- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-08
- Bylos Nr.
- 1A-266-898/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-26388-2018-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Ugnius Trumpulis, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- M. D.
- Advokatai
- Algirdas Gurauskas
- Kategorijos
- 1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
- 1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
- 1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
- 1.2.4.6.2Kvalifikuotas fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 2-3 d.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ugniaus Trumpulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro B. Leišio (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažinta kalta ir nuteista:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimu,
- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimu.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartimi ištaisyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies rašymo apsirikimo klaida nurodant, kad skiriama bausmė yra 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimas.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir M. D. paskirta subendrinta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant M. D. per visą bausmės vykdymo laikotarpį: 1) būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose, 2) toliau dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje, 3) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių/psichotropinių medžiagų) be gydytojo paskyrimo.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, M. D. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant M. D. per visą bausmės vykdymo laikotarpį: 1) būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose, 2) toliau dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje, 3) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių/psichotropinių medžiagų) be gydytojo paskyrimo.
Vadovaujantis BK 72² straipsniu, kartu su bausme M. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c) papunkčiu, 66 straipsniu, į M. D. paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (1 para).
Laisvės apribojimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
M. D. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – pakeista, nurodant nepasišalinti iš gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), ir palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 293 straipsnio 3 punktu, byla dalyje dėl (duomenys neskelbtini) pareikšto civilinio ieškinio dėl 592,89 Eur turtinės žalos atlyginimo nutraukta. (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys dėl 38,55 Eur turtinės žalos atlyginimo atmestas.
Nuteistoji M. D. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. M. D. nuteista už tai, kad 2018 m. gegužės 25 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 2,13 promilių girtumas) ir laikydama dešinėje rankoje peilį, vieną kartą dūrė į krūtinę savo sugyventiniui J. S. bei vieną kartą peilio rankena sudavė jam į veido sritį, tuo padarydama nukentėjusiajam J. S. pjautinę žaizdą kairiajame skruoste, durtinę pjautinę žaizdą krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, kas sukėlė oro ir skysčio susikaupimą kairėje krūtinplėvės ertmėje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo J. S. sveikatą bei sukėlė jam fizinį skausmą. Šie M. D. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.
2. Be to, M. D. nuteista už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 12 d., apie 18.25 val., būdama savo sugyventinio motinos R. S. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) barnio metu, laikydama dešinėje rankoje puoduką, vieną kartą juo sudavė R. S. į galvos sritį, tuo padarydama jai muštinę žaizdą kaktos kairėje pusėje, kuri komplikavosi šlapiavimu ir supūliavimu, bei muštinę žaizdą kairiajame skruoste, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios R. S. sveikatą. Šie M. D. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje.
3. Be to, M. D. nuteista už tai, kad 2019 m. liepos 24 d., apie 0.30 val., būdama namuose (duomenys neskelbtini), apsvaigusi nuo alkoholio (nustatytas 2,46 promilių girtumas), konflikto su sugyventiniu J. S. metu, tyčia rankų pirštų nagais įdrėskė sugyventiniui J. S. ne mažiau kaip vieną kartą į dešinį šoną ir ne mažiau kaip vieną kartą į kaklo sritį, sukeldama nukentėjusiajam J. S. fizinį skausmą. Šie M. D. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
4. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendį: 1) pakeisti nuosprendžio dalį, kuria M. D. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (past. – 2018 m. gegužės 25 d. nusikalstama veika), ir paskirti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; 2) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. D. nukentėjusiosios R. S. atžvilgiu padaryta nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei nuosprendį pakeisti, nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskirti M. D. 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; 3) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, M. D. paskirtos bausmės subendrintos laisvės atėmimo bausmę keičiant laisvės apribojimo bausme bei nuosprendį pakeisti – vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtas bausmes subendrinti skiriant subendrintą 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis bausmę sumažinti vienu trečdaliu, skiriant galutinę 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant M. D. dirbti arba būti užsiregistravusiai Užimtumo tarnyboje, gydytis priklausomybės ligas, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų be gydytojo paskyrimo; 4) M. D. skirti baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72² straipsnyje – per 6 mėnesius įpareigoti dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Likusią nuosprendžio dalį prašoma palikti nepakeistą.
