- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-18
- Bylos Nr.
- A-502-2435-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02426-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui
- Advokatai
- Jonas Butkus
- Kategorijos
- 6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui ir Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Dejusta“ dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja M. M. skundu (b. l. 1-4), kurį patikslino (b. l. 16-18), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VDI Vilniaus skyrius) 2008 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. SD-9862 ir Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (25) SD-14201.
Nurodė, kad 2003 m. spalio 31 d. tarp jos vyro S. M. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Dejusta“ buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 69. 2008 m. balandžio 8 d. sutuoktinis išvyko į komandiruotę bendrovei priklausančiu automobiliu su puspriekabe. 2008 m. balandžio 20 d. buvo rastas negyvas UAB „Dejusta“ automobilio kabinoje Rusijos Federacijoje. Pažymėjo, kad jos vyras buvo draustas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir mokėjo šio įstatymo nustatyto dydžio įmokas, buvo komandiruotėje, vairavo transporto priemonę ir mirė darbo metu bendrovės automobilyje. Manė, kad VDI Vilniaus skyrius nesilaiko teisės aktų reikalavimų, o jo 2008 m. gegužės 26 d. išvada pažeidžia pareiškėjos teises ir interesus. Nurodė, kad VDI atliko formalų patikrinimą dėl įvykio bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pažymėjo, kad UAB „Dejusta“ rimtai ir atsakingai nežiūrėjo, kad S. M. buvo pervargęs, neišsimiegojęs ir patyrė didelę įtampą. Šios komandiruotės pasekmės buvo lemtingos – sutuoktiniui išsivystė širdies liga, dėl ko jį ištiko mirtis darbo vietoje. Manė, kad tai susiję su užduoties vykdymu ir yra nelaimingas atsitikimas darbe.
Atsiliepimas
Atsakovas VDI Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 132-133) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Rusijos Federacijos sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinės sveikatos apsaugos įmonės „Pskovo apskrities medicininės ekspertizės biuras“ nustatė, kad S. M. mirties priežastis – ūminis koronarinis nepakankamumas – asmens liga, nesusijusi su darbu, o ne priežastys, susijusios su nelaimingu atsitikimu darbe. Nurodė, kad VDI Vilniaus skyriaus išvadų teisėtumą patvirtina ir Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra nutarime dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, pažymėdama, kad nebuvo pažeisti jokie darbų saugos ir sveikatos darbe reikalavimai. Teigė, kad S. M. privalomi sveikatos tikrinimai buvo atliekamai laikantis nustatyto periodiškumo. Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centro išduotoje vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininėje pažymoje, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d., dėl sveikatos būklės apribojimų dirbti vairuotoju ar draudimų taip pat nenurodyta, o galutinė išvada – vairuoti gali.
Atsakovas VDI atsiliepimu į skundą (b. l. 137-139) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad įvykis darbe, kai darbuotojas mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, nepriskiriamas prie nelaimingų atsitikimų darbe. Nurodė, kad darbuotojo liga ad hoc nėra ir negali būti susijusi priežastiniu ryšiu su darbuotojo vykdytomis darbinėmis funkcijomis, kadangi nelaimė dėl ligos darbuotoją galėjo ištikti bet kokiu momentu. Pažymėjo, kad VDI tyrimo metu negavo duomenų apie tai, kad nukentėjusysis būtų traumuotas ir dėl to mirė. Teigė, kad remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 12 punktu, Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi bei Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 2 straipsnio 20 dalies nuostatomis, VDI Vilniaus skyrius 2008 m. gegužės 22 d. surašė informacinę kortą (laisvos formos aktą) ir įvykio tyrimą nutraukė. Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas, tuo metu pavadavęs vyriausiąjį valstybinį darbo inspektorių, nusprendė, kad VDI Vilniaus skyriaus veiksmai buvo teisingi, pagrįsti ir teisėti bei, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsniu, 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (25) SD-14201 administracinę procedūrą baigė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Dejusta“ atsiliepimu į skundą (b. l. 141-144) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad UAB „Dejusta“ dirbęs S. M. buvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, taip pat darbdavio iniciatyva ir sąskaita darbuotojas buvo apdraustas papildomais draudimais, tačiau vien sveikatos draudimo ar papildomų draudimo sutarčių sudarymo fakto nepakanka tam, kad įvykis būtų laikomas nelaimingu atsitikimu darbe. Pažymėjo, kad VDI atlikto nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo eigoje buvo nustatyta, kad S. M. mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu. Manė, jog pareiškėjos teiginiai, kad S. M. mirtis įvyko dėl darbe išsivysčiusios ligos, yra abstraktaus pobūdžio bei nepatvirtinti jokiais leistinais įrodymais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu (b. l. 174-178) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 7 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, DSSĮ 2 straipsnio 20 dalimi, Nuostatų 12 punktu, Rusijos Federacijos sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinės sveikatos apsaugos įmonės „Pskovo apskrities medicininės ekspertizės biuro“ Nevelsko tarprajoninio teismo medicinos skyriaus teismo medicinos eksperto Č. S. J. išvadomis, bei konstatavo, kad vien tas faktas, jog S. M. mirė komandiruotės metu įmonei priklausančiame automobilyje, neapsprendžia to, kad jis mirė dėl ligos, susijusios su darbu. Nurodė, kad S. M. sveikata, laikantis nustatyto periodiškumo, buvo patikrinta 2007 m. sausio 25 d., sveikatos būklės sutrikimų dėl darbo pobūdžio nustatyta nebuvo, konstatuota, kad S. M. gali dirbti. Pažymėjo, kad vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininėje pažymoje, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d., buvo nurodyta, kad S. M. gali vairuoti transporto priemones, bei jokių apribojimų dėl vairavimo nustatyta nebuvo. Konstatavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog UAB „Dejusta“ buvo sudariusi S. M. blogas darbo sąlygas, kad iš S. M. buvo nusiskundimų dėl darbinės veiklos sunkumų, netinkamo poilsio režimo ar pan. Teismas rėmėsi 2003 m. spalio 31 d. darbo sutarties Nr. 69 nuostatomis, kur S. M. buvo nustatyta normali, įprasta darbo savaitės trukmė – 40 valandų, nustatė, jog nukentėjusysis buvo instruktuotas saugiai dirbti, todėl pareiškėjos versiją, jog nelaimingą atsitikimą darbe lėmė S. M. pervargimas, neišsimiegojimas, didelė įtampa, nenormalus darbo krūvis, vertino kritiškai. Kitų kenksmingų ar pavojingų veiksnių, galėjusių lemti nelaimingą atsitikimą, teismas nenustatė. Teismas nurodė, jog byloje nėra neginčijamų duomenų, kad buvo kitos, nei nustatė atsakovai, S. M. mirties priežastys, todėl konstatavo, kad tiek VDI Vilniaus skyrius, tiek VDI pagrįstai sprendė, jog S. M. mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, bei pagrįstai nesurašė N-1 formos akto.
III.
Pareiškėja M. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 183-184), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. VDI Vilniaus skyriaus medžiagoje nepakanka įrodymų, būtinų siekiant priimti objektyvų sprendimą.
2. TKL-10 kodas I 24-8 (įrašas mirties liudijime) reiškia kitas ūminės išeminės (koronarinės) širdies ligos formas bei neleidžia atsakyti į klausimą, ar liga susijusi su darbu ar ne, nes nėra nustatyta tiksli ligos diagnozė ir ligą sukėlusi priežastis. VDI nesiaiškino, kodėl S. M. buvo tikrinta sveikata 2007 m. sausio 25 d. ir kodėl buvo nustatyti kenksmingi veiksniai.
3. Atliktas tyrimas neatitinka Nuostatų 46 punkto reikalavimų. Šios normos tinkamai netaikė nei darbo inspekcija, nei pirmosios instancijos teismas, todėl liko nenustatyti S. M. mirtį sukėlę veiksniai, o tuo pačiu ir nelaimingo atsitikimo priežastis.
4. Teismas, perkeldamas įrodinėjimo naštą pareiškėjai, pažeidė esmines administracinės teisenos nuostatas. Byloje pareiga objektyviai ir neginčijamai įrodyti, kad S. M. mirtis įvyko dėl ligos, nesusijusios su darbu, tenka darbo inspekcijai. Po atlikto tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme liko pagrįsta abejonė, kad dėl darbo ir poilsio režimo pažeidimų S. M. galėjo ištikti staigi mirtis. Taip pat liko pagrįsta abejonė, kad S. M. galėjo būti išsivysčiusi profesinė liga, sukėlusi ūminį koronarinį nepakankamumą. Nepaneigti pareiškėjos paaiškinimai, kad UAB „Dejusta“ priklausiusio automobilio kabinoje buvo pėdsakų, rodančių į išorės veiksnių, galėjusių sukelti mirtį.
