Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Olego Šibkovo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) ir nuteistas

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2016 m. gegužės 5 d. veika) – 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kas mėnesį dirbant ne mažiau nei po 10 (dešimt) valandų neatlygintinų darbų.

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2016 m. liepos 14 d. veika) 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kas mėnesį dirbant ne mažiau nei po 10 (dešimt) valandų neatlygintinų darbų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir skirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai laisvės apribojimo, įpareigojant D. B. per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kas mėnesį dirbant ne mažiau nei po 10 (dešimt) valandų neatlygintinų darbų.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, D. B. skirta baudžiamojo poveikio priemonė– dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią priemonę įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. liepos 14 d. iki 2016 m. liepos 15 d. – viena para, prilyginant vieną sulaikymo dieną dviem laisvės apribojimo dienoms.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 14 d. apie 16.45 val., būdamas neblaivus, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), panaudodamas savo sugyventinės N. S. atžvilgiu fizinį smurtą – abejomis rankomis sugriebdamas nukentėjusiajai už kaklo ir jį suspausdamas, sukėlė nukentėjusiajai N. S. fizinį skausmą.Be to, D. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. gegužės 5 d. apie 19.50 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtaką nusikalstamos veikos padarymui, smurtavo prieš savo šeimos narį – sugyventinę N. S., tai yra tyčia sugriebęs už plaukų tąsė, po to suėmęs kaklą smaugė, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai N. S. sukėlė fizinį skausmą.Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendį panaikinti, priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes mano, jog surinkti įrodymai nepatvirtina jo tyčios sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai. Skunde apeliantas teigia, jog nuosprendis neteisingas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, bei BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nurodo, jog byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti kategoriškos išvados dėl jo kaltės. Apeliantas neneigia konfliktavęs su nukentėjusiąja, neneigia prisilietęs prie kaklo, tačiau teigia tai padaręs ne tyčia, o siekdamas atsistumti ją nuo savęs, kad išvengtų jos smūgio (ji buvo užsimojusi ir ketino smogti). Ant nukentėjusiosios kaklo jokių sužalojimų nematė, o bylos duomenys dėl šios aplinkybės nevienodi. Pati N. S. nurodė, jog matėsi dryžis ant kaklo, šiek tiek skaudėjo, tuo tarpu policijos pareigūnai tarnybiniame pranešime užfiksavo nubrozdinimus kaklo srityje. Daugiau jokių kaltės įrodymų, apelianto teigimu, nėra. Teismo medicinos specialistas nukentėjusiosios neapžiūrėjo, jokių objektyvių sužalojimų nenustatyta. Nenustatytas sužalojimo pobūdis ir mechanizmas, nesiaiškinta, ar sužalojimas galėjo atsirasti atsistumiant asmenį nuo savęs. Prieštaravimai tarp nukentėjusiosios apibūdinto sužalojimo ir policijos pareigūnų užfiksuoto sužalojimo nepašalinti, policijos pareigūnai neapklausti. Todėl apeliantas mano, kad teismas buvo šališkas, tyrė tik jį kaltinančius įrodymus ir priėmė nepagrįstą nuosprendį. Apeliantas taip pat teigia, jog teismas pažeidė BPK įtvirtintą reikalavimą išvadas pagrįsti patikimais įrodymais, o apkaltinamąjį nuosprendį priimti tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Šiuo atveju teismas apelianto kaltę grindė vien tik nukentėjusiosios parodymais, nesiaiškindamas jų patikimumo, neatsižvelgdamas į tai, kad apelianto ir nukentėjusiosios santykiai yra priešiški. Todėl, nuteistojo manymu, negalima padaryti vienareikšmiškos išvados dėl jo kaltės, o bet kokios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė skundą atmesti. Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmetamas. Skunde apeliantas nesutinka su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Teigia, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 1 dalyje, todėl teismo išvados dėl apelianto kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apelianto teigimu, teismas nesiaiškino nukentėjusiosios ir nuteistojo tarpusavio asmeninių santykių ypatumų, kurie turi reikšmės vertinant parodymų patikimumą, netyrė prieštaravimų tarp nukentėjusiosios parodymų ir kitų duomenų dėl sužalojimo pobūdžio ir mechanizmo, tuo pažeidė BPK įtvirtintą reikalavimą išvadas dėl kaltės pagrįsti tik patikimais įrodymais bei pažeidė taisyklę, jog apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai asmens kaltė besąlygiškai įrodyta. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti. Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Tad, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Būtent bylą nagrinėjantis teismas turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo, liestinumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose). Taip pat kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Teisėjų kolegija išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog aukščiau nurodytos įrodymų vertinimo taisyklės nepažeistos, o teismo išvados dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymių buvimo D. B. veiksmuose yra pagrįstos visapusiška išsamia surinktų įrodymų analize, todėl pagrindo jomis abejoti nėra. Apeliantas pripažino patį faktą, jog iš tiesų, būdamas neblaivus, konflikto metu buvo sugriebęs nukentėjusiajai už kaklo ir tokiu veiksmu galėjęs sukelti jai fizinį skausmą, tačiau teigia, jog jo veiksmai nebuvo tyčiniai, jis tik siekė atsistumti nuo savęs užsimojusią jam smogti nukentėjusiąją. Šiuos apelianto parodymus teismas pagrįstai vertino kritiškai, jais nesivadovavo, nes jie prieštarauja visiems kitiems byloje ištirtiems įrodymams, jų visumai, t. y. nukentėjusiosios išsamiems ir nuosekliems parodymams, kuriuos iš esmės patvirtina jokiais tarpusavio santykiais nei su nukentėjusiąja, nei su nuteistuoju nesusijusių liudytojų policijos pareigūnų L. Š. bei E. R., apklaustų apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodymai, rašytiniuose dokumentuose užfiksuoti duomenys. Nukentėjusioji nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė, jog nuteistasis konflikto metu, būdamas neblaivus, parvertė ant lovos, sugriebė už kaklo, spaudė (smaugė), dėl to ji jautė skausmą, ant kaklo liko žymė (2 t., b. l. 2, 15, 72). Analogiškas aplinkybes ji nurodė ir atvykusiems pareigūnams, kurie sužalojimo vietą pažymėjo tarnybiniame pranešime esančiame žmogaus kūno silueto piešinyje (2 t., b. l. 6-9). Apeliacinės instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai L. Š. bei E. R. iš esmės patvirtino nukentėjusiosios parodymus. Liudytojas L. Š. detaliai įvykio neprisiminė, tačiau paaiškino, jog, nustačius smurto artimoje aplinkoje atvejį, asmuo, kuris tuo smurtu įtariamas, sulaikomas, pristatomas į budėtojų dalį, tada užpildomas specialus blankas, tarnybiniame pranešime užfiksuojama, ką paaiškina nukentėjusysis, jei matomi sužalojimai, jie pažymimi žmogaus kūno silueto piešinyje. Liudytojas patvirtino, jog sužalojimai buvo, nes jie pažymėti piešinyje (2 t., b. l. 124). Liudytojas E. R. patvirtino, jog atvykus į įvykio vietą nukentėjusioji nurodė, kad nuteistasis vartojo smurtą – ją smaugė, ji jautė fizinį skausmą, kaklo srityje matėsi akivaizdūs paraudimai, kuriuos užfiksavo tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, pažymėjo žmogaus silueto piešinyje (2 t., b. l. 