Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-22-574/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-02-14
Bylos Nr.: 1A-22-574/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-02-2-00174-2020-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Mačionytė, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
Nuteistasis: V. M., I. M.
Advokatai: Renata Narbutienė

Kategorijos

1.2.4.6.2.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui (BK 140 str. 2 d.)
1.2.4.6.2.2Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas mažamečiui arba kankinant nukentėjusį asmenį (BK 140 str. 3 d.)
1.2.9.8Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis (BK 163 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-22-574/2023Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00174-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 1.2.4.6.2.2; 1.2.9.8; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. vasario 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Jolitai Žylienei, Daivai Kokštaitei,

dalyvaujant prokurorui Egidijui Motiejūnui,nuteistiesiems V. M., I. M., jų gynėjai advokatei Renatai Narbutienei,

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovėms Daivai Čerbauskienei, Evelinai Sutkaitytei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M. ir I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

I. M. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (I. M. atžvilgiu), ir jai paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant ją viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba); pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje (I. M. atžvilgiu), ir jai paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje; pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje (J. M. atžvilgiu), ir jai paskirta 60 MGL (3000 Eur) dydžio bauda, kuri turi būti sumokėta per 24 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 163 straipsnį ir BK 140 straipsnio 2 dalį subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir šią subendrintą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinant su bausme, paskirta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, ir I. M. paskirta galutinė 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant ją viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, ir 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią I. M. turi įvykdyti per 1 metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (I. M. atžvilgiu), ir jam paskirta 1 metų 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje; pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje (I. M. atžvilgiu), ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje; pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 163 straipsnyje (J. M. atžvilgiu), ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, V. M. paskirtos bausmės pagal BK 163 straipsnį (I. M. atžvilgiu) ir BK 140 straipsnio 2 dalį subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir ši subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 163 straipsnį (J. M. atžvilgiu), ir V. M. paskirta galutinė bausmė – 1 metų 9 mėnesių laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį viso laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 3 dalimi, 72² straipsniu, V. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią jis turi įvykdyti per 1 metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš I. M. ir V. M. valstybės naudai priteista po 918,25 Eur proceso išlaidų už nukentėjusiosioms I. ir J. M. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. I. M. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos narei, t. y.: ji, būdama nepilnametės I. M., gim. (duomenys neskelbtini), motina, turėdama teisę ir pareigą auklėti savo vaiką, būdama atsakinga už savo vaiko auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis savo vaiko sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), piktnaudžiavo šiomis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2020 m. kovo 4 d., kai dukra I. M. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų buvo paimta iš tėvų namų, esančių (duomenys neskelbtini), nenustatytą skaičių kartų šaukdavo ant nepilnametės dukros I. M. jai sakydama, kad ,,per daug valgai“, dėl ko nepilnametė, būdama alkana, išeidavo iš virtuvės; taip pat ignoruodama dukros I. M. jausmus, nekreipdama į šią dėmesio, jos akivaizdoje bardavosi su vyru V. M., dėl ko nepilnametė I. M., galvodama, kad tėvai barasi dėl jos, jautėsi nesaugi; I. M., tęsdama nusikalstamą veiką, 2019 metų vasarą, tiksliai nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia, nepilnametei I. M. tvarkant kambarį ir savo motinai I. M. pasakius nenustatytus žodžius, vieną kartą dešine ranka smogė dukrai I. M. į veido kairįjį žandą ir taip šeimos narei sukėlė fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais I. M. ilgalaikiai sistemingai psichiškai gniuždydama nukentėjusiąją nepilnametę dukrą I. M., gim. (duomenys neskelbtini), sukėlė šeimos narei dukrai I. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį mišriu nerimo ir depresiniu sutrikimu (F41.2).

2. Taip pat I. M. pripažinta kalta, dėl to, kad sukėlė fizinį skausmą mažametei savo šeimos narei, t. y.: ji, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2020 m. kovo 4 d., kai dukra J. M., gim. (duomenys neskelbtini), Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų buvo paimta iš tėvų namų, esančių (duomenys neskelbtini), tyčia smogė vieną kartą ranka į mažametės dukros J. M. galvos sritį, kadangi ši atsisakė keltis ir ruoštis eiti į vaikų darželį, ir taip sukėlė mažametei šeimos narei fizinį skausmą.

3. V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo šeimos narei, t. y.: jis, būdamas nepilnametės I. M., gim. (duomenys neskelbtini), tėvu, turėdamas teisę ir pareigą auklėti savo vaiką, būdamas atsakingas už savo vaiko auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis savo vaiko sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), piktnaudžiavo šiomis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2020 m. kovo 4 d., kai dukra I. M. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų buvo paimta iš tėvų namų, esančių (duomenys neskelbtini), tyčia nenustatytą skaičių kartų nepilnametės dukters I. M. akivaizdoje neįsileido dukters motinos – savo neblaivios žmonos – I. M. į namus ir jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, bei šaukdavo ant nepilnametės dukters I. M. šiai kažką ne taip padarius arba nesutikus prižiūrėti savo jaunesniosios sesers mažametės J. M., o taip pat, ignoruodamas dukters I. M. jausmus, nekreipdamas į šią dėmesio, jos akivaizdoje bardavosi su žmona I. M., dėl ko nepilnametė I. M., galvodama, kad tėvai barasi dėl jos, jautėsi nesaugi. Be to, V. M. tyčiojosi iš nepilnametės dukters I. M. ir ją žemino, vadindamas „kvaiša“, „debilė“, „durna“ ir kitais ją įžeidžiančiais bei necenzūriniais žodžiais. V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2018 metų rudens iki 2019 metų vasaros pabaigos, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia, neturėdamas aiškios priežasties, vieną kartą diržu sudavė nepilnametei dukrai I. M. į dešinės kojos šlaunį ir taip šeimos narei sukėlė fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais V. M. ilgalaikiai sistemingai psichiškai gniuždydamas nukentėjusiąją nepilnametę dukrą I. M., gim. (duomenys neskelbtini), sukėlė šeimos narei dukrai I. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį mišriu nerimo ir depresiniu sutrikimu (F41.2).

4. Taip pat V. M. pripažintas kaltu dėl to, kad piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, t. y.: jis, būdamas mažametės J. M., gim. (duomenys neskelbtini), tėvu, turėdamas teisę ir pareigą auklėti savo vaiką, būdamas atsakingas už savo vaiko auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis savo vaiko sveikata, jo dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), piktnaudžiavo šiomis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2020 m. kovo 4 d., kai dukra J. M. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų buvo paimta iš tėvų namų, esančių (duomenys neskelbtini), tyčia, nenustatytą skaičių kartų, maždaug kiekvieną dieną, smūgiuodamas ranka arba suduodamas kompiuterio laidu nukentėjusiajai mažametei dukrai J. M. į įvairias kūno vietas – koją, galvą, sėdmenis, taip sukėlė šeimos narei fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais V. M. ilgalaikiai sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždė nukentėjusiąją mažametę dukrą J. M..

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Apeliaciniu skundu nuteistieji I. M. ir V. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 10 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jų atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį konstatuojant, jog jie nepadarė veikų, turinčių nusikaltimų, už kuriuos yra nuteisti, požymių.

5.1. Nurodo, jog teismas, padaręs išvadas dėl jų kaltės, iš esmės vadovavosi subjektyviais nepilnametės nukentėjusiosios I. M., mažametės nukentėjusiosios J. M. parodymais ir išvestiniais asmenų, girdėjusių nukentėjusiųjų pasakojimus, parodymais, jokių objektyvių apeliantų kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nedarė šių įrodymų kruopščios analizės, daugiausia apsiribojo tik jų išvardijimu, pateikdamas apibendrintas abejotinas išvadas ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) nuostatas.

5.2. Pripažindamas I. M. kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, teismas rėmėsi nukentėjusiosios I. M. parodymais, jog mama ją yra mušusi praeitų metų vasarą, neprisimena kada, ji ginčo metu jai sudavė į kairį skruostą, dėl ko ji juto skausmą, skruostas buvo raudonas apie 5 minutes. Šie nukentėjusiosios parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, kadangi ji buvo apklausta po to, kai jos prašymu jau gyveno atskirta nuo tėvų, paskiriant laikiną globą pas globėją. Tokiais tėvus kaltinančiais parodymais galimai nukentėjusioji I. M. bandė pateisinti atsiskyrimą nuo tėvų. Nors, teismo teigimu, šiuos parodymus patvirtino liudytojos A. Š. parodymai, tačiau šios liudytojos parodymuose nėra užfiksuota, kad I. M. būtų jai sakiusi, kad mama ją mušė, priešingai – jos parodymuose yra užfiksuota, kad I. M. jai buvo sakiusi, kad prieš ją buvo naudojamas tik psichologinis smurtas.

5.3. Teismas taip pat nepagrįstai vertino liudytojos Vilniaus miesto Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistės R. R. parodymus, kaip įrodymą, patvirtinantį, kad I. M. smurtavo prieš dukrą I.. Ši liudytoja, kartu su kitais specialistais bendravusi su I. M. 2020 m. kovo 4 d., kai ji buvo paimta iš šeimos, kaip tik patvirtino, kad I. M. neteigė, kad prieš ją fiziškai smurtavo mama. Apylinkės teismas, vertindamas liudytojos R. R. parodymus, kaip įrodymą, patvirtinantį motinos fizinį smurtą prieš dukrą I., citavo jos parodymus (“I. pasakė, kad norėtų su tėvais gyventi, jeigu jie pasikeistų, sakė, kad mama vartoja alkoholį, dėl to kyla barniai tarp tėvų”) ir rėmėsi šios liudytojos išvada, kad neva taip sakydama I. norėjo, kad tėvai nustotų fiziškai smurtauti. Teismas negali pripažinti įrodymu duomenų, kai šie nėra faktai, patvirtinantys ar paneigiantys byloje nustatinėjamas aplinkybes, o yra tik abejotina nuomonė. Be to ,šiose teismo paminėtose liudytojos išsakytose frazėse nėra jokių duomenų, kad I. M. būtų smurtavusi prieš savo dukrą I..

5.4. Apylinkės teismas, vertindamas įrodymus dėl I. M. pareikšto kaltinimo smurtavus prieš dukrą I., nepagrįstai, kaip kaltę patvirtinantį įrodymą nurodė ir tėvo V. M. netinkamą, teismo nuomone, agresyvų elgesį dukrų paėmimo iš šeimos dieną – 2020 m. kovo 4 d. jo išsakytus teiginius, pateisinančius smurtą šeimoje. Šiuo atveju, visiškai neaišku, kaip tėvo elgesys aptariamoje situacijoje patvirtina I. M. kaltę mušus dukrą I..

5.5. Nukentėjusioji I. M. iki jos pirmojo atskyrimo nuo tėvų, bendravo su savo auklėtoja L. B. ((duomenys neskelbtini)gimnazijos pedagogė), taip pat su R. L., (duomenys neskelbtini) gimnazijos socialine pedagoge, tos pačios gimnazijos psichologe L. J., su kuriomis ji dalinosi šeimos problemomis, tačiau nei vienai iš jų ji nėra sakiusi, kad mama yra smurtavusi prieš ją. Liudytoja A. P., buvusi J. M. laikina globėja, kai ji buvo atskirta nuo tėvų, parodė, kad seserims bendraujant, I. M. jai yra sakiusi, kad mama jos nėra mušusi. Liudytoja V. Z., buvusi nukentėjusiosios I. M. laikina globėja, parodė, kad I. pasakojantis apie šeimos problemas, ji nepasakojo, kad prieš ją mama būtų fiziškai smurtavusi. Taip pat ir šeimos artimieji I. M. (nuteistųjų dukra, nukentėjusiųjų sesuo), močiutės I. M., N. D., bendravę su šeima apeliantams inkriminuotu nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu, parodė, kad nei karto I. M. joms nesiskundė, kad jos mama būtų smurtavusi prieš ją.