Atsiliepimas
Atsakovas VDI atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 189-192) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme. Papildomai pateikiami tokie nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. VDI Vilniaus skyriaus pareigūnai dalyvauti vietoje tiriant įvykį negalėjo, nes S. M. mirė ne Lietuvoje, o būdamas komandiruotėje Rusijos Federacijoje, todėl rėmėsi ta informacija, kurią gavo iš atitinkamų tos šalies tarnybų ir taip pat įmonės, kurioje mirusysis dirbo. VDI neturi duomenų ir jokiuose iš Rusijos Federacijos gautuose dokumentuose nenurodyta, kad nukentėjusysis mirė dėl to, kad buvo traumuotas, ar prieš jį buvo panaudotas smurtas.
2. Nustatyta, kad S. M. 2007 m. sausio 25 d. buvo atliktas periodinis-profilaktinis sveikatos patikrinimas, todėl pareiškėjos įtarimas, kad sveikata buvo tikrinta dėl jos sutrikimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
3. Kadangi periodinių sveikatos tikrinimų metu S. M. nebuvo įtarta profesinė liga, jis pats dėl neeilinio sveikatos patikrinimo nesikreipė, teigti, kad S. M. sirgo profesine liga ir dėl to mirė, nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Tikrinamoje byloje ginčas kilo dėl VDI Vilniaus skyriaus 2008 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. SD-9862, kuriuo atsisakyta pripažinti S. M. mirtį nelaimingu atsitikimu darbe, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Dejusta“ vairuotojas S. M. mirė 2008 m. balandžio 20 d. komandiruotės Rusijos Federacijoje metu. Atsižvelgdamas į mirties priežastį – ūminis koronarinis nepakankamumas – ir aplinkybes, kuriomis aptiktas S. M. kūnas (vairuotojas rastas savo automobilio, stovinčio stovėjimo aikštelėje, kabinoje), VDI Vilniaus skyrius padarė išvadą, kad S. M. mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu (Nuostatų 12 p.).
Skunde ir apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad jos sutuoktinio S. M. sveikatai tiesioginės įtakos turėjo įtampa ir pervargimas, sukelti darbo pobūdžio bei krūvio. Šiems įtarimams patvirtinti ji mano esant reikalinga iš darbdavio išreikalauti medžiagą, susijusią su S. M. darbo režimu už visą jo veiklos UAB „Dejusta“ laikotarpį, t. y. nuo 2003 m. gruodžio 31 d. iki 2008 m. balandžio 19 d. Taigi M. M. siekia, kad minėtas įvykis būtų kvalifikuotas kaip profesinė liga (Įstatymo 6 str. 2 d.).
Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 14 dalimi, profesinė liga – ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga. Šiuo atveju rašytinių įrodymų, liudijančių, kad sveikatos priežiūros specialistai, į kuriuos nuo 2004 m. kreipėsi S. M., jam įtarė profesinę ligą, į bylą nepateikta. Taip pat nėra jokių faktinių duomenų, rodančių, kad privalomų sveikatos patikrinimų metu S. M. buvo diagnozuotas susirgimas, kuriam esant draudžiama vairuoti transporto priemones, apie UAB „Dejusta“ daromus darbo įstatymų pažeidimus jis VDI irgi nepranešė.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo tikslas yra nustatyti jo ryšį su darbu (Nuostatų 7 p.). Akivaizdu, jog pareiškėja be kita ko paminėdama būtinybę tikslinti ligos diagnozę ir ligą sukėlusias priežastis, iš esmės nesutinka su Rusijos Federacijos Pskovo apskrities medicininės ekspertizės biuro Nevelsko tarprajoninio teismo medicinos skyriaus teismo medicinos eksperto atlikta mirusiojo ekspertize, kurios pagrindu išduotas S. M. mirties liudijimas, tačiau abejodama sutuoktinio mirties priežastimi, savalaikių teisinių veiksmų nesiėmė. Matyti, jog Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2008 m. birželio 12 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvo skundžiamas, informacijos į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas pareiškėjos atstovas kreipėsi tik 2011 m. kovo mėnesį. Tai rodo, kad praėjus dvejiems metams nuo įvykio (2010 m. birželio 21 d.) M. M. apsisprendė ginčyti VDI Vilniaus skyriaus 2008 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. SD-9862 neturėdama jokių naujų duomenų apie S. M. mirčiai reikšmingas aplinkybes. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vidiniu įsitikinimu, nei pirmosios instancijos teismui, nei VDI, kurios teritorinis skyrius savo kompetencijos ribose ištyręs ir įvertinęs mirtino nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes ir priežastis pripažino, kad nėra ryšio tarp S. M. darbo sąlygų ir jį ištikusios ūmios širdies ligos, nebuvo objektyvaus pagrindo nurodyti atlikti pakartotinį tyrimą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, teisingai vertino faktines ginčo aplinkybes, todėl 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas nenaikinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.