Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-389/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-10
Bylos Nr.: 2A-389/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vigintas Višinskis, Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas: R. M.
Ieškovas: akcinės bendrovės „Swedbank“

Kategorijos

36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
99.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-389/2013Procesinio sprendimo kategorija: 36.2; 63.2; 99.5.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTA RTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. M. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1335-264/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinį atsakovams R. M. ir R. M. dėl skolos priteisimo, kur tretieji asmenys: bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Bonvaldos servisas“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Mivalda“, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „BLT Alytus“.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas „Swedbank“, AB, kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė: iš R. M. priteisti 43 443,00 Eur, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas; iš R. M. priteisti 43 443 Lt Eur, 5 proc. dydžio procesines palūkanas; lygiomis dalimis iš atsakovų priteisti bylinėjimosi išlaidas; grąžinti ieškovui 12 000 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Ieškinyje nurodė, kad „Swedbank“, AB (buvęs pavadinimas AB Lietuvos taupomasis bankas, AB bankas „Hansabankas“) ir UAB „Bonvaldos servisas“ 2002 m. kovo 8 d. pasirašė kredito linijos sutartį Nr. 2002/Į-009 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais). Nauja kredito sutarties redakcija išdėstyta 2009 m. gegužės 12 d. susitarimu Nr. 06-001329-IN/08-045644-IN/09-036980-IN-20, pagal kurią UAB ,,Bonvaldos servisas“ buvo suteiktas 1 155 204,20 EUR kreditas, o galutinis kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2015 m. gruodžio 31 d. Užtikrinant kredito gavėjo UAB „Bonvaldos servisas“ įsipareigojimų pagal kredito sutartį tinkamam įvykdymą: 1) buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 2002/Į-009-LA1 (su vėlesniais pakeitimais) tarp banko ir laiduotojo UAB „Mivalda“ (laidavimo sutarties Nr. 2002/Į-009-LA1 nauja redakcija išdėstyta 2009 m. gegužės 12 d.), kuria laiduotojas UAB „Mivalda“ įsipareigojo atsakyti bankui solidariai su UAB „Bonvaldos servisas“ už visų piniginių prievolių tinkamą įvykdymą pagal kredito sutartį; 2) buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 2002/Į-009-LA2 tarp banko ir laiduotojo UAB „BLT Alytus“, kuria laiduotojas UAB „BLT Alytus“ įsipareigojo atsakyti bankui solidariai su UAB „Bonvaldos servisas“, tačiau ne didesne kaip 991 654 EUR suma; 3) buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 2002/Į-009-LA3 tarp banko ir laiduotojos R. M., kuria laiduotoja R. M. įsipareigojo atsakyti bankui solidariai su UAB „Bonvaldos servisas“, tačiau ne didesne kaip 43 443 EUR suma; 4) buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 2002/Į-009-LA4 tarp banko ir laiduotojo R. M., kuria laiduotojas R. M. įsipareigojo atsakyti bankui solidariai su UAB „Bonvaldos servisas“, tačiau ne didesne kaip 43 443 EUR suma.

UAB „Bonvaldos servisas“ prievolių bankui tinkamas įvykdymas taip pat buvo užtikrintas įkeitimo lakštu, identifikavimo kodas 02220020003652 (su vėlesniais pakeitimais); kilnojamojo turto įkeitimo lakštu, identifikavimo kodas 06220020000445 (su vėlesniais pakeitimais); hipotekos lakštu, identifikavimo kodas 03120060003805 (su vėlesniais pakeitimais); hipotekos lakštu, identifikavimo kodas 02120020003651 (su vėlesniais pakeitimais), įkeistu turtu.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, UAB „Bonvaldos servisas“ netinkamai vykdė savo prievoles bankui pagal kredito sutartį, laiku nemokėjo pagal kredito sutartį mokėtinų mokėjimų, todėl 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. SR-36553 kredito sutartis su UAB „Bonvaldos servisas“ buvo nutraukta prieš terminą. Laiduotojai UAB „Mivalda“, UAB „BLT Alytus“, R. M., R. M. 2010 m. rugsėjo 20 d. raštais Nr. SR-42122, SR-42124, SR-42120, SR-42125 buvo paraginti geruoju įvykdyti savo prievoles bankui, tačiau to nepadarė.

