- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-01
- Bylos Nr.
- 1A-77-531/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-43443-2019-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Valdas Meidus, Jolanta Raščiuvienė
- Advokatai
- Justinas Stauskas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus ir Jolantos Raščiuvienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 242 straipsnį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis tyčia vengė atlikti arešto bausmę, o būtent tuo, jog jis būdamas nuteistas 2019 m. rugsėjo 2 d. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), areštu 34 paromis, žinodamas apie jam paskirtą bausmę, nuo 2019 m. rugsėjo 19 d. neatvyko į (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir taip vengė atlikti paskirtą bausmę, kol 2019 m. spalio 4 d. buvo sulaikytas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų ir pasiųstas teismo paskirtą bausmę atlikti.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2020 m. sausio 14 d. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį. Pripažinti V. B. kaltu pagal BK 242 straipsnį ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę 3 mėnesiams. V. B. skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti. Nurodo, kad nors Lietuvoje nėra dar pilnai susiformavusi teismų praktika šios kategorijos bylose, tačiau analogiškose situacijose, priimant apkaltinamuosius nuosprendžius bei sprendžiant vengimo faktą, teismai pagrįstai pažymi, kad kai nuteistieji teismo baudžiamuoju įsakymu buvo teisiami jau nebe pirmą kartą ir buvo atlikę teismo paskirtą arešto bausmę, suprato arešto bausmės esmę, jos atlikimo tvarkos taisykles. Nustatyta, jog Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2014 m. rugsėjo 5 d., 2015 m. balandžio 27 d., 2018 m. lapkričio 5 d. baudžiamaisiais įsakymais V. B. buvo nuteistas arešto bausmėmis. Atkreipia dėmesį, kad taikant BK 242 straipsnio normą svarbu nustatyti, ar asmuo per laikotarpį, kurį vengė nuvykti atlikti areštą, nepadarė nusikaltimų ar administracinių nusižengimų, kadangi tai būtų esminis patvirtinimas, jog jis vengia atlikti arešto bausmę bei nekeičia nusikalstamo gyvenimo būdo. Nagrinėjamu atveju V. B., po to, kai turėjo atlikti arešto bausmę pagal 2019 m. rugsėjo 2 d. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų baudžiamuoju įsakymu (teismo patvarkymas dėl baudžiamojo įsakymo vykdymo priimtas 2019 m. rugsėjo 19 d.), jau 2019 m. rugsėjo 21 d., besaikiai vartodamas alkoholį, padarė naują, analogišką nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą aplinkybę, kad V. B. neva neturėjo lėšų nuvykti į bausmės atlikimo vietą, paneigia tai, kad nors V. B. ir yra bedarbis, tačiau dirba nelegaliai bei gauna pajamas, be to, iš dalies finansiškai jam padeda mama ir močiutė. Taip pat nesutinka ir su apylinkės teismo argumentu, jog nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) esantis (duomenys neskelbtini) km atstumas yra pateisinama priežastis nenuvykti atlikti bausmės, kadangi traukiniai į (duomenys neskelbtini) vyksta 6 kartus per dieną ir bilieto kaina yra ne didesnė nei 10 Eur į vieną pusę. Atkreipia dėmesį, kad, kaip nurodė ir pats V. B., jis apie tai nesidomėjo, o pinigų paprašyti iš artimųjų nebandė. Be to V. B. davė prieštaringus parodymus, t. y. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad neturėjo pinigų, o teisme, kad neva užmiršo, jog turi nuvykti. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad V. B. jau iš anksto buvo suplanavęs vengti bausmės. Pažymi, kad V. B. jau teistas 7 kartus ir nekeičia gyvenimo būdo. V. B. savo veiksmais padarė žalą įstatymo saugomai vertybei - teisingumui. Arešto bausmę vykdantys pareigūnai buvo priversti eikvoti savo darbo laiko ir finansinius resursus.
3. Teismo posėdyje prokuroras palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, o gynėjas – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
6. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su V. B. išteisinimu iš kaltinimo pagal BK 242 straipsnį, kritikuoja apylinkės teismo nuosprendyje padarytas išvadas.
7. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pateiktą bylos medžiagą, konstatuoja, kad V. B. atžvilgiu išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas pagrįstai. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra grindžiami tik vienpusiškai aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, o vien tik tai, kad jis kitaip vertina susiklosčiusią situaciją ir nesutinka su apylinkės teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, nesuteikia pagrindo pripažinti jo neteisėtu ir panaikinti. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus duomenis, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai pripažino, kad V. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, bei jį iš kaltinimo pagal BK 242 straipsnį išteisino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktais pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jų nekartoja, o tik papildo.
8. Teisminėje praktikoje yra nusistovėję, jog siekiant asmenį pripažinti kaltu pagal BK 242 straipsnį, būtina nustatyti net tik, kad asmuo žino apie jo atžvilgiu priimtą ir įsiteisėjusį apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo asmeniui yra paskirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau ir realius tyčinius tokio asmens veiksmus, kuriais buvo vengiama atlikti paskirtą bausmę.
9. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 2 d. Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų baudžiamuoju įsakymu V. B. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė - areštas 51 parai. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta 1/3 dalimi ir V. B. paskirta galutinė bausmė – areštas 34 paroms. V. B. buvo išaiškinta, kad jis ne vėliau kaip per 7 dienas po šio teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos, privalo atvykti į pataisos įstaigą ((duomenys neskelbtini)) atlikti arešto bausmės. Taip pat išaiškinta, kad jeigu nuteistasis dėl ligos ar kitų priežasčių negali nustatytu laiku atvykti į arešto bausmės atlikimo vietą, privalo iki minėto 7 dienų termino pabaigos raštu arba elektroniniu paštu apie tai pranešti pataisos įstaigos, kurioje jis turėtų atlikti arešto bausmę, administracijai ir susiderinti su ja atvykimo atlikti bausmės datą. Nurodyta, kad nuteistajam per 7 dienas po šio teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo neatvykus atlikti arešto bausmės ir nepranešus pataisos įstaigos administracijai apie neatvykimo priežastis, pataisos įstaiga per 5 dienas privalo kreiptis į teritorinį policijos padalinį dėl paieškos paskelbimo, kartu su kreipimusi policijos padaliniui perduodama teismo pateiktus vykdymui dokumentus dėl arešto bausmės paskyrimo ir pranešdama teismui, kad arešto bausmė nevykdoma dėl nuteistojo neatvykimo. Nuteistųjų, kurie neatvyko atlikti arešto bausmės ir nepranešė pataisos įstaigos administracijai apie neatvykimo priežastis, paiešką atlieka policija. Šis teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 19 d. Tą pačią dieną buvo priimtas patvarkymas dėl jo vykdymo.
10. 2019 m. rugsėjo 4 d. minėtas baudžiamasis įsakymas buvo pasirašytinai įteiktas V. B. (22-23 b. l.). Pažymėtina, kad V. B. neneigia aplinkybės, jog žinojo apie jo atžvilgiu priimtą baudžiamąjį įsakymą ir buvo su juo susipažinęs, tačiau negali nurodyti, kodėl pats nenuvažiavo atlikti jam teismo paskirtos arešto bausmės, paaiškinęs, jog tikriausiai užsimiršo. Pabrėžė, kad nesiekė tyčia jos vengti, niekur nesislapstė, dirbo neoficialiai. Taip pat nurodė, kad tuo metu neturėjo lėšų nuvažiuoti į pataisos įstaigą.
11. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šiais išteisintojo duotais parodymais ir konstatuoti, jog jis vengė atlikti jam paskirtą arešto bausmę. Byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių apie tyčinius V. B. veiksmus, siekiant išvengti jam paskirtos bausmės atlikimo.
12. Šios teismo išvados nekeičia ir teisinės reikšmės neturi tokie apeliacinio skundo teiginiai, jog V. B. baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas jau ne pirmą kartą, atliko paskirtas arešto bausmes, suprato bausmės esmę ir jos atlikimo tvarką. Kaip jau minėta, V. B. aplinkybės, jog žinojo apie jo atžvilgiu priimtą baudžiamąjį įsakymą ir juo paskirtos bausmės atlikimo tvarką, neneigia, tačiau vien to priimti apkaltinamąjį nuosprendį nepakanka. Asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 242 straipsnį gali būti patrauktas tik tuomet, kai nustatomi jo tyčiniai veiksmai, siekiant išvengti paskirtos bausmės atlikimo, ko šiuo atveju padaryta nebuvo. V. B. niekur nesislapstė, gyvenamosios vietos nekeitė, be kita ko, kaip pats nurodė, dirbo, nors ir neoficialiai. Tai, kad V. B. teigė pamiršęs nuvykti į pataisos įstaigą, ir neturėjęs tam pinigų, priešingai nei teigia prokuroras, nereiškia, jog jis iš anksto buvo suplanavęs vengti atlikti paskirtą bausmę. Be to, vien tik tai, kad V. B. jau 2019 m. rugsėjo 21 d., t. y. po to, kai neatvyko atlikti jam paskirtos arešto bausmės, padarė naują nusikalstamą veiką, nereiškia, kad jis jos vengė.
13. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. B. neturėjo lėšų nuvykti į bausmės atlikimo vietą. Atkreipia dėmesį, kad V. B. dirba nelegaliai, be to, iš dalies jam finansiškai padeda mama ir močiutė. Be to, V. B. nesidomėjo kiek kainuoja kelionė, o pinigų paprašyti iš artimųjų nebandė. Tokie prokuroro apeliacinio skundo argumentai atmetami. Visų pirma pažymėtina, kad asmuo negali būti įpareigojamas skolintis lėšas iš kitų asmenų, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio suma tai būtų. O tai, kad V. B. tiksliai nežinojo, kiek kainuoja kelionė iki pataisos įstaigos, nereiškia, kad jis vengė į ją vykti. Be to, byloje nėra pateikta duomenų apie V. B. turimas ar gaunamas pajamas, o esant šiai aplinkybei, nėra pagrindo teigti, kad jis jų minėtai kelionei turėjo.
14. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2020 m. sausio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.