Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu nusprendė pareiškėjų skundą patenkinti iš dalies – priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 15 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d. R. N. 28870,03 Lt; R. G. 39289,68 Lt; V. G. 39564,07 Lt; T. K. 41406,08 Lt; A. Š. 39832,54 Lt; J. Z. 39557,44 Lt; L. N. 40161,10 Lt; R. K. 40009,73 Lt; N. B. 104511,52 Lt. R. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už laikotarpį nuo 2006 m. gegužės 24 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d. priteisė 33054,76 Lt. Sprendimo vykdymo procese iš priteistos sumos nustatyta tvarka išskaičiuoti mokesčius. Kitą skundo dalį atmetė. Priteisė pareiškėjams R. N., R. G., V. G., T. K., A. Š., J. Z., L. N., R. K., N. B., R. A. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kiekvienam po 50 (penkiasdešimt) Lt atstovavimo išlaidų. Sprendimo įvykdymą atidėjo vieneriems metams.

Priimdamas sprendimą, teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimą, 2006 m. kovo 28 d. nutarimą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, sprendusios analogišką ginčą, priimtą 2007 m. vasario 21 d. nutartį. Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. priėmė nutarimą byloje Nr. 26/07, kuriame pasisakė, kad ankstesni teismų sprendimai analogiškose bylose turi precedento galią ir jais turi būti vadovaujamasi sprendžiant analogiškas bylas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad nukrypti nuo ankstesnių precedentų galima tik tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai ir objektyviai būtinas, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant, aiškiai išdėstant motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento. Pirmosios instancijos administracinis teismas pažymėjo, kad šioje byloje precedento galią pareiškėjo N. B. reikalavimų dalyje priteisti dalį atlyginimo kaip teismo pirmininko pavaduotojui turi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008. Teismas vadovavosi minėta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, joje padarytomis išvadomis ir argumentais.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis). Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas). Bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Vienas esminių kriterijų, leidžiančių valstybei imtis atitinkamų ekonominių priemonių, tarp jų ir atlyginimo mažinimo, tiek Konstitucinio Teismo sprendimuose, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartyje yra itin sunkios valstybės ekonominės, finansinės padėties atitinkamu laikotarpiu nustatymas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje, siekdama nustatyti valstybės ekonominę, finansinę padėtį laikotarpiu, kai buvo mažinami teisėjų atlyginimai (1999 – 2006 m.), paskyrė ekspertizę, kurią atliko Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Ekspertai ekonominei padėčiai įvertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padėčiai įvertinti – 12 rodiklių. Ekspertizės akte nurodyta, jog itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime (bylos Nr. 01/05) konstatavo, kad visuotinai žinoma, jog 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė – finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė – finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę – finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės – finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000 – 2001 metams; neigiamas minėtos ekonominės ir finansinės krizės poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisėjų atlyginimų mažinimas bus teisėtas tik tuomet, jei tai bus daroma proporcingai. Tai reiškia, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Išanalizavęs 1999, 2000 ir 2001 metams Valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymus (patvirtinti atitinkamai 1998 m. gruodžio 3 d. įstatymu Nr. VIII-949, 1999 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. VIII-15036, 2000 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. IX-89), teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Seimui 1999 metais ateinantiems 2000 metams patvirtintos didesnės, nei praėjusiems 1999 metams, tiek darbo užmokesčio, tiek nepaprastosios išlaidos, darbo užmokesčio išlaidos taip pat padidėjo, pavyzdžiui, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, ministerijoms (Krašto apsaugos ministerijai, Kultūros ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai). Panaši situacija buvo ir lyginant 2000 metams bei 2001 metams skirtus asignavimus darbo užmokesčiui (padidėjo Lietuvos valstybės kontrolei, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai prie LR Seimo, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai, Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros, Susisiekimo, Švietimo ir mokslo, Teisingumo ministerijoms), taip pat iš biudžeto skirta 1 000 000 Lt asignavimų Valdovų rūmams statyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje šioje byloje, yra konstatuota, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Nei viena, nei antra sąlyga (mažinimas visiems, nedidinimas niekam) nebuvo įvykusios. Ekspertizės akto išvadose konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto 6 p., 12 p.). Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavęs, kad šalies ekonominė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju, atlyginimų mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, todėl ieškovų pažeistos teisės turi būti ginamos. Nuo 2003 metų sausio 1 dienos Valstybė turėjo atkurti teisėjams iki atlyginimų sumažinimo mokėtus atlyginimus, kas padaryta nebuvo.