5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą padarė išvadą, jog M. D. ir R. S. 2018 m. rugpjūčio 12 d. įvykio metu nebuvo šeimos narės, todėl nuteistosios padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas nusikalstamą veiką, nurodė, kad BK 248 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystės), sutuoktinio tėvai. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, jog M. D. tyčiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė R. S. sveikatą, tačiau manytina, kad pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas, todėl skundžiamas nuosprendis turi būti pakeistas.
6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu apklausta M. D. parodė, kad 6 – 7 metus gyvena kartu su sugyventiniu J. S., turi tris bendrus vaikus. Viename būste kartu su sugyventiniu J. S. ir nukentėjusiąja R. S. adresu (duomenys neskelbtini) gyveno apie 3 – 4 metus, vėliau gyveno skirtinguose nuomojamuose butuose, o baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu jie visi trys vėl kartu gyveno toje pačioje gyvenamojoje vietoje. Ikiteisminio tyrimo metu M. D. parodė, kad nuo 2018 m. kartu su vaikais gyveno (duomenys neskelbtini) atskirai nuo J. S., tačiau su juo palaikė ryšį, pastarasis rūpinosi vaikais ir juos pasiimdavo, jie buvo susitaikę ir ruošėsi vėl kartu gyventi. Nuteistajai dėl 2018 m. gegužės 25 d. įvykio (past. – smurto prieš nukentėjusįjį J. S.) (duomenys neskelbtini) buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, numatant draudimą bendrauti su J. S.. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad 2018 m. rugpjūčio 12 d. įvykusio įvykio metu nuteistoji laikinai gyveno kitame būste, nei nukentėjusioji R. S., nes jai buvo nustatytas draudimas bendrauti su J. S., o tuo pačiu ir gyventi kartu su juo jo gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini). Dėl šių aplinkybių iš esmės analogiškus parodymus davė ir J. S. bei R. S..
7. Pasak prokuroro, aplinkybę, kad M. D. iš esmės nuolat gyveno kartu su J. S. ir R. S., pastarajai priklausančiame būste, patvirtina ir baudžiamosios bylos medžiagoje esantis policijos BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų bazės išrašas (past. – 2018 m. birželio 6 d. duomenys). Jame užfiksuota, kad dėl visų šių trijų asmenų tarpusavio konfliktų, policija minėtu adresu buvo kviečiama (duomenys neskelbtini). Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad 2019 m. liepos 24 d. visi nurodyti asmenys taip pat vėl kartu gyveno, nes dėl M. D. smurtinių veiksmų J. S. atžvilgiu buvo kviesta policija ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu (2018 m. rugpjūčio 12 d.) J. S. gyveno kartu su motina R. S. jos namuose, o nuteistoji M. D. su vaikais gyveno atskirai, dėl ko nuteistoji ir R. S. nelaikytinos šeimos narėmis pagal BK 248 straipsnio 2 dalį. M. D., J. S. ir R. S. viename būste ilgą laiką gyveno ir prieš 2018 m. rugpjūčio 12 d. įvykį, taip pat pastoviai gyveno ir vėliau, o teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistoji nurodė šiuo metu gyvenanti kartu su J. S., R. S. būste. Analizuojant J. S. ir M. D. santykius, matyti, kad juose yra asmenų tarpusavio atsakomybės, supratimo, emocinio prieraišumo, pagalbos ir panašių požymių. Gretinant tai su 2018 m. rugpjūčio 12 d. įvykiu, nors ir kurį laiką M. D. gyveno (duomenys neskelbtini) atskirai nuo J. S. ir ne R. S. priklausančiame būste, šeimos sampratą atitinkantys jų tarpusavio ryšiai nebuvo nutrūkę – jie nuolat bendravo klausimais, susijusiais su bendrais vaikais, kurie dažnai lankydavosi pas jų tėvą J. S. jų močiutės R. S. būste; nagrinėjamas įvykis įvyko minėtame būste kilus R. S. ir M. D. konfliktui dėl vaikų priežiūros; apklausų metu tiek J. S., tiek M. D. nurodė, kad bendravo, buvo susitaikę ir norėjo vėl pradėti gyventi kartu. Svarbu ir tai, kad R. S. teikė pagalbą ir rūpinosi M. D. bei J. S. bendrais vaikais, buvo prie jų prisirišusi, nevengė prisiimti atsakomybės dėl jų priežiūros. Tai tik patvirtina, kad 2018 m. rugpjūčio 12 d. įvykusio įvykio metu M. D. ir R. S. laikytinos šeimos narėmis pagal BK 248 straipsnio 2 dalį, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kurios neatitinka baudžiamosios bylos aplinkybių ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
8. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas dėl padarytų nusikalstamų veikų M. D. skyrė dviejų rūšių bausmes – laisvės apribojimą ir laisvės atėmimą, kurias subendrinęs paskyrė laisvės apribojimo bausmę. Bendrinant bausmes, jų sudėjimo ir keitimo taisykles numato BK 65 straipsnis. Laisvės atėmimo bausmės viena diena yra prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms (BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b) papunktis). Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. D. paskirta 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė galėtų būti prilyginama 14 mėnesių laisvės apribojimo bausmei. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, t. y. prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės. BK numato, kad pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė nei minimalus tos bausmės rūšies dydis. Kadangi nuteistajai už kitas padarytas nusikalstamas veikas buvo paskirtos atitinkamai 6 ir 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmės, prie griežtesnės bausmės turėjo būti pridedama ne mažesnė nei 3 mėnesių trukmės kiekvienos laisvės apribojimo bausmės dalis, t. y. ne mažiau kaip 6 mėnesiai laisvės apribojimo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismui subendrinus bausmes, turėjo būti paskirta 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių (20 mėnesių = 14 mėnesių + 3 mėnesiai + 3 mėnesiai) dydžio laisvės apribojimo bausmė. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai paskirta subendrinta bausmė – 1 (vieneri) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės apribojimo, t. y. mažesnė už minimalią galimą bendrinant bausmes pagal BK numatytas taisykles. Laisvės atėmimo bausmė yra griežtesnė bausmės rūšis nei laisvės apribojimas, todėl bausmė turėjo būti bendrinama laisvės apribojimą keičiant į laisvės atėmimo bausmę ir prie 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant švelnesnių bausmių dalis, o ne griežtesnę bausmę keičiant į švelnesnę.
9. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą paprastai gali būti skiriama laisvės apribojimo bausmė. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad M. D. padarė 3 smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas prieš artimoje aplinkoje gyvenančius asmenis, ji pati neneigia turinti priklausomybę nuo alkoholio. 2018 m. gegužės 25 d. M. D. veiksmai atlikti J. S. atžvilgiu vertintini kaip itin neapdairūs ir pavojingi (dūris peiliu į krūtinės sritį ir smūgis peilio rankena į veidą) ir tik atsitiktinumo dėka nukentėjusiojo patirti sužalojimai nebuvo žymūs bei nesukėlė negrįžtamų neigiamų pasekmių jo sveikatai ar gyvybei. 2018 m. rugpjūčio 12 d. M. D. veiksmai atlikti R. S. atžvilgiu vertintini kaip įžūlūs bei atsainūs (smūgis keramikiniu puodeliu į veido sritį), dėl kurių buvo sužalotas nukentėjusiosios veidas. M. D. susitaikiusi su nukentėjusiaisiais BK 38 straipsnio tvarka ir atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, nepraėjus 1 metams nuo šio sprendimo, vėl smurtavo prieš savo sugyventinį J. S.. Svarbu ir tai, kad M. D. dvi iš nusikalstamų veikų padarė apsvaigusi nuo alkoholio. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad laikotarpyje tarp nusikalstamų veikų padarymo ji gydėsi dėl turimos priklausomybės, tačiau vėliau ji vėl padarė nusikalstamą veiką apsvaigusi nuo alkoholio. Šių nustatytų aplinkybių visuma rodo, kad M. D. turi būti skiriama griežta – laisvės atėmimo bausmė, kurios skyrimas neprieštarautų teisingumo principui. Nepagrįstas švelnesnės bausmės skyrimas neginčijamai pažeistų vienos iš teisingumo principo sudedamųjų dalių – visuomenės teisėtų lūkesčių dėl jos interesų apsaugos, esmę. Pirmosios instancijos teismas, paskyręs bausmę, nesiremdamas BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytais bausmės paskirties kriterijais, formuoja nebaudžiamumo ir valstybės reagavimo (prievartos) priemonių neveiksmingumo įvaizdį. Skundžiamu nuosprendžiu M. D. paskirta laisvės apribojimo bausmė yra per švelni, ji nesiderina su bausmės paskirtimi bei teisingumo principo įgyvendinimu bei nesulaikys jos nuo naujų nusikaltimų darymo, todėl pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo normas pritaikė nepagrįstai.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimų į prokuroro apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
11. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistoji ir jos gynėjas advokatas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
12. Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nuteistoji M. D. ir nukentėjusioji R. S. nusikalstamos veikos padarymo metu (2018 m. rugpjūčio 12 d.) nebuvo šeimos narėmis, t. y. apylinkės teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir duomenų bei įrodymų visumą, dėl ko nepagrįstai perkvalifikavo M. D. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį. Prokuroras taip pat nesutinka ir su nuteistajai paskirta bausmės rūšimi pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2018 m. gegužės 25 d. nusikalstama veika), prašydamas skirti laisvės atėmimo bausmę. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai subendrino paskirtas bausmes, t. y. paskirta laisvės atėmimo bausmė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2019 m. liepos 24 d. nusikalstama veika) nepagrįstai pakeista laisvės apribojimu bei paskirta galutinė subendrinta laisvės apribojimo bausmė, todėl turi būti paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, kurios realus vykdymas atidedamas, bei kartu skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – per 6 mėnesius įpareigoti M. D. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka ir patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, jog prokuroro skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo jo keisti ar naikinti.
Dėl šeimos nario sampratos ir veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį
13. Iš baudžiamosios bylos rašytinės medžiagos matyti, kad nuteistoji M. D. (prokurorui surašius kaltinamąjį aktą ir bylą perdavus pirmosios instancijos teismui) buvo kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymu (t. 2, b. l. 52, 53). Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teismas informavo, kad nusikalstama veika gali būti perkvalifikuota į BK 138 straipsnio 1 dalį (t. 2, b. l. 98). Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad M. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nes nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistoji ir nukentėjusioji R. S. gyveno atskirai, todėl jos negali būti laikomos šeimos narėmis (t. 2, b. l. 107–108, 110). Su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija.
Žemesnės instancijos teismas
14. Vadovaujantis BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto dispozicija, baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
15. Šeimos nario sąvoka, pateikta BK 248 straipsnyje, esančiame BK XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“, remiamasi ir bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei bei sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381/2013, 2K-487/2013, 2K-77-942/2017). Iš BK 248 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad baudžiamosios teisės reguliuojamų santykių srityje šeima laikomi su nusikaltimą padariusiu asmeniu kartu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystės), sutuoktinio tėvai. Pagal BPK 38 straipsnį asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai.
16. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. ir 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Vertinant konkrečių asmenų santykių turinį ir sprendžiant dėl šeimos santykių fakto, yra svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2013, 2K-525/2013, 2K-110-699/2015, 2K-301-139/2016).
17. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat plėtojama šeimos samprata, pagal kurią šeimos egzistavimą lemia faktiniai dviejų ar daugiau asmenų santykiai, pasižymintys abipusiu dvasiniu ir kitokiu jų artumu, todėl, sprendžiant klausimą, ar yra šeima, būtina atsižvelgti ne tik į ekonominius ar kitokius formalius, bet ir į emocinius asmenų ryšius (1994 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Keegan prieš Airiją, peticijos Nr. 16969/90; 2002 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Yousef prieš Olandiją, peticijos Nr. 33711/96; 2004 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Lebbink prieš Olandiją, peticijos Nr. 45582/99).
