Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų A. P. ir E. P. bei nuteistojo L. S. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį 10 MGL, t. y. 376 Eur (1300 Lt), bauda. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas – 2 dienos (nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 3 d.), vieną sulaikymo parą prilyginant 2 MGL, ir nustatyta, kad L. S. lieka 6 MGL, t. y. 225 Eur (780 Lt), bauda.

L. S. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priteista A. P. iš L. S. 17,38 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 101,37 Eur advokato išlaidų.

Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. S. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti žmones, t. y. 2014 m. sausio 1 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), A. P. kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šaukdamas A. P. „papjausiu“, „padegsiu“, bandydamas pagaliu suduoti A. P., mesdamas kirvį į A. P. ir sakydamas „nukirsiu“, grasino nužudyti A. P., sudarydamas nukentėjusiajam pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

Be to, L. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014 m. sausio 1 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), A. P. kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ranka sučiupęs už rūbų ir trankydamas į tvarto sieną E. P., sukėlė jai fizinį skausmą, po to bandydamas pagaliu suduoti A. P. ir pagaliui lūžus ir atsitrenkus į A. P. koją, taip sukėlė A. P. fizinį skausmą. Teismas, padaręs išvadą, kad nėra surinkta pakankamų įrodymų, kad L. S. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jį pagal šį kaltinimą išteisino.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo L. S. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219/2014).

Nors nuteistasis L. S. neigia padaręs BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jo kaltė padarius minėtą nusikaltimą įrodyta byloje surinktų, teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino L. S. kaltu padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Tačiau, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodė nukentėjusieji, teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino L. S. veiksmus, atliktus prieš nukentėjusiąją E. P.. Dėl to nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija nustatė, kad L. S. grasino nužudyti du žmones, t. y. 2014 m. sausio 1 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), A. P. kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šaukdamas: „Išeikit, papjausiu“, sugriebęs už rūbų E. P. ir priremdamas prie tvarto sienos, jai sakydamas: „Žertva, papjausiu“, po to šaukdamas A. P.: „Papjausiu“, „padegsiu“, bandydamas pagaliu suduoti A. P., mesdamas kirvį į A. P. ir sakydamas: „Nukirsiu“, grasino nužudyti E. P. ir A. P., sudarydamas nukentėjusiesiems pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas. Kartu pažymima, kad pripažinus, jog L. S. neteisėtus veiksmus atliko ir prieš E. P., tai nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės paskyrimui reikšmės neturi.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų ar, kaip nepagrįstai teigiama nukentėjusiųjų skunde, įrodymus būtų vertinęs šališkai. Taigi neteisūs apeliantai teigdami, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino įrodymų visumos, vertindamas įrodymus, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, nepasisakė, kodėl vienus įrodymus, prieštaraujančius kitiems, laikė įrodymais. Akivaizdu, kad teismas įvertino ir liudytojų E. V. bei B. M. parodymus ir jais rėmėsi tiek, kiek šiuos parodymus patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Tai, kad teismas liudytojo E. V. parodymus įvertino ne taip, kaip pageidautų nuteistasis, nereiškia, kad minėto liudytojo parodymai įvertinti neteisingai. Duomenų, patvirtinančių nukentėjusiųjų teiginį, kad teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio reikalavimų, nėra, todėl šis teiginys vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Šiame kontekste atsakant į L. S. skundo argumentą, kad teismas nepagrįstai vertino prie baudžiamosios bylos pridėtą garso įrašą, pažymima, kad tuo atveju, kai garso įrašas patvirtina ar paneigia kitus byloje surinktus įrodymus, t. y. atitinka proceso dalyvių parodymus ir pan., jis gali būti pripažįstamas įrodymu. Taigi teismas kartu su kitais įrodymais vertindamas byloje esantį garso įrašą įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Nuteistojo L. S. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepaneigia ir jo nurodyta aplinkybė, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) teismas P. parodymus vertino kritiškai. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą, vertina būtent toje byloje surinktus įrodymus, kitoje byloje atliktas įrodymų vertinimas tokiu atveju teismo išvadų nagrinėjamoje byloje neįtakoja.

Kaip teisingai apeliaciniame skunde pažymėjo nuteistasis L. S., pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad pirmas neteisėtus veiksmus pradėjo A. P., suduodamas smūgius žarstekliu L. S.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Byloje nustatyta, kad pirmas neteisėtus veiksmus pradėjo L. S. – jis nekviestas atėjo į A. P. namo kiemą ir ėmė šaukti: „Žertvos, išeikit, papjausiu, padegsiu“, griebęs už rūbų puolė stumti nukentėjusiąją E. P., nukentėjusįjį puolė iš pavėsinės išlaužta dailylente, po to metė į jį kirvį. Esant tokioms aplinkybėms, iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalinama nustatyta aplinkybė, kad pirmas neteisėtus veiksmus pradėjo A. P. (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl L. S. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kūną, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-540/2014).

