Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-09-03 · Byla Nr. Ik-1572-580/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-09-03Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-05-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-09-03
Bylos Nr.
Ik-1572-580/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00738-2010-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Dirvonas, Gintaras Dzedulionis, Jūra Marija Strumskienė
Pareiškėjas
D. T.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1572-580/2010(Proceso Nr. 3-61-3-00738-2010-4)Procesinio sprendimo kategorija 9.1.; 9.8.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. rugsėjo 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Gintaro Dzedulionio ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Vaivai Matuizaitei,dalyvaujant pareiškėjos atstovams Antanui Šiupieniui ir Andriui Ruškiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja D. T. prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2010-02-12 sprendimą Nr. S-54(7-425/09), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2009-11-13 sprendimą Nr. 68-339 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus apskrities VMI) 2009-09-23 sprendimą Nr. (21.26)-256-415 ir pakeisti juos kitu, objektyviai teisingu, atitinkančiu galiojančius įstatymus ir pagrindinius teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sprendimu.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad Mokestinių ginčų komisija nepilnai išanalizavo pareiškėjos 2009-12-04 skundą, neatsižvelgė į visus skunde pateiktus argumentus. Pareiškėjos manymu, buvo netinkamai įvertinta pozicija dėl turto vertinimo, kurį atliko UAB „Lituka“ Ko turto vertintojai. Neatsižvelgta į tai, kad turto vertinimas buvo užsakytas pirkėjo P. Š. ir skirtas AB „Sampo bankui“. Pareiškėja nežinojo apie šį vertinimą, juo nesidomėjo. Kaina buvo nustatyta derybų būdu ir tenkino abi šalis. Derybų būdu nustatant kainą nebuvo remtasi jokiu turto vertinimu. Vilniaus apskrities VMI rėmėsi turto vertinimo ataskaita, kuri skirta kitam subjektui ir kitam tikslui. Laikė, kad Vilniaus apskrities VMI turėjo užsakyti naują turto vertinimą. Pareiškėja neturėjo galimybės tokio vertinimo pateikti, kadangi buvo praradusi nuosavybės teisę į objektą. Pats turto vertintojas pripažįsta, kad vertinimo išvadų objektyvumas priklauso nuo jo disponuojamų rinkos rezultatų, statistinių duomenų patikimumo ir vertintojo žinių bei patirties. UAB „Litukos“ ir Ko turto vertintojai neatsižvelgė į vertintų objektų specifiką, į tai, kad tai yra nebaigtas pastatas saugomoje teritorijoje, yra galimybė tęsti pradėtus statybos darbus be papildomų kliūčių. Pareiškėjos nuomone, nėra įrodyta, kad ji siekė mokestinės naudos. Pažymėjo, kad civilinis kodeksas leidžia asmenims laisva valia susitarti dėl turto kainos. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas ginčija tik atskirų objektų pardavimo kainą, bet ne viso sandorio kainą. Atliktos ūkinės operacijos turinys atitinka realų dokumentuose užfiksuotą šios operacijos turinį, todėl nėra pagrindo remtis turinio viršenybės prieš formą principu.

Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime paaiškino, kad VMI 2009-11-13 sprendimu Nr. 68-339 patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2009-09-23 sprendimą Nr. (21.26)-256-415 dėl nurodymų pareiškėjai sumokėti į biudžetą 35219 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), 6609 Lt GPM delspinigių, 3522 Lt GPM baudą. Mokestinių ginčų komisiją šį sprendimą patvirtino 2010-02-12 sprendimu Nr. S-54(7-425/2009). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu J. T. pagal 2007-08-22 pirkimo-pardavimo sutartį pardavė P. Š. 0,4776 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą už 25000 Lt ir pastatą-kiaulidę už 455000 Lt, viso sandorio vertė 480000 Lt, esančius Trakų rajono savivaldybėje, Lentvario kaime. Žemės sklypas įsigytas pagal 2006-09-05 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) už 8852 Lt iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos, o pastatas-kiaulidė įsigytas 1992-07-24. Prieš sudarant sandorį pirkėjas P. Š. atliko turto vertinimą. UAB „Lituka“ ir Ko turto vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypas buvo įvertintas 500000 Lt, o pastatas-kiaulidė įvertintas 5000 Lt.

