Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, iš dalies naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, t. y. vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir S. B. paskirta galutinė bausmė – 2 metai laisvės atėmimo.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo S. B. faktinio sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas S. B. laikinajame sulaikyme 2023 m. rugpjūčio 3 d. išbūtas laikas (viena diena).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde S. B. prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą bausmę, neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, ją pakeičiant į lygtinio paleidimo bausmę 2 metams su kardomąją priemone – pasižadėjimu neišvykti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši baudžiamojo proceso nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir įtvirtina apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti bylą tokia apimtimi, kokie yra suformuluoti reikalavimai apeliaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-41-697/2021). Taigi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina atsižvelgdamas į nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto reiškiamų prašymų apimtį, pobūdį, konkretumą, tikslumą, kartu patikrindamas ir tai, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

6. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio jame nėra ginčijama nuteistojo S. B. kaltė, padaryto nusikaltimo kvalifikavimas ar įrodymų vertinimas, nesutinkama tik su nuteistajam paskirta bausme prašant ją švelninti. Kadangi kitų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų neišsakoma, o esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl vadovaudamasis anksčiau nurodytomis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. teisėjų kolegija skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina bausmės individualizavimo nuteistajam aspektu.

8. Bausmės skyrimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų diskrecija, tačiau apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam S. B., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį bei dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

9. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog S. B. padarė vieną nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai bei numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo dvejų iki aštuonerių metų. Nusikaltimas, kuriuo sukeliamas pavojus žmonių gyvybei ir sveikatai, padarytas veikiant tiesiogine tyčia, iš savanaudiškų paskatų. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nusikaltimo padarymą lėmė ne atsitiktinumas, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, beviltiška finansinė situacija, o nuteistojo ciniškas požiūris į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi.

10. Skirdamas bausmę S. B. pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę, kuri apibūdinama itin neigiamai. Nors S. B. yra pakankamai jauno amžiaus (šiuo metu 35 m.), tačiau skundžiamu nuosprendžiu nuteistas jau keturioliktą kartą, tame tarpe jau buvo teistas už analogišką nusikalstamą veiką (BK 260 straipsnio 1 dalis) (7 t., b. l. 66-80). Paskutiniai nuteistojo atžvilgiu priimti nuosprendžiai rodo tendencingai nusikalstamą nuteistojo elgesį būtent šio pobūdžio nusikalstamų veikų daryme. Be to, S. B. eilę kartų baustas administracine tvarka (8 t., b. l. 1-55). Jo atžvilgiu buvo skiriamos ir švelnesnės bausmės (laisvės apribojimas, areštas), ne kartą taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau kaip matyti nuteistasis išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė. Veikos daromos viena po kitos, paskutiniu nuosprendžiu S. B. pripažintas kaltu dėl 2023 m. balandžio 15 d., padarytos veikos, tai yra neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis be tikslo jų platinti, tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, jog jis 2023 m. rugpjūčio 1-2 d. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti. Akivaizdu, jog S. B. tendencingai elgiasi priešingai įstatymo saugomoms vertybėms. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nuteistojo atžvilgiu šiuo metu taip pat nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje jis kaltinamas pagrobęs svetimą turtą. Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, o jo apeliacinio skundo teiginiai apie pasikeitusį mąstymą, norą vesti dorą gyvenimo būdą, rūpintis šeima ir vaikais laikytini deklaratyviais, išreikštais tik siekiant palengvinti savo teisinę padėtį. Tai, jog nuteistasis turi draugę, kartu augina du jos nepilnamečius vaikus, kuriais reikia rūpintis, nuteistajam buvo žinoma, tačiau tai jo nuo nusikalstamos veikos padarymo nesulaikė.

