Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. (D. A.) gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui be intensyvios priežiūros, nustatant BK 75 straipsnio 6 dalies 5 ir 7 punktuose numatytas pareigas: 1) tęsti darbą, o jį praradus įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (trys veikos), tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

D. A. nuteistas už tai, kad aplaidžiai organizavo finansinę apskaitą, t. y. jis, būdamas MB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal Finansinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už MB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos organizavimą ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą, veikdamas Vilniuje, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, nuo 2022 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. vasario 21 d., nors privalėjo organizuoti, bet neorganizavo teisės aktų reikalaujamos MB „(duomenys neskelbtini)“ finansinės apskaitos ir įstatymų nustatytą laiką nesaugojo finansinės apskaitos dokumentų ir finansinės apskaitos registrų, o būtent:

1.1. pažeidė Finansinės apskaitos įstatymo (2021 m. lapkričio 23 d. redakcija Nr. XIV-680) 3 straipsnio 1 dalies (ūkinės operacijos pagrindžiamos apskaitos dokumentais) ir 3 straipsnio 2 dalies (visos ūkinės operacijos turi būti užregistruotos apskaitos registruose) reikalavimus, nes apskaitos dokumentais (sąskaitomis faktūromis ar kt.) nepagrindė ir pajamų, sąnaudų apskaitos registruose nefiksavo ūkinių operacijų, pagal kurias į bendrijos banko sąskaitas gautos su bendrijos veikla susijusios 2355 Eur įplaukos ir nurašytos išlaidos, t. y.:

- nefiksuotos iš fizinių asmenų už paslaugas, automobilių dalis, padangas gautos 1700 Eur įplaukos;

- nefiksuotos iš juridinių asmenų (MB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautos 655 Eur įplaukos,

1.2. pažeidė Finansinės apskaitos įstatymo (2021 m. lapkričio 23 d. redakcija Nr. XIV-680) 3 straipsnio 2 dalies (visos ūkinės operacijos turi būti užregistruotos apskaitos registruose) reikalavimus, nes apskaitoje nefiksuotas 22 transporto priemonių įsigijimo už 88 900 Eur (2022 m. – už 81 500 Eur; 2023 m. – už 74 00 Eur) ir 25 transporto priemonių pardavimo už 108 620 Eur (2022 m. – už 98 620 Eur; 2023 m. – už 10 000 Eur) bei 3 straipsnio 3 dalies (grynasis pinigais atliekamos ūkinės operacijos turi būti užregistruojamos ne vėliau, kaip paskutinę einamojo mėnesio dieną) reikalavimus, nes į grynųjų pinigų apskaitos registrą (avanso apyskaitas) neįtraukė 85 320 Eur grynųjų pinigų įplaukų ir 81 900 Eur išmokų,

1.3. pažeidė Finansinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio 1 dalį – apskaitos dokumentai, apskaitos registrai saugomi subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis dokumentų ir archyvų įstatymu, Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį – valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės; 4) užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija, Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklę, kurioje nurodyta, kad ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinantys apskaitos dokumentai (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimai, avanso apyskaitos, kasos pajamų ir išlaidų orderiai ir kita) (Rodyklės 10.15 punktas) ir apskaitos registrai (Rodyklės 10.19 punktas) privalo būti saugomi 10 metų:

1.4. nesaugojo ir tyrimui nepateikė 47 automobilių įsigijimo ir pardavimo dokumentų (transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarčių ar sąskaitų faktūrų) bei jų apmokėjimą grynais pinigais patvirtinančių kasos dokumentų (pinigų priėmimo ir išmokėjimo kvitų ar kasos pajamų ir išlaidų orderių), pažeidė Finansinės apskaitos įstatymo (2021 m. lapkričio 23 d. redakcija Nr. XIV-680) 3 straipsnio 1 dalies (ūkinės operacijos pagrindžiamos apskaitos dokumentais) reikalavimais, nes 2022 m. apskaitoje fiksavo ūkines operacijas už 800 Eur, kurios nepagrįstos apskaitos dokumentais – transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartimis ir pinigų priėmimo bei pinigų išmokėjimo kvitais, t. y.: 1) pirkimo dokumentų registre 2022 m. rugsėjo 1 d. fiksuotas prekių įsigijimas iš P. M. už 300 Eur, tačiau apskaitoje fiksuota ūkinė operacija nepagrįsta apskaitos dokumentu 2) pardavimo dokumentų registre 2022 m. spalio 19 d. fiksuotas prekių pardavimas D. K. už 500 Eur, tačiau apskaitoje fiksuota ūkinė operacija nepagrįsta apskaitos dokumentu,