1993 m. vasario 3 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ Lietuvos Respublikos Seimas pasisakė, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo 23 ir 27 straipsnių nuostatomis, 1997 m. birželio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“. Juo buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybiniai atlyginimai, teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką. Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ nuo 1998 m. balandžio 1 d. buvo nustatyta 105 Lt bazinė mėnesinė alga, o Vyriausybės 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 nuo 2004 m. gegužės 1 dienos bazinė mėnesinė alga buvo padidinta iki 115 litų. 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1023 nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtinta bazinė mėnesinė alga – 128 Lt. Nuo 2000 m. rugsėjo 7 dienos teisėjų darbo apmokėjimą reglamentuoja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas Nr.VIII-1904, kurio: 1) 2 str. 2 d. 7 punktas nustatė, kad šio įstatymo nustatyti darbo užmokesčio dydžiai ir apmokėjimo sąlygos taikomi miestų ir rajonų apylinkių teismų teisėjams; 2) 2 str. 2 d. 1-3 punktai nustatė, kad teisėjų darbo užmokestis susideda iš: pareiginės algos, priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, vienkartinės priemokos; 3) vadovaujantis 4 str. 1 dalimi, teisėjų pareiginės algos skaičiuojamos taikant Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio koeficientus; šio straipsnio 2 dalis nustatė, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš Vyriausybės patvirtintos MMA; 4) 7 str. 3 d. 1 punktas nustatė, kad teisėjams, kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų (toliau – buvęs darbo užmokestis), yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas. Nustatytu pereinamuoju laikotarpiu (2001 m. sausio 1 d. – 2003 m. sausio 1 d.) iki 2001 m. sausio 1 d. buvęs darbo užmokestis mažinamas kiekvieną mėnesį priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant (kol susilygins su šio įstatymo nustatytu darbo užmokesčiu) pagal formulę: A = C (1 – M ), čia: A – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis; C – buvęs darbo užmokestis; M – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, laipsniškai mažinantis buvusį darbo užmokestį; nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai: 2001 m. I pusmečio – 0,2, II pusmečio – 0,4, 2002 m. I pusmečio – 0,65, II pusmečio – 09; šio straipsnio 3 dalies 5 punktas nustatė, kad teisėjams, kurių buvęs darbo užmokestis yra mažesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, naujasis darbo užmokesčio dydis pasiekiamas laipsniškai, pereinamuoju laikotarpiu kiekvieną mėnesį valstybės politikui, teisėjui ar valstybės pareigūnui priklausantį darbo užmokestį apskaičiuojant pagal formulę: A=[ (B–C) x D] +C, čia: A – pereinamuoju laikotarpiu priklausantis darbo užmokestis; B – šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis; C – buvęs darbo užmokestis; D – darbo užmokesčio perskaičiavimo koeficientas, laipsniškai didinantis buvusį darbo užmokestį; nustatomi šie pereinamojo laikotarpio koeficientai: 2000 m. – 0, 2001 m. – 0,1, 2002 m. – 0,3, 2004 m. – 0,7, 2005 m. – 0,9; 5) Įstatymo 7 str. 4 dalis nustatė, kad pereinamuoju laikotarpiu į valstybės politiko, teisėjo ir valstybės pareigūno pareigas išrinktiems ar paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal šio straipsnio nuostatas ir nurodytas formules, kuriose dydis C reiškia naujai išrinkto ar paskirto valstybės politiko, teisėjo ar valstybės pareigūno darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias darbo apmokėjimo sąlygas, dydį; šio straipsnio 5 dalis nustatė, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. valstybės politikams, teisėjams ir valstybės pareigūnams turi būti mokamas šio įstatymo nustatytas darbo užmokestis; pagal šio straipsnio 6 dalį, skaičiuojant valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo užmokestį pereinamuoju laikotarpiu, taikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 69 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas pareiginės algos koeficiento bazės dydis; 6) Įstatymo 8 straipsnis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus 9 straipsnį, kuris numatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė per du mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo „Valstybės žiniose“ parengia ir pateikia Seimui įstatymų, susijusių su šiuo įstatymu, pakeitimų ir papildymų įstatymų projektus, įsigalioja nuo 2000 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Taip pat pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pagal LR Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d. nuo minėto Konstitucinio Teisimo nutarimo paskelbimo dienos t.y. nuo 2001 m. liepos 12 d. minėtos 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo normos negali būti taikomas. 