Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nutarties A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus viršininko 2014 m. gegužės 13 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 124² straipsnio 1 dalį 500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams už tai, kad jis 2014 m. vasario 8 d. 21.20 val. (duomenys neskelbtini) chuliganiškai vairavo transporto priemonę „Volkswagen Multivan“ v/n (duomenys neskelbtini) t. y. (duomenys neskelbtini) kylant į kalną iš antrosios eismo juostos ėmė spausti kitą transporto priemonę prie dešinio kelkraščio, staiga persirikiavo į pirmą eismo juostą, prieš minėtą transporto priemonę, sustabdė savo automobilį, priversdamas kito automobilio vairuotoją staiga sumažinti greitį ir sustoti. Šiais veiksmais pažeidė KET 4 p., 9 p., 28 p. reikalavimus.

Nesutikdamas su šiuo nutarimu A. K. jį skundė apylinkės teismui. Skundžiama Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi skundas atmestas, konstatavus, jog surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai, kad A. K. padarė teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² str. 1 d. Pagrindo abejoti liudytojo A. B. nešališkumu nėra. Jo parodymai nuoseklūs, logiški, neprieštaringi. Juos pagrindžia ir liudytojo T. U. parodymai. Teismas taip pat sprendė, kad A. K. skirtoji nuobauda nėra per griežta.

A. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

LR ATPK 124² str. 1 d. straipsnis numato, kad administracinę atsakomybę užtraukia transporto priemonių vairavimas, vienu metu ar paeiliui padarant kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs pavojingą situaciją, tai yra privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino nepažeisdamas anksčiau nurodytų taisyklių.

A. K. kaltę padarius administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytus pažeidimus patvirtina nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaringi liudytojo A. B. parodymai, kurie patvirtinami netiesioginiais liudytojo T. U. parodymais bei kitais duomenimis. Nors pareiškėjas teigia, kad liudytojas A. B. nebuvo nuoseklus, jo paaiškinimai kito, todėl jų neva negalima laikyti nuosekliais ir patikimais, tačiau aukštesnės instancijos teismas, ištyręs bylos medžiagą, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti. Kaip matyti iš A. B. rašytinio paaiškinimo bei jo parodymų teisme, rašytiniame paaiškinime nurodyta tik ta dalis aplinkybių, kuri tiesiogiai susijusi su inkriminuotomis aplinkybėm. Tuo tarpu teisme A. B. savo paaiškinimą papildė nurodydamas papildomas aplinkybes, buvusias iki inkriminuojamų pažeidimų. Ta dalis jo parodymų, kuri tiesiogiai susijusi su inkriminuojamais pažeidimais, nekito ir buvo nuoseklūs. Tiek teisme, tiek ir rašytiniame paaiškinime liudytojas nurodė, kad kylant į kalną jį A. K., kurį prieš tai liudytojas buvo aplenkęs, pradėjo spausti prie kelkraščio, po to išvažiavo priešpriešiais ir sustabdė važiuojamojoje dalyje. Liudytojas taip pat sustojo, tačiau iš automobilio nelipo, o pavažiavęs atbulas iš įvykio vietos nuvažiavo, nes kito automobilio vairuotojas (apeliantas) jam pasirodė agresyviai nusiteikęs, o jis nenorėjo veltis į konfliktą. Teisme liudytojas tik papildomai papasakojo šio įvykio priešistorę, t. y. tai, kad būtent apelianto vairuojamas automobilis jam mirksėjo ilgomis šviesomis pirmas, tada liudytoją aplenkė, kur buvo dviguba ištisinė juosta, todėl liudytojas jam taip pat pamirksėjo ilgomis šviesomis, kad sudrausmintų, vėliau aplenkė ir prieš kelio ženklą „duoti kelią“ automobilį pristabdė, ir tai A. K. galėjo nepatikti. Tuo tarpu apeliantas šių aplinkybių nenurodė, nepasakojo, nutylėjo. Nenurodė, kad jis pirmas mirksėjo ilgomis šviesomis, pavojingai lenkė liudytoją, o liudytojo pamirksėjimas buvo tik atsakas į pareiškėjo netinkamus veiksmus. Be to, pats A. K. nebuvo nuoseklus. Prašyme 2014-02-11 nurodė, kad mirksėjimą suprato kaip pagalbos prašymą, dėl ko sustojo ir ėjo link liudytojo vairuoto automobilio, o teisme aiškino, kad mirksėjimą suprato kaip perspėjimą, kad kažkas negerai su automobiliu, dėl ko neva sustojo pažiūrėti, tačiau būtent ši versija prieštarauja A. K. veiksmams – jis išlipęs iš savo automobilio ėjo link liudytojo automobilio, o ne apžiūrinėjo savąjį. Be to, tik apeliaciniame skunde atsiranda versija, kad jam trukdė A. B. netinkamas, apelianto manymu, pavojingas vairavimas, nors prieš tai niekada tokių aplinkybių nebuvo nurodęs, teigė, kad mirksėjimą suprato kaip perspėjimą, kad kažkas negerai jo automobiliui ar kaip pagalbos prašymą. Visa tai leidžia, priešingai nei teigiama skunde, liudytojo A. B. parodymus laikyti nuoširdžiais ir patikimais, o A. K. paaiškinimus vertinti kaip gynybinę versiją. Be to, pagrindą tikėti liudytoju suteikia ir tai, jog jis iš karto po įvykio kreipėsi į policijos įstaigą, tai patvirtino liudytojas T. U., todėl apylinkės teismas šio liudytojo parodymus vertino kaip sustiprinančius pagrindą tikėti A. B. parodymais. Policijos įstaigoje, būdamas įspėtu dėl melagingų parodymų davimo, parašė pareiškimą, kuriame buvo smulkiai aprašytas incidentas, ir nurodytos aplinkybės. Tuo tarpu A. K. skunde nurodydamas, kad tai A. B. vairavo pažeisdamas taisykles, apie tai policijos iš karto neinformavo, o dėl A. B. sudrausminimo prašymą pateikė tik tada, kai buvo pakviestas į policiją aiškintis dėl A. B. nurodytų aplinkybių dėl chuliganiško vairavimo ir jo automobilio apspardymo. Todėl nepagrįstu laikomas ir skundo teiginys, jog A. B. buvo šališkas, nes bijojo pats būti apkaltintas chuliganišku vairavimu.

