Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Savinijus Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-276-360/2015

2015 m. gruodžio 29 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal išteisintosios ir nukentėjusiosios A. K. T. ir išteisintosios ir nukentėjusiosios T. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. T. ir T. Ž. išteisintos pagal BK 154 str. 1 d. ir BK 155 str. 1 d., nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

A. K. T. civilinis ieškinys T. Ž. atmestas.

T. Ž. civilinis ieškinys A. K. T. atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. T. buvo kaltinama tuo, kad ji žodžiu užgauliai pažemino žmogų ir paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą tuo asmeniu: 2014-02-20, laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 15.30 val., (duomenys neskelbtini) apylinkės teisme, esančiame (duomenys neskelbtini), A. K. T., duodama liudytojo parodymus baudžiamojoje byloje Nr. 1-13-903/2014, įžeidė T. Ž. ir paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą ja, melagingai tvirtindama, kad T. Ž. siuntė į A. K. T. mobiliojo ryšio telefoną SMS žinutes, grasindama jose „nudeginti jai akis sieros rūgštimi“.

A. K. T. priešpriešiniu skundu T. Ž. kaltino tuo, kad ji raštu užgauliai pažemino žmogų ir paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą tuo asmeniu: 2014-09-18, tikslus laikas nenustatytas, T. Ž. pateikė (duomenys neskelbtini) apylinkės teismui, esančiam (duomenys neskelbtini), privataus kaltinimo skundą, kuriame įžeidė A. K. T. ir paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą ja, melagingai tvirtindama, kad 2014-02-20 teismo posėdžio Klaipėdos rajono apylinkės teisme metu A. K. T. pareiškė, jog T. Ž. siuntė į A. K. T. mobiliojo ryšio telefoną SMS žinutes, grasindama jose „nudeginti jai akis sieros rūgštimi“.

Be to, T. Ž. buvo kaltinama tuo, kad ji raštu užgauliai pažemino žmogų ir paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą tuo asmeniu: 2014-10-28, tikslus laikas nenustatytas, T. Ž. pateikė (duomenys neskelbtini) apylinkės teismui, esančiam (duomenys neskelbtini) civilinį ieškinį A. K. T., kuriame įžeidė A. K. T. ir paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą ja, melagingai tvirtindama, kad „nurodytas asmuo, žinodamas, kad neturiu jokių psichinių ligų, melagingai paskelbė apie tai /.../ svarbiame procesiniame dokumente“.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas tiek dėl A. K. T., tiek dėl T. Ž. nekaltumo.

Tiek iš T. Ž., tiek iš A. K. T. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jos nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, nes, jų nuomone, teismas, netinkamai įvertinęs surinktus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai konstatavo, kad A. K. T. T. Ž. ir atvirkščiai T. Ž. A. K. T. nepadarė BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų pagal inkriminuotus nusikaltimus.

Pažymima, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2015-06-25 įstatymu Nr. XII-1888, BK 155 straipsnis neteko galios nuo 2015-07-10 ir tokiu būdu nusikalstama veika, kuria buvo kaltinamos A. K. T. ir T. Ž., yra dekriminalizuota, t. y. nebelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Pagal BK 2 straipsnio 1 dalį asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. BK 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kadangi nuo 2015 m. liepos 10 d. įstatymų leidėjas panaikino baudžiamąją atsakomybę už įžeidimą pagal BK 155 straipsnį, todėl veika – įžeidimas, dėl kurios buvo išteisintos tiek A. K. T., tiek T. Ž. – tapo nebenusikalstama. Esant tokioms aplinkybėms, naikinti A. K. T. ir T. Ž. priimtą išteisinamąjį nuosprendį dėl kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su kaltinimu pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, neanalizuojami ir dėl jų plačiau nepasisakoma.