Atsakovas pažymėjo, kad sutinkamai su Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsniu apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, pajamomis pripažįstama suma, atitinkanti tokio sandorio ar ūkinės operacijos tikrąją kainą. Pareiškėjai mokesčio bazė buvo perskaičiuota pritaikius Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnį, atsižvelgiant į turto vertintojo nustatytą parduotų objektų verčių santykį.

Atsakovo nuomone, abejoti turto vertinimo ataskaitos teisėtumu nėra pagrindo. Turto vertintojas turi pakankamą kvalifikaciją, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnis numato, kad turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu atitinka 23 straipsnio reikalavimus ir nėra nuginčyta teisme. Turto vertinimo metodas buvo pasirinktas siekiant nustatyti žemės sklypo ir pastato-kiaulidės rinkos vertę, buvo taikomas lyginamosios vertės metodas, kuris pagrįstas realiais rinkos pirkimo-pardavimo sandoriais. Laikė, kad turto vertinimo tikslas negali turėti reikšmės, nes kreditavimo tikslams turtas taip pat vertinamas rinkos verte. Pastatas-kiaulidė (pamatai) galėjo turėti įtakos tik didesnei, bet ne mažesnei žemės sklypo kainai. Nagrinėjamu atveju nepaisant vertinimo tikslo, nustatyta vertinamo turto rinkos vertė identifikuojant žemės sklypo ir pamatų kainą. Nepriklausomo turto vertintojo nurodyta rinkos vertė negali kisti priklausomai nuo to, kam vertinimo ataskaita skirta.

Mokesčių administravimo įstatymo 69 str. nuostatos taikomos tada, kai mokesčių mokėtojas mokestinės naudos gauna dėl realiai vykdomų sandorių ar atliekamų ūkinių operacijų, įforminamų iškreipiant pačių ūkinių operacijų prasmę, tačiau formaliai atitinkančių įstatymo reikalavimus. Šių sandorių ar ūkinių operacijų rezultatai yra formaliai tiksliai fiksuojami buhalterinėje apskaitoje, tačiau mokesčių mokėtojo siekiamos palankesnės apmokestinimo sąlygos negali būti taikomos jam dėl to, kad mokesčių įstatymas tokių pasekmių nesiekė priskirti. Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-07-17 nutartis byloje Nr. A11-719/2007, kurioje konstatuota, kad taikant Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnį atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant šią normą būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą. Mokestinio patikrinimo metu bendra nekilnojamojo turto kaina, nurodyta 2007-08-22 sutartyje, mokesčių tikslais pripažinta pagrįsta, bet žemės sklypo kaina ir pastato-kiaulidės kaina pripažintos kaip neatitinkančios rinkos kainų, nustatytos siekiant mokestinės naudos. Minėtoje sutartyje dėl skirtingo objektų įsigijimo laikotarpio, siekiant mokestinės naudos, buvo sąmoningai nurodyta pardavimo kaina, neatitinkanti rinkos kainos, t.y. pastato-kiaulidės kaina (455 000 Lt) buvo nurodyta žymiai aukštesnė nei rinkos vertė, nes šis objektas įsigytas anksčiau nei prieš trejus metus ir pardavimo už jį gautos pajamos pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 21 punktą priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, o žemės sklypo kaina (25 000 Lt) – žymiai mažesnė, nes jis parduotas nuo įsigijimo nepraėjus trejiems metams. Taigi sutartyje turto pardavimo kaina, nuo kurios nereikia mokėti mokesčių, nepagrįstai padidinta, o turto pardavimo kaina, nuo kurios mokėtini mokesčiai, - nepagrįstai sumažinta.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja su sutuoktiniu J. T. pagal 2007-08-22 pirkimo-pardavimo sutartį P. Š. pardavė 0,4776 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą už 25 000 Lt ir pastatą-kiaulidę (baigtumas 10 proc.) už 455 000 Lt (iš viso už 480 000 Lt), esančius Trakų rajono savivaldybėje, Lentvario kaime (b. l. 11-16).

D. ir J. T. minėtą 0,4776 ha žemės sklypą įsigijo pagal 2006-09-05 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) už 8852 Lt iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos, vadovaujantis Vilniaus apskrities viršininko 2006-07-14 įsakymu Nr. 2.3-7010-79 (b. l. 21-22). Pastatą-kiaulidę J. T. pagal 1992-07-24 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo iš Z. Ž.. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad žemės sklypo vidutinė rinkos vertė 2007-08-21 buvo 12 897 Lt, o pastato-kiaulidės vidutinė rinkos vertė 2007-08-21 – 3 740 Lt (Mokestinių ginčų komisijos byla, II t., b. l. 211-213).