2004 m. balandžio 2 d. Teismų taryba nutarimu Nr. 207 „Dėl pritarimo darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikai“ pritarė darbo grupės parengtai teisėjų darbo užmokesčio paskaičiavimo metodikai. Pagal ją apylinkės teismo teisėjams (pareiškėjams) darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal LR Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir LR teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymą Nr. 370 ir 2000 m. rugpjūčio 29 d. Įstatymą. Gautas atlyginimų skirtumas pridedamas prie algos, apskaičiuotos pagal 2000-08-29 Įstatymą. Minėta metodika nėra norminis aktas, nustatantis teisėjų atlyginimų dydį, jo skaičiavimo tvarką. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu. Nesant kito įstatyminio reglamentavimo, teisėjų atlyginimai iki šiol skaičiuojami pagal LR Vyriausybės 1997-06-24 nutarimo Nr. 666 1 priede įtvirtintus koeficientus. Nustatytas koeficientas dauginamas iš bazinės mėnesinės algos, o ne iš nutarime nurodyto pastovaus dydžio. Didėjant baziniam dydžiui, turi didėti ir teisėjų pareiginė alga. Atitinkamai turi padidėti ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Teismų taryba 2003 m. kovo 7 d. nutarimu Nr.84 nustatė tvarką, kuria turi būti skaičiuojami ir mokami atlyginimai ir jų priedai teisėjams. Pagal šią tvarką asmeniui, paskirtam į teisėjo pareigas iki Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo įsigaliojimo arba šiame įstatyme nustatytu pereinamuoju laikotarpiu, turi būti mokamas teisėjo tarnybinio atlyginimo (pareiginės algos) priedas už ištarnautą laiką, kurio (kintantys) dydžiai nustatyti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ 2 priede. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Bazinės mėnesinės algos dydį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ nuo 1998 balandžio 1 d. nurodytai darbuotojų kategorijai buvo patvirtinta 105 litų bazinė mėnesinė alga. Vyriausybė 2003 m. gruodžio 16 d. nutarimu Nr. 1604 „Dėl bazinės mėnesinės algos ir bazinio valandinio atlygio padidinimo“ nuo 2004 m. gegužės 1 d. padidino bazinę mėnesinę algą iki 115 litų, o nuo 2008-01-01 bazinės algos dydis yra 128 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 1023). Minėti norminiai aktai, tiek ir kiti aktai, nenumato išlygų, kad teisėjams, kintant BMA, taikoma BMA, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo užmokesčio, valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos ir minimalių dydžių didinimo“ (koeficientas 105) ir kad koeficientas neturi didėti. Iš esmės, atlyginimų teisėjams nedidinimas netaikant kintamo BMA dydžio, reiškia atlyginimų mažinimą. 1998 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įsakymu Nr. 221 apylinkių teismų teisėjams laikotarpiu nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas. 1999 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 370 apylinkių teismų teisėjams laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 3 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. buvo nustatytas 40 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientais) priedas, tai yra teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai sumažinti 10 procentų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 išaiškino, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ ir sutinkamai su 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ priimtas 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymas Nr. 370, sudarę teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjams atlyginimą, nėra pripažinti neteisėtais ir prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Pagal DK 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Šis terminas yra imperatyvus ir turėtų būti taikomas ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose. 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; pagal 2 straipsnio 2 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; pagal 2 straipsnio 3 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos. Šio įstatymo 5 straipsnis, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d., nustato, kad Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgdamas į tai, kad Vyriausybė nėra priėmusi minėtų tvarkų, o minėtas įstatymas numato tik bendruosius teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo principus ir kad realiai įstatymas nepradėtas įgyvendinti ir tam net nėra sąlygų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad priėmus minėtą įstatymą įsiskolinimas pareiškėjams nebuvo padengtas ir kad pareiškėjai turi reikalavimą atsakovams dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant šią administracinę bylą būtina vadovautis susiklosčiusia administracinių teismų praktika analogiškose bylose. 2007 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A4–2399/2006 ir 2006 m. gruodžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15–2396/2006. Teismui apgynus pareiškėjų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgdamas į valstybės sunkią ekonominę ir finansinę padėtį, konstatuotą Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 patvirtintos Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos II dalyje „Krizės įveikimo planas“ atsakovo atstovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti išdėstant teismo sprendimo įvykdymą ketveriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo lygiomis dalimis.