Pagal priešpriešinį skundą nukentėjusioji A. K. T. kaltina T. Ž. ją apšmeižus melagingai tvirtindama, kad 2014-02-20 teismo posėdžio Klaipėdos rajono apylinkės teisme metu neva ji pareiškė, jog T. Ž. siuntė į A. K. T. mobiliojo ryšio telefoną SMS žinutes, grasindama jose „nudeginti jai akis sieros rūgštimi“ bei paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, melagingai tvirtindama, kad „nurodytas asmuo, žinodamas, kad neturiu jokių psichinių ligų, melagingai paskelbė apie tai /.../ svarbiame procesiniame dokumente“.

BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Pagal teismų praktiką tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios, paskleistos konstatuojant faktus, teikiant duomenis apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu yra pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar pan. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviai šmeižimas gali būti padaromas aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį. Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam BK 154 straipsnyje nurodyto pobūdžio žinias, tačiau ne už nuomonę, kuri pagal teismų praktiką yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimas, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, turi vertinamąjį pobūdį, todėl nuomonei netaikomi tiesos ir tikslingumo kriterijai, tačiau ir ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-187-677/2015).

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos esmę, išsamiai išanalizavo A. K. T. teiginių prasmę ir reikšmę, teisingai nustatė, kad A. K. T. veiksmuose nenustatyta nei tyčia padaryti jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nei objektyvioji šios veikos pusė.

Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad A. K. T. teismui nurodė, kad yra gavusi kelias trumpąsias žinutes, kuriomis nežinomas asmuo ją informavo, kad T. Ž. išdegins jai akis sieros rūgštimi. Visiškai pritartina apylinkės teismo pozicijai ir argumentams, kad byloje nėra jokių duomenų, kad A. K. T. būtų tiesiogiai kaltinusi T. Ž. grasinus jai tokiais veiksmais ar siuntus atitinkamas žinutes. Kolegijos pozicija tokia pat kaip ir apylinkės teismo, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. K. T. pranešė apie tai teismui, naudodamasi proga, kad yra pakviesta liudyti, teismo posėdžio metu, o pašaliniai asmenys tai išgirdo tik todėl, kad dalyvavo šiame viešame teismo posėdyje. Teisiamojo posėdžio metu A. K. T. nurodė neturėjusi jokio tikslo apšmeižti T. Ž., o tik norėjo imtis priemonių užkirsti kelią pavojingiems veiksmams, apie kuriuos pati buvo perspėta trumposiomis žinutėmis. A. K. T. su prašymu užkirsti kelią nusikaltimui kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą ir Klaipėdos apylinkės prokuratūrą, nurodydama ir telefono numerį, iš kurio jos buvo siųstos, ir tikslų šių žinučių turinį. Taigi, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, A. K. T. tikslas buvo pranešti apie galbūt rengiamą nusikalstamą veiką galinčioms užkirsti kelią institucijoms, o ne pažeminti, paniekinti ar pakirsti pasitikėjimą T. Ž.. Taigi kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad kad A. K. T. veiksmuose nenustatyta nei tyčia padaryti jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nei objektyvioji šios veikos pusė, kadangi pareiškimas, jog „telefone pilna žinučių, kad T. Ž. su rūgštim išdegins akis“, yra ikiteisminio tyrimo institucijų išsiaiškinimo reikalaujantis, o ne asmenį šmeižiantis dalykas.

Baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima tvirtinti, kad T. Ž. apšmeižė A. K. T. nurodydama teismui, jog A. K. T. padarė nusikalstamą veiką, kurios ji (T. Ž.) nepadarė. Savo kaltinimus T. Ž. A. K. T. grindžia tuo, kad ši teismui pateiktame privataus kaltinimo skunde melagingai nurodė, jog A. K. T., pasisakydama teisme, kaltino T. Ž. atsiuntus jai keletą grasinančio pobūdžio žinučių. Kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo pasiremta teismų praktika, kad kai kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, o vertintina kaip asmens siekis, kad jį neraminanti situacija būtų ištirta ir įvertinta įstatymų nustatyta tvarka. Pritartina ir teismo pozicijai, kad T. Ž. pasinaudojo įstatymo jai suteikta galimybe pateikti privataus kaltinimo skundą teismui, kad jis būtų reikiamai ištirtas ir priimtas atitinkamas procesinis sprendimas. Taigi anksčiau aptarti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad byloje neįrodyta, jog T. Ž. būtų žinojusi, jog ši informacija yra neatitinkanti tikrovės, ir priešingai – teikdama skundą ir palaikydama kaltinimą byloje, ji buvo įsitikinusi, kad ši informacija teisinga. Taip pat A. K. T. kaltino T. Ž., kad ši oficialiame dokumente – teismui rašytame civiliniame ieškinyje melagingai nurodė, jog A. K. T. melagingai paskelbė svarbiame procesiniame dokumente apie psichines ligas, kuriomis neva serga T. Ž.. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad civilinis ieškinys buvo adresuotas teismui, įgalintam jį nagrinėti, ir plačiau paviešintas nebuvo, iš kaltinamosios T. Ž. parodymų nustatyta, kad šis teiginys ieškinyje atsirado atsitiktinai, kopijuojant iš kitų dokumentų, ir ji prašo vertinti jį kaip grynai techninę klaidą. Byloje nenustatyta kitų duomenų, kad T. Ž. turėjo tyčią tokiu būdu apšmeižti A. K. T., juolab, kad šis dokumentas buvo adresuotas teismui, plačiai paviešintas nebuvo.

Taigi aptarusi anksčiau nurodytus duomenis kolegija gali pagrįstai teigti, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos esmę, išsamiai išanalizavo T. Ž. teiginių ir pateiktų dokumentų prasmę ir reikšmę, pagrįstai įvertino, kad T. Ž. veiksmuose nenustatyta nei subjektyvioji, nei objektyvioji inkriminuojamos nusikalstamos veikos pusė, todėl nesant nusikalstamos veikos sudėties ji išteisinta.

Apibendrinant visa tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų formuojamą praktiką, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatęs visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių tiek A. K. T., tiek T. Ž. veiksmuose, pagrįstai jas išteisino, nuosprendyje pateikdamas išsamius tokio savo sprendimo motyvus, todėl skundžiama nuosprendžio dalis tiek dėl A. K. T., tiek T. Ž. išteisinimo pagal BK 154 str. 1 d. paliktina nepakeista.

T. Ž. ir A. K. T. buvo pareiškusios viena kitai civilinius ieškinius, nepasitvirtinus jų viena kitai pareikštiems kaltinimams, šie jų reikalavimai pagrįstai apylinkės teismo atmesti, nesvarstant jų dydžio ir pagrindimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius pateikė pažymą dėl valstybės patirtų garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų advokatui Alvydui Kvaščevičiui teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą A. K. T. apeliacinės instancijos teisme, ja prašoma valstybės naudai priteisti 40,35 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtino gynėjo dalyvavimu. Dėl valstybės patirtų garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų advokatui Antanui Lekstučiui teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą T. Ž. apeliacinės instancijos teisme prašoma valstybės naudai priteisti 208, 44 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad gynėjo dalyvavimas nepriklausomai nuo nuteistojo valios apeliacinėje instancijoje yra būtinas, įgyvendinant Lietuvos Respublik?s Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje garantuojamą kaltinamojo teisę į gynybą ir teisę turėti advokatą. Advokato paslaugos apeliacinėje instancijoje A. K. T. ir T. Ž. buvo suteiktos BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka, nepaisant jų valios. Be to, svarbu ir tai, jog tiek A. K. Tunik, tiek T. Ž. šioje byloje išteisinta. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas priteisti iš A. K. T. ir T. Ž. nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

išteisintosios ir nukentėjusiosios A. K. T. ir išteisintosios ir nukentėjusiosios T. Ž. apeliacinius skundus atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymų netenkinti.