- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-22
- Bylos Nr.
- 1A-543-966/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06304-2020-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Jurga Vasiliauskienė, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- R. F.
- Advokatai
- Gintautas Malaveckas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. F. ir jo gynėjo advokato Gintauto Malavecko apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. F. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 80 (aštuoniasdešimt) parų arešto bausme.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. R. F. nuteistas už tai, kad 2020 m. vasario 12 d. apie 15.20 val. buto, esančio (duomenys neskelbtini) virtuvėje, kilusio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu, smurtavo prieš savo buvusią sugyventinę M. K., t. y. šeimos narį, tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip 5 kartus į veido ir galvos sritį, bei vieną kartą į nugaros sritį, tuo sukeldamas šeimos nariui fizinį skausmą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nors R. F. savo kaltės nepripažino, jo kaltė įrodyta kitais bylos įrodymais – nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, asmens apžiūros protokolu, kitais rašytiniais bylos duomenimis. Teismas sprendė, kad aptarti įrodymai dėl esminių ir reikšmingų teismo išvadoms aplinkybių nėra prieštaringi, vieni kitus papildo ir sudaro pagrindą konstatuoti, kad R. F. sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai. Spręsdamas bausmės skyrimo klausimą teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertino R. F. charakterizuojančių duomenų visumą ir sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus arešto bausmę.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. F. ir jo gynėjas advokatas Gintautas Malaveckas (toliau – apeliantai) prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, bylą nutraukti. Teismui nusprendus, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė, prašo skirti viešuosius darbus 2 mėnesiams, neatlygintinai dirbant po 10 valandų per mėnesį visuomenės labui.
3.1. Skunde teigiama, kad nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to neteisingai paskirta bausmė. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas vadovavosi faktiškai tik nukentėjusiosios parodymais, kurie yra prieštaringi ir melagingi. Teismui nekėlė jokių abejonių prieštaravimas nukentėjusiosios ir liudytojos K. L. parodymuose dėl to, kur konflikto metu buvo K. L.. Teismui nekilo jokių abejonių ir dėl liudytojos M. K. parodymų, kad konfliktą (smurtą) matė K. L. ir S. Z.. Liudytoja S. Z. teisminio nagrinėjimo metu kategoriškai paneigė šią aplinkybę. Vertindamas nukentėjusiosios parodymus teismas juos perfrazavo. Dauguma nukentėjusiosios parodymų dėl kaltinamojo blaivumo, neatsiprašymo, dažno rėkavimo, agresyvumo, yra tik nuomonės išreiškimas, pasvarstymai, abejonės, jų jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina. Nuteistojo parodymus teismas vertino kritiškai kaip siekį išvengti atsakomybės, tačiau natūralu, kad jis siekia išvengti atsakomybės, nes nusikaltimo nepadarė. Tik patvirtinimas, kad žodinis konfliktas buvo, baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Nuosprendis yra grindžiamas tik prielaidomis, o ne įrodymais.
3.2. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas, pripažinęs R. F. kaltu padarius nusikalstamą veiką, paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, neatitinkančią padarytos veikos. Bausmė yra neadekvati padarytai veikai, atima galimybę tęsti darbą, galimybę turėti pragyvenimo šaltinį, išlaikyti savo vaikus. Paskirta bausmė ne tik neteisėta, bet ir neteisinga. Jei bausmė prieštarauja teisingumo principui, ji negali būti teisinga. Draudžiama nustatyti privilegiją konkrečiam asmeniui, visi turi būti lygūs prieš įstatymą. Šiuo atveju susidaro įspūdis, kad privilegijuota padėtis suteikiama vadinamai nukentėjusiajai, kadangi vertinama ir vadovaujamasi tik jos parodymais.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, priimti išteisinamąjį nuosprendį arba paskirti viešųjų darbų bausmę. Prokurorė prašė skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Taigi apeliacinio nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu teigiant, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į nukentėjusiosios ir liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus, taip pat keliamas klausimas dėl paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą įrodymų vertinimą ir bausmių skyrimą reglamentuojančių normų taikymo aspektu, aplinkybių, teikiančių pagrindą nuosprendį panaikinti ir R. F. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti ar nuosprendį pakeisti (dalyje dėl bausmės), nenustatė.
Dėl įrodymų vertinimo.
6. Duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, aplinkybių, patvirtinančių skundo argumentus dėl BPK reikalavimus neatitinkančio įrodymų vertinimo ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nenustatė. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos nuosprendyje išsamiai aprašė ir pateikė BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantį jų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad R. F. kaltei dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo įrodyti duomenų, atitinkančių įrodymams keliamus reikalavimus, pakanka. Nuteistojo kaltumas šioje byloje grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Tai leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant R. F. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakoję nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryti nebuvo.