1.5. pažeidė Finansinės apskaitos įstatymo (2021 m. lapkričio 23 d. redakcija Nr. XIV-680) 3 straipsnio 2 dalies (visos ūkinės operacijos turi būti užregistruotos apskaitos registruose) ir 7 straipsnio 1 dalies (apskaitos dokumentams taikoma viena iš privalomų informacijų – ūkinės operacijos turinys) reikalavimus, nes pagal transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartis į apskaitą 2022 m. įtraukė pirkimo ūkines operacijos už 3200 Eur, nesusijusias su bendrija arba įvykusias ne dokumentuose nurodytomis sąlygomis, t. y.: 1) pagal 2022 m. spalio 3 d. transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarties duomenis, MB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį „Renault“ (Vin: (duomenys neskelbtini)) už 500 Eur pardavė G. A., tačiau automobilio įsigijimą apskaitoje užfiksavo MB „(duomenys neskelbtini)“; 2) pagal 2022 m. lapkričio 20 d. transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarties duomenis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilį „Škoda Octavia“ (Vin: (duomenys neskelbtini)) už 2700 Eur pardavė O. J., tačiau automobilio įsigijimą apskaitoje užfiksavo MB „(duomenys neskelbtini)“; dėl to iš dalies negalima nustatyti MB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. vasario 21 d. metų veiklos rezultatų, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo D. A. gynėjas advokatas A. Lukoševičius prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti nuteistajam kitą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 61 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, taip pat ydingai atsisakė vadovautis kasacinio teismo praktika ir išaiškinimais dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo skiriant bausmę.

1.7. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tačiau iš esmės neįvertino, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas, kuris kvalifikuotas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, yra priskiriamas nesunkių nusikalstamų veikų kategorijai. Konkrečios aplinkybės dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos tikslo turi reikšmės parenkant bausmę, tačiau šiuo atveju jos gali ir turi būti įvertintos paskiriant bausmę pagal BK 223 straipsnio 1 dalies sankcijos ribas. Nuteistasis nesiekė turtinės naudos, o savo netinkamus veiksmus su aplaidžiu įmonės finansinės apskaitos tvarkymu ir (ar) organizavimu pripažino ir dėl to savo atsakomybės išvengti nesiekė. Jis savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, tai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis turi nepilnametį sūnų, ketina nedelsiant pradėti dirbti, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, o paskirta bausmė yra žymiai didesnė nei sankcijoje nustatytas arešto bausmės vidurkis. Arešto bausmės skyrimas darbingo amžiaus, turinčiam nuo jo priklausomų asmenų, dirbančiam, iš esmės teigiamai charakterizuojamam ir savo kaltę visiškai pripažinusiam nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir nepasiektų bausmei keliamų tikslų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė D. B. prašo nuteistojo D. A. gynėjo advokato A. Lukoševičiaus apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 25 d. nuosprendį nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1.8. Pirmosios instancijos teismas D. A. motyvuotai paskyrė 50 parų arešto bausmę. Sutiktina, kad areštas reiškia asmens laisvės suvaržymą, tačiau jis laikomas savarankiška ir švelnesne bausme nei laisvės atėmimas, todėl formaliai tai nėra ta pati bausmės rūšis. Apelianto prašymas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį stokoja teisinės logikos, kadangi BK 223 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos švelnesnės bausmės ir be BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Apeliaciniame skunde nenurodyta naujų ir svarbių aplinkybių, kurioms esant būtų galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

1.9. Pirmosios instancijos teismas išdėstė aiškius ir bylos duomenimis pagrįstus motyvus, iš kurių seka, kad jis atsižvelgė į aptartų bausmės skyrimui reikšmingų duomenų visumą bei pagrįstai pripažino, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, paskyrus šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, jo terminą nustatant 50 parų. Anksčiau paskirtos švelnesnės bausmės už padarytas nusikalstamas veikas teigiamos įtakos jo elgesiui nepadarė, kadangi jis yra linkęs pakartotinai nusikalsti ir daryti kitus teisės pažeidimus bei nemokėti jam paskirtų baudų. Be to, pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, teisingai nusprendė D. A. paskirtos 50 parų arešto bausmės vykdymą atidėti 6 mėnesių laikotarpiui be intensyvios priežiūros ir nustatyti jam pareigas, numatytas BK 75 straipsnio 6 dalies 5 ir 7 punktuose. Tai užtikrins ne tik bausmės nubaudimo funkcijos įgyvendinimą, bet ir garantuos resocializacijos tikslų pasiekimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, susijusį su D. A. paskirta bausme, kuri neprieštarauja teisingumo principui ir yra proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniuose skunduose, t. y. atsižvelgiant į skunduose išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo D. A. gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, veikos kvalifikavimo ir jo ginamojo kaltės, tačiau nesutinka su šiam paskirta bausme. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