11. Nors nuteistasis prašo nevertinti jo nusikalstamos praeities, kadangi visas bausmes yra atlikęs, tačiau akivaizdu, jog S. B. nėra linkęs mokytis iš ankstesnio patyrimo, toliau kartoja tas pačias klaidas. Kas teisėjų kolegijai pagrįstai leidžia spręsti apie nepakankamą nuteistojo požiūrio pokytį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas net ir po atitinkamų valstybės prievartos priemonių jo atžvilgiu taikymo. Sutiktina, jog skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog S. B. nuosprendžio priėmimo metu nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Iš tiesų patikrinus, Sodros informacinės sistemos duomenis, matyti, kad S. B. nuo 2023 m. gruodžio 12 d. iki 2024 m. rugsėjo 11 d. yra registruotas šioje tarnyboje, gauna atitinkamą išmoką iš Sodros, be to, nuo 2024 m. gegužės 8 d. iki 2024 m. birželio 19 d. dirbo UAB „P.“. Būtent tokią informaciją jis nurodo ir savo apeliaciniame skunde. Vis tik, nei registracija Užimtumo tarnyboje, nei gana trumpas darbinių santykių sukūrimas, jokiu būdu nesumažina S. B. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos bausmės. Juolab, šis netikslumas nekeičia teisėto bei pagrįsto apylinkės teismo nuosprendžio esmės.

12. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuteistajam S. B. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, artima minimaliai šio straipsnio sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei, yra ir taip pakankamai švelni ir ją dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. Be to, nuteistasis kaltu prisipažino ir byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir vienu trečdaliu sumažino paskirtą bausmę, tad galutinę 2 metų laisvės atėmimo bausmę laikyti aiškiai per griežta nėra teisinio pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (valstybės prievartos priemonės) paskirties.

13. Kadangi terminuoto laisvės atėmimo bausmė yra vienintelė numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, kitos rūšies bausmė nuteistajam galėtų būti skiriama tik taikant švelnesnės nei įstatyme numatytos bausmės skyrimo nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126-693/2018, 2K-150-511/2022).

14. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo S. B. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio nuostatų, nes ne pats nuteistasis pranešė apie padarytą nusikalstamą veiką (BK 62 straipsnio 1 dalis). Taip pat nėra galimybės taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalį, pagal kurią švelnesnė bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, nurodytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-222/2019). Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių byloje nėra nustatyta.

15. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Apeliacinės instancijos teismas kaip ir pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo S. B. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir konstatuoja, jog BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, šiam nuteistajam aiškiai neprieštarauja teisingumo principui. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų daryti išvadą apie mažesnį nuteistojo asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat nėra susidariusi kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Iš esmės tokių aplinkybių nėra nurodoma ir apeliaciniame skunde. Aplinkybės, kad S. B. nori toliau puoselėti šeimyninius santykius, bijo juos prarasti, stengiasi vesti dorą gyvenimo būdą nėra pagrindas dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę. Tai, kad nuteistajam paskirta bausmė sukels neigiamas pasekmes, yra tiesioginis S. B. neteisėto elgesio rezultatas.

16. Iš apeliacinio skundo taip pat matyti, jog prašymas paskirti švelnesnę bausmę tam tikra prasme siejamas su prašymu šiam nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Pagal BK 75 straipsnio 3 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nuteistasis S. B. padarė BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams, susijusiems su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, kurie BK nurodyti BK XXXVII skyriuje. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra formalių Baudžiamajame įstatyme nustatytų sąlygų, kurių pagrindu S. B. būtų galima taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, S. B. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri atitinka sankcijoje numatytą minimalią. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą pirmiau minėtų aplinkybių, sprendžia, kad nuteistajam paskirta bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, aplinkybių, leidžiančių skirti mažesnę ar švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, nenustatė. Išimtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, šioje baudžiamojoje byloje taip pat nėra. Padarytas sunkus nusikaltimas, esantis BK XXXVII skyriuje, todėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo įstatymas nenumato (BK 75 straipsnio 1 dalis).

18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2024 m. liepos 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo S. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

19. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. rugsėjo 23 d. pažyma Nr. APD-2024-09267 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (8 t., b. l. 151-154). Pažymoje nurodyta, kad S. B. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 245,83 Eur, todėl prašoma išspręsti šių išlaidų priteisimo klausimą valstybės naudai.

20. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

21. Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, tačiau būtinybė skirti nuteistajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad S. B. darbo santykiais nėra saistomas, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Įvertintinos ir tos aplinkybės, jog byla apeliacine tvarka išnagrinėta pirmojo posėdžio metu, neatliekant įrodymų tyrimo, apsiribota baigiamosioms kalbomis, o apelianto skundas šia nutartimi atmetamas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes (gynėjo paskyrimo teisinį pagrindą, nuteistojo turtinę padėtį, bylos apimtį ir pobūdį, apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą), sprendžia, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas iš nuteistojo šiuo atveju prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams, todėl sprendžia, kad išlaidos už S. B. antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo S. B. netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.