5.6. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusioji I. M. apie tai, kad mama prieš ją naudojo smurtą, minėjo jos atskyrimo nuo tėvų dieną 2020 m. kovo 4 d. Vilniaus m. Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai A. L., kuri savo parodymais patvirtino, kad I. M. paminėjo tik patį faktą, kad mama yra prieš ją smurtavusi, jokių detalių daugiau nepasakojo. Taip pat ši liudytoja parodė, kad tą pačią dieną po vaikų paėmimo kalbantis su jų tėvais, I. M. prisipažino, kad vieną kartą yra sudavusi dukrai I. ranka per veidą, kai ši nepagarbiai elgėsi su ja. Mano, jog šios liudytojos parodymai negali būti vertinami kaip įrodymas, patvirtinantis nukentėjusiosios I. M. parodymus dėl smurto panaudojimo prieš ją, nes tokio prisipažinimo konkrečios aplinkybės nėra žinomos, nėra aišku, ar liudytoja tiksliai užfiksavo I. M. pasakytus žodžius, jei tiksliai, nėra žinomi tokio prisipažinimo motyvai, be to tokios sudėtingos situacijos metu po dukrų paėmimo I. M. dėl susijaudinimo ar kitokio emocinio sutrikimo galėjo save apkalbėti.

5.7. Taigi nėra objektyvių įrodymų, kad I. M. jai inkriminuotu laiku ir vietoje tyčia būtų sudavusi dukrai į veidą, taip sukeldama fizinį skausmą. Nukentėjusiosios I. M. parodymai dėl mamos prieš ją naudoto fizinio smurto yra prieštaringi, vienuose parodymuose ji teigia, kad mama prieš ją smurtavo, suduodama ranka per veidą ir sukeldama fizinį skausmą (jos parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją), kitais atvejais, bendraudama su globėjais, socialiniais darbuotojais ir pan., ji tai neigė. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju, nėra patikimai nustatyta, kad aptariamas įvykis iš vis buvo, o jei ir buvo, nėra nustatyta, kad I. M. savo veiksmais prieš dukrą I., sukėlė jai fizinį skausmą. Apie tokio skausmo sukėlimą nurodė tik pati nukentėjusioji I. M., tačiau kitų tą patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Esant tokioms aplinkybėms, I. M. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį turi būti išteisinta, nes ji šio nusikaltimo nepadarė (BPK 3 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalis 1 punktas).

5.8. I. M. taip pat buvo pripažinta kalta dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – dėl smūgio sudavimo per galvą mažametei dukrai J. M.. Šias aplinkybes patvirtino I. M. ir J. M., kuri, parodė, kad ją mama mušė, toje pačioje apklausoje ji tai paneigė, teigdama, kad mama jos nemušė, apklausoje tikslesnių detalių nenurodyta. Apylinkės teismas, grįsdamas I. M. kaltumą dėl smūgio sudavimo dukrai J. per galvą, vadovavosi liudytojų A. Š., I. B., R. M., R. R., A. L., J. J. parodymais. Išanalizavus šių aukščiau paminėtų liudytojų parodymus, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad šių liudytojų parodymai patvirtina, kad I. M. smurtavo prieš dukrą J.. Minėtų liudytojų parodymai yra abstraktūs – nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina, kad I. M. yra nusikaltusi prieš dukrą J., jai suduodama smūgį per galvą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vaikų teisių apsaugos specialistės darželyje apklausdamos mažametę J., pažeidė tokios apklausos taisykles, apklausos metu mergaitei uždavinėjo menamus klausimus – „ar muša mama?“, „ar muša tėtis?“, į ką ji atsakė vienu žodžiu „taip“. Tokiu būdu gauti duomenys negali būti pripažinti įrodymais, kuriais būtų grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad aptariamomis aplinkybėmis J. M. būtų patyrusi fizinį skausmą. Esant tokioms aplinkybėms, I. M. turi būti išteisinta, nes ji nepadarė šio jai inkriminuojamo nusikaltimo (BPK 3 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalis 1 punktas).

5.9. Skundžiamu nuosprendžiu V. M. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio smurto panaudojimo, t. y. už tai, kad diržu sudavė I. M. į dešinės kojos šlaunį, tuo sukeliant jai fizinį skausmą. Aptariamas kaltinimas V. M. nuosprendyje iš esmės yra grindžiamas jo dukros I. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriuose ji nurodė kaltinime išvardintas aplinkybes. I. M. parodė, kad dėl smūgio sudavimo ant šlaunies buvo atsiradusi mėlynė, kad smūgio sudavimo metu ji juto fizinį skausmą. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų šiuos nukentėjusiosios I. M. parodymus. Nukentėjusiosios I. M. parodymai dėl aptariamos situacijos negali būti vertinami kaip patikimas įrodymų šaltinis, nes bylos įrodymais yra nustatyta, kad ji buvo apklausta po jos paėmimo iš šeimos, toks jos ir jos mažametės sesers paėmimas buvo susijęs su I. M. skundu dėl situacijos šeimoje, itin dideliu nepasitenkinimu tėvo elgesiu. Tokiais tėvą kaltinančiais parodymais I. M. pateisina savo skundus dėl netinkamo tėvų elgesio šeimoje, dėl ko ji ir sesuo buvo laikinai iš šeimos paimtos.

5.10. Liudytojos A. Š., A. L. ir L. B., kurių parodymais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, apie tariamą V. M. smurtavimą sužinojo tik iš nukentėjusiosios I. M., galėjusios jį apkalbėti, žodžių, be to, jų parodymuose nėra konkrečios informacijos apie konkrečius V. M. veiksmus prieš dukrą I. Taip pat nuteistojo kaltė grindžiama ir nuteistojo motinos I. M. parodymais, jai nurodžius, kad 2018 m. rudens pabaigoje ji pamatė pas I. ant kojos mėlynę ir I. jai pasakė, kad tėvas trinktelėjo. Jai paskambinus sūnui ir pasiteiravus kodėl jis taip pasielgė, pastarasis pasakė, kad taip padarė, nes I. skriaudė J.. Vis tik, V. M. pokalbyje su mama patvirtino tik trinktelėjimo faktą, tačiau tai nereiškia, kad būtent šio trinktelėjimo pasėkoje I. kojoje atsirado mėlynė. Iš nukentėjusiosios I. M. parodymų apie mėlynės vietą šlaunyje darytina išvada, kad ji galėjo atsirasti neatsargiai elgiantis buityje, be fizinio smurto naudojimo. Taigi V. M. turi būti išteisintas, nes jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

5.11. V. M. skundžiamu nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas pagal BK 163 straipsnį už tai, kad fiziškai ir psichiškai gniuždė nukentėjusiąją J. M.. Pripažindamas nuteistąjį kaltu, teismas rėmėsi jau aukščiau nurodytų liudytojų, kurių parodymai yra išvestiniai, parodymais ir tiesioginis tokių parodymų šaltinis yra nukentėjusioji I. M., kurios parodymų patikimumas yra abejotinas. Taip pat teismas atsižvelgė į nuteistojo elgesį vaikų paėmimo iš namų dieną – jis rėkavo, išreiškė savo teigiamą požiūrį į fizinio smurto naudojimą šeimoje kaip tinkamą auklėjimo priemonę, tačiau tai nereiškia, kad jis tokiu elgesiu pripažino smurtavęs prieš mažametę dukrą J. Apylinkės teismas tokį jo elgesį vertindamas kaip įrodymą patvirtinantį jo smurtavimą šeimoje, neįvertino to, kad tai buvo jo neadekvati, gal etiniu požiūriu ne visai pateisinama reakcija į vaikų paėmimą iš šeimos.

5.12. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. M. V. M. inkriminuojamu nusikalstamos veikos laikotarpiu lankė vaikų darželį „(duomenys neskelbtini)”, tačiau tuo laikotarpiu ant jos kūnelio nebuvo pastebėta jokių fizinių sužalojimų, pati mergaitė nesiskundė, kad prieš ją kas nors smurtautų. Tą patvirtina darželio auklėtojos I. B., R. M.. J. M. po jos paėmimo iš šeimos 2020 m. kovo 4 d., buvo tirta medikų, jokių smurto žymių nenustatyta. Šios aplinkybės parodo, kad V. M. fiziškai prieš J. M. nesmurtavo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad aptariamu laiku nukentėjusioji J. M. dėl kokių tai smurtinių veiksmų būtų patyrusi fizinį skausmą. Nesant įrodymų, kad V. M. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis būtų fiziškai smurtavęs prieš dukrą J. ir kad ji dėl to patyrė fizinį skausmą, nepripažinta, kad V. M. fiziškai ir psichiškai gniuždė J. M., todėl turi būti išteisintas, nes jis tokios jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadarė (BPK 3 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalis 1 punktas).

5.13. Tiek I. M. tiek V. M. pripažinti kaltais dėl BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo jiems piktnaudžiavus savo kaip tėvų teisėmis prieš dukrą I.. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad sutuoktinių M. veiksmai prieš dukrą I. savo pobūdžiu buvo pavojingi, priskirtini baudžiamajai veikai. Jiems pareikšti kaltinimai dėl piktnaudžiavimo tėvų teisėmis apibrėžiami tik vienu laiko atskaitos tašku – jie kaltinami padarę šią veiką iki 2020 m. kovo 4 d., tačiau kaltinime nėra nurodyta jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos pradžia. Nagrinėjamu atveju, I. ir V. M. inkriminuojamos veikos laikotarpio nustatymas yra svarbus, nuo to priklauso jų veiksmų dažnumo, kartotinumo vertinimas. Iš nukentėjusiosios I. M. parodymų seka, kad tėvų elgesys jos atžvilgiu į blogąją pusę pasikeitė (duomenys neskelbtini) m., gimus seseriai J., taigi darytina išvada, kad kaltinimo laikotarpis apie penki metai. Apylinkės teismas, nuteisdamas I. ir V. M. dėl piktnaudžiavimo tėvų teisėmis, tokį nuteisimą grindė tik kaltinančiais nukentėjusiosios I. M. parodymais bei asmenų, kuriems ji apie tai pasakojo, parodymais. I. M. savo parodymuose nurodė, jog mama ant jos šaukdavo, taip pat tėvai dažnai pykdavosi jos akivaizdoje, tėvas smurtaudavo prieš mamą, taip pat tėvas ją vadindavo necenzūriniais žodžiais.

5.14. Analizuojant skundžiamą nuosprendį, sprendžiant I. ir V. M. kaltės dėl piktnaudžiavimo tėvų teisėmis klausimą matyti, kad teismas vertino tik tėvų prievolę gerbti vaikų teises, jų interesus, ignoruojant tai, kad šeimos konfliktinė situacija iš dalies kilo ir dėl dukros I. tam tikrų pareigų nevykdymo šeimai. Teismas, įvertinęs nukentėjusiosios I. M. kaltinančius parodymus bei kitų asmenų, perpasakojusių jos parodymus, nevertino kitų įrodymų, kurie patvirtina, kad konfliktai M. šeimoje kilo ir dėl to, kad I. suprato tik savo teises, bet ignoravo pareigas, tėvų reikalavimus suprasdama kaip kėsinimąsi į jos psichinį neliečiamumą.

5.15. Liudytoja A. Š., bendravusi su I. ir V. M. dukromis po jų antro paėmimo 2020 m. spalio mėn., pažymėjo ir tai, kad I. M. adaptacinis periodas buvo sunkus, ji nenorėjo laikytis taisyklių, buvo nustatytas jos neadekvatus savęs pateikimas internetiniuose susirašinėjimuose su vaikinais, buvo konfliktų su ja dėl per didelio kasdieninio naudojimosi telefonu, nepaisė įstaigos ribojimų dėl naudojimosi telefonu. Panašias aplinkybes nurodė ir buvusi nukentėjusiosios globėja V. Z..

