymą Klausimyne, kuriame pažymėjo, kad Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos Federacijai ir įrašė pastabą „istoriškai Krymas priklauso Rusijai“, pareiškėjas paaiškino, kad neteisingai suprato klausimą, kad Rusijoje apie tai kalbėti draudžiama ir yra įstatymas, pagal kurį gali būti konfiskuotas turtas. Pareiškėjo nuomone, Krymas, nors 2014 m. buvo prijungtas prie Rusijos ir oficialiai priklauso Rusijai, jis yra Rusijos okupuotas.
Kaip nustatyta, minėtos apklausos metu pareiškėjas papasakojo, kad gimė ir visą laiką gyveno Rusijoje, šiuo metu dirba pagal individualią veiklą, turi automobilių servisą. Rusijoje gyvena jo tėvai (tėvai gimė ir mokėsi Lietuvoje, vėliau išvyko gyventi į Rusiją ir tapo Rusijos piliečiais), sesuo ir šeima (žmona, kuri yra Rusijos pilietė, ir du vaikai). Asmuo dažnai atvykdavo į Lietuvą aplankyti giminių (Lietuvoje gyvena asmens tetos, dėdės, pusbroliai ir pusseserės, gyveno seneliai, kurie 2023 m. mirė). Asmuo teigė, kad nuo 2015 m. bando persikelti gyventi į Lietuvą. Paklausus asmens, ar jis kalba lietuviškai, asmuo atsakė, kad ne, tačiau ketina mokytis lietuvių kalbos, nes nori su šeima gyventi Lietuvoje.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas atliko išsamų situacijos vertinimą. Asmens apklausos metu paaiškėjo, kad asmuo visą savo gyvenimą gyveno Rusijos Federacijoje, ten gyvena jo tėvai, sesuo ir šeima (žmona, kuri yra Rusijos pilietė ir du vaikai). Pareiškėjas 11 metų dirbo įmonėse, kurios specializuojasi Rusijos karinės pramonės srityje, iki šiol gyvena Rusijoje (šiuo metu dirba servise pagal individualią veiklą), nors periodiškai atvykdavo į Lietuvą aplankyti savo giminių, tačiau lietuviškai nekalba.
Taigi, surinkta informacija rodo ne tik pareiškėjo lojalumą Rusijos režimui, bet ir tai, kad jo visų interesų centras yra Rusija. Ryšiai su Lietuvos Respublika, nors yra grindžiami teise atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra laikytini ilgalaikiais (pareiškėjas Lietuvoje nedirbo ir niekada nebuvo įdarbintas, o pareiškėjo vizitai į Lietuvą su Šengeno vizomis, išduotomis šeimos ar draugų lankymui, vertintini kaip trumpalaikiai), be to, pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto tvarios ir ilgalaikės integracijos Lietuvoje lygio.
Vertinant visas Departamento nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ar nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad vertinant asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad asmuo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje neturi. Todėl sutiktina su Migracijos departamento vertinimu, jog pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika nelaikytini ilgalaikiais ir nepertraukiamais ir nelaikytini ryšiais, atsveriančiais grėsmės valstybės saugumui svarbą.
LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
Pažymėtina, jog Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir EŽTK) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. (Žr. 2012-06-12 sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006-10-18 sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus). EŽTT savo praktikoje pripažino, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisinamas bent vienu EŽTK 8 straipsnio 2 dalyje išvardintu tikslu, t. y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Pagal EŽTT praktiką, EŽTK 8 straipsnyje, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (Žr. 2012-06-12 sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją, 2006-10-18 sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
Pažymėtina, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Taigi, Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Migracijos departamento turimais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.
Migracijos departamentas, taikydamas pareiškėjui 5 metų draudimo atvykti į Lietuvą terminą, laikėsi Kriterijų vertinimo tvarkos devintajame skirsnyje įtvirtintų sąlygų ir terminų. Teismas pažymi, jog Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte numatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nustatomas 10 metų draudimo atvykti laikotarpis. Taigi, atsakovo Sprendimu pareiškėjui nustatytas 5 metų terminas laikytinas pagrįstu, protingu ir proporcingu nagrinėjamoje situacijoje, pareiškėjui neturint šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis.
VAĮ nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. LVAT aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentavusį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, yra nurodęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostata reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčijamame sprendime faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 15 d. priimtas sprendimas Nr. 24S258652, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvą 5 metus, atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 15 d. priimto sprendimo Nr. 24S258652.
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132-133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.