Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Švedienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal E. R. atstovo advokato Tado Pervenecko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarimo, kuriuo netenkintas E. R. skundas dėl Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos NVES tyrimo skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. R. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos NVES tyrimo skyriaus 2013-11-08 nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 131 str. 3 d., 131 str. 4 d. 400 litų dydžio bauda už tai, kad 2013-10-09, apie 18.06 val., (duomenys neskelbtini), būdamas taksi automobilio keleivis, automobiliui stovint neįsitikino, kad tai bus saugu ir nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams, atidarė duris prieš atvažiuojantį dviratininką, dėl ko dviratininkas atsitrenkė į taksi automobilio dureles, eismo įvykio metu buvo apgadintas dviratis ir taksi automobilis, dviratininkui nežymiai sutrikdyta sveikata, tokiu būdu pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p., 153 p. reikalavimus.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų išeina, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Taigi įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. R. kaltė įrodyta. Teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisme patikrintais įrodymais, tinkamai pagrindė savo išvadas, teisingai įvertino įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų ištirtus įrodymus vertinti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą remiantis byloje ištirtų duomenų visuma, kurių užteko konstatuoti, kad E. R. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 p., 153 p. reikalavimus ir padarė ATPK 131 str. 3 d. ir 4 d. numatytus pažeidimus.

Apeliacinio skundo argumentas, kad E. R. negalėjo numatyti, jog atidarydamas taksi dureles ir išlipdamas iš automobilio gali sukelti pavojų, yra nepagrįstas. E. R. parodė, kad matė, jog taksi automobilis sustojo šalia dviračių tako, tačiau elgėsi neatsargiai, nes atsiskaitydamas su vairuotoju už taksi turėjo įsitikinti, ar dviračių taku niekas nevažiuoja ir imtis atsargumo veiksmų išvengti susidūrimo. Tuo tarpu T. K. neturėjo galimybės sustabdyti dviračio, nes taksi automobilio durelės prieš dviratininką atsidarė netikėtai ir staiga.

Teismas objektyviai ištyrė įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teigti, kad sprendimas priimtas vadovaujantis tik taksi automobilio vairuotojo V. B. parodymais, nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad liudytojas būtų suinteresuotas bylos baigtimi, tokių duomenų pažeidėjas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Teismas tinkamai įvertino liudytojo parodymus, pašalino neatitikimus bei prieštaravimus ir pagrįstai rėmėsi jais pažeidėjo kaltei pagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl įrodymų vertinimo. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas procesinių normų reikalavimų.

Apeliacinio skundo argumentas, kad E. R. veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal ATPK 131 str. 3 d. ir 4 d., yra nepagrįstas. Kelių eismo taisyklėse numatyta, kad eismo dalyvis - kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis). Eismo įvykis - įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Kelias - eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją dalį, sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias juostas.

ATPK 131 str. 1 d. numatyta kitų asmenų atsakomybė, kurie naudojasi keliais. ATPK 131 str. 3 d. numato, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų asmenų padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą, užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų. ATPK 131 str. 4 d. numato, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų asmenų padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą nuo vieno šimto keturiasdešimties iki dviejų šimtų litų.

Kelių eismo taisyklių 9 p. numato, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. Kelių eismo taisyklių 153 p. numato, kad draudžiama atidaryti sustojusios transporto priemonės dureles, jeigu tai kelia pavojų arba kliudo kitiems eismo dalyviams.

Byloje yra pakankamai duomenų, kad būtent E. R. veiksmai pažeidžiant KET 9, 59 ir 153 p. reikalavimus buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti: taksi automobilio keleivis E. R. prieš išlipdamas iš automobilio neįsitikino, kad tai bus saugu ir netrukdys kitiems eismo dalyviams, atidarė automobilio duris prieš dviračių taku atvažiuojantį T. K., ko pasėkoje dviratininkui buvo užkirstas kelias važiuoti tiesiai ir jis netekęs galimybės laiku sustabdyti dviračio atsitrenkė į automobilio dureles. Būtent E. R. savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu kitam asmeniui buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, sugadintas turtas (taksi automobilis ir dviratis).

Motyvuojamoji dalis

Esant tokioms aplinkybėms teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nutarimą nepakeistą ir E. R. atstovo advokato Tado Pervenecko apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.