5.16. V. M. neneigia pavadinęs dukrą I. „višta“, „stora“ ir pan., tačiau tai sakydavo juokais, o ne siekdamas ją pažeminti. Taip pat V. M. neneigia, kad galėjo pasakyti dukrai ir piktesnį žodį, kai ji nesitvarkė savo kambario ar nepadėjo retsykiais prižiūrėti mažesnės sesers, ar neklausė jų draudimų dėl pernelyg didelio susidomėjimo internetu, bendravimo internetu su nežinomais asmenimis, tačiau tai nebuvo dažnai, ir tuo siekė ne pažeminti dukrą I., o padėti atsikratyti blogų įpročių. Abu sutuoktiniai neigia, kad V. M. būtų fiziškai smurtavęs prieš žmoną. Be to V. M. nurodo, kad tuo metu apie 5 metus sirgo depresija, dėl ko buvo mažiau pakantus. Apeliantų teigimu, dukra I. yra itin jautrus vaikas, yra labai įžeidi, nesupranta juokų, nuo 12-13 metų užsidarė savyje, pasidarė priklausoma nuo interneto. Abu jos kreipimaisi dėl netinkamos atmosferos šeimoje, dėl ko ji ir dukra J. buvo paimtos iš jų šeimos, paskiriant joms laikinus globėjus, buvo susiję su tuo, kad jai buvo uždrausta naudotis internetu.

5.17. Apeliantai neginčija, kad galimai, auklėjant dukrą I. M., jiems tuo metu pritrūko socialinių, psichologinių bendravimo įgūdžių, dukros I. poreikių supratimo, tačiau jie viską darė, kad jų mergaitė būtų tinkamai išauklėta. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad M. jiems inkriminuotais veiksmais, naudodamiesi savo tėvų teisėmis, veikė prieš savo dukrą I., siekdami ją fiziškai ar psichiškai gniuždyti. Jų galimai padarytos klaidos auklėjant I., gali būti vertinamos tik kaip netinkamas jos auklėjimas, o ne kaip pavojinga baudžiamoji veika.

5.18. Kaltinimuose pagal BK 163 straipsnį nurodyta, kad tiek I. M., tiek V. M. veiksmai prieš dukrą I. buvo ilgalaikiai, sistemingi, dėl ko teismas tokius veiksmus vertino kaip psichinį mergaitės gniuždymą. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi teismas ją priėmė vadovaudamasis I. M. parodymais jai naudojant frazes „dažnai“, „nuolat“, tačiau tokie jos parodymai nėra konkretūs, tokie parodymai tik leidžia daryti abejotinas išvadas dėl veiksmų dažnumo, jų kartotinumo, tačiau abejonėmis nuosprendis negali būti grindžiamas. Mano, jog M. inkriminuoti veiksmai per aptariamą 4-5 metų laikotarpį kartojasi keletą kartų, todėl jie vertintini kaip vienkartiniai. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiosios nurodomas V. M. elgesys buvo sistemingas, nuolat kartodavosi. Galimai toks jo elgesys nebuvo tinkamas, bet akivaizdu, kad jis tuo nesiekė I. pažeminti ar kitaip psichiškai gniuždyti. Taip pat negalima daryti išvados, kad I. M. veiksmai dėl jos pastabų I. M. dėl valgymo buvo nuolatiniai, sistemingi, gniuždantys jos psichiką. Byloje taip pat nėra įrodymų, kurie be I. M. parodymų, patvirtintų, kad V. M. jos akivaizdoje būtų fiziškai smurtavęs prieš žmoną I. M..

5.19. Ekspertizės išvada, kad I. M. nustatytas mišrus nerimo depresinis susirgimas yra tiesiogiai susijęs su apeliantams inkriminuotais veiksmais, yra nepagrįsta. Ekspertizė buvo atlikta vienpusiškai, vertinant tik kaltinančius I. M. parodymus, nebuvo atsižvelgta, kad galimai jai nustatytas susirgimas yra susijęs su tuo, kad pasikeitė jos vaidmuo šeimoje, kai gimė mažesnė sesuo, kai atsirado naujos pareigos šeimoje. Taip pat, tokiam susirgimui atsirasti galėjo turėti įtakos pasikeitimai, susiję su I. M. paauglyste, priklausomybe nuo interneto. Nei ekspertės, nei teismas šių aplinkybių nevertino.

5.20. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiosios I. M. ir J. M. buvo paimtos iš šeimos 2020 m. kovo 4 d. Vilniaus Vaikų teisių apsaugos skyriaus specialistams I. M. pateikus informaciją, kuria buvo grindžiami I. ir V. M. pareikšti kaltinimai. 2020 m. liepos mėn. 14 d. mergaitės buvo grąžintos į šeimą, nustačius pasikeitusias šeimines aplinkybes bei mergaitėms norint grįžti į šeimą. 2020 m. spalio 5 d. mergaitės vėl buvo paimtos iš šeimos, pagal I. M. suteiktą informaciją pripažinus, kad tėvai negali laikinai jomis rūpintis. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad šeimoje yra problemų, bet nepatvirtina, kad vaikai buvo paimti dėl tėvų piktnaudžiavimo savo teisėmis, nes tokio piktnaudžiavimo nepatvirtina aukščiau aptarti įrodymai. Dėl aukščiau išdėstytų motyvų apkaltinamasis nuosprendis dėl I. ir V. M. nuteisimo pagal BK 163 straipsnį (I. M. atžvilgiu), turi būti panaikintas, priimant išteisinamąjį nuosprendį, nes jie tokios nusikalstamos veikos nepadarė.

5.21. Apeliantai taip pat teigia, jog, nagrinėjant bylą, buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Apklausiant nukentėjusiąsias, į jų apklausą nei I. M., nei V. M. nebuvo pakviesti ir mergaičių apklausose nedalyvavo, nors, pagal BPK 44 straipsnio 7 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalį, įtariamieji tokią teisę turi. Apie apklausas, tuo metu įtariamieji, nebuvo informuoti ir į jas nebuvo šaukiami. Neužtikrinus I. ir V. M. jų teisinės galimybės dalyvauti dukrų apklausoje, buvo pažeistos jų gynybos teisės užduoti klausimus juos kaltinančioms liudytojoms, tokios savo teisės jie negalėjo realizuoti ir vėliau, nes atlikus teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę, ekspertai rekomendavo mergaičių pakartotinai neapklausti. Dėl tokio pažeidimo apeliantai I. ir V. M. prarado realią galimybę gintis nuo nepagrįstų kaltinimų, kas pripažintina esminiu BPK pažeidimu, kuris sukliudė teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį.

5.22. Pirmosios instancijos teismas, pakeitęs I. M. kaltinimą iš lengvesnės baudžiamosios veikos į sunkesnę, nesilaikant tokio kaltinimo keitimo tvarkos, numatytos BPK 256 straipsnyje, taip pat taip pat padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Teismo pasvarstymai, kad I. M. tai nebus staigmena ir kad tokioje situacijoje teismas gali nesilaikyti įstatyme numatytos tvarkos, yra klaidinantys.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

7. Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistieji nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu visa apimtimi ir prašo jų atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, nuosprendyje teismo atliktą jų vertinimą, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir sprendžiant I. M. ir V. M. kaltės klausimą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas detaliai tyrė bei analizavo tiek I. M. ir V. M. kaltinančius, tiek juos teisinančius įrodymus, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

10. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, siekiant patikrinti apeliantų argumentus, susijusius su V. M. psichine ir emocine būsena veikų padarymo metu, taip pat nukentėjusiųjų psichologine būsena šiuo metu, taip pat, tikslina veikų aplinkybes, buvo atliktas įrodymų tyrimas – papildomai apklausti nuteistieji, liudytojas S. S., ištirti apeliacinės instancijos teisme gauti duomenys – V. M. medicinos dokumentų išrašas, VĮ „Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės“ pateikta informacija apie nukentėjusiąją I. M., VšĮ „Lietuvos katalikių moterų sąjungos vaikų ir jaunimo paramos centras“ informacija apie globotines (I. M. ir J. M.).

11. Kaip matyti iš V. M. 2022 m. rugpjūčio 30 d. medicinos dokumentų išrašo, jam buvo nustatyta diagnozė – pasikartojantis depresinis sutrikimas, remisija. Pacientas registruotas VšĮ Antakalnio poliklinikos psichikos sveikatos centre nuo 2013 m. Šiuo laikotarpiu lankėsi Antakalnio PSC 2018-2021 m., taikytas medikamentinis gydymas, Setralinas 50 mg, Duloxetini 60 mg, Bupropioni 150 mg. Vaistų nebevartoja, paskutinis apsilankymas pas psichiatrą 2021 m. balandžio 22 d. jaučiasi gerai, nuotaika stabili, orientuotas teisingai, kontaktiškas. Konstatuota remisija, tolesnis gydymas nereikalingas (t. 6, b. l. 109). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas Antakalnio poliklinikoje psichikos sveikatos centro gydytojas S. S. paaiškino, kad jis buvo V. M. gydantis gydytojas laikotarpiu nuo 2018 m. liepos mėn. iki 2021 m. balandžio mėn., vėliau pacientas kreipėsi į kitą gydytoją. V. M. į gydymo įstaigą kreipėsi 2013 metais. Su V. M. bendravo nuo 2018 m. liepos mėn. 2018 m. buvo kreiptasi arba dėl tos pačios diagnozės arba dėl panašios diagnozės. Jei gali būti skirtumas, tai nebent dėl depresinio sutrikimo arba epizodas, arba kai kartojasi epizodas. Buvo vidutinis depresijos epizodas, po to pasikartojantis, kreipėsi 2013 metais ir kažkurį laikotarpį taikytas gydymas, po to – 2015 metais, atrodo, dėl panašių skundų, po to buvo pertrauka iki 2018 metų. Kreipimaisi buvo epizodiniai. 2018 m., kiek prisimena, ir sprendžia iš įrašų medicininiuose dokumentuose, 2013-2015 metais V. M. buvo gydomas antidepresantu ir dar kitu vaistu. Po to, kreipėsi dėl depresinių skundų, t. y. prislėgtumas, nerimas, galvos skausmas, nuovargio jausmas, sutrikęs miegas ir jis tuo metu paskyrė gydymą. Kiek pamena, pacientas dažniausiai atvykdavo. Jis lankėsi pvz., 2018 m. liepą, buvo paskirti vaistai. Po to apsilankė po 2 savaičių, po to, maždaug po mėnesio, po to kas du mėnesius. Tai vyko 2018-2019 metais. Nuo 2018 metų jam buvo priskiriami vaistai. Paprastai, psichiatrijoje taiko tokį metodą, kad skiria medikamentus, stebi kaip pacientas toleruoja, kaip jie efektyvūs, koks tuo metu yra jo simptomų profilis, nes skirtingi vaistai skirtingai veikia skirtingus simptomų profilius ir kartais kai kurie arba nemalonūs reiškiniai, arba kai kurie efekto stokojantys reiškiniai išryškėja po kažkiek laiko ir tuo metu gali pakoreguoti dozę arba gydymą. Per visą laikotarpį vaistus teko keisti 3 kartus. Dažnai antidepresantai sulygina jausmus, padeda nuimti dirglumą, irzlumą ir pan., bet kartais žmonės skundžiasi, kad per daug ir tada sunku jausti pyktį ir džiaugsmą, tai vieną kartą, šiuo atveju, keitė į kitą vaistą. Po to, keitė vėl į kitą vaistą, kuris veikė vėl geriau visą emocinį stabilumą. Teko keisti ir dozę, nes kartais nuo vieno vaisto dozių, jį skiriant, jis tik padeda kažkokiam nerimui, dirglumo simptomatikai, bet kartais ne tiek padeda dėl energijos stokos ar panašiai. Nerimas ir dirglumas, kaip simptomas, buvo nuo 2013 metų. 2018 m. pacientas akcentavo nerimą, depresiją, energijos trūkumą. Kadangi pacientas kreipėsi dėl depresijos simptomatikos, tai buvo sunkumai užsiimti kažkokia veikla, depresijos simptomatika. Depresija nėra vien tik prislėgta nuotaika. Dažnai yra apatija, sunkumas užsiimti kažkokia veikla, energijos trūkumas, padidėjęs dirglumas, nerimas, emocinis nestabilumas. Emocinis nestabilumu pacientas skųsdavosi epizodiškai. Pacientas buvo pasakęs, kad buvo besikaičianti nuotaika, viskuo nepatenkintas, emocijos dirglios. Taip rašė gydytojas, bet dar prieš skiriant gydymą, o po to, paskyrus gydymą, iš paciento žodžių, jaučiasi geriau, tapo ramesnis ne toks dirglus. Kiek prisimena, pacientas kažkiek sakydavo, kad turi problemų šeimoje, dėl vaikų ir pan., bet dėl to konkrečių pavyzdžių neišsakydavo. Gydytojai gilinasi tiek, kiek pacientas pasako. Pacientas kelis kartus lankėsi ir yra psichologės aprašymai. Bendravimas su pacientu buvo adekvatus ir nepasirodė, kad būtų linkęs smurtą, agresiją. Jis save apibūdino kaip impulsyvų, nesivaldantį agresijos ir pykčio metu, bet bendraujant, tokio dalyko nepastebėjo, daugiau dėmesį kreipė į depresinius nusiskundimus, kuriuos pats pacientas išsakė. Įrašo data 2021 m. sausio 4 d. Kas konkrečiu atveju galėjo nulemti jo kažkokius veiksmus – ar genetinė prezupozicija, trauminės patirtys vaikystės metu, fizinės traumos, šeimyninės aplinkybės ar kiti faktoriai, negali atsakyti, nes nėra teismo psichiatras-ekspertas. Pas psichologę V. M. lankėsi gal du kartus. Vieną kartą apibūdinimas buvo toks kaip minėjo, o kitą kartą buvo apibūdinimas, kad vaikai galėjo bijoti jo impulsyvaus ir agresyvaus būdo. Apsilankymas pas psichologę buvo 2021 m. sausio 4 d., 2021 m. kovo 23 d. ir 2021 m. gegužės 11 d., aptarti santykiai su žmona. 2021 m. balandžio 22 d. įrašas „Vaistų nebevartoja“ reiškia, kad šiuo metu vaistų nebevartoja. Rašo, kad būsena pagerėjusi, daugiau energijos, sumažėjo apatija ir daugiau įrašų nėra, pacientas daugiau nebesilankė. Negali teigti, ar pacientas atsisakė gydymo ar neatsisakė, tiesiog nebesilankė. Paskutinį kartą, kai pacientas apsilankė, 2020 m. balandžio mėn., buvo išrašyti vaistai 2 mėnesiams. Darytų prielaidą, kad apie 2 mėnesius vaistai nebuvo vartojami nuo rugpjūčio mėnesio, bet nežino kada asmuo pirko vaistus, kaip juos vartojo. Keturiems mėnesiams vaistų negalėjo užtekti (t. 6, b. l. 127-132).

