Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-179-478/2016

Teisėja Jurga Vasiliauskienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21262-2015-4

NUTARTIS

2016 m. vasario 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Arūno Paštuolio, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Rasai Kamantauskienei, nuteistojo A. B. gynėjai advokatei Ingridai Maldeikienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo,

A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2015-03-12 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi ir A. B. galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dvejiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015-04-14 07.33 val. iki 2015-04-15 10.40 val. (viena para). A. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas iki įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo pradžios. Suėmimo terminas, vadovaujantis BK 66 straipsniu, įskaitytinas į laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką.

Civilinio ieškovo D. B. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir civilinio ieškovo D. B. naudai iš A. B. priteista 270 Eur (du šimtai septyniasdešimt eurų).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2015-04-13 apie 18.30 val. iki 2015-04-14 7.20 val. iš automobilio „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio D. B., stovėjusio (duomenys neskelbtini), išdaužęs automobilio galinį stiklą, slaptai pagrobė svetimą, D. B. priklausantį turtą, o būtent: siaurapjūklį „Makita“ 60 eurų vertės, kampinį šlifuoklį „Ferm“ 30 eurų vertės, kampinį šlifuoklį „Makita“ 120 eurų vertės, lagaminą „Hitachi“, kuriame buvo elektrinio suktuko pakrovėjas ir akumuliatorius 60 eurų bendros vertės, tuo padarė D. B. turtinę 270 eurų žalą, ir tęsdamas nusikalstamą veiką pasikėsino pagrobti svetimą, D. B. priklausantį turtą, o būtent: kampinį šlifuoklį „Bosh“ 100 eurų vertės, suktuką „Hitachi“ 40 eurų vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas A. L..

A. B., apeliaciniame skunde keldamas bausmės individualizavimo klausimą, neginčija kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadaryta, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nuosprendžio plačiau neanalizuodamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas A. B. pritaikytas tinkamai ir bausmė paskirta teisingai.

Įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse – bausmės teisingumo principas. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. B. bausmę, BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties bei BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokia situacija nėra susidariusi. A. B. padarė apysunkį nusikaltimą, veikė tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų, sukeltos pasekmės, užvaldytas turtas, padaryta turtinė žala, kuri neatlyginta. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad A. B. teistas, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę pagal Kauno apylinkės teismo 2015-03-12 nuosprendį, nors ir yra jauno amžiaus, tačiau yra teisiamas jau devintą kartą, visos jo padarytos nusikalstamos veikos praeityje yra turtinio pobūdžio bei susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, šią nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, jo veika sudaro nusikaltimų recidyvą (BK 27 str. 1 d.), kas rodo, jog A. B. yra linkęs pažeidinėti įstatymus, nesistengia gyventi pagal visuomenėje priimtas moralės ir dorovės normas, bei leidžia A. B. laikyti linkusia nusikalsti asmenybe.

Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, jog A. B. yra baustas administracine tvarka, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Aleksoto sektoriuje neregistruotas, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre registruotas, jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant kelis narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, jam nustatytas priklausomybės sindromas. A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus A. B. griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą (BK 50 str.), kurios trukmę paskyrė mažesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Be to, atsižvelgiant į tai, kad A. B. pripažino savo kaltę ir byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtoji bausmė buvo sumažinta 1/3 ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 metams, kuri subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2015-03-12 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė A. B. paskirta – laisvės atėmimas 1 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik terminuotas laisvės atėmimas užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus - ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. B. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji proporcinga nuteistojo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, todėl yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus, dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę nėra jokio objektyvaus ir teisėto pagrindo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat sprendžia, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog A. B. bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir taikant jam BK 75 straipsnio nuostatas.

Nors nuteistasis skunde nurodo, jog jam atliekant bausmę, jo serganti, neįgali mama liktų be priežiūros, tačiau kolegija pažymi, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir vis dėlto pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, tame tarpe ir tikimybę būti nubaustam laisvės atėmimu, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Apeliantas skunde nurodo, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė teisingus parodymus, supranta kuo yra kaltinamas, suvokia, kad padarė nusikalstamą veiką ir dėl to labai gailisi, tačiau, kaip jau minėta aukščiau, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino skirdamas apeliantui mažesnę nei straipsnio sankcijos vidurkis bausmę, kurią sutrumpino vienu trečdaliu, todėl aukštesnės instancijos teismas dar kartą tų pačių aplinkybių nevertina ir apie tai plačiau nepasisako.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos įrodymų visetu, abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo, nuteistajam A. B. paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose numatytų nuostatų, todėl keisti nuosprendžio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos nuteistajam A. B., išlaidas iki 2016 m. vasario 8 d. sudaro 37,64 Eur (t. 2, b. l. 23). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.