- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-24
- Bylos Nr.
- A-442-1427-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00738-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja D. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3) ir patikslintu skundu (b. l. 91–93), kuriais prašė panaikinti 2010 vasario 12 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) sprendimą Nr. S-54(7-425/09), 2009 m. lapkričio 13 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sprendimą Nr. 68-339 bei 2009 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) sprendimą Nr. (21.26)-256-415 ir pakeisti juos kitu, objektyviai teisingu, atitinkančiu galiojančius įstatymus ir pagrindinius teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sprendimu.
Pareiškėja skunde paaiškino, kad Mokestinių ginčų komisija neišsamiai išanalizavo jos 2009 m. gruodžio 4 d. skundą, neatsižvelgė į skunde pateiktus argumentus. Pareiškėjos manymu, buvo netinkamai įvertinta pozicija dėl turto vertinimo, kurį atliko UAB „Lituka“ Ko turto vertintojai, neatsižvelgta į tai, kad turto vertinimas buvo užsakytas pirkėjo P. Š. ir skirtas AB „Sampo bankui“. Paaiškino, kaina buvo nustatyta derybų būdu ir tenkino abi šalis. Teigė, kad Vilniaus AVMI rėmėsi turto vertinimo ataskaita, kuri skirta kitam subjektui ir kitam tikslui. Laikė, kad Vilniaus AVMI turėjo užsakyti naują turto vertinimą. Nurodė, kad neturėjo galimybės tokio vertinimo pateikti, kadangi buvo praradusi nuosavybės teisę į objektą. Paaiškino, kad UAB „Lituka“ ir Ko turto vertintojai neatsižvelgė į vertintų objektų specifiką, į tai, kad tai yra nebaigtas pastatas saugomoje teritorijoje, yra galimybė tęsti pradėtus statybos darbus be papildomų kliūčių. Pareiškėjos nuomone, nėra įrodyta, kad ji siekė mokestinės naudos. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) leidžia asmenims laisva valia susitarti dėl turto kainos. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas ginčija tik atskirų objektų pardavimo kainą, bet ne viso sandorio kainą. Teigė, kad atliktos ūkinės operacijos turinys atitinka realų dokumentuose užfiksuotą šios operacijos turinį, todėl nėra pagrindo remtis turinio viršenybės prieš formą principu.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 100–101) paaiškino, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja kartu su sutuoktiniu J. T. pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį pardavė P. Š. 0,4776 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą už 25 000 Lt ir pastatą –kiaulidę už 455 000 Lt, viso sandorio vertė 480 000 Lt, esančius Trakų rajono savivaldybėje, Lentvario kaime. Žemės sklypas įsigytas pagal 2006 m. rugsėjo 5 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-4600 už 8 852 Lt iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos, o pastatas –kiaulidė įsigytas 1992 m. liepos 24 d. Prieš sudarant sandorį, pirkėjas P. Š. atliko turto vertinimą. UAB „Lituka“ ir Ko turto vertinimo ataskaitoje Nr. VJM-70779 žemės sklypas buvo įvertintas 500 000 Lt, o pastatas – kiaulidė įvertintas 5 000 Lt. Atsakovas pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 15 straipsniu, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, pajamomis pripažįstama suma, atitinkanti tokio sandorio ar ūkinės operacijos tikrąją kainą. Pareiškėjai mokesčio bazė buvo perskaičiuota pritaikius Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnį, atsižvelgiant į turto vertintojo nustatytą parduotų objektų verčių santykį. Atsakovo nuomone, abejoti turto vertinimo ataskaitos teisėtumu nėra pagrindo. Laikė, kad turto vertinimo tikslas negali turėti reikšmės, nes kreditavimo tikslams turtas taip pat vertinamas rinkos verte. Pastatas – kiaulidė (pamatai) galėjo turėti įtakos tik didesnei, bet ne mažesnei žemės sklypo kainai. Nepriklausomo turto vertintojo nurodyta rinkos vertė negali kisti priklausomai nuo to, kam vertinimo ataskaita skirta. Nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu bendra nekilnojamojo turto kaina, nurodyta 2007 m. rugpjūčio 22 d. sutartyje, mokesčių tikslais pripažinta pagrįsta, bet žemės sklypo kaina ir pastato – kiaulidės kaina pripažintos kaip neatitinkančios rinkos kainų. Paaiškino, kad minėtoje sutartyje dėl skirtingo objektų įsigijimo laikotarpio, siekiant mokestinės naudos, buvo sąmoningai nurodyta pardavimo kaina, neatitinkanti rinkos kainos, t. y. pastato – kiaulidės kaina (455 000 Lt) buvo nurodyta žymiai aukštesnė nei rinkos vertė, nes šis objektas įsigytas anksčiau nei prieš trejus metus ir jo pardavimo pajamos pagal GPMĮ 17 straipsnio 21 punktą priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, o žemės sklypo kaina (25 000 Lt) buvo nurodyta žymiai mažesnė, nes jis parduotas nuo įsigijimo nepraėjus trejiems metams. Taigi sutartyje turto pardavimo kaina, nuo kurios nereikia mokėti mokesčių, nepagrįstai padidinta, o turto pardavimo kaina, nuo kurios mokėtini mokesčiai, nepagrįstai sumažinta.