12. Teismo posėdžio metu papildomai apklaustas nuteistasis V. M. parodė, kad jis į specialistą kreipėsi dėl depresijos ir tuo metu buvo labai sunku. Tuo metu, kai pradėjo vartoti vaistus, labai atsiribojo nuo šeimos, nes vaistai labai slopina jausmus. Po dviejų metų suprato ir kai gydytojas keitė vaistus, jis (V. M.) jau buvo pasiekęs „emocinį dugną“, jam nerūpėjo grįš vaikai ar ne. Vaistus pradėjo vartoti vasarą, kuriai metais, neprisimena. Vaistus paskyrė gydytojas S. S.. Tuo metu jautėsi palyginus su depresija, gerai, gydytojui sakė, kad jaučiasi gerai ir tik po dviejų metų suprato kas atsitiko ir kodėl vaikai buvo paimti iš šeimos. Tai buvo paskutinis įrašas, kai paskutinį kartą keitė vaistus. Jis gydytojui pasakė, kad kažkas vyksta ne taip. Tuo metu jautėsi gerai, bet jeigu kažkas atsitikdavo pvz. darbe, labai agresyviai ir staigiai reaguodavo, ankščiau to nebūdavo. Kai vartodavo vaistus, reaguodavo žaibiškai, o po kokių 5-10 minučių atslūgdavo, pamiršdavo, kad turėjo konfliktą. Tuo metu negalėdavo suprasti kodėl ir vaikai sakė, kad jis toks būdavo. Tai pardėjo suprasti tik po maždaug 2 metų 3 mėn., kai gydytojas pakeitė vaistus, kurį laiką juos vartojo, pasijuto geriau ir nustojo vartoti. Tuos du metus jautėsi ramus, tačiau kodėl išėjo vaikai, negalėjo suprasti. Tuos metus labai blogai prisimena. Yra nuteistas už smurtą vaikų atžvilgiu, negali pasakyti konkrečiai ką ir kieno atžvilgiu padarė. Tarp jo ir vaikų buvo geri santykiai, bet pradėjus vartoti vaistus kažkaip atsiribojo. Po 3-4 mėnesių pradėjo keistis jo elgesys. Jam buvo šokas, kai buvo paimti vaikai, negalėjo suprasti, atrodė, kad gyveno puikiai. Tokių konfliktinių situacijų, kiek prirašyta nuosprendyje, neprisimena. Niekuomet prieš savo dukras nesmurtavo, labai gerai sutardavo, visur važinėjo. Jokio fizinio smurto prieš dukras nenaudojo. Gal buvo impulsyvus, agresyviai grubus. Tuo metu ir su sutuoktine santykiai pablogėjo. Jis vaikščiojo pas psichologę, lankėsi ir pas šeimos psichologę. Gali būti, kad nurodė psichologei aplinkybes dėl savo agresyvumo, impulsyvumo, bet jis tuo metu lankėsi ir pas gydytoją S. S.. Mano, jog jo elgesiui įtakos turėjo vartojami vaistai. Šiuo metu vaistų nevartoja. Smurtinių veiksmų, už kuriuos yra nuteistas, nepripažįsta. Su žmona bardavosi, bet fizinio smurto prieš žmoną dukros akivaizdoje nenaudojo. Gali būti, kad dukrą vadino „kvaiša“, „debile“, nes tuo metu nesivaldė. Tai suprato po 2 ar 3 metų. Medicininiuose dokumentuose turi būti įrašas, kad jis atėjo ir pasakė, jog kažkas vyksta ne taip ir pradėjo suprasti dėl ko viskas atsitiko. Tada gydytojas pakeitė vaistus. Laikotarpyje nuo 2018 m. rudens iki 2019 m. vasaros dukros I. diržu nemušė, nemušė jos niekada. Dėl smūgių dukrai J. – vaikas vaikščiojo į darželį, kiekvieną dieną vaiką matė auklėtoja, buvo ekspertizės ir jokių žymių nuo laido ar diržo nebuvo. Jie su I. tuo metu nesutardavo ir jam atrodo, ji tiesiog keršija. Parodymus ikiteisminio tyrimo metu dukra I. davė gal iš keršto, tuo metu buvo pablogėję santykiai. Skaitė internetinius jos susirašinėjimus su draugais ir jie jai patardavo ką daryti, kaip elgtis, ką sakyti. Su sutuoktine bardavosi, bet nelabai prisimena, gal kartą per porą mėnesių. Dukterys galėjo girdėti, bet nemano, kad ištisai bardavosi. Gal dėl to, kad tuo metu buvo impulsyvus ir negalėdavo susivaldyti, ramiai pasikalbėti. Gal ir buvo porą kartų. Prieš sutuoktinę nėra smurtavęs (t. 6, b. l. 127-132).

13. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nuteistoji I. M. parodė, kad supranta už ką yra nuteista, kaltės nepripažįsta. Yra nuteista už fizinį ir moralinį smurtą savo vaikams I. ir J.. Dukra I. apetitu nesiskundė, bet jai būdavo sakoma, kad per daug valgo, buvo pasakyta, nes ji turi atopinį dermatitą, jai negalima visko valgyti, reikia laikytis dietos, o ji vakare mėgdavo prisivalgyti. Ji sakydavo, kad po to jai blogiau bus, kad reikės gydymo. Būdavo jai pasakoma ko negalima valgyti, o ji suprasdavo, kad jai nenorima duoti valgyti, gailima maisto. Tokias pastabas dukrai pasakydavo, pvz., kai ji ateidavo vakare, po 22 val., jau reikėdavo eiti miegoti, o ji ateidavo į virtuvę valgyti, ji (nuteistoji) pasakydavo, kad negalima, dukra supykdavo, kad neduoda jai valgyti. Ji dukrai linkėjo gero, kad pasekmių nebūtų. Visą laiką buvo ir valgyti padaryta, ir į mokyklą duodama pinigų ir pas močiutę po mokyklos eidavo valgyti. Tik jai sakydavo, kad nereikia valgyti prieš naktį. Su vyru buvo barnių kaip visose šeimose. Vyras impulsyvus ir griežtas. Jis gali atsakyti, pakelti toną. Vaikai gal girdėjo, kad jie kalbėdavosi pakeltu tonu. I. sakė, kad ji galvodavo, kad jis dėl jos bardavosi, bet jie aiškindavosi savo santykius. Nesutarimai su sutuoktiniu būdavo gal kartą per savaitę, gal du 2-3 kartus per mėnesį. Vaikai ne visada girdėdavo. Ji dukrai I. į kairį žandą nesudavė, nei karto jos nelietė ir nemušė. I. savyje nori būti lyderė, visada reikia ją girti, skirti dėmesį tik jai. Jie sakydavo, kad dukra J. mažesnė, jai reikia dėmesio, bet I. to nesuprato. Tarp mergaičių 10 metų skirtumas. Su vyresniąja dukra nebuvo jokių problemų, problemos prasidėjo (duomenys neskelbtini) metais, kai gimė dukra J. Ji galvojo, kad atsidūrė nuošalyje. Tarp seserų yra ryšys, bet per atstumą. Nebuvo, kad ji J. smogtų į galvos sritį, kai ji atsisakė keltis ir ruoštis į vaikų darželį. Gal buvo, kad pakėlė balso toną, nes ji su „isterika“ ėjo į darželį, nenorėjo eiti į darželį. Ji galėjo garsiai pasakyti, kad reikia į darželį. I. negalėjo matyti, nes ji išeidavo į mokyklą, o jie keldavosi su jaunesniąja dukra. I. turi sveikatos sutrikimų, dabar geria antidepresantus. Ji nestabili, gali prikalbėti nepagalvojusi, o po to neatsiminti. Jos (I.) psichinė sveikata nėra stabili. Po to, kai buvo paimta į globos namus, nepasakytų, kad jos sveikata pagerėjo, nes nežino ar išliko tokia pati. Kai buvo paimta iš namų, jau kiek kartų vežė ją į psichiatrijos kliniką, ji bandė save žaloti. Namuose to nebuvo, nors ji sakė, kad namuose bandė žalotis, bet to nematė. Jai buvo šokas, kai ją paėmė iš namų, ji negalvojo, kad taip bus. Po to, kai susitiko su dukra, jai buvo gėda, kad prikalbėjo neteisybės. Nepripažįsta nuosprendyje nustatytų aplinkybių, vaikus mylėjo, jais rūpinosi. Su dukra I. būdavo nesutarimai dėl naudojimosi internetu naktinis, dėl to ji parašė laišką socialinei darbuotojai, kad jai atjungė internetą. Mokytoja pasakė, kad ji ateina be nuotaikos, neišsimiegojusi. Dukra J. labai judri, hiperaktyvi. Jei nenori kažkur eiti, jai užeina isterija, bet greitai praeina. Ji bendraujanti, pozityvi. I. nelabai linkusi bendrauti, laiko viską savyje. Dukra I. globos namuose turėjo konfliktų su viena auklėtoja. Jei ši auklėtoja dirbdavo, ji neišeidavo iš kambario, nevalgydavo, ignoruodavo. Su kitais asmenimis bendravo. Dukra ir ne su visais bendraamžiais gerai sutaria, ji nori, kad būtų taip, kaip ji nori (t. 6, b. l. 127-132).

14. Iš VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės pateiktos informacijos matyti, kad I. M. buvo gydyta Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nuo 2022 m. kovo 17 d. iki 2022 m. kovo 28 d. Nustatyta diagnozė – depresinis elgesio sutrikimas. Atvykusi pacientė skundėsi stresu, konfliktais su globos įstaigos personalu, įtampa, epizodinėmis suicidinėmis mintimis, savižala, jėgų trūkumu, savikalta, nestabilia nuotaika. Gydant nuotaika stabilizuota, normalizuotas miego-budrumo režimas, atsirado daugiau energijos, tapo lengviau susikaupti, išblėso suicidinės mintys, savižalos impulsai. Būklė išrašant – geros, lygios nuotaikos, adekvačių emocijų, suicidines mintis neigia, turi konkrečių planų ateičiai, impulsų kontrolė adekvati. Būklei pagerėjus subjektyviai ir objektyviai, įvykdžius gydymo planą, pacientė išrašyta tęsti gydymo į namus (t. 6, b. l. 118).