8. Skunde teigiama, kad išvadas dėl R. F. kaltės pirmosios instancijos teismas grindė tik nukentėjusiosios parodymais, kurie ne tik prieštaringi, bet dėl tam tikrų aplinkybių ir melagingi, tačiau šiuos teiginius iš esmės paneigia skundžiamo nuosprendžio turinys, jame išdėstyti motyvai dėl įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas R. F. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, klausimą, rėmėsi ne tik nukentėjusiosios M. K. parodymais, bet ir liudytojų K. L., S. Z. parodymais, rašytiniais bylos duomenimis ir šiuos duomenis pagrįstai pripažino neabejotinai įrodančiais, kad R. F. byloje nustatytu laiku ir aplinkybėmis savo buvusiai sugyventinei M. K. sukėlė fizinį skausmą. Tokią išvadą teismui leido daryti viso proceso metu dėl esminių šiai bylai aplinkybių nuoseklūs ir neprieštaringi nukentėjusiosios M. K. parodymai apie tai, kad R. F. kilusio konflikto metu prieš ją naudojo fizinį smurtą (sudavė jai ne mažiau kaip 5 kartus į veido ir galvos sritį bei vieną kartą į nugarą), po panaudoto smurto buvo guzas, mėlynė, jautė fizinį skausmą, buvo šokas. Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtino konflikto metu bute kartu buvusi liudytoja K. L., nurodžiusi, kad į butą atėjęs R. F. pradėjo triukšmauti, matė, kaip R. F. du kartus sudavė kumščiu nukentėjusiajai, po to ji išėjo į kitą kambarį, kas toliau vyko, nematė, po įvykio nukentėjusiosios veidas buvo raudonas. Teisiamajame posėdyje kaip liudytoja apklausta S. Z. paaiškino, kad nukentėjusiosios mušimo aplinkybių nematė, nes kilus ginčui išėjo į kitą kambarį, tačiau po įvykio matė, kad nukentėjusiosios veidas buvo raudonas, nukentėjusioji sakė, kad ją mušė R. F.. Iš policijoje registruotų įvykių kortelės matyti, kad nukentėjusioji, pranešdama apie įvykį, R. F. įvardino kaip ją sumušusį asmenį, šias aplinkybes patvirtino į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, atlikus nukentėjusiosios asmens apžiūrą nukentėjusiosios M. K. veido ir galvos srityje užfiksuotos žymės (kairės ir dešinės pusės skruostuose melsvos spalvos dėmės, galvos dešinėje pusėje patinimas) atitinka jos parodymus apie jos atžvilgiu R. F. naudoto fizinio smurto aplinkybes, įvykio metu nukentėjusioji buvo blaivi. Objektyvių duomenų, kad nukentėjusioji buvo sužalota kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, byloje nėra. Nors R. F. neigė fizinio smurto veiksmus, tikino, kad vyko tik žodinis konfliktas, jo pateikta įvykio versija neabejotinai paneigta aukščiau aptartais įrodymais, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi vertinamu atveju nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad R. F. kilusio konflikto metu naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją ir sukėlė jai fizinį skausmą, todėl to jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jis pagrįstai dėl šios veikos pripažintas kaltu.
9. Skunde akcentuojama aplinkybė, kad nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad K. L. visą laiką buvo šalia, konflikto metu stovėjo prie virtuvės durų, neatitinka pačios K. L. parodymų, neteikia pagrindo abejoti nukentėjusiosios nurodytų aplinkybių teisingumu ir jos parodymų nelaikyti R. F. kaltės įrodymu. Liudytoja K. L. patvirtino, kad dalį nuteistojo atliktų veiksmų (du kartus suduotus smūgius kumščiu) matė, todėl šis neatitikimas nėra reikšmingas ir fakto, kad nuteistasis smurtavo prieš nukentėjusiąją, nepaneigia. Esminiu prieštaravimu teisėjų kolegija nelaiko ir tos aplinkybės, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, jog įvykį matė ir S. Z., nors ši šio fakto nepatvirtino. Iš tikrųjų ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji M. K. nurodė šią aplinkybę, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad S. Z. fizinio smurto naudojimo prieš ją aplinkybių nematė, tuo metu buvo kitame kambaryje, ir tai atitinka pačios liudytojos S. Z. nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios M. K. parodymus apie nustatytas įvykio aplinkybes pirmosios instancijos teismas vertino ne atsietai, o kartu su kitais bylos duomenis, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, todėl apeliantų akcentuojami atskiri nukentėjusiosios parodymų turinio fragmentai BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimo neįrodo ir nuosprendyje išdėstyto teisinio įrodymų vertinimo nepaneigia.
10. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes ir įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė R. F. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti, bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai patvirtina, kad R. F., tyčia suduodamas smūgius kumščiu buvusiai sugyventinei, sukėlė jai fizinį skausmą. Apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl R. F. kaltės nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Dėl bausmės.