Tretysis suinteresuotas asmuo su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais (b. l. 103).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, jog ginčo žemės sklypą, kurį įsigijo 2006 m. rugsėjo 5 d., pareiškėja pardavė 2007 m. rugpjūčio 22 d. už 25 000 Lt, o pastatą – kiaulidę (10 proc. baigtumas), kurį įsigijo 1992 m. liepos 24 d., pardavė 2007 m. rugpjūčio 22 d. už 455 000 Lt, bendra sandorio vertė – 480 000 Lt. Pagal UAB „Lituka“ ir Ko atliktą minėto žemės sklypo ir pastato – kiaulidės vertinimo ataskaitą Nr. VJM-70779 minėtas žemės sklypas įvertintas 500 000 Lt, o pastatas – kiaulidė – 5 000 Lt, kas sudaro 1 proc. žemės sklypo vertės. Teismas padarė išvadą, kad objektų įvertinimo skirtumo buvimas teikia pareiškėjai mokestinę naudą. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypas buvo įsigytas mažiau nei prieš trejus metus, todėl už žemės sklypą gautos pajamos negalėjo būti priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms pagal GPMĮ 17 straipsnio 21 punktą, kai tuo tarpu pastatas – kiaulidė buvo įsigytas anksčiau nei prieš trejus metus ir už jį gautos pajamos galėjo būti priskiriamos prie neapmokestinamų pajamų. Tai, kad pareiškėjos deklaruotos turto pardavimo kainos skiriasi nuo tikrųjų rinkos kainų pagrindžia UAB „Lituka“ ir Ko atlikta žemės sklypo ir pastato – kiaulidės vertinimo ataskaita Nr. VJM-70779. Taigi nors galutinė sandorio vertė abiem atvejais nurodyta panaši, akivaizdžiai skiriasi atskirų sandorio objektų įvertinimas, t. y. žemės sklypo, kuris parduotas praėjus mažiau nei trejiems metams po jo įsigijimo ir dėl to šio žemės sklypo pardavimo pajamos priskiriamos apmokestinamoms ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms, vertė sumažinta, o pastato – kiaulidės, kuris parduotas praėjus daugiau nei trejiems metams nuo jo įsigijimo ir dėl to pardavimo pajamos priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, vertė padidinta. Teismas laikė nepagrįstu pareiškėjos argumentą, jog mokesčių administratorius negalėjo remtis turto vertinimo ataskaita, nes ji buvo parengta kito subjekto užsakymu ir kitais tikslais. Teismas pažymėjo, jog teisės aktai neapibrėžia sąrašo dokumentų, kurie gali būti naudojami mokesčių administratoriaus, atkuriant tikrąsias sandorio aplinkybes. Todėl bet koks tinkamai parengtas dokumentas gali būti panaudojamas tikrosios rinkos kainos nustatymui. Teismas konstatavo, kad jokių turto vertinimo ataskaitos trūkumų nebuvo nustatyta. Nurodė, kad pareiškėja šios ataskaitos neginčijo, kitos ataskaitos, kurioje būtų nurodyti kitokie duomenys, nepateikė. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas) 2 straipsnio 7 dalis nesieja turto vertinimo užsakovo su turto savininku. Tai reiškia, kad turto vertinimą gali užsakyti ne tik savininkas, bet ir kitas asmuo, kuriam toks vertinimas yra reikalingas. Tačiau pareiškėja šia galimybe nesinaudojo. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju taikytina MAĮ 67 straipsnio 2 dalis. Pareiškėja, norėdama nuginčyti turto vertės nustatymo ataskaitą, turėjo pateikti šios ataskaitos nepagrįstumo įrodymus arba šios ataskaitos duomenis paneigiančias lygiavertes turto vertės nustatymo ataskaitas, tačiau to nepadarė. Kaip matyti iš Danske banko 2009 m. gegužės 14 d. rašto Nr. vil0901905, Turto vertės nustatymo ataskaitos kopija Vilniaus AVMI buvo pateikta šio banko. Todėl nėra pagrindo samprotavimams, kad ataskaita buvo gauta kokiu nors neteisėtu būdu. Teismas pažymėjo, jog mokesčių teisėje sutarčių laisvės principas negali būti vertinamas kaip absoliutus principas, kadangi visuomenės interesais jis yra ribojamas mokesčių teisės nuostatų dėl apmokestinimo bazės, kaip turto rinkos kainos, nustatymo. Mokestiniai teisiniai santykiai yra sureglamentuoti MAĮ 69 straipsnio nuostatomis. Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo pareiškėjos apmokestinamosios pajamos apskaičiuotos taikant turinio viršenybės prieš formą principą, teisėtas ir jo naikinti nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą, 2010 m. vasario 12 d. Mokestinių ginčų komisijos sprendimą Nr. S-54(7-425/09), 2009 m. lapkričio 13 d. VMI sprendimą Nr. 68-339 bei 2009 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus AVMI sprendimą Nr. (21.26)-256-415.
Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar CK nuostata, pagal kurią asmenys gali laisva valia sudaryti sandorius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 46 straipsniams.
1. Nesupranta, kodėl pirmosios instancijos teismas rėmėsi UAB „Lituka“ ir Ko atlikto turto vertinimo ataskaita, bet neįpareigojo atsakovo pateikti naujos turto vertinimo atskaitos. Nurodo, kad UAB „Lituka“ ir Ko atlikto vertinimo paskirtis yra kitokia. Teigia, kad negali atlikti turto vertinimo ir pateikti naujos ataskaitos, nes turtas jai nuosavybės teise nebepriklauso. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ne tik turto savininkas gali užsakyti turto vertinimą.
2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, jog atlikta ūkinė operacija ekonomine prasme yra pagrįsta, kadangi kiekvieno parduoto objekto kaina atskirai nustatyta atsižvelgus į jų specifines savybes. Mano, kad teiginys, jog žemės sklypo ir pastato – kiaulidės kainos, kuriomis šie objektai buvo parduoti, neatitinka perkamo-parduodamo turto rinkos kainos, nėra reikšmingas šios mokestinės situacijos prasme.
3. Pažymi, kad nekilnojamojo turto perleidimo sandoris buvo užfiksuotas dokumentuose taip, kaip realiai įvyko, todėl ūkinės operacijos turinys atitinka dokumentuose užfiksuotą jos turinį ir nebuvo pagrindo taikyti turinio viršenybės prieš formą principą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas grindžia atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais. Atsakydamas į pareiškėjos argumentą, kad mokesčių administratorius neturėjo teisinio pagrindo koreguoti sandorio, t. y. keisti jo struktūros, ir kad šalys laisva valia nustato sandorio kainą, nurodė, jog mokesčių administratorius, neneigdamas sutarčių buvimo fakto bei sutarčių laisvės principo, pripažįsta, kad šalys savo civiliniuose santykiuose yra laisvos sudaryti sutartis, kurių sudaryti nedraudžia teisė, taip pat pripažįstama, kad šalys yra laisvos susitarti ir dėl esminių sandorio sąlygų. Tačiau tai, kad šalys laisvai sudaro vienokias ar kitokias sutartis, nereiškia, kad mokesčių teisė absoliučiai pripažįsta šių sandorių sąlygas. Tai reiškia, kad, apskaičiuojant vienos iš sandorio šalių mokėtinas mokesčių sumas, šios sąlygos nebūtinai turi būti tiesiogiai perkeltos į mokesčių teisės reguliavimo sferą. Nurodo, kad pareiškėja, sumažindama parduodamo žemės sklypo kainą, sukūrė sąlygas nemokėti GPM. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir Mokestinių ginčų komisija bei mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad vienintelis kainų iškraipymo sandoryje tikslas – gauti mokestinę naudą, pasinaudojant pastato – kiaulidės ir žemės sklypo skirtingais įsigijimo laikotarpiais. Atsakovas taip pat mano, kad pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą šioje administracinėje byloje nėra.
Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjos apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir prašo jo netenkinti. Nurodo, kad palaiko atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas byloje kilęs dėl mokesčio administratoriaus pareiškėjai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio, šio mokesčio delspinigių ir baudos, taikant turinio viršenybės prieš formą principą.
Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčių mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad, taikant šią teisės normą, reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y., taikant šią teisės normą, atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-499/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1073/2010).
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 21 punkte (ginčo teisiniams santykiams taikomos normos aktuali redakcija) nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, teisiškai įregistruotą Lietuvoje, arba nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, jeigu jie įsigyti anksčiau negu prieš trejus metus iki šio turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, gyventojai, šio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuodami apmokestinamąsias pajamas, pajamomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos turi pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais arba ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais turi pripažinti bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos sąnaudų sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą.
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje nustatyta, kad tikroji rinkos kaina – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuria, sudarius tiesioginį sandorį, gali būti įskaitytas nepriklausomų ir ketinančių pirkti arba parduoti asmenų tarpusavio įsipareigojimas. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad rinkos vertė (galimybė parduoti turtą rinkos sąlygomis) ir rinkos kaina (reali turto perdavimo kaina) – skirtingos kategorijos, tačiau normaliomis rinkos sąlygomis turėtų skirtis nežymiai (2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1752/2010).
Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja su sutuoktiniu J. T. pagal 2007 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartį P. Š. pardavė 0,4776 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą už 25 000 Lt ir pastatą – kiaulidę (baigtumas 10 proc.) už 455 000 Lt (viso sandorio vertė – 480 000 Lt), esančius Trakų rajono savivaldybėje, Lentvario kaime. Danutė ir J. T. 0,4776 ha žemės sklypą įsigijo pagal 2006 m. rugsėjo 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-4600 už 8 852 Lt iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos. Pastatas – kiaulidė įsigyta 1992 m. liepos 24 d. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad, pagal UAB „Lituka“ ir Ko atliktą žemės sklypo ir pastato – kiaulidės vertinimo ataskaitą Nr. VJM-70779, žemės sklypas įvertintas 500 000 Lt, o pastatas – kiaulidė – 5 000 Lt.
Atsižvelgus į 2007 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytas atskirų nekilnojamojo turto objektų kainas (žemės sklypo – 25 000 Lt, pastato – kiaulidės – 450 000 Lt) ir į šių objektų rinkos vertes, nustatytas UAB „Lituka“ ir Ko turto vertės nustatymo ataskaitoje (žemės sklypas įvertintas 500 000 Lt, o pastatas – kiaulidė – 5 000 Lt), darytina išvada, kad nors galutinė sandorio vertė abiem atvejais nurodyta panaši, akivaizdžiai skiriasi atskirų sandorio objektų įvertinimas, t. y. žemės sklypo, kuris parduotas praėjus mažiau nei trejiems metams po jo įsigijimo (įsigytas 2006 m. rugsėjo 5 d.) ir dėl to šio žemės sklypo pardavimo pajamos, pagal tuo metu galiojusio Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 21 punktą, priskiriamos apmokestinamoms ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms, vertė sumažinta, o pastato – kiaulidės, kuris parduotas praėjus daugiau nei trejiems metams nuo įsigijimo (įsigytas 1992 m. liepos 24 d.) ir dėl to jo pardavimo pajamos priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, vertė padidinta.
Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
Pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ginčo pirkimo–pardavimo sandoryje nurodytų nekilnojamojo turto objektų kainų realumą. Tokią aukštą pastato – kiaulidės pardavimo kainą ir tokią žemą žemės sklypo kainą pareiškėja aiškino tuo, kad pastatas yra parko teritorijoje, o tai sudaro galimybes žemės sklype vykdyti statybas. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pastato buvimas žemės sklype tik galėtų padidinti sklypo vertę, o ne atvirkščiai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu žemės sklypą įsigijo 2006 m. rugsėjo 5 d. (I t., b. l. 20), o pastatą – kiaulidę – 1992 m. liepos 24 d., ir palyginusi prieš tai minėtoje turto vertinimo ataskaitoje nurodytas vertes, daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog žemės sklypo kaina buvo dirbtinai sumažinta, nes šis turtas įsigytas vėliau negu prieš trejus metus iki jo pardavimo, o pastato – kiaulidės kaina dirbtinai padidinta. Vienintelis tokio kainų iškraipymo sandoryje tikslas – gauti mokestinę naudą, t. y. padidinti neapmokestinamų pajamų ir sumažinti apmokestinamų pajamų dalį, taip siekiant išvengti GPM mokėjimo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai taikė Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Pareiškėja teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai vadovavosi UAB „Lituka“ ir Ko atlikto ginčo turto vertės nustatymo ataskaita; teigia, kad, atliekant mokestinį patikrinimą, turėjo būti atliktas naujas ginčo turto įvertinimas. Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjos argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato dokumentų, kuriais mokesčių administratorius gali grįsti apskaičiuotus mokesčius, sąrašo, todėl mokesčių mokėtojui apskaičiuotos mokesčio ir su juo susijusios sumos gali būti grindžiamos įrodymų leistinumo kriterijus atitinkančiais dokumentais.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti UAB „Lituka“ ir Ko surašyta turto vertės nustatymo ataskaita Nr. VJM-70779; byloje nėra duomenų, rodančių, kad ji neatitiktų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytų reikalavimų. Šio turto vertinimo atlikimo tikslas neturi įtakos šioje ataskaitoje užfiksuotų duomenų teisingumui. Pareiškėja, turėdama pareigą pateikti savo teiginius pagrindžiančius įrodymus, to nepadarė ir nepateikė įrodymų, paneigiančių nurodytoje turto vertės nustatymo ataskaitoje nustatytas ginčo nekilnojamojo turto vertes; taip pat neįrodė, kad 2007 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos nekilnojamojo turto objektų rinkos kainos atitinka tikrąją šių objektų rinkos vertę. Atmestinas kaip niekuo nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad ji ginčo turto vertinimo negalėjo atlikti, nes šis turtas jai nebepriklauso. Mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi UAB „Lituka“ ir Ko turto vertės nustatymo ataskaita. Pagrindo inicijuoti naują ginčo turto vertinimą, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nebuvo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime pažymėjo, jog mokesčių santykiai yra prievoliniai teisiniai santykiai tarp valstybės ir mokesčių mokėtojo. Šie santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Mokesčių santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčių mokėtojų ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų. Teismų praktikoje laikomasi taisyklių, kad CK normos viešojo administravimo srityje taikytinos tik tais atvejais, kai tai yra įsakmiai nurodyta CK ir kai viešojo administravimo santykiai nėra tiesiogiai reglamentuoti viešosios teisės normomis. Jei viešosios teisės santykiai tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir jei atitinkama situacija įsakmiai nenurodyta CK, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003).
Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl CK nuostatos, pagal kurią asmenys gali laisva valia sudaryti sandorius, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 46 straipsniams, pažymėtina, kad tokiai teismų iniciatyvai (kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą) pasireikšti pirmiausiai reikalinga teisiškai motyvuota abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir, antra, atitinkamas aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Įvertinusi pareiškėjos išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jai jokių abejonių dėl pareiškėjos nurodytos nuostatos konstitucingumo nekyla, todėl prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintinas.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė mokesčius bei mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.