15. Iš apeliacinės instancijos teismui VšĮ Lietuvos katalikių moterų sąjungos vaikų ir jaunimo paramos centro 2022 m. spalio 31 d. pateiktos informacijos matyti, kad 2020 m. lapkričio 11 d. I. M. ir J. M. atvykus į VšĮ LKMS vaikų ir jaunimo paramos centro bendruomeninius vaikų globos namus, pradžioje tėvas nelankė vaikų ir nerodė noro su jais bendrauti. Mama stengdavosi kiekvieną savaitę aplankyti mergaites, atnešdavo vaikams lauktuvių. Vyresnioji mergaitė su tėvu atsisakydavo bendrauti. Bendraudavo tik tuomet, kai dalyvaudavo socialinis darbuotojas. Šiltėjant santykiams, vyresnioji mergaitė bendraudavo su tėvu tik tada, kai jis ją palaikydavo visose gyvenimo situacijose. Jeigu jai kažkas nepatikdavo ką tėvas pasako, iškart užblokuodavo jį telefone. Su mama mergaitė visada bendrauja, nesipyksta. Karantino metu mama, vėliau kartu su tėčiu (tėtis vaikus pradėjo lankyti 2021 m. pavasarį), mergaites lankė kiekvieną savaitgalį, eidavo pramogauti, nupirkdavo reikiamų rūbų, mokymosi priemonių. Mergaitės laukia susitikimų su tėvais, nori grįžti namo. Tėvai glaudžiai bendradarbiauja su įstaiga, dalyvauja susirinkimuose aptariant vaikų ateities planus ar iškilusias problemas. Dėl J. M. nurodoma, jog atvykusi į įstaigą, sunkiai valdė emocijas, pyktį, pavydą, turėjo komunikacijos ir emocinių problemų, sunkiai suprato namų taisykles, jų nesilaikė. Su vaikais nemokėjo žaisti, dalintis žaislais, supykusi agresyviai reaguodavo, kąsdavo, mėtydavo daiktus, mušdavosi, nevaldydavo savo elgesio. Sukūrus mergaitei saugią ir struktūruotą aplinką, pradėjo keistis mergaitės elgesys, jau supranta ir geba laikytis pagrindinių vaikų globos namų taisyklių, šiuo metu mokosi pirmoje klasėje. Atvykus į įstaigą vyresniajai mergaitei, buvo pastebėta, kad asmens higienos įgūdžiai yra labai menki, pasiteiravus kodėl taip vyksta, nurodė, kad namuose jai nebuvo leidžiama naudoti daug vandens. Šiuo metu mergaitės higienos įpročiai pagerėję – prausiasi kiekvieną vakarą, valosi dantis ryte ir vakare, išmoko pati išsirinkti bei nusipirkti reikiamas asmens higienos priemones. Atvykusi, vyresnioji mergaitė skųsdavosi, kad negali ilgai užmigti, pasakodavo darbuotojoms apie patirtą psichologinį smurtą, kaip tėvas ją vadindavo visokiais negražiais žodžiais. Pastebėta, kad jos savivertė buvo labai žema, pati save įvardindavo kaip negražų žmogų, savyje ieškodavo trūkumų, kompleksavo dėl kreivų dantų. Šiuo metu mergina vertina save teigiamai, mergina teigia, jog nebejaučia depresijos simptomų, dažniau būna geros nuotaikos. Specialistų teigimu, jaučiama nebe tokia stipri nuotaikų kaita, tačiau vis dar sunkiai priima konstruktyvią kritiką, į pastabas reaguoja jautriai. 2022 m. vyresnioji mergaitė įstojo Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centrą, floristikos profesiją. Pamokas lanko noriai, susirado naujų draugų, mokytojų giriama už gerą elgesį (t. 6, b. l. 123).

16. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nei atlikus papildomą įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje, nėra jokio pagrindo išvadai, jog V. M. sirgo ar byloje nagrinėjamų įvykių metu būtų sirgęs lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu, taip pat, dėl vartojamų vaistų poveikio negalėjo suprasti savo veiksmų bei juos valdyti.

Žemesnės instancijos teismas

17. Tai pat bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apeliantai kėlė klausimą dėl dukros I. M. psichinės sveikatos, tikėtino galimo paveldimumo, dėl ko ji galėjo neadekvačiai vertinti jos auklėjimo situacijas, bei iš keršto apkalbėti savo tėvus. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, kad I. M. psichinė sveikata būtų kažkuo išskirtinė ar sutrikusi dar iki nagrinėjamų įvykių ar jų metu ir būtų lėmusi apeliantų nurodomas aplinkybes dėl neadekvataus situacijos vertinimo ar apkalbėjimo kerštaujant.

Dėl nusikalstamų veikų, padarytų nukentėjusiosios I. M. atžvilgiu

18. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas I. M. ir V. M. pripažino kaltais idealiąja sutaptimi dukros I. M. atžvilgiu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 163 straipsnyje ir 140 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji padarė šiuos jiems inkriminuotus nusikaltimus.

19. Apeliaciniame skunde kritikuojami teismo ištirti įrodymai, kurių pagrindu nustatyta, jog nuteistoji I. M. fiziškai smurtavo prieš savo dukrą I. M.. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, skunde nurodomi argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių.

20. Apeliaciniame skunde nuteistoji I. M. teigia, jog nukentėjusiosios I. M. parodymai, kuriais iš esmės remiamasi pripažįstant jos kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų, negali būti vertinami kaip patikimi, kadangi nukentėjusioji buvo apklausta po to, kai jos pačios prašymu ji buvo apgyvendinta atskirai nuo tėvų ir tokiu būdu siekė pateisinti nenorą tuo metu gyventi su šeima. Iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusioji I. M. kartu su seserimi J. M. iš šeimos pirmą kartą buvo paimtos 2020 m. kovo 4 d., tačiau pranešimas Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyboje iš Vilniaus (duomenys neskelbtini) gimnazijos, kurioje mokosi nukentėjusioji I. M., su nurodymu apie galimai nukentėjusiosios šeimoje patirtą fizinį smurtą, gautas dar 2019 m. lapkričio 13 d. (1 t., b. l. 14). Tuo tarpu apklausa, kurioje nukentėjusioji davė parodymus apie vieną iš fizinio smurto epizodų, vyko 2020 m. birželio 15 d. (1 t., b. l. 104-108), o tų pačių metų liepos mėnesį mergaitės buvo grąžintos į šeimą. Taigi akivaizdu, jog nuteistosios I. M. nurodomos prielaidos dėl nukentėjusiosios I. M. parodymų apie fizinio smurto panaudojimo nepatikimumo, nustačius, jog nuteistoji vieną kartą ranka sudavė I. M. į kairįjį skruostą, yra paneigtos, kadangi, būtent dėl įtariamo smurto šeimoje į Vaiko teisių apsaugos tarnybą buvo kreiptasi daug ankščiau nei įvyko nukentėjusiosios apklausa. Be kita ko, 2020 m. gruodžio 1-31 d. atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadoje nurodoma, jog ekspertizės atlikimo metu nenustatyta priežasčių netikėti I. M. parodymais. Remiantis turimų duomenų analize, galima teigti, kad parodymus I. M. davė remdamasi asmenine patirtimi. Duomenų, kad ji būtų galėjusi sukurti, sugalvoti savo parodymus, nėra (t. 4, b. l. 11).

21. Iš skundžiamo nuosprendžio bei bylos duomenų matyti, jog fizinio smurto panaudojimo aplinkybes, t. y., kad nuteistoji ranka sudavė nukentėjusiajai I. M. į kairįjį skruostą, patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir pačios nuteistosios I. M. paaiškinimai susitikimo Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriuje 2020 m. kovo 4 d. metu, kuomet I. M. pripažino vieną kartą sudavus dukrai dėl nepagarbaus bendravimo (t. 1, b. l. 19). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog šio susitikimo metu nuteistoji I. M. galėjo apkalbėti save dėl susijaudinimo, tačiau nėra aiškūs tokio prisipažinimo motyvai, be to, tai atitinka ir nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes dėl jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto aplinkybių. Iki nurodyto susitikimo Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, nukentėjusioji I. M. dar nebuvo konkretizavusi aplinkybių kaip ir kada jos motina I. M. prieš ją smurtavo, taigi pati nuteistoji susitikimo metu nurodė tokias aplinkybes, kurios sutapo su vėliau (2020 birželio mėn.) nukentėjusiosios I. M. apklausos metu duotais parodymais. Be kita ko, atsižvelgtina į tai, jog šiame susitikime nukentėjusioji nedalyvavo, tačiau apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes apie aptariamą fizinio smurto panaudojimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytų nuteistosios paaiškinimų tinkamą užfiksavimą susitikimo protokole patvirtina ir tai, jog šiame susitikime dalyvavo trys Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos, kurios savo parašais patvirtino susitikimo protokolą. Abejoti nukentėjusiosios parodymais, jog ji dl smūgio į skruostą sudavimo pajuto fizinį skausmą, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

22. Kaip matyti iš liudytojos Vaiko teisių apsaugos specialistės A. L., kuri bendravo su nukentėjusiąją jos paėmimo iš tėvų dieną, parodymų tiek teisiamojo posėdžio, tiek ikiteisminio tyrimo metu, nukentėjusioji I. M. nurodė apie iš motinos patiriamą fizinį smurtą, taip pat laikinajai globėjai V. Z. nurodė jai, jog „mama ją pastumia“. Nors šios aplinkybės ir neleidžia daryti kategoriškų išvadų apie nuteistajai inkriminuotus veiksmus dėl fizinio smurto panaudojimo, tačiau rodo fizinio smurto naudojimo šeimoje faktą. Dar daugiau, tiek nurodytos liudytojos, tiek nukentėjusiosios klasės vadovė ir mokytoja L. B., liudytoja mokyklos socialinė pedagogė R. L., psichologė L. J. nurodė, jog atkreipė dėmesį į nukentėjusiosios emocinę būseną, pastaroji atrodė liūdna, prislėgta, kalbėdama apie šeimą graudinosi atliktos ekspertizės išvadose nukentėjusios emocinė būsena apibūdinta kaip depresinė. Be kita ko, ekspertės išvadoje, taip pat nurodoma, jog tokią nukentėjusiosios būseną sukėlė tiek I. M. tiek V. M. elgesys kartu, tiek kiekvieno atskirai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog nuteistoji I. M. nebandė paneigti sutuoktinio išsakytų teiginių apie šeimoje naudojimo fizinio ir psichologinio smurto teigiamą vertinimą ir jo pateisinimą. Nors tai nėra kaltę patvirtinantis duomuo, tačiau atskleidžia nuteistosios požiūrį į jai inkriminuojamus veiksmus.

23. Apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bandoma paneigti nurodant, jog nukentėjusioji I. M., bendraudama su vienais asmenimis (liudytoja R. R.) teigė, jog motina prieš ją smurtavo, kitais atvejais nurodė, jog motina naudojo tik psichologinį smurtą ir prieš ją nesmurtavo, tačiau nurodytus argumentus paneigia nukentėjusiosios psichologinę ekspertizę atlikusios ekspertės A. Š. paaiškinimai, jog tokio pobūdžio nenuoseklumas galėjo atsirasti dėl to, jog nukentėjusioji turi daug prisiminimų, kuris epizodas tam tikru momentu aktualizuosis ir kurį ji pasakos, priklauso nuo daug aspektų. Taigi priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, tokios aplinkybės parodo nukentėjusiosios patirtų išgyvenimų gausą, o ne paskatas meluoti siekiant atsiskirti nuo tėvų. Atitinkamai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nuteistajai I. M. inkriminuotos ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog ji nukentėjusiajai sudavė smūgį ranka į kairįjį skruostą, yra įrodytos byloje surinktų ir nuosprendžio 42-43 puslapiuose detaliai išanalizuotų įrodymų visuma.