Aukštesnysis teismas taip pat pažymi, jog chuliganiškas vairavimas nesusijęs su konkrečios turtinės žalos padarymu, todėl skundo argumentai, jog A. B. suinteresuotas ir galimai siekia pasipelnyti dėl neva sulankstyto automobilio, nesuteikia pagrindo abejoti ta jo paaiškinimų ir parodymų dalimi, kuri tiesiogiai susijusi su inkriminuotomis aplinkybėmis, o juo labiau nesuteikia A. B. atsisakymą kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka vertinti kaip aplinkybę, rodančią liudytojo suinteresuotumą, norą tyčia pakenkti pareiškėjui.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepagrįstas ir skundo argumentas, jog liudytojo parodymų nuoseklumu verčia abejoti, o A. K. parodymus dėl paties liudytojo netinkamo vairavimo laikyti patikimais, liudytojo ūmaus būdo asmenybė. Šį argumentą apeliantas grindžia vien tuo, jog liudytojas yra teistas už svetimo turto sugadinimą bei įsibrovimą į patalpas, tačiau tai visiškai nesusiję su nagrinėjamu įvykiu. Jei jau vadovautis A. K. logika, kad negalima tikėti įstatymui kartą nusižengusio asmens parodymais, tuomet reiktų vertinti ir patį A. K., kaip itin nepavyzdingą kelių eismo dalyvį, nes jis daugybę kartų baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Ir tokių apeliacinio skundo motyvų dėstymas, aukštesniojo teismo vertinimu, tai tik dar vienas papildomas argumentas verčiantis abejoti A. K. paaiškinimų nuoširdumu bei suteikiantis pagrindą liudytojo parodymus vertinti kaip patikimus, o apelianto dėstomus faktus vertinti tik kaip gynybinę versiją. Tai, kad A. B. nesikreipė į teismą dėl automobilio apgadinimo, priešingai nei teigiama skunde, leidžia tikėti A. B. nuoširdumu dėl įvykio, ir nerodo noro, pasak A. K., „pasipelnyti“ iš incidento.

Liudytojos V. B. parodymai nėra tiesioginiai, tačiau vertinant visumoje su aptartais įrodymais, jie laikytini patvirtinančiais A. B. parodymus dėl įvykio aplinkybių. Ir apskritai pažymėtina, jog vertinant įrodymus šios kategorijos bylose reiktų pažymėti, jog toks pažeidimas kaip chuliganiškas vairavimas iš esmės fiksuojamas tik vizualiai. Todėl patys objektyviausi įrodymai būtų filmuota medžiaga (pvz., vaizdo registratoriumi). Tačiau jos nėra, todėl teismas vertino esančius įrodymus, kurie, nesant filmuotos medžiagos, gali būti tik įvykį tiesiogiai mačiusių asmenų, ar bendravusių su šiais asmenimis iš karto po įvykio, parodymai. Tokie įrodymai atitinka įrodymų sąsajumo ir leistinumo kriterijus. Todėl konstatuojama, jog apylinkės teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Institucijos priimto nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad teismo išvados tiek dėl paties įvykio faktinių aplinkybių, tiek ir dėl skirtos nuobaudos pagrįstos išsamia, visapusiška surinktų duomenų analize. Byloje pagrįstai nustatyta, kad A. K. iš tiesų padarė jam inkriminuojamą pažeidimą, ir ši veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 124² str. 1 d. Skirtoji nuobauda, kuri yra vos didesnė nei ATPK 124² str. 1 d. sankcijos minimumas, įvertinus tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė (per metus laiko padarė tos pačios rūšies administracinį teisės pažeidimą), A. K. eilę kartų baustas už KET pažeidimus, atitinka veikos ir pažeidėjo pavojingumą, bei nėra aiškiai per griežta.

Esant šioms aplinkybėms, Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartis laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl A. K. apeliacinis skundas netenkinamas, Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartis paliekama galioti nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį nepakeistą ir A. K. apeliacinio skundo netenkinti.