11. Apeliaciniame skunde keliamas ir paskirtos bausmės klausimas. Apeliantų manymu, nuteistajam R. F. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su padaryto nusikaltimo pavojingumu, į tai, kad dėl paskirtos bausmės nuteistasis praras darbą, pragyvenimo šaltinį, iš jo bus atimta galimybė išlaikyti vaikus, yra per griežta ir neteisinga. Teisėjų kolegija šiuos skundo argumentus dėl neteisingai individualizuotos bausmės atmeta, kaip nepagrįstus.
12. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
13. Baudžiamajame įstatyme už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. R. F. skundžiamu nuosprendžiu paskirta 80 parų arešto bausmė. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė, bausmę tinkamai individualizavo. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytą nusikaltimą, skiriamą bausmę motyvavo. Buvo įvertintas padaryto nusikaltimo pobūdis ir pavojingumas (padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas, nusikaltimas padarytas prieš šeimos narį), nusikalstamos veikos stadija (nusikaltimas baigtas). Atsižvelgta į tai, kad R. F. savo kaltės nepripažino, dėl savo veiksmų nesigailėjo, nukentėjusiosios neatsiprašė. Atsižvelgta į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad tyčinį nusikaltimą nuteistasis padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Nuosprendyje įvertinti ir nuteistąjį charakterizuojantys duomenys. Teismas vertino tai, kad anksčiau R. F. jau buvo teistas 9 kartus, tame tarpe ir už analogiškus, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kvalifikuotus, nusikaltimus (2018 m. birželio 14 d. nuosprendžiu), nuteistajam ne kartą skirta ir griežčiausios rūšies bausmė – terminuotas laisvės atėmimas, nuteistasis baustas ir administracine tvarka. Šios aplinkybės buvo įvertintos teisingai ir pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad R. F. yra linkęs nesilaikyti įstatymų reikalavimų ir nusikalsti, anksčiau taikytos bausmės teigiamos įtakos nuteistojo elgesio pokyčiams neturėjo, nebuvo veiksmingos, todėl tik arešto bausme bus pasiekti bausmės tikslai. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų duomenų visuma buvo įvertinta tinkamai, o nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati jo padarytam nusikaltimui ir atitinka bausmės paskirtį. Už padarytą nusikaltimą R. F. buvo paskirta trečia pagal griežtumą BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė, kuri, įvertinus informaciją apie ankstesnius teistumus, anksčiau taikytų bausmių (viešųjų darbų, kurių dalis pakeista į baudą, terminuoto laisvės atėmimo) neveiksmingumą, atsakomybės vengimą, nelaikytina aiškiai per griežta ar neproporcinga padaryto nusikaltimo ir nuteistojo asmenybės pavojingumui. Nuteistajam paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka bendrosios ir individualiosios prevencijos tikslus bei teisingumo principą.
14. Skunde nurodomos aplinkybės, kad dėl paskirtos arešto bausmės R. F. gali prarasti darbą ir pajamų šaltinį, galimybę išlaikyti vaikus, nėra pakankamas pagrindas bausmę švelninti. Kaip minėta, šis teistumas R. F. nėra pirmas, jis jau buvo teistas ir už fizinio smurto naudojimą prieš savo sugyventinę, už ką jam buvo skirta švelnesnės rūšies laisvės apribojimo bausmė, tačiau išvadų nuteistasis nepadarė, vėl nusikalto. Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje nuteistasis dirba nuo (duomenys neskelbtini) d., pateiktoje charakteristikoje R. F. charakterizuojamas kaip darbštus, sumanus, pareigingas darbuotojas, pavestą darbą atliekantis laiku, kokybiškai ir sąžiningai, esant šios nutarties 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, jo pavojingumo visuomenei nemažina ir nėra pagrindas paskirtą bausmę švelninti. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistasis nedirba, tai esminės reikšmės teismo išvadų dėl bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumui neturėjo. Teismas tinkamai įvertinto nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų visumą, šiuos duomenis vertino padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kontekste ir pagrįstai sprendė, kad švelnesnėmis bausmėmis BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebus pasiekti. Dėl siekio išlaikyti vaikus pažymėtina, kad jokių objektyvių duomenų, kad nuteistajam atliekant arešto bausmę vaikai liktų be priežiūros, jais nebūtų pasirūpinta, byloje nėra (byloje nėra informacijos, kad M. K. motinystės teisės būtų apribotos ar, kad būtų nustatyti netinkamos vaikų priežiūros atvejai). Be to, aplinkybė dėl pareigos išlaikyti savo vaikus nuteistajam buvo žinoma ir prieš darant nusikaltimą, tačiau tai nebuvo veiksnys, sulaikęs jį nuo neteisėto elgesio – nuteistasis smurtavo prieš savo šeimos narį (savo vaikų motiną).
15. Konstatuojama, kad Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. nuosprendyje bausmės skyrimo ir individualizavimo klausimai išspręsti teisingai, baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai nepadaryti, paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, paskirta tinkamai įvertinus tiek padaryto nusikaltimo, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumą, todėl ją švelninti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo R. F. ir jo gynėjo advokato Gintauto Malavecko apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.