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu L. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino konstatavęs, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš nuteistojo L. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad jis neprisipažino kaltu sukėlęs nukentėjusiesiems E. P. ir A. P. fizinį skausmą, t. y. neprisipažino padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (1 t. 61, 175–178 b. l.).

Iš nukentėjusiojo A. P. parodymų, duotų 2014 m. sausio 1 d., t. y. iš karto po įvykio, matyti, kad jis nenurodė, jog L. S. būtų sukėlęs jam fizinį skausmą (1 t. 31 b. l.). Apklausiamas 2014 m. sausio 3 d., A. P. jau nurodė, kad tuo metu, kai L. S. bandė jam suduoti su nuo pavėsinės nuplėštu pagaliu, o jis (A. P.) atkišo žarsteklį ir sulūžęs pagalys pataikė jam į koją, jis pajuto fizinį skausmą. Žaizdų jam nebuvo padaryta (1 t. 32 b. l.). Teisiamajame posėdyje A. P. parodė, kad tuo metu, kai lūžusi dailylentė atsitrenkė jam į kojos kelį, jam truputį skaudėjo. Pažymėjo, kad jis buvo šiltai apsirengęs, buvo apsimovęs dvejas kelnes (1 t. 178–179 b. l.).

Nukentėjusioji E. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jai išėjus iš tvarto L. S. priėjęs griebė ją už rūbų ir prirėmęs prie tvarto sienos šaukė: „Žertva, papjausiu“, dėl to, jog L. S. ją, sugriebęs už rūbų, „daužė“ į sieną, ji juto fizinį skausmą (1 t. 35 b. l.). Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji parodė, kad dėl to, jog L. S. ją „trenkė į tvarto sieną“, ji juto skausmą mentėse. Žymių jos kūne neliko, nes ji buvo „storai“ apsirengusi, į gydytojus ji dėl skausmo nesikreipė, kreipėsi tik dėl nemigos, dėl patirto išgąsčio jai reikėjo raminamųjų vaistų (1 t. 180–182 b. l.). Apeliaciniame skunde nukentėjusioji E. P. nurodė, kad ji L. S. sugriebta ir prispausta prie sienos, trankoma pajuto skausmą (1 t. 1–4 b. l.).

Taigi akivaizdu, kad nukentėjusiosios E. P. parodymai dėl L. S. veiksmų nėra nuoseklūs, iš jų neaišku, ar L. S. ją tik prirėmė prie sienos, ar trankė. Be to, nukentėjusiųjų parodymų dėl, jų teigimu, L. S. jiems sukelto fizinio skausmo, nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, įskaitant ir nukentėjusiųjų sūnų, liudytojų D. P. ir A. P. parodymus. Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas, taip pat apklausiamas teisiamajame posėdyje D. P. parodė matęs, kad L. S. sudavus dailylente į žarsteklį, kurį laikė jo tėvas A. P., dailylentės dalis nulūžo, tačiau ar ji pataikė jo tėvui, jis nematė. Jis taip pat nematė, kad L. S. būtų kažką padaręs jo mamai (1 t. 39, 185–186 b. l.). Kad L. S. būtų savo veiksmais sukėlęs fizinį skausmą jo tėvams, nurodė nematęs ir liudytojas A. P. (1 t. 40, 186–187 b. l.).

Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, taip pat atsižvelgusi į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino L. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tenkinti nukentėjusiųjų A. P. ir E. P. apeliacinį skundą ir L. S. pripažinti kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nėra teisinio pagrindo. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašydama priteisti jai civilinį ieškinį ir advokato išlaidas, nukentėjusioji E. P. prašė laikyti ją nukentėjusiąja tik dėl grasinimo nužudyti.

Dėl nuteistajam L. S. paskirtos bausmės

Nors nuteistasis savo skunde jam paskirtos bausmės neginčijo, tačiau nukentėjusieji E. ir A. P. skunde nurodė manantys, kad L. S. turėjo būti paskirta griežtesnė bausmė.

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas L. S. bausmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad L. S. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 145 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nors anksčiau buvo teistas, tačiau teistumas jam yra išnykęs (1 t. 79–85 b. l.). L. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką L. S. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nukentėjusiųjų skunde nurodyta aplinkybė, kad L. S. girtumas buvo nustatytas tik praėjus kelioms valandoms po nusikalstamos veikos padarymo, reikšmės minėto fakto konstatavimui ir skiriamai bausmei neturi.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai L. S. bus pasiekti paskyrus jam už padarytą nusikaltimą bausmę – baudą, t. y. ne pačią švelniausią ir ne pačią griežčiausią iš BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių. Kolegijos vertinimu, nuteistajam paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per švelni, todėl griežtinti paskirtą bausmę atsižvelgiant į nukentėjusiųjų skunde nurodytas aplinkybes, t. y. į tai, kad L. S. jų neatsiprašė, žalos neatlygino, nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiųjų civilinio ieškinio

Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Bylos duomenys liudija, kad nukentėjusieji A. P. ir E. P. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydami priteisti jiems iš L. S. 60 Lt turtinei žalai atlyginti ir po 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (1 t. 135–136 b. l.). Teismas skundžiamu nuosprendžiu civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai ir priteisė nukentėjusiajam A. P. iš nuteistojo L. S. 17,38 Eur (tai atitinka 60 Lt), turtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiųjų civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.

Įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją sprendžiant dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Civiliniame ieškinyje nukentėjusieji nurodė, kad dėl L. S. grasinimų jie patyrė išgąstį, psichologinį šoką, kurie sukėlė jiems nerimą, nemigą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, stresą ir baimę prarasti gyvybę. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji nurodė, kad juos L. S. neteisėti veiksmai labai paveikė, jie patyrė stresą, pergyveno, nemiegojo. Ją vyras į darbą rytais nuveždavo, nes ji bijojo tamsoje eiti viena. Taip pat paaiškino, kad L. S. savo veiksmais ją pažemino, paveikė psichologiškai, ji iki šiol naktimis nemiega, vartoja raminamuosius vaistus, jos vyras dėl įvykio taip pat labai pergyveno, nemiegodavo naktimis, patyrė insultą (1 t. 180–182, 232 b. l.). Nukentėjusysis A. P. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jis pergyvena dėl to, kas įvyko, nes L. S. „puolė kaip žvėris“ ir prašė priteisti jam 1 000 Lt (1 t. 182, 231 b. l.).

Atsižvelgusi į tai, kas paminėta, taip pat į ginamos vertybės specifiką ir šio klausimo sprendimui reikšmingų kriterijų visumą: į nusikaltimo padarymo aplinkybes, nukentėjusiųjų patirtus išgyvenimus, žalą padariusio asmens kaltę, t. y. į tai, jog neturtinė žala nukentėjusiesiems buvo padaryta tyčiniais nuteistojo veiksmais, taipogi įvertinusi tai, kad nors L. S. nedirba, tačiau yra jaunas, darbingas, vadovaudamasi teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, kolegija sprendžia, kad yra pagrindas nukentėjusiųjų civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti nukentėjusiesiems iš nuteistojo L. S. po 145 Eur neturtinei žalai atlyginti. Dėl to nuosprendis keičiamas ir dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl proceso išlaidų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013 ir kt.).

Civiliniame ieškinyje nukentėjusieji prašė priteisti jiems jų patirtas išlaidas advokatės paslaugoms apmokėti (1 t. 135–136 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad „nusikaltimo padarymas E. P. atžvilgiu nėra įrodytas“, iš kaltinamojo L. S. nukentėjusiajam A. P. priteisė pusę, t. y. 101,37 Eur, advokatei sumokėtos sumos.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, L. S. padarė ir E. P. atžvilgiu, nuosprendis šioje dalyje taipogi keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Kadangi bylos duomenys liudija, jog 700 Lt už suteiktas teisines paslaugas advokatei V. Pluščiauskienei sumokėjo ne A. P., o V. P. (1 t. 137, 138, 133 b. l.), iš nuteistojo L. S. nukentėjusiajai E. P. priteisiama 202,73 Eur (tai atitinka 700 Lt) jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, nukentėjusieji prašė priteisti jiems jų turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti ir apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra tik advokatų V. Pluščiauskienės (2 t. 5 b. l.) ir E. Jautakio orderiai (2 t. 34 b. l.), tačiau jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių turėtų išlaidų dydį nukentėjusieji nepateikė, minėtas jų prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 9 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti, kad L. S. grasino nužudyti du žmones, t. y. 2014 m. sausio 1 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), A. P. kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, šaukdamas: „Išeikit, papjausiu“, sugriebęs už rūbų E. P. ir priremdamas prie tvarto sienos, jai sakydamas: „Žertva, papjausiu“, po to šaukdamas A. P.: „Papjausiu“, „padegsiu“, bandydamas pagaliu suduoti A. P., mesdamas kirvį į A. P. ir sakydamas: „Nukirsiu“, grasino nužudyti E. P. ir A. P., sudarydamas nukentėjusiesiems pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nustatytą aplinkybę, kad pirmas neteisėtus veiksmus pradėjo A. P..

Priteisti iš nuteistojo L. S. nukentėjusiajam A. P. 145 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš nuteistojo L. S. nukentėjusiajai E. P. 145 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pakeisti nuosprendį panaikinant jo dalį dėl 101,37 Eur išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, priteisimo nukentėjusiajam A. P., ir priteisti nukentėjusiajai E. P. iš nuteistojo L. S. 202,73 Eur jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.