18. Sutinkama su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, kad dar iki 2018 m. rugpjūčio 12 d. M. D., R. S. ir J. S. praeityje tam tikrą ilgą laikotarpį kartu gyveno (duomenys neskelbtini) bei tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios galimai buvo susiformavę šeimos narių sąvoką atitinkantys santykiai. Tai patvirtina J. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai, kad su sugyventine M. D. iki 2018 m. gegužės mėnesio gyveno apie 5 metus savo mamos R. S. namuose bei kitais adresais (t. 1, b. l. 99). Šių aplinkybių neneigė ir M. D. tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu. Apklausiama teisiamojo posėdžio metu nuteistoji taip pat nurodė, kad po 2018 m. rugpjūčio 12 d. tų pačių metų rugsėjo mėnesio pabaigoje ar spalio mėnesio pradžioje vėl apsigyveno pas nukentėjusiąją, kur gyveno ji, sugyventinis J. S. ir R. S.. Aplinkybę, jog po 2018 m. rugpjūčio 12 d. minėti asmenys vėl kartu gyveno patvirtino ir R. S., kuri 2019 m. liepos 24 d. vykusios apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad gyvena kartu su sūnumi J. S. ir jo sugyventine M. D. (duomenys neskelbtini), t. y. ji gyvena namo pirmame aukšte, o sūnus su sugyventine – antrame (t. 1, b. l. 193–195). Byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad M. D. nusikalstamą veiką J. S. atžvilgiu (2019 m. liepos 24 d.) padarė gyvendama kartu su pastaruoju ir jo motina R. S.. Nors skunde teigiama, kad iš policijos BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų bazės išrašo 2018 m. birželio 6 d. matyti, jog dėl visų šių trijų asmenų tarpusavio konfliktų, policija į namus, buvo kviečiama (duomenys neskelbtini), tačiau patikrinus baudžiamąją bylą, tokios BIRT ataskaitos žiūryklės duomenų nėra. Tačiau, net ir esant šiems duomenims, pirmiausia turi būti vertinama ne tik tai, kokiu adresu policija buvo kviečiama, o pati faktinė situacija ? ar smurtas buvo naudojamas šeimos nario atžvilgiu ar ne.
19. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos duomenis, daro išvadą, kad ilgą laiką iki ne anksčiau kaip 2017 m. gegužės mėnesio bei nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio pabaigos ar spalio mėnesio pradžios iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme M. D., J. S. ir nukentėjusioji R. S. iš tiesų kartu gyveno tuose pačiuose namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), dėl ko tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios minėtais laikotarpiais galimai buvo/yra susiklostę šeimos narių sąvoką atitinkantys santykiai. Pažymėtina, kad nors ir yra nustatytos šios aplinkybės, tačiau tai negali patvirtinti prokuroro apeliacinio skundo teiginio, jog 2018 m. rugpjūčio 12 d. M. D. ir R. S. buvo šeimos narėmis bei paneigti pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
20. Baudžiamosios bylos kontekste, siekiant teisingai bei pagrįstai kvalifikuoti M. D. padarytą nusikalstamą veiką, turi būti vertinama tai, kad nuo ne anksčiau kaip 2017 m. gegužės mėnesio pradžios iki 2018 m. rugsėjo mėnesio pabaigos ar spalio mėnesio pradžios M. D. ir R. S. kartu nebegyveno ir jų santykių turinys akivaizdžiai neatitiko šeimos narių sampratos. Šiai išvadai pagrindą suteikia byloje esančių įrodymų visuma. J. S. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai nurodė, kad nuo panašiai 2017 m. gegužės mėnesio iki 2018 m. gegužės mėnesio su sugyventine M. D. ir keturiais vaikais (past. – iš kurių du yra bendri) gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 19 (1), 20), t. y. atskirai nuo pastarojo mamos R. S.. Analogiškus savo esme paaiškinimus dėl to, kad minėtu laikotarpiu gyveno ne kartu su R. S., o atskirai nuomojamame bute, davė ir nuteistoji M. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 106, 110, 126), tiek teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 97–98). Atsižvelgtina ir į tai, kad liudytojos J. Š. (t. 1, b. l. 53) ir N. M. (t. 1, b. l. 55) ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog nuteistoji M. D. ir J. S. kartu su savo vaikais apie metus laiko (past. – apytiksliai nuo 2017 m. gegužės mėnesio) gyveno (duomenys neskelbtini), t. y. liudytojos nepatvirtino aplinkybės, kad asmenys būtų kartu gyvenę su R. S. iki 2018 m. gegužės 25 d. įvykių. Svarbu ir tai, kad (duomenys neskelbtini) 2018 m. liepos 2 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog M. D. ir jos vaikams (duomenys neskelbtini) 2018 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) skirtos socialinės priežiūros (apgyvendinimo) paslaugos (duomenys neskelbtini) po konflikto su sugyventiniu, įvykusio 2018 m. gegužės 26 d. (t. 1, b. l. 140). Tos pačios įstaigos 2018 m. spalio 18 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. D. (duomenys neskelbtini) socialinės priežiūros (apgyvendinimo) paslaugos buvo nutrauktos 2018 m. rugsėjo 20 d. (duomenys neskelbtini) sprendimu (duomenys neskelbtini) inicijavus (duomenys neskelbtini) darbuotojams (1 t., b. l. 143).
21. Pažymėtina ir tai, kad pati R. S. nusikalstamos veikos padarymo metu M. D. nelaikė savo šeimos nare, ką patvirtina baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. 2018 m. rugpjūčio 14 d. pranešime-pareiškime R. S. raštu nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 12 d. buvo sužalota savo sūnaus buvusios sugyventinės M. D. (t. 1, b. l. 61). Aplinkybę, jog M. D. yra buvusi jos sūnaus sugyventinė, nukentėjusioji R. S. nurodė ir iš karto po įvykusio smurto jos atžvilgiu paskambinusi (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 94, 95). 2018 m. rugpjūčio 14 d. apklausos metu R. S. paaiškino, kad 2018 m. rugpjūčio 12 d. apie 18 val. į jos namus paimti jai paliktų prižiūrėti vaikų atvažiavo nukentėjusiosios sūnaus buvusi sugyventinė M. D., kuri tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 64). Be to, iš byloje esančių BIRT ataskaitų žiūryklės išraše užfiksuotų duomenų matyti, kad buvo gautas pranešimas, jog 2018 m. rugpjūčio 12 d. įvyko konfliktas tarp M. D. ir R. S., o nuteistoji tuo metu su vaikais gyveno (duomenys neskelbtini). Išraše papildomai nurodoma, kad M. D. yra buvusi nukentėjusiosios R. S. sūnaus sugyventinė (1 t., b. l. 59). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2018 m. rugsėjo 4 d. ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. B. parodė, jog nuvykus į iškvietimą (duomenys neskelbtini), nukentėjusioji R. S. paaiškino, jog ją sužalojo buvusi sūnaus sugyventinė M. D., kuri tuo metu gyveno krizių centre (t. 1, b. l. 97).
22. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad M. D. ir R. S. kartu negyveno nusikalstamos veikos padarymo metu, jos viena kitos nelaikė šeimos narėmis, tarp jų nebuvo asmenų tarpusavio atsakomybės, supratimo, emocinio prieraišumo, pagalbos, bendrų turtinių įsipareigojimų ir panašių požymių visumos. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad M. D. atskirai nuo R. S. gyveno ilgiau nei metus laiko, t. y. apie vienerius metus gyveno nuomojamame bute kartu su J. S. ir keturiais vaikais kaip atskira šeima nuo nukentėjusiosios, o nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. M. D. su vaikais gyveno (duomenys neskelbtini). Nuteistąją su R. S. siejo tik tai, kad pastaroji buvo M. D. sugyventinio mama. Pažymėtina, kad šios baudžiamosios bylos kontekste prokuroro apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (past. – nutarties 7 pastraipa) vertintinos sprendžiant klausimą ar šeimos narių sąvoką atitinkantys santykiai laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. rugsėjo mėnesio pabaigos ar spalio mėnesio pradžios buvo susiklostę tarp nuteistosios ir J. S., o ne būtent tarp M. D. bei R. S.. Prokuroro argumentas, kad minėtu laikotarpiu R. S. prižiūrėdavo savo sūnaus vaikus nėra esminė, dėl kurios nusikalstamos veikos padarymo metu R. S. ir M. D. turėtų būti laikomomis šeimos narėmis baudžiamosios teisės prasme.