2010 m. spalio 8 d. UAB „Bonvaldos servisas“ skola bankui buvo 1 154 910,62 EUR (1 093 454,20 EUR negrąžinto kredito, 17 681.04 EUR nesumokėtų palūkanų už kreditą, 43 300,44 EUR delspinigių už laiku negrąžintą kreditą, 474,94 EUR delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas). Todėl ieškovas prašė iš laiduotojų R. M. ir R. M. priteisti po 43 443 EUR skolos dalį (šių laiduotojų atsakomybės ribose). Taip pat prašė skolą priteisti ta valiuta, kuria buvo išduotas kreditas – eurais (CK 6.36 str. 3 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai:

priteisė ieškovui „Swedbank“, AB, iš atsakovės R. M. 43 443,00 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (43 443,00 Eur, skaičiuojant 1 EUR – 3,4528 Lt santykiu) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. spalio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3500 Lt bylinėjimosi išlaidų;

priteisė ieškovui „Swedbank“, AB, iš atsakovo R. M. 43 443,00 Eur skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (43 443,00 Eur, skaičiuojant 1 EUR – 3,4528 Lt santykiu) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. spalio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3500 Lt bylinėjimosi išlaidų;

priteisė iš R. M. ir R. M. valstybei po 61,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu;

Nusprendė grąžinti ieškovui Swedbank“, AB, 12 000 Lt dydžio sumokėto žyminio mokesčio dalį.

Teismas sprendė, kad ieškovas atsakovams pareiškė teisiškai pagrįstą ir įrodytą ieškinį dėl skolos priteisimo, kadangi byloje nustatyta, kad skolininko UAB „Bonvaldos servisas“ prievolė grąžinti kreditą ieškovui yra neįvykdyta, kredito limito sutartis nutraukta prieš terminą, negrąžinta 434 430 EUR (t. y. 1 500 000 Lt) skolos, kurios grąžinimą laidavimo sutartyse nustatytose ribose yra laidavę atsakovai, todėl laiduotojas atsako už tinkamą ir savalaikį kredito grąžinimą laidavimo sutartyje nustatytomis sąlygomis. Teismas pripažino, kad skolininkui (UAB „Bonvaldos servisas“) negrąžinus kredito, atsakovams (laiduotojams) kilo pareiga atsakyti pagal 2002 m. kovo 8 d. kredito linijos sutartį Nr. 2002/Į-009 (su vėlesniais pakeitimais) laidavimo sutarties pagrindu.

Teismas, nustatęs, kad kreditorius ir laiduotojai yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, sprendė, jog šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas netaikomas, prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Teismas sprendė, kad toks šalių susitarimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą ir neprieštarauja CK 1.5 straipsnio reikalavimams. Atsakovų atstovo prašymo dėl priteistinos skolos sumažinimo 10-20 procentų teismas netenkino, nustatęs, kad tam nėra jokių prielaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovai R. M. ir R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą iš dalies, ir priimti naują sprendimą, 30 proc. sumažinant priteistas pagal ieškovo ieškinį pinigines lėšas, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovas piktnaudžiavo savo teisėmis. Pradėjęs skolos išieškojimo procedūrą iš įkeisto turto ir kartu pareikšdamas reikalavimą dėl skolos priteisimo solidariai iš atsakovų, jis be teisinio pagrindo siekė suvaržyti skolininko (UAB „Bonvaldos servisas“) ir atsakovų (laiduotojų) teises labiau negu būtina jo reikalavimų patenkinimui.

2. Nors, susiklosčius sunkiai skolininko UAB „Bonvaldos servisas“ padėčiai, ne kartą buvo kreiptasi išspręsti susidariusią situaciją derybų būdu, prašant lengvatų ir siūlant sprendimo būdų, tačiau ieškovas nedarė jokių nuolaidų pagrindiniam skolininkui, dėl ko jam ir buvo iškelta bankroto byla. Todėl yra pagrindas teigti, jog ieškovas pažeidė CK 6.200 ir 6.38 straipsnius – t. y. bendradarbiavimo pareigą. Tiek ikiteisminėje, tiek teisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje ieškovas elgėsi neteisingai ir nesąžiningai, todėl yra pagrindas šiuo atveju vadovautis CK 6.259 straipsniu.

3. Ieškovas delsė patenkinti savo reikalavimą iš 2009 m. gegužės 12 d. susitarime Nr. 06-001329-IN/ 08-045644-IN/09-036980-IN-20 nurodyto pagal hipoteką įkeisto daikto, t. y. sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovas turėjo pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto, tokia galimybė egzistavo, tačiau šia teise nepasinaudojo. Todėl, vadovaujantis CK 6.86 straipsniu, laiduotojas nebeprivalo vykdyti prievolės.