Remiantis 2007-08-03 pirkėjo P. Š. užsakymu UAB „Lituka“ ir Ko atliktoje minėto žemės sklypo ir pastato-kiaulidės vertinimo ataskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas vertinimo dienai (2007-07-18) įvertintas 500 000 Lt, o pastatas-kiaulidė – 5000 Lt (b. l. 25-36).

Vilniaus apskrities VMI atliko pareiškėjos fizinių asmenų pajamų mokesčio/gyventojų pajamų mokesčio už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2007-12-31 patikrinimą ir 2009-07-22 surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)04-77-77, kuriame, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi, papildomai apskaičiavo 35 219 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 6 609 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, iš viso – 41 828 Lt (b. l. 5-10).

Vilniaus apskrities VMI 2009-09-23 sprendimu Nr. (21.26)-256-415 patvirtino 2009-07-22 patikrinimo akte Nr. (21.26)04-77-77 apskaičiuotą 35 219 Lt gyventojų pajamų mokestį ir 6 609 Lt GPM delspinigius bei paskyrė 3 522 Lt GPM baudą (b. l. 56-58). Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą VMI 2009-11-13 sprendimu Nr. 68-339 patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2009-09-23 sprendimą Nr. (21.26)-256-415 (b. l. 62-64). Mokestinių ginčų komisijos 2010-02-12 sprendimu Nr. S-54 (7-425/2009), išnagrinėjus pareiškėjos skundą, buvo patvirtintas VMI 2009-11-13 sprendimas Nr. 68-339 (b. l. 69-73).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies nuostatų, įtvirtinančių turinio viršenybės prieš formą principą, taikymo teisėtumo.

2004-04-13 Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – MAĮ) 69 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

2002-07-02 Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (redakcija iki 2008-02-04) (toliau – GPMĮ) 15 straipsnio 1 dalis numato, kad gyventojai, šio Įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuodami apmokestinamąsias pajamas, pajamomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos turi pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais arba ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais turi pripažinti bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos sąnaudų sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. Tikroji rinkos kaina – suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuria, sudarius tiesioginį sandorį, gali būti įskaitytas nepriklausomų ir ketinančių pirkti arba parduoti asmenų tarpusavio įsipareigojimas (GPMĮ 2 straipsnio 20 dalis).

MAĮ 69 straipsnio taikymas tampa įmanomu, kai mokesčių administratorius įrodo, jog mokesčių mokėtojo sudarytame sandoryje nurodytos turto pardavimo kainos neatitinka sandorio ar ūkinės operacijos kainos ir šiam neatitikimui paaiškinti nėra objektyvių argumentų. Teismo nuomone, tokios aplinkybės šioje byloje nustatytos pagrįstai.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo žemės sklypą, kurį įsigijo 2006-09-05, pareiškėja pardavė 2007-08-22 už 25 000 Lt, o pastatą-kiaulides (10 proc. baigtumas), kurį įsigijo 1992-07-24, pardavė 2007-08-22 už 455 000 Lt, bendra sandorio vertė – 488 000 Lt. Pagal UAB „Lituka“ ir Ko atliktą minėto žemės sklypo ir pastato-kiaulidės vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) minėtas žemės sklypas įvertintas 500 000 Lt, o pastatas-kiaulidės – 5000 Lt, kas sudaro 1 proc. žemės sklypo vertės. Taigi nors galutinė sandorio vertė abiem atvejais nurodyta panaši, akivaizdžiai skiriasi atskirų sandorio objektų įvertinimas.

Objektų įvertinimo skirtumo buvimas teikia pareiškėjai mokestinę naudą. Pagal GPMĮ 17 straipsnio 21 punktą, neapmokestinamoms pajamoms priskiriamos ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra nustatyta tvarka įregistruotas Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje, arba nekilnojamąjį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje, jeigu jie įsigyti anksčiau negu prieš trejus metus iki šio turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Žemės sklypas buvo įsigytas mažiau nei prieš trejus metus, todėl už žemės sklypą gautos pajamos negalėjo būti priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms pagal GPMĮ 17 straipsnio 21 punktą, kai pastatas-kiaulidė buvo įsigytas anksčiau, nei prieš trejus metus, ir už jį gautos pajamos galėjo būti priskiriamos prie neapmokestinamų pajamų.