24. Skundžiamu nuosprendžiu kaltu dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją I. M. pripažintas ir jos tėvas V. M., nustačius, jog V. M. be aiškios priežasties vieną kartą diržu sudavė nukentėjusiajai į dešinės kojos šlaunį ir tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog tokias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis tik nukentėjusiosios, galėjusiosios jį apklabėti, parodymais, daugiau jokių duomenų patvirtinančių jos parodymus, byloje nenustatyta. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutiktina.

25. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog nukentėjusioji I. M. parodymus apie nurodytas aplinkybes davė jau minėtos apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Nors nukentėjusioji daugiau dėl šių konkrečių aplinkybių apklausta nebuvo, tačiau byloje esančių įrodymų visetas nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios parodymus patvirtina pastarosios močiutės, nuteistojo V. M. motinos ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. liepos 15 d. duoti parodymai (teisminio nagrinėjimo metu liudytoja atsisakė duoti parodymus), jog ji pastebėjo mėlynę ant nukentėjusiosios kojos, paklausus apie ją, mergaitė prisipažino, jog tėvas trinktelėjo. Susisiekus su sūnumi, pastarasis nurodė, jog taip pasielgė, kadangi I. M. skriaudė seserį J. M. (1 t., b. l. 150-151). Šias aplinkybes taip pat patvirtina ir paties nuteistojo parodymai, duoti nagrinėjant civilinę bylą dėl Vaiko teisių apsaugos tarnybos prašymo išduoti leidimą paimti vaikus iš jų tėvų. V. M. teismo posėdyje nurodė, jog ji pastūmė mažąją, tuomet davė I. su diržu ir paklausė jos „ar tau patinka, kai tave muša“ (t. 2, b. l. 100-112). Taigi tiek nukentėjusiosios I. M., tiek nuteistojo, bei liudytojos parodymai esminėse detalėse dėl to, jog nuteistasis diržu sudavė nukentėjusiajai dėl jos elgesio su seserimi, sutampa. Be kita ko, iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis ne kartą buvo išsakęs savo teigiamą požiūrį į vaikų auklėjimą fizinio poveikio priemonėmis. Nukentėjusioji I. M. bendravusiems su ja asmenims – liudytojoms Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovei R. R., klasės vadovei ir mokytojai L. B., mokyklos socialinei pedagogei R. L., psichologei L. J. pasakojo, jog fizinį smurtą tiek prieš ją, tiek prieš seserį dažniausiai naudoja tėvas. Atitinkamai, atsižvelgiant į tai kas nurodyta, taip pat jau aptartas ekspertizės išvadas, nėra jokio pagrindo abejoti nukentėjusiosios I. M. parodymų patikimumu, o apeliacinio skundo argumentai nustatytų aplinkybių nepaneigia. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nėra nustatyta, jog dėl nurodytų nuteistųjų fizinio poveikio veiksmų nukentėjusioji I. M. patyrė fizinį skausmą, todėl BK 140 straipsnio 2 dalis negali būti inkriminuojama, tačiau kaip jau nurodyta aukščiau bei pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimo sudavimo jai į skruostą metu.

26. Nagrinėjamos bylos kontekste apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-72-511/2021 ir kt.).

27. Nuteistieji pripažinti kaltais padarę ir BK 163 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. dėl to, kad piktnaudžiavo savo, kaip tėvų teisėmis ir pareigomis. Pripažintos įrodytomis I. M. inkriminuotos aplinkybės, kad ji nenustatytą skaičių kartų šaukdavo ant dukros I. M. sakydama, jog ši per daug valgo, ignoravo dukros jausmus, jos akivaizdoje pykosi su sutuoktiniu V. M., bei jau aukščiau aptartomis aplinkybėmis sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Inkriminuojant šią veiką nuteistajam V. M., nustatyta, jog jis nukentėjusiosios akivaizdoje naudojo fizinį smurtą prieš dukrą I. M., šaukė ant nukentėjusiosios, bardavosi su sutuoktine, tyčiojosi iš dukters vadindamas ją įžeidžiančiais bei necenzūriniais žodžiais, bei naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Taigi buvo nustatyti vaiko fizinio bei psichinio gniuždymo požymiai.

28. BK 163 straipsnyje yra numatyta atsakomybė tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Nustačius visus būtinus šiame straipsnyje apibrėžtos nusikalstamos veikos požymius, svarstytina, kurie vaikui sukelti neigiami padariniai kvalifikuoti atskirai pagal kitus BK straipsnius ir taikomi pagal nusikalstamų veikų sutapties taisykles, pavyzdžiui, sveikatos sutrikdymai (BK 135–140 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-157-495/2021 ir kt.).

29. Apeliaciniame skunde nuteistiesiems inkriminuotus veiksmus bandoma paneigti nurodant, kad pačios nukentėjusiosios I. M. elgesys reikalavo atitinkamų auklėjimo metodų, kadangi pastaroji nepadėdavo rūpintis jaunesne seserimi, ignoravo savo pareigas šeimoje, be to, sudėtingą jos elgesį, kuriam įtakos turėjo priklausomybė internetui bei sudėtingas paauglystės etapas, patvirtina ir laikinųjų globėjų parodymai. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka. Aplinkybės dėl fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo jau yra aptartos, todėl nekartojamos.

30. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmieji nukentėjusiosios I. M. asmenybės sutrikimai buvo pastebėti dar 2016 m., kuomet buvo atliktas specialiųjų ugdymo poreikių vertinimas ir nukentėjusiajai nustatyti kompleksiniai sutrikimai (3 t., b. l. 55-59), taip pat, kaip matyti iš socialinės pedagogės R. L. parodymų tiek bylą nagrinėjant teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, slogi nukentėjusiosios nuotaika buvo pastebėta dar 2017 m., t. y., pastebėjo, kad I. M. yra liūdna, ji pasakojo, kad namuose nėra gerai, tėvai barasi, dėl to jai skaudu, be to, turėdavo prižiūrėti mažą sesę“ (1 t., b. l. 124-125). Taigi apie šeimoje susiklosčiusią situaciją nukentėjusioji nurodė daug anksčiau nei su seserimi buvo paimta iš šeimos, tačiau kiekvienu iš atvejų, buvo nurodomos iš esmės tokios pačios aplinkybės.

31. Apklausiami bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, abu nuteistieji neneigė, jog galėjo pasakyti įžeidžiančius žodžius nukentėjusiajai, tačiau, jų manymu, tai buvo išsakoma juoko forma, be kita ko, nuteistieji taip pat akcentuoja, jog pykčių su dukterimi priežastimi buvo ir tai, jog nukentėjusioji neprižiūrėjo savo sesers, netvarkė kambarių, taigi nurodė tas aplinkybes, kurias nurodė ir pati nukentėjusioji I. M.. Ikiteisminio tyrimo metu V. M. nurodė, jog su I. būdavo nesutarimų dėl jos noro valgyti naktimis ar nepasidalijimo virtuve su mama, taip pat aplinkybes apie smurto šeimoje atvejus parodė abu nuteistieji, V. M. civilinės bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog ankščiau taip auklėdavo sutuoktinę, tačiau dabar to jau nedaro (2 t., b. l. 100-112), be to šias aplinkybes nurodė ir susitikimo su Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistėmis metu. Šiame susitikime taip pat dalyvavo ir I. M., kuri, specialisčių teigimu, vyro žodžiams neprieštaravo susitikimo metu stengėsi raminti jo pyktį (1 t. b. l. 116-117).

32. Svarbu paminėti ir tai, kad abi nukentėjusiosios po to, kai buvo apklaustos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvavo ir pokalbyje su ekspertėmis, kur abi nukentėjusiosios patvirtino esmines netinkamo tėvų elgesio su jomis aplinkybes, nurodytas pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei ankstesnių pokalbių su liudytojomis (mokytojomis, psichologėmis, globėjomis, močiute) metu. Tiek ekspertizės aktų išvadose, tiek teisiamojo posėdžio metu ekspertės nurodė, kad abi nukentėjusiosios, atsižvelgiant į joms būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jų protinį išsivystymą bei turimas žinias, galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamo įvykio aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus, joms nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų, dėl kurių jos negalėtų suprasti konkrečių faktinių byloje tiriamų įvykių aplinkybių ir duoti apie tai parodymų. Joms nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis įtaigumui ir kt.), dėl kurių jos negalėtų duoti parodymų ikiteisminio tyrimo metu. J. M. davė parodymus pagal savo amžių ir galimybes – fragmentuotai, menkai detalizuodama, netiksliai, negalėdama suteikti informacijos apie reikšmingas bylai aplinkybes – datas, kiek konkrečios aplinkybės pasikartojo ir pan. Šiuo metu nenustatyta priežasčių netikėti nukentėjusiųjų parodymais. Remiantis turimų duomenų analize, galima teigti, kad parodymus nukentėjusiosios davė remdamosi asmenine patirtimi. Šiuo metu duomenų, kad nukentėjusiosios būtų galėjusios sukurti, sugalvoti savo parodymus, negauta. Šiuo metu jokių duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį nukentėjusiųjų duodamiems parodymams negauta.

33. Nors pagal teismų praktiką ekspertizės akto išvados turi būti vertinamos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, joms negali būti teikiama išskirtinė reikšmė, tačiau pažymėtina, kad minėtas eksperčių išvadas apie abiejų nukentėjusiųjų parodymų, o ypatingai mažametės J. M. parodymų tikrumą ir realumą sustiprina tai, kad nukentėjusiųjų parodymai sutampa tarpusavyje. Nors I. veiksmai savo sesers J. atžvilgiu nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau J. buvo nurodžiusi, kad ją mušdavo ir sesė I., I. apie tai, kad mušė mažesniąją seserį, nurodė pokalbio su ekspertėmis metu, taip pat nurodė, kad tokį elgesį kopijuodavo iš tėvų, bet po to, kai paskaitė internete, suprato, kad tai nėra gerai, todėl sesers nebemušė, o priešingai, ėmėsi ją ginti nuo tėvų smurto. Tai visų kitų bylos įrodymų kontekste leidžia daryti išvadą, kad kita J. parodymų dalis – apie jos tėvų elgesį su ja – taip pat yra tikri ir realūs, be to, veiksmus, kaip ją mušdavo tėtis ir mama, kur mušdavo, ji iliustravo tiesiogiai tai parodydama tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek pokalbio su ekspertėmis metu. Šios aplinkybės taip pat leidžia atitinkamai įvertinti ir mažametės J. M. parodymų patikimumą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir liudytojos A. P. parodymus, kuriais ji teigė, kad J. atsakymai priklausydavo nuo to, kaip užduodamas klausimas, vieną minutę galėjo tą pačią informaciją paneigti (pvz., kad tėtis jos nemušė), kitą minutę patvirtinti (pvz., kad tėtis ją mušė), liudytojos R. M. parodymus, kad kai specialistės išvyko iš darželio, ji J. nusivedė atgal į grupę, pasodino ant kelių ir paklausė, ar kas nors ją namuose muša. J. jai atsakė, kad nei tėvas, nei mama, nei sesuo I. jos nemuša. Taigi, kaip jau minėta pirmiau, tai, kad J. M. parodymų dalis sutapo su I. M. parodymais, taip pat tai, kad J. M. prieš ją atliekamus veiksmus dar ir realiai iliustruodavo (tiek pokalbiuose su ekspertėmis, tiek apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu), leidžia daryti išvadą, kad J. M. parodymus davė remdamasi asmenine patirtimi. Vien tai, kad J. M. davė parodymus fragmentuotai, menkai detalizuodama, netiksliai, nepaneigia jos parodymų patikimumo, nurodytų aplinkybių realumo ir tikrumo. Nelogiška iš mažamečio reikalauti labai tiksliai prisiminti visas įvykio aplinkybes, mėnesius, datas, kartus, nes to negalėtų padaryti netgi suaugęs žmogus, ypač kalbėdamas apie traumuojančias patirtis.