D. A. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už vieną baigtą neatsargų (esant nusikalstamam pasitikėjimui) nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje (2021 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XIV-692 redakcija). Už šią nusikalstamą veiką sankcijoje numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad yra nustatyta viena D. A. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir D. A. asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y. jis anksčiau teistas keturis kartus, paskutinį kartą – Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. balandžio 1 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį, paskiriant jam galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymas atidėtas 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, ir 36 MGL dydžio baudą. Nuteistasis jam paskirtos baudos iki šiol nėra sumokėjęs, o tai reiškia, kad naują nusikalstamą veiką nuteistasis padarė esant neišnykusiam teistumui. D. A. baustas administracine tvarka, be kita ko, už netinkamą jam, kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui, tenkančių pareigų vykdymą, duomenų apie paskirtų baudų apmokėjimą nėra. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad bausmės paskirtis ir tikslai bus pasiekti D. A. už nusikaltimo, numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrus vieną griežčiausių sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, jo dydį nustatant artimą arešto, skiriamo už nusikaltimą, termino vidurkiui (BK 49 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už nusikalstamą veiką paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį. Pažymėtina ir tai, kad teismas arešto bausmės dydį parinko mažesnį (50 parų), nei baudžiamajame įstatyme numatytas arešto, skiriamo už nusikaltimą, vidurkis (52,5 paros). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, paskirta bausmė nėra žymiai didesnė nei sankcijoje nustatytas arešto bausmės vidurkis. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad D. A. padarė neatsargų nusikaltimą, kuriuo žala nebuvo padaryta, jam nėra pradėta naujų ikiteisminių tyrimų, nebuvo priimti nauji apkaltinamieji nuosprendžiai, jis yra vedęs, augina vaiką, dirba, nusprendė, kad, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 4, 5 dalies nuostatomis, tikslinga atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros ir nustatė nuteistajam pareigas: 1) tęsti darbą, o jį praradus įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje; 2) bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymuisi ar gydymu. Taigi, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmę, neįvertintino svarbių su nuteistojo asmenybe susijusių aplinkybių.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas prašo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, skirti nuteistajam dar švelnesnę bausmę, kuri nebūtų susijusi su laisvės atėmimu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, visų pirma, BK 223 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos iš šiaip numatytos švelnesnės bausmės, todėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra neaktualus. Kaip teisingai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, šis apelianto prašymas stokoja teisinės logikos. Antra, tik tam tikrais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė, negu numatyta įstatymo, bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Pagal šiuo metu galiojančią BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių redakciją, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; arba 2) sulaikytas užklupus darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo prisipažino ją padaręs, nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą, ir yra viena iš alternatyvių BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Visgi šioje byloje nėra pagrindo D. A. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, kadangi nėra visų įstatyme numatytų formalių sąlygų. Tuo tarpu teismų praktikoje suformuota, kad BK 54 straipsnio 3 dalis paprastai taikoma esant visumai aplinkybių, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-98-1073/2019, 2K-40-648/2020 ir kt.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad D. A. anksčiau teistas keturis kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (sukčiavimą), valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (papirkimą), nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis (neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti) bei viešajai tvarkai (viešosios tvarkos pažeidimą). Už padarytas nusikalstamas veikas D. A. buvo skirtos tiek švelnesnės (viešieji darbai, baudos), tiek griežtesnės (laisvės atėmimo) bausmės, taip pat du kartus taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Kaip matyti, šios priemonės nebuvo veiksmingos ir neturėjo teigiamos įtakos nuteistojo nusikalstamam elgesiui, nes jis ir toliau yra linkęs nesilaikyti visuotinai priimtinų elgesio taisyklių ir daryti naujas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat teisingai pažymėjo, kad jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis pradėjo daryti dar bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, o pabaigė, kai jau buvo atlikęs anksčiau paskirtą bausmę. Be to, iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad nuteistasis daug kartų baustas administracine tvarka už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (važiavimą degant draudžiamam raudonam šviesoforo signalui, vairavimą su pritvirtintais laikinais valstybinio numerio ženklais, skirtais motorinėms transporto priemonėms, priekaboms ženklinti ne ilgiau kaip vieną parą ir be transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo). Šios aplinkybės itin neigiamai apibūdina nuteistąjį ir atskleidžia jo nenorą visuomenėje nusistovėjusių normų. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis, padaręs nusikalstamą veiką, nesiekė gauti turtinės naudos, savo kaltę pripažino ir atsakomybės už savo atliktus veiksmus nebandė išvengti, turi mažametį sūnų, ketina dirbti, tačiau, teisėjų kolegija pažymi, jog šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas jau įvertino bei atsižvelgdamas į jas atidėjo nuteistajam paskirtos arešto bausmės vykdymą. Kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, byloje nenustatyta. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir kaltininko asmenybei, ši bausmė nėra aiškiai per griežta ar švelni, todėl nekeistina.

Esant aptartoms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo D. A. gynėjo advokato Algio Lukoševičiaus apeliacinį skundą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.