Tai, kad pareiškėjos deklaruotos turto pardavimo kainos skiriasi nuo tikrųjų rinkos kainų pagrindžia UAB „Lituka“ ir Ko atlikta žemės sklypo ir pastato-kiaulidės vertinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini).

Taigi nors galutinė sandorio vertė abiem atvejais nurodyta panaši, akivaizdžiai skiriasi atskirų sandorio objektų įvertinimas, t. y. žemės sklypo, kuris parduotas praėjus mažiau nei trejiems metams po jo įsigijimo ir dėl to šio žemės sklypo pardavimo pajamos priskiriamos apmokestinamoms ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms, vertė sumažinta, o pastato-kiaulidžių, kurios parduotos praėjus daugiau nei trejiems metams nuo jų įsigijimo ir dėl to šios pajamos priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, vertė padidinta.

Teismas laiko nepagrįstas pareiškėjos argumentą, jog mokesčių administratorius negalėjo remtis turto vertinimo ataskaita, nes ji buvo parengta kito subjekto užsakymu ir kitais tikslais. Teisės aktai neapibrėžia dokumentų sąrašo, kurie gali būti naudojami mokesčių administratoriaus atkuriant tikrąsias sandorio aplinkybes. Tuo būdu, bet koks tinkamai parengtas dokumentas gali būti panaudojamas tikrosios rinkos kainos nustatymui. Kaip nurodyta Turto vertinimo ataskaitos 1.1 punkte – jos tikslas yra nekilnojamojo turto vertės nustatymas įkeitimui; 1.5 punkte nurodoma, kad užsakovo tikslas – sužinoti turto vertę rinkoje; naudotas lyginamosios vertės metodas; vertinant buvo atsižvelgta į turto lokalizaciją, dabartinį turto panaudojimą ir pritaikymą kitiems tikslams, esamų komunikacijų būklę, tokio tipo turto paklausą ir pasiūlą bei kitas aplinkybes; išvadoje nurodyta, kad šia ataskaita buvo nustatyta turto rinkos vertė vertinimo dienai. Turto vertinimą atliko įmonė, turinti kvalifikacijos atestatą Nr. (duomenys neskelbtini) bei turto vertintoja, turinti nekilnojamojo turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal 1999-05-25 Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo Nr. VIII-1202 24 straipsnio 1 dalį, turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus, o pagal šio straipsnio 3 dalį, turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Jokių turto vertinimo ataskaitos trūkumų nebuvo nustatyta. Pareiškėja šios ataskaitos neginčijo, kitos ataskaitos, kurioje būtų nurodyti skirtingi duomenys, nepateikė. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 7 dalis nesieja turto vertinimo užsakovo su turto savininku. Tai reiškia, kad turto vertinimą gali užsakyti ne tik savininkas, bet ir kitas asmuo, kuriam toks vertinimas yra reikalingas. Tačiau pareiškėja šia galimybe nesinaudojo. Šiuo atveju taikytina MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, kuri nurodo įrodinėjimo pareigą mokestiniame ginče ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pareiškėja, norėdama nuginčyti turto vertės nustatymo ataskaitą, turėjo pateikti šios ataskaitos nepagrįstumo įrodymus arba šios ataskaitos duomenis paneigiančias lygiavertes turto vertės nustatymo ataskaitas, tačiau to nepadarė. Kaip matyti iš Danske banko 2009-05-14 rašto Nr. (duomenys neskelbtini) (Mokestinių ginčų komisijos medžiaga1t, 24 l.) Turto vertės nustatymo ataskaitos kopija Vilniaus apskrities VMI buvo pateikta šio banko. Todėl nėra pagrindo samprotavimams, kad ataskaita buvo gauta kokiu nors neteisėtu būdu.