34. Teismas neturi pagrindo netikėti nepilnametės I. M. parodymais – jos parodymus apie tai, kad ją per šlaunį yra mušęs tėvas patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. M.; nors ji, naudodamasi teise neduoti parodymų prieš save, save šeimos narius ir artimus giminaičius, teisme atsisakė duoti parodymus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jai buvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš save, save šeimos narius ir artimus giminaičius, ji juos sutiko duoti, todėl teismas jais taip pat vadovaujasi. I. M. parodė, kad 2018 metais, rudens pabaigoje, pas I. ant kojos, tiksliai neprisimena kurios, pamatė mėlynę. Atrodo, ji buvo ant šlaunies. Paklausė mergaitės, iš kur ji atsirado. Ji pasakė, kad jos tėvas jai trinktelėjo. Kaip, su kuo ir kiek kartų sudavė, ji nesakė, o ji ir neklausė. Tada paskambino sūnui ir paklausė, kodėl jis sudavė savo dukrai, V. M. pasakė, kad taip pasielgė, kadangi I. M. skriaudė J. M.. Tai buvo vienintelis kartas, kai I. M. jai pasakė, kad tėvas jos atžvilgiu naudoja fizinį smurtą. Tai visų kitų bylos įrodymų kontekste leidžia daryti išvadą, kad kita I. parodymų dalis – apie jos tėvų elgesį su ja ir jos seserimi – taip pat yra tikri ir realūs. Nors kaltinamieji ir jų gynėja teismo posėdžio metu kėlė versiją, jog I. apkalba tėvus, meluoja, fantazuoja, kerštauja jiems dėl išjungto interneto, jog tai paaugliškas maištas, tačiau teismas šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teisiamojo posėdžio metu ekspertės šią versiją paneigė ir nurodė, kad nėra jokio pagrindo taip manyti, nurodė, kad I. pasakojimai yra realūs ir tikri, atitinka jos amžių ir supratimą, jos pasakojimai atitinka ir jos elgesį pasakojimo metu, o tai, kad ji vieniems suaugusiesiems papasakojo vienas tėvų elgesio su ja ir jos seserimi aplinkybes, kitiems – kitas, rodo, kad tai nėra išmoktas pasakojimas, šiuo atveju reikšminga tai, kad I. kalba apie kelerių metų laikotarpį, tai nėra vienas epizodas, ji turi daug prisiminimų. Kuris epizodas tam tikru momentu aktualizuosis ir kurį ji papasakos kam nors, priklauso nuo daug aspektų. Tam tikru momentu aktualizuojasi koks nors konkretus epizodas, apie tai I. ir kalba. Nenuoseklumas skamba realistiškiau, nei aiškus, tarsi išmoktas nuoseklumas ar identiškų aplinkybių pasakojimas visiems žmonėms. Ekspertės nurodė ir tai, kad jeigu tai būtų vien tik paaugliški protestai, I. parodymai nebūtų tokie išsamūs, daugiau bendraujant tai lengviau atsiskleistų. Emocijų nesuvaidinsi, pasakojimas yra realistiškas, jo turinys atitinka jos emocijas, tyrimo metu nenustatyta, kad I. galėtų išsigalvoti ar „perspausti“. Nukentėjusiųjų kūno kalba atitiko jų išgyvenimus. Ekspertams parodymų realistiškumas abejonių nesukėlė.

35. Nuteistųjų teigimu, nukentėjusiosios nurodomų aplinkybių dėl fizinio ir psichologinio smurto naudojimo nepatvirtina kitų šeimos artimųjų (vyriausios nuteistųjų dukros I. M., I. M., N. D.) parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Iš bylos medžiagos matyti, jog nurodytos liudytojos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog M. šeima yra tvarkinga, fizinio ir psichologinio smurto požymių nepastebėjo, maisto namuose visuomet būdavo (1 t., b. l. 150-152, 155-157, 161-164). Vis tik, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, įvertinus tai, jog liudytojos kartu su nuteistaisiais ir jų šeima negyveno, todėl tikrosios situacijos šeimoje galėjo ir nežinoti, spręstina, jog nurodytų liudytojų parodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Apygardos teismas neneigia, kad pagal šiuo metu iš vaikų globos įstaigos gauti aukščiau šioje nutartyje nurodyti duomenys tvirtina, jog šiuo metu nuteistieji geba ir socialiai priimtinomis priemonėmis rūpintis vaikais. Vis dėlto, tie veiksmai, už kuriuos jie yra nuteisti, negali būti vertinami kaip leistinas vaikų auklėjimas.

36. Sprendžiant, ar tėvų bei teisėtų vaiko atstovų taikytos priemonės yra leistinos, ar užtraukia jų teisinę atsakomybę, atsižvelgiama į vaiko elgesio specifiką į jo koregavimo būtinumą, vaiko amžių, lytį, brandą, fizinę bei psichinę būklę, jautrumą, charakterį, specialius poreikius, pasirinktų auklėjimo priemonių proporcingumą ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016). Nagrinėjamu atveju, spręstina, jog nuteistųjų pasirinktos auklėjimo priemonės ir metodai, reaguojant į nukentėjusiosios mitybos įpročius, atsisakymą vykdyti įpareigojimus bei jos elgesį, nebuvo proporcingi ir tinkami nukentėjusiosios psichikos būklės bei amžiaus atžvilgiu, į nukentėjusios elgesį reaguojant fiziniu smurtu, šaukimu (rėkimu, kalbėjimu pakeltu tonu) bei naudojant įžeidžiančius žodžius.

37. Nagrinėjamu atveju, nors ir sutiktina, jog nukentėjusiajai buvo nustatyti tam tikri elgesio sutrikimai, taip pat atkreiptas dėmesys į santykį su maistu, pastebėtas neadekvatus savęs pateikimas internete, tačiau laikinosios nukentėjusiosios globėjos nurodė, jog šios problemos yra sprendžiamos ir situacija gerėja, nukentėjusiajai teikiamos psichologo konsultacijos, su ja kalbasi ir patys globėjai, ribojamas interneto laikas. Taigi akivaizdu, jog priešingai nei nurodo nuteistieji, nukentėjusiosios elgesys galėjo būti koreguojamas ir kitokiomis priemonėmis, nei buvo pasirinktos nuteistųjų.

38. Nors skunde taip pat nurodoma, jog teismas nenustatė veikos pradžios, atliktų veiksmų pakartotinumo ir dažnumo laikotarpyje, tačiau, kaip jau nurodyta, nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės dėl situacijos šeimoje, buvo užfiksuotos dar 2016 m., po paėmimo iš tėvų. 2020 m., pati nukentėjusioji I. M. bendraudama su eksperte nurodė, jog tėvų elgesys pasikeitė gimus seseriai J. ((duomenys neskelbtini) m.) (4 t., b. l. 8), pirmasis atvejis, kai nukentėjusioji nurodė aplinkybes dėl tėvų elgesio, nustatytas dar 2017 m., vėliau tai pasikartojo 2019 m. Be kita ko, taip pat atsižvelgiant į nukentėjusiajai I. M. nustatytą sveikatos sutrikdymą, kuris, pagal ekspertizės išvadą, formavosi palaipsniui, akivaizdu, jog nuteistųjų veiksmai nebuvo vienkartinio pobūdžio ir tęsėsi pakankamai ilgą laiką. Tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, tiek apygardos teisme, nuteistieji davė parodymus pagal pareikštus jiems kaltinimus bei teismo nustatytas aplinkybes, nenurodė, jog kaltinime nurodomas laikotarpis jiems neaiškus. Atitinkamai, priešingai nei nurodo nuteistieji, nustatyto pobūdžio veiksmai bei jų intensyvumas yra pakankamas baudžiamajai atsakomybei pagal aptariamą straipsnį. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nuteistieji, nors savo veiksmus laiko tinkama auklėjimo priemone, o įžeidžiantys žodžiai, jų manymu, naudoti juoko forma, tačiau, būdami suaugę asmenys, jie suprato savo psichiškai ir fiziškai žalojančio pobūdžio veiksmus ir juos atliko veikdami tiesiogine tyčia, tai paneigiančių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodoma.

39. Apeliantai taip pat nurodo, jog atliekant nukentėjusiosios I. M. psichologinę ekspertizę, nebuvo atsižvelgta į jos elgesio pokyčių priežastis (pasikeitusį vaidmenį šeimoje, paauglystės etapą), todėl ekspertė nepagrįstai pripažino, jog nukentėjusiajai I. M. konstatuotas susirgimas yra tiesiogiai susijęs su jų atliktais veiksmais, tokios išvados priimtos remiantis išimtinai tik nuteistuosius kaltinančiais įrodymais. Su tokiais argumentais nesutiktina.

40. Iš bylos duomenų matyti, jog I. M. ambulatorinę, kompleksinę, pirminę psichologijos ekspertizę atliko ekspertės S. S., turinti aukštąjį išsilavinimą ir teismo vaikų ir paauglių psichiatre eksperte dirbanti 5 metus, bei A. Š., turinti aukštąjį išsilavinimą ir teismo vaikų ir paauglių psichologe eksperte dirbanti 11 metų (t. 4, b. l. 1), taigi pagrindo abejoti eksperčių atlikusių ekspertizę išvadomis dėl jų kompetencijos, nėra. Kaip matyti iš ekspertizės akto, atlikdamos ekspertizę, ekspertės rėmėsi ikiteisminio tyrimo duomenimis, t. y., nukentėjusiosios medicininiais dokumentais, pažyma dėl specialiųjų ugdymo poreikių, (duomenys neskelbtini) gimnazijos informacija, Vaiko teisių apsaugos skyriaus informacija, Vilniaus miesto krizių cento informacija, apie nukentėjusiosios elgesį, emocinę ir psichologinę būklę, taip pat pačios nukentėjusiosios parodymais, bei kitų liudytojų, bendravusių su nukentėjusiąją, taip pat ir pačių nuteistųjų – tėvų, parodymais. Nukentėjusiosios psichikos būklei įvertinti buvo naudoti stebėjimo, pusiau struktūrizuoto pokalbio, psichodiagnostikos, bei jau nurodytos bylos medžiagos analizės, metodai. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantai, atliekant ekspertizę buvo atlikta pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos, kurią sudarė taip pat ir pačių apeliantų parodymai, analizė, be to taikyti ir kiti specialūs tyrimo metodai, todėl atsižvelgiant į nurodytą, taip pat išvadą pateikusių eksperčių kompetenciją, abejonių dėl ekspertizės išvadų nėra.

41. Teisėjų kolegija sprendžia, jog visi veiksmai, už kuriuos I. M. ir V. M. yra nuteisti, buvo tyčiniai, neteisėti ir ilgalaikiai. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės bei įrodymai, kuriais teismas grindė savo išvadas, išsamiai nurodytos nuosprendžio 39-55 puslapiuose, su tokiu įrodymų ir aplinkybių vertinimu sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, jų nekartodamas. Nors apeliantai galimai ir manė, kad tokiu būdu auklėja vaikus, tačiau jie akivaizdžiai, sąmoningai pasirinko neleistinus ir neteisėtus auklėjimo būdus. Tokiomis aplinkybėmis jie, būdami suaugę, negalėjo nesuprasti, nesuvokti, nenumatyti, kad jų auklėjimo būdai ne tik auklėja, tačiau ir gniuždo vaikus, juos psichiškai ir fiziškai žaloja. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir, remdamasis įrodymų visuma, padarė pagrįstas išvadas, kad nukentėjusiosios I. M. tėvai I. M. ir V. M., privalėdami užtikrinti dukros apsaugą, būdami atsakingi už jos auklėjimą, vystymąsi, privalėdami rūpintis dukters sveikata, ugdymu, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, piktnaudžiavo tėvų teisėmis ir pareigomis, sistemingai ir tyčia, naudodami fizinę bei psichinę prievartą nepilnametės dukros I. M. atžvilgiu, padarė žalą jos sveikatai – nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs mišriu nerimo ir depresiniu sutrikimu. Taigi nuteistųjų veiksmai, atlikti nukentėjusiosios I. M. atžvilgiu, teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 163 straipsnį.

Dėl nusikalstamų veikų, padarytų nukentėjusiosios J. M. atžvilgiu

42. Skundžiamu nuosprendžiu I. M. pripažinta kalta nukentėjusiosios J. M. atžvilgiu padariusi nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, kadangi ji tyčia smogė vieną kartą ranka į mažametės dukros galvos sritį ir taip sukėlė jai fizinį skausmą. Nuteistosios teigimu, šias aplinkybes teismas nustatė vadovaudamasis abstrakčiais įrodymais, kurie nepatvirtina jai inkriminuotų nusikalstamos veikos požymių.