131).Nors duomenys dėl spaudimo (smaugimo) pasekmių nėra visiškai tikslūs – apklausiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, kad matėsi nubrozdinimas, teisme nurodė, kad paraudimas, tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo matomas sužalojimas kaklo srityje įvardintas nubrozdinimu, tačiau šie netikslumai esminės reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 140 straipsnio 2 dalį neturi, nes D. B. inkriminuojamos pasekmės yra ne konkretus sužalojimas, o fizinio skausmo sukėlimas. BK 140 straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šiuo atveju svarbu yra nustatyti tai, ar buvo vartotas fizinis smurtas ir ar nukentėjusioji dėl to patyrė skausmą, todėl sprendžiant D. B. kaltės klausimą neturi esminės reikšmės tai, kokio pobūdžio sužalojimai nukentėjusiajai buvo nustatyti. Taip pat pažymėtina, jog pagal susiformavusią teismų praktiką baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Būtent vizualiai matomi smurto vartojimo požymiai gali padėti nustatyti paties smurto vartojimo faktą. Šioje byloje nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad nuteistasis jos atžvilgiu vartojo smurtą – jai suėmęs rankomis spaudė kaklą, dėl to ji jautė fizinį skausmą ir ant kaklo nuo šio veiksmo liko žymės. Tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo taip pat užfiksuota, jog nukentėjusioji nurodė, kad nuteistasis ją smaugė, ji jautė fizinį skausmą, kaklo srityje fiksuotas ir pažymėtas nubrozdinimas (2 t., b. l. 6-9). Šias aplinkybes patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausti į įvykio vietą atvykę pareigūnai. Liudytojas E. R. parodė, jog pats aiškiai matė paraudimą ant nukentėjusiosios kaklo (2 t., b. l. 131). Nors nukentėjusioji į teismo medicinos specialistus nesikreipė ir medicininiais duomenimis patirtas sužalojimas neužfiksuotas, tačiau teismo medicinos specialisto išvada nėra vienintelė įrodinėjimo priemonė. Tiek paties smurto vartojimo faktas, sužalojimo faktas, tiek ir jo mechanizmas bei kitos aplinkybės gali būti įrodinėjamos ir kitais būdais, iš kitų šaltinių gautais duomenimis (liudytojų parodymais, apžiūros protokolais ir pan.). Šiuo atveju smurto vartojimo aplinkybės įrodytos aptartais asmenų (nukentėjusiosios, liudytojų) parodymais bei kitais rašytiniais bylos duomenimis, kurie vienas kitą papildo, patvirtina, tarpusavyje yra logiškai ir nuosekliai susiję ir atspindi nuoseklią įvykio eigą. Šių duomenų pakanka išvadai, jog iš tiesų nukentėjusiosios atžvilgiu buvo vartotas smurtas, kad tai padarė nuteistasis – jis N. S. rankomis buvo sugriebęs už kaklo, spaudė ir taip jai sukėlė fizinį skausmą, o išoriškai matomos smurto žymės nukentėjusiosios kakle buvo būtent nuteistojo pavartoto fizinio smurto pasekmė. Nuteistasis ir pats neneigia tokį veiksmą atlikęs, tačiau apibūdindamas šią situaciją nėra nuoseklus. Viena vertus, abejoja įrodymų dėl sužalojimo pobūdžio ir mechanizmo pakankamumu ir patikimumu, kita vertus neneigia, kad jis atliko jam inkriminuotus veiksmus, kad nukentėjusioji galėjo dėl to jausti fizinį skausmą, tačiau teigia, jog tai padarė gindamasis. Tokią nuteistojo versiją patvirtinančių duomenų byloje nenustatyta. Pažymėtina, jog nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad nuteistasis buvo neblaivus ir supyko, kad ji iškvietė policijos pareigūnus, todėl ją užpuolė, parvertė ant lovos ir sugriebęs ranka laikė už kaklo. Tą patį N. S. nurodė ir atvykusiems pareigūnams, kurie, kaip jau aptarta anksčiau šiame nuosprendyje, užfiksavo tai rašytiniuose dokumentuose bei patvirtino šias aplinkybes teisme. Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai vieni kitiems neprieštarauja, yra nuoseklūs ir vieni kitus patvirtina, todėl abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, tuo pagrindu, kad jos santykiai su apeliantu priešiški, nėra. Be to, tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji nenurodė, jog jos santykiai būtų priešiški su D. B., priešingai, teigė, kad jie kartu nebegyvena, tačiau vis dar bendrauja (2 t., b. l. 73). Pažymėtina, jog pareigūnai nenurodė, kad smurtą vartojęs asmuo būtų ką nors sakęs ir aiškinęs priešingai nei nurodė nukentėjusioji. Liudytojas E. R. parodė, jog nuteistasis, jiems atvykus, buvo kambaryje, nieko neveikė, sulaikius dėl smurto artimoje aplinkoje, neprieštaravo, nieko nesakė 2 t., b. l. 130-131). Be to, nuteistasis nenurodė jokių aiškių, konkrečių, logiškų priežasčių ir aplinkybių, dėl ko nukentėjusioji ketino jį užsipulti, ketino jam smogti. Taip pat pažymėtina, jog nuteistasis dėl neva nukentėjusiosios vartoto smurto niekur nesikreipė, policijos nekvietė, priešingai, pareigūnus iškvietė nukentėjusioji, o atvykusiems pareigūnams, nuteistasis jokiu netinkamu nukentėjusiosios elgesiu nesiskundė, nukentėjusiosios paaiškinimams dėl smurto vartojimo aplinkybių neprieštaravo. Apibendrinant darytina išvada, jog D. B. nukentėjusiosios atžvilgiu vartojo fizinį smurtą ne gindamasis, o būdamas įpykęs dėl jos veiksmų (iškvietė policijos pareigūnus), veikė tyčia – suprato, jog spaudimas rankomis į vieną iš jautriausių ir gyvybiškai svarbių kūno vietų – kaklą yra uždrausta įstatymo veika, pavojinga veika, gali sukelti fizinį skausmą ir norėjo taip veikti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuojama, jog D. B. pagrįstai pripažintas kaltu tyčia smurtavęs ir sukėlęs fizinį skausmą nukentėjusiajai N. S.. D. B. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Bausmė D. B. skirta teisingai, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių. Teismas skirdamas bausmę atsižvelgė ir įvertino padarytų veikų pobūdį, pavojingumą, kaltės formą bei stadiją (padaryti du tyčiniai, smurtiniai, baigti nusikaltimai, veikta tiesiogine tyčia, smurtauta prieš šeimos narį), nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, tačiau ne kartą baustas administracine tvarka už girto pasirodymą viešoje vietoje, viešosios tvarkos pažeidimus, nedirba, Darbo biržoje neregistruotas, už veiką, padarytą nukentėjusiosios atžvilgiu 2016 m. gegužės 5 d., buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiąja, tačiau praėjus vos porai mėnesių vėl padarė analogišką nusikalstamą veiką). Teismas taip pat atsižvelgė ir įvertino tai, kad abi nusikalstamos veikos padarytos apsvaigus nuo alkoholio ir tai laikė atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kaltę nuteistasis pripažino tik dėl 2016 m. gegužės 5 d. padarytos nusikalstamos veikos ir teismas laikė tai atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Skiriant bausmes apylinkės teismas tinkamai įvertino visas šias aplinkybes, jų tarpusavio santykį ir pagrįstai D. B. skyrė laisvės apribojimo bausmes, savo dydžiais mažesnę (už 2016 m. gegužės 5 d. padarytą veiką) bei artimą sankcijos vidurkiui bausmę (už 2016 m. liepos 14 d. padarytą veiką). Bausmių bendrinimo taisyklės nepažeistos, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant D. B. per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 (aštuoniasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose, nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kas mėnesį dirbant ne mažiau nei po 10 (dešimt) valandų neatlygintinų darbų. Atsižvelgiant į veikų pobūdį bei pavojingumą, nuteistojo asmenybę, darytina išvada, kad paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, atitinka nuteistojo ir jo padarytų veikų pavojingumą, yra būtina ir pakankama pasiekti bausmės tikslus. Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įsigilino į visas faktines bylos aplinkybes ir teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Dėl išdėstytų priežasčių D. B. apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.