Dėl paskirtų bausmių ir jų bendrinimo
23. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas M. D. dėl jos padarytų nusikalstamų veikų skyrė dviejų rūšių bausmes – laisvės apribojimą ir laisvės atėmimą, kurias neteisingai subendrinęs paskyrė galutinę laisvės apribojimo bausmę, t. y. griežtesnę bausmę pakeitė į švelnesnę, todėl bausmė turėjo būti bendrinama laisvės apribojimą keičiant į laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismo teisėjų kolegija su šia prokuroro pozicija nesutinka.
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, klaidingas prokuroro argumentas, jog pirmosios instancijos teismas M. D. paskyrė dviejų rūšių bausmes. Sutiktina su prokuroru, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog M. D. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (past. – 2019 m. liepos 24 d. nusikalstama veika), padarymą skirta 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė (t. 2, b. l. 111), tačiau vertinant skundžiamo nuosprendžio turinį ir susipažinus su Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ (toliau – LITEKO) duomenimis, matyti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju padarė ne baudžiamojo įstatymo taikymo, o akivaizdžią rašymo apsirikimo klaidą.
25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, pasisakydamas dėl M. D. skiriamų bausmių, konkrečiai nurodė, kad už padarytas nusikalstamas veikas yra skiriamos laisvės apribojimo bausmės, jų dydžius nustatant mažesnius nei bausmės vidurkis, taip pat pasisakė, kodėl nėra skirtinos laisvės atėmimo bausmės (t. 2, b. l. 108-109). Svarbu ir tai, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma, jog M. D. skiriama galutinė subendrinta laisvės apribojimo, o ne laisvės atėmimo bausmė, taip pat nurodoma nuo kada skaičiuojama laisvės apribojimo bausmės pradžia, koks įstatymas reglamentuoja šios bausmės vykdymą ir kokios laukia pasekmės tinkamai nevykdant laisvės apribojimo bausmės (t. 2, b. l. 111). Būtent šios aplinkybės patvirtina tikrąją pirmosios instancijos teismo valią skiriant bausmes, o rezoliucinėje dalyje padarytas netikslumas laikytinas rašymo apsirikimu, kurio savalaikis ištaisymas (pirmosios instancijos teismui savo iniciatyva priėmus nutartį, kai buvo pastebėta padaryta klaida) nepakeičia tikrosios nuosprendžio esmės bausmių skyrimo klausimu. Pažymėtina, kad skundo tenkinimas dalyje dėl tariamai neteisingo bausmių subendrinimo, kai yra padaryta akivaizdi žmogiškojo faktoriaus įtakota techninė klaida (past. – pagal LITEKO duomenis 2020 m. vasario 12 d. elektroniniu paštu prokuratūrai buvo išsiųsta klaidos ištaisymo nutartis), ir griežtesnės galutinės bausmės paskyrimas, kai tam nėra jokio objektyvaus pagrindo, išskyrus formalaus ir akivaizdžiai lingvistinio žodžių vertinimo, būtų ne tik šiurkštus teisingumo principo pažeidimas, bet ir ateityje galėtų lemti ydingos praktikos formavimą.
26. BPK 308¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar pagal proceso dalyvių pareiškimus ištaisyti neįsiteisėjusiame nuosprendyje rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės, ką šiuo konkrečiu atveju ir padarė pirmosios instancijos teismas. Iš LITEKO esančių duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 11 d. priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryto rašymo apsirikimo, ištaisant klaidą ir nurodant, jog M. D. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (past. – 2019 m. liepos 24 d. nusikalstama veika), padarymą skiriama ne 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo, o laisvės apribojimo bausmė. Šio procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje taip pat nurodyta, kad nutartis yra neatskiriamoji skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 29 d. nuosprendžio dalis.
27. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad M. D. paskirta laisvės apribojimo bausmė yra per švelni, nesiderina su bausmės paskirtimi bei teisingumo principo įgyvendinimu ir nesulaikys nuteistosios nuo naujų nusikaltimų darymo, todėl pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo normas pritaikė nepagrįstai. Su šia prokuroro pozicija taip pat nesutiktina.
28. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad asmuo, atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.
29. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-27-697/2019). Baudžiamajame įstatyme yra nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
30. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės (padarytos 3 smurtinio pobūdžio nusikalstamos veikos, M. D. turi priklausomybę nuo alkoholio, 2018 m. gegužės 25 d. nusikalstama veika itin neapdairi ir pavojinga, 2018 m. rugpjūčio 12 d. nuteistosios veiksmai vertintini kaip įžūlūs bei atsainūs, dvi nusikalstamas veikas padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio, nuteistoji kartą buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės) buvo tinkamai įvertintos pirmosios instancijos teismo, individualizuojant skiriamų bausmių rūšis ir jų dydžius. Pažymėtina, kad M. D. padarė tris nesunkius baigtus tyčinius nusikaltimus, o dėl jos nusikalstamų veikų nekilo didelės ir neatitaisomos žalos, t. y. padaryti sužalojimai nukentėjusiesiems neturi negrįžtamų pasekmių ateityje. Pažymėtina ir tai, kad nuteistoji pripažįsta, jog jos elgesys yra netoleruotinas ir nuoširdžiai gailisi padariusi nusikalstamas veikas. Svarbu ir tai, kad nukentėjusieji jai neturi jokių pretenzijų. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, M. D. padarytos nusikalstamos veikos yra ne jos susiformavusio ir toleruojamo nusikalstamo gyvenimo būdo pasekmė, o turimų problemų dėl priklausomybės nuo alkoholio rezultatas. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistoji šios jai opios problemos neignoruoja ir bando ją spręsti, t. y. M. D. tvirtai apsisprendusi gydytis nuo alkoholizmo ir keisti gyvenimo būdą. Tai, kad nuteistoji bando koreguoti savo elgesį teigiama linkme patvirtina ir aplinkybė, jog ji (duomenys neskelbtini) pradėjo dirbti, o nuo 2019 m. liepos 24 d. jos atžvilgiu nėra pradėta naujų ikiteisminių tyrimų, be to ji šiuo metu nėra laikoma bausta administracine tvarka, t. y. nuteistoji beveik vienerius metus tinkamai laikosi valstybėje galiojančių įstatymų ir teisės aktų, nenusikalsta. M. D. yra jauno amžiaus, kartu su sugyventiniu augina keturis mažamečius vaikus, kuriems būtina priežiūra, todėl laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, net ir taikant bausmės vykdymo atidėjimą, būtų akivaizdžiai neproporcingas, nes bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti sėkmingai pasiekti ir netaikant kraštutinių priemonių. Pažymėtina, kad paskyrus laisvės apribojimo bausmę, nuteistajai skirtini ir įpareigojimai (kurių vienas – įpareigojimas per visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti alkoholio) bei kartu su bausme baudžiamojo poveikio priemonė, t. y. įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Būtent šios priemonės, teisėjų kolegijos vertinimu, sulaikys M. D. nuo naujų nusikalstamų veikų ateityje darymo. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje išaiškinta, kad vengiant tinkamai atlikti paskirtą laisvės apribojimo bausmę, apylinkės teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu. Apygardos teismas taip pat nenustatė jokių objektyvių pagrindų, dėl kurių turėtų būti keičiama termino trukmė įvykdyti baudžiamojo poveikio priemonę.
31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas M. D. padarytas nusikalstamas veikas, tinkamai individualizavo skiriamas bausmes ir parinko teisingus jų dydžius, taip pat nepažeidė baudžiamojo įstatymo normų bendrinant bausmes ir skiriant galutinę bausmę, todėl prokuroro skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Benedikto Leišio apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.