Civilinis kodeksas įtvirtina sutarčių laisvės principą. Tačiau mokesčių teisėje numatyti mechanizmai, kuriais siekiama užtikrinti, kad įgyvendinant šį principą nebūtų pažeidžiami apmokestinimo tikslai bei principai. MAĮ 6 straipsnis nustato, kad apmokestinimas taikomas laikantis mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo, turinio viršenybės prieš formą principų. Šių principų pastatymas į vietą, žemesnę nei civilinės teisės sutarčių laisvės principas, būtų iškreipiamas apmokestinimo vykdymas, nes mokesčius mokantys asmenys, turėdami mokėti skirtingo dydžio mokesčius už analogiškas ūkines operacijas būtų vertinami nevienodai, tai iškreiptų teisingumo principą. Mokesčių teisėje sutarčių laisvės principas negali būti vertinamas kaip absoliutus principas, kadangi visuomenės interesais jis yra ribojamas mokesčių teisės nuostatų dėl apmokestinimo bazės, kaip turto rinkos kainos, nustatymo. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalis nustato, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais. Nei vienos iš sąlygų šiame mokestiniame ginče taikyti civilinio kodekso normas nėra, nes mokestiniai teisiniai santykiai yra sureglamentuoti MAĮ 69 straipsnio nuostatomis, kurias taikant spraga ir reikalingumas atsižvelgti į Civilinį kodeksą nenustatomas, o pačiame Civiliniame kodekse nėra nurodoma, kad sutarčių laisvės principas tiesiogiai taikytinas mokesčių administravimo procedūrų atveju. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-12-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-648/2003 yra pasisakyta, kad mokesčių administratorius neturi teisinės būtinybės taikyti civilinio kodekso normų spręsdamas dėl apmokestinamų sandorių įvertinimo.

Pareiškėja nurodo, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad žemės sklypas buvo parduotas už tris kartus didesnę kainą, nei buvo įsigytas. Šis argumentas negali būti pripažįstamas pagrįstu, kadangi pareiškėja turtą pirko ne rinkos kaina, o iš viršininko apskrities administracijos. VĮ Registrų centro 2006-09-14 pažymėjime nurodyta 8852 Lt žemės sklypo vidutinė rinkos vertė, atsižvelgiant į tai, kad individualiai vertindamas turtą turto vertintojas 2007-07-18, t. y. mažiau nei po metų, nustatė žemės sklypo rinkos vertę 500000 Lt, net 56,48 karto didesnę, negali būti laikoma patikima teisingai nustatyta kaina, kuria galima remtis vertinant parduodamo turto rinkos vertę.

Pareiškėja teigia, jog pastatas-kiaulidė turėjo būti vertinama brangiau dėl to, kad jo buvimo dėka saugotinoje teritorijoje galimos statybos. Ši aplinkybė įtakoja ne tiek paties pastato, tačiau žemės sklypo vertę. Žemės sklypo naudojimo paskirtis VĮ Registrų centro duomenų bazėje nustatyta kaip žemės ūkio, o jo naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties sklypai. Vertinga, didinančia rinkos vertę turto savybe pripažįstant galimybę žemės sklype statyti statinius, visų pirma žemės sklypas įgyja didesnį naudingumą, nei jame esantys pamatai pastato, kurio tolesnis statymas pagal kiaulidės projektą abejotinas (P. Š. paaiškinimas, kad jis žemės sklypą įsigijo tikslu statyti gyvenamąjį namą, Mokestinių ginčų komisijos medžiaga, t. 1, b. l. 59).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės normas ir faktines bylos aplinkybes, darytina išvada, kad tokiu pirkimo-pardavimo sutarties objektų vertės nustatymu siekiama gauti mokestinės naudos, t. y. sumažinti gyventojų pajamų mokestį, todėl mokesčių administratoriaus sprendimas, kuriuo apmokestinamosios pajamos apskaičiuotos taikant turinio viršenybės prieš formą principą, teisėtas ir jo naikinti nėra pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Remiantis GPMĮ 6 straipsnio 2 dalies 9 punktu, ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamoms taikomas 15 proc. pajamų mokesčio tarifas (redakcija nuo 2006-07-27 iki 2008-02-06). Pagal GPMĮ 22 straipsnio 2 dalį, pajamos iš neindividualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamos B klasės pajamoms. Pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo (GPMĮ 25 straipsnio 1 dalis). Nesutikimo dėl mokesčio apskaičiavimo pareiškėja neišreiškė. Kadangi pareiškėja mokestį turėjo sumokėti iki 2008-05-06, tai sutinkamai su MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu mokesčių administratorius turėjo pagrindą jai paskaičiuoti delspinigius bei sutinkamai su MAĮ 132 straipsnio 2 dalimi – baudą. Pareiškėjai paskirta minimali 10 procentų bauda, todėl dėl jos dydžio teismas nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendė:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Arūnas DirvonasGintaras DzedulionisJūra Marija Strumskienė