43. Baudžiamojo proceso kodeksas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti, jog teismas galėtų padaryti išvadą, kad padaryta nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas, nustatydamas BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius nuteistosios veiksmuose, iš esmės rėmėsi nukentėjusiųjų M. parodymais, taip pat liudytojų, vaiko teisių apsaugos tarnybos specialisčių parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakanka nuteistosios kaltei dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, pagrįsti.

44. Nukentėjusioji I. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodė, jog nuteistoji žadindama jos seserį mažametę nukentėjusiąją J. M. į darželį ir jai atsisakius keltis ir ruoštis, yra sudavusi pastarajai ranka į galvos sritį (1 t., b. l. 104-110). Nurodytų aplinkybių nukentėjusioji daugiau nekartojo, jų nenurodė ir bendraudama su kitais asmenimis (Vaiko teisių apsaugos specialistėmis), tačiau būtent skundžiamame nuosprendyje ištirti įrodymai (liudytojų parodymai), bei nukentėjusiųjų parodymai, taip pat ekspertizių išvados leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusiosios I. M. parodymai dėl smurto prieš nukentėjusiąją J. M. yra patikimi.

45. Nukentėjusioji I. M., bendraudama su Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistėmis nurodė, jog fizinio ir psichologinio smurto auklėjimo metodai yra naudojami ir prieš jos mažametę seserį J. M. (1 t., b. l. 116-117), fizinio smurtavimo prieš seserį faktą J. M. taip pat nurodė ir savo mokyklos auklėtojai L. B., kuri bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog apie tai, kad tėtis prieš mamą smurtauja, I. M. pasakė mokydamasi 6 klasėje, po to minėjo, kad atsirado smurtas prieš sesę. Apie tai buvo žinoma ir nukentėjusiųjų atstovei A. Š., kuri bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, jog <...> tik atėjusios, mergaitės pasakojo, kad mama J. M. trenkė, tėtis negražiai elgėsi. Taigi, aplinkybes, jog tėvai prieš nukentėjusiąją J. M. naudoja fizinį smurtą nukentėjusioji I. M. nurodė ne kartą, nors nedetalizavo kiekvieno atvejo, tačiau tokio pobūdžio parodymai iš esmės pašalina abejones, jog nukentėjusioji I. M. duotų melagingus parodymus dėl šių aplinkybių.

46. Be kita ko, abejones dėl aptariamo fizinio smurto prieš J. M. panaudojimo, pašalina ir pačios J. M. parodymai. Iš bylos medžiagos matyti, jog 2020 m. kovo 4 d. Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistės, nuvykusios į nukentėjusiosios J. M. lankomą darželį, kalbėjosi su J. M., jos klausė ar ją kas nors skriaudžia, ji ranka parodė į galvą (1 t., b. l. 112-114). Vis tik, apeliaciniame skunde nurodoma, jog Vaiko teisių apsaugos specialistės pažeidė apklausos taisykles ir nukentėjusiajai uždavė menamus klausimus. Kaip matyti, tiek klausimus uždavusi specialistė, tiek J. M. darželio grupės auklėtoja R. M., nurodė, jog mergaitė į daugumą klausimų atsakė vienu žodžiu (taip arba ne), į daugelį klausimų taip pat nereagavo, paklausta apie mušimą atsakė, jog buvo mušama, vėliau nurodė, jog šeimos nariai jos nemušė (1 t., b. l. 134-137). Atsižvelgiant į mažametės amžių, taip pat tokios apklausos aplinkybes, nesivadovauti šių pokalbių metu gauta informacija nėra pagrindo, kadangi vėliau apklausiama ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. M. nurodė, kad <...> mamytė ją mušdavo, tėtis. Mama mušdavo per užpakaliuką. Per pilvą mušdavo mama. <...> Buvo žaizdelės ant galvos, nosies, burnos <...> (t. 1, b. l. 93-94). Nors tos pačios apklausos metu nukentėjusioji taip pat nurodė, jog <...> tėtis nemušė, mamytė nemušė ir I. nemušė <...> tačiau ekspertizės išvadoje toks nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumas paaiškinamas tuo, jog pastaroji vengia pasakoti apie tėvus, kadangi yra pasiilgusi tėvų ir bando išvengti nemalonios jai temos. Ekspertė taip pat pastebėjo, jog žaidimo metu mažametė nurodo, jog blogai besielgiančiam reikia duoti ranka per sėdmenis. Be kita ko, ekspertizės išvadoje rekomenduojama, vertinant nukentėjusiosios J. M. parodymus, atsižvelgti į jos jauną amžių, priklausomybę nuo suaugusiųjų, taip pat nurodė, jog mažai tikėtina, kad nukentėjusioji pati galėtų sugalvoti jos nurodomas aplinkybes (4 t., b. l. 43-51).

47. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, atsižvelgęs į tai, jog abiejų nukentėjusiųjų parodymai tam tikrose detalėse (dėl fizinio smurto naudojimo) sutampa, šiuos įrodymus vertindamas atsižvelgiant taip pat į ekspertizių išvadas dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, tinkamai nustatė, jog I. M. nukentėjusiosios I. M. nurodytomis aplinkybėmis, vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajai J. M. į galvos sritį. Nors apeliantė nurodo, jog, nagrinėjamu atveju, nebuvo nustatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis – fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai faktas, tačiau akivaizdu, jog nukentėjusioji dėl suduoto smūgio ranka per galvą, būdama vaikas, negalėjo nejausti fizinio skausmo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad spręsdamas dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, sudėties I. M. veiksmuose buvimo, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai įvertino visas esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

48. Nuteistasis V. M. taip pat pripažintas kaltu nukentėjusiosios J. M. atžvilgiu padaręs BK 163 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, dėl to, kad jis piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, tyčia nenustatytą skaičių kartų smūgiavo ranka arba suduodamas kompiuterio laidu nukentėjusiajai mažametei J. M. į įvairias kūno vietas ir taip sukėlė jai fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais jis ilgalaikiai sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždė nukentėjusiąją. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje nėra įrodymų, kurie patvirtintų nurodytas aplinkybes, todėl jis turi būti išteisintas, kadangi jam inkriminuotos BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos jis nepadarė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra išsamiai pagrįstas ir nekelia abejonių dėl nuteistojo V. M. veiksmų vertinimo teisingumo.

49. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog aplinkybes dėl konkrečių nuteistojo veiksmų prieš nukentėjusiąją J. M. iš esmės nurodė nukentėjusioji I. M.. Kaip jau minėta šioje nutartyje, I. M., kalbėdama apie šeimoje susidariusią situaciją tiek su Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistėmis, tiek su mokyklos darbuotojomis akcentuodavo, jog dažniausiai tėvas naudoja fizinį smurtą jos ir sesers atžvilgiu, nukentėjusioji I. M. ne kartą nurodė, jog stengiasi ginti jaunesnę seserį nuo tėvo, kadangi ši dėl savo aktyvaus būdo dažnai suerzina tėvą, todėl būna auklėjama fizinio poveikio priemonėmis. Taip pat, aplinkybes apie fizinį smurtą yra nurodžiusi ir pati J. M., jau minėto bendravimo su Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistėmis metu bei apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Nukentėjusiųjų parodymų patikimumą patvirtina jau aptartos ekspertizės išvados. Be kita ko ir ekspertizės metu nustatyti nukentėjusiosios elgsenos ypatumai rodo nukentėjusiosios smurtinio elgesio patirtis – jos emocijos labilios, lengvai sužadinamas susierzinimas, dirglumas, taip pat ir nukentėjusiosios darželio grupės auklėtoja nurodė, jog pradėjusi lankyti vaikų darželį, nukentėjusioji vengė bendrauti su suaugusiais, mušė grupės draugus, atiminėjo iš vaikų žaislus (t. 1, b. l. 134-137), raidos sutrikimų pastebėjo ir laikinoji J. M. globėja A. P., kuri ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog J. sunkiai dėliojo sakinius, buvo itin nevalgi. Be to globėja taip pat yra nurodžiusi, jog „Vieną kartą J. maudynių metu net jai tiesiogiai neužduodant klausimo, ar jos atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, jai (A. P.) rusiškai pasakė, kad ją tėtis mušė diržu ir ranka“ (1 t., b. l. 145-147).

50. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, jog nukentėjusioji dėl nuteistojo veiksmų patyrė fizinį skausmą. Nors ir sutiktina, jog objektyvių fizinio skausmo sukėlimą patvirtinančių duomenų byloje nėra, tačiau atsižvelgiant į prieš nukentėjusiąją naudotų veiksmų pobūdį (mušimą rankomis ar laidu į kojas, galvą, sėdmenis), atsižvelgiant į nukentėjusiosios amžių, nekyla abejonių, jog nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas.

51. Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas gretindamas nukentėjusiųjų parodymus su liudytojų parodymais bei ekspertizės išvadomis, teisingai nustatė, jog V. M. sistemingai atliko jam inkriminuotus veiksmus ir jie atitinka BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Akivaizdu, jog nuteistasis suvokė, jog naudoja fizinio poveikio veiksmus prieš mažametę nukentėjusiąją, tokiu būdu gniuždydamas ją ir psichologiškai ir norėjo taip veikti. Taigi apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo išteisinimo padarius nurodytą nusikalstamą veiką atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl BPK pažeidimų

52. Apeliantai nurodo, jog baudžiamojoje byloje buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, kadangi apklausiant nukentėjusiąsias pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jie į nukentėjusiųjų apklausas nebuvo pakviesti ir jose nedalyvavo, taigi buvo pažeistos jų gynybos teisės užduoti klausimus juos kaltinančioms nukentėjusiosioms.

53. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką, kai ji atliekama šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiųjų apklausų metu (2020 m. birželio 15 d. ir 30 d.) nuteistiesiems tuo metu buvo suteiktas specialiųjų liudytojų statusas, o įtarimai jiems pareikšti tik 2021 m. kovo 23 d. (4 t., b. l. 71, 111). Pagal BPK 186 straipsnio 1 dalį, nepilnametis nukentėjusysis apklausiamas paprastai ne daugiau kaip vieną kartą ir į teisiamąjį posėdį šaukiamas tik išimtiniais atvejais. Apeliantai nukentėjusiųjų apklausų pas ikiteisminių tyrimo teisėją metu neturėjo įtariamųjų statuso. Apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, jos metu buvo daromas vaizdo ir garso įrašas. Nuteistieji turėjo galimybę susipažinti su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga. Be to, teismo išvados dėl apeliantų kaltės grindžiamos ne tik nukentėjusiųjų parodymais. Taigi nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo konstatuoti teisės į gynybą pažeidimo.

54. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nuteistajai I. M. inkriminuotų faktinių ar kitų aplinkybių nekeitė. Nors pirmosios instancijos teismas, nepranešęs nuteistajai ir neatnaujinęs įrodymų tyrimo, perkvalifikavo jos veiksmus iš lengvesnės nusikalstamos veikos (BK 140 straipsnio 2 dalis) į sunkesnę (BK 140 straipsnio 3 dalis), tačiau įvertinus tai, jog prokuroro teismui perduotame kaltinime buvo nurodytas nukentėjusiosios mažametystės požymis, dėl kurio ir buvo perkvalifikuota nusikalstama veika, nėra pagrindo manyti, kad nuteistosios gynybinė pozicija būtų iš esmės pasikeitusi jai pareikštą kaltinimą kvalifikuojant pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, be kita ko, kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tuo metu I. M. neigė visus jai pareikštus kaltinimus ir savo kaltės nepripažino. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, pakeista nusikalstamos veikos kvalifikacija, nepakeičiant nusikalstamos veikos aplinkybių, nesuvaržė nuteistosios teisės į gynybą. Be to, apeliaciniame skunde nėra niekaip argumentuojama kaip buvo suvaržytos nuteistosios teisės į gynybą ir, galbūt gynyba būtų buvusi kitokia.

55. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 10 d. nuosprendį nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų V. M. ir I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Audrius CininasDaiva KazlauskienėJurgita Mačionytė