4. Pagrindinė atsakovų laidavimo sutarčių pasirašymo priežastis buvo ta, kad ieškovas pareikalavo atsakovų pasirašyti laidavimo sutartis su jose nurodytomis ir ieškovui tinkančiomis sąlygomis, nes kitu atveju ieškovas būtų nesuteikęs galimybių pratęsti pagrindiniam skolininkui suteikto kredito grąžinimo terminų. Apeliantai, neturėdami kitos išeities, pasirašė laidavimo sutartis sau nenaudingomis sąlygomis – laidavo savo asmeniniu turtu, nors fizinis asmuo negali atsakyti už juridinio asmens skolas, o pastarasis neatsako už fizinio asmens skolas. Ieškovas atsidūrė pranašesnėje padėtyje, nei BUAB „Bonvaldos servisas“ ir atsakovai, nes: pirma, BUAB „Bonvaldos servisas“ savo prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymui įkeitė ieškovui savo sąskaitose esančias ar būsimas lėšas, kurių kiekis kiekvienoje sąskaitoje yra lygus visų BUAB „Bonvaldos servisas“ piniginių prievolių pagal kredito sutartį bendrai sumai; antra, BUAB „Bonvaldos servisas“ įsipareigojo visu kredito sutarties galiojimo laikotarpiu nepertraukiamai apdrausti ieškovui įkeičiamą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ieškovui priimtinoje draudimo įmonėje ieškovui priimtinomis sąlygomis; trečia, 2009 m. gegužės 12 d. susitarimu Nr. 06-001329-1N/08-045644-1N/09-036980-1N-20 buvo numatyti papildomi prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai – BUAB „Bonvaldos servisas“ ir BUAB „Mivalda“ priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto įkeitimus (hipotekas).

5. Laiduotojai R. M. ir R. M., būdami BUAB „Bonvaldos servisas“ ir kitų laiduotojų akcininkai arba valdymo organai, žinojo apie BUAB „Bonvaldos servisas“ finansinę situaciją. Laidavimo sutartis atsakovai pasirašė, esant ieškovo ekonominiam spaudimui – ieškovas žadėjo nutraukti sutartį, o laiduotojai siekė išsaugoti savo verslą. Be to, prieš pasirašant sutartį atsakovai nebuvo supažindinti su tuo, jog jie už BUAB „Bonvaldos servisas“ prievoles atsakys solidariai, o ne subsidiariai. Todėl kredito sutarties dalis (sąlygos), su kuria, anot apeliantų, jie nebuvo supažindinti, yra negaliojanti, o atsakovų atžvilgiu turi būti taikoma subsidiarioji atsakomybė, su kuria jie ir buvo supažindinti (CK 6.228 str., 6.226 str.).

6. Ieškovas yra pareiškęs savo finansinius reikalavimus UAB „Bonvaldos servisas“, UAB „Mivalda“ ir UAB „BLT Alytus“ bankroto bylose. BUAB „Bonvaldos servisas“ bankroto byloje ieškovo, kaip įkaito turėtojo, kreditorinis reikalavimas sudaro 4 262 173,85 Lt. Todėl ieškovas turi realias galimybes atgauti nesumokėtą kreditą iš įkeisto turto pardavimo įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Bankroto bylos iškėlimas ir bankroto procedūrų vykdymas nereiškia, kad ieškovas negalės patenkinti savo kreditorinių reikalavimų iš įkeisto turto bankroto bylose.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas „Swedbank“, AB, prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra pasisakęs, kad kreditorius turi teisę reikalauti iš solidaraus laiduotojo įvykdyti prievolę, kai pagrindinis skolininkas jos įvykdymą yra užtikrinęs ir hipoteka (2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2011, 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010 ir kt.). Nors šių bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių nagrinėjamoje byloje, tačiau išaiškinimas, kad hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto, yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje.

2. Nėra pagrindo taikyti CK 6.86 straipsnį, kadangi ieškovas neatsisakė savo teisės patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto ar pagal garantiją. Bankas realizuoja CK 6.6 straipsnio 4 dalyje numatytą kreditoriaus pasirinkimo teisę ir nėra pagrindo konstatuoti jo nesąžiningumo.

3. Kai laidavimo sutarties šalys siekia nustatyti laiduotojo pareigą atsakyti už pagrindinį kreditorių subsidiariai, tai įtvirtinama laidavimo sutartyje. Šiuo atveju laidavimo sutartimi susitarta dėl solidarios laiduotojų atsakomybės, todėl CK 6.80 straipsnio 2 dalis netaikytina.

4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010, patvirtino, jog reikalauti skolos priteisimo iš laiduotojo kreditorius gali solidariai, nelaukdamas išieškojimo iš įkeisto turto rezultatų, bei pabrėžė, kad išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese. Todėl apeliantų reikalavimas sumažinti priteistos skolos sumą 30 proc. tuo pagrindu, kad bankas turi realią galimybę išieškoti dalį skolos iš kitų solidarių skolininkų, yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Byloje nustatyta, kad 2002 m. kovo 8 d. ieškovas „Swedbank“, AB, ir UAB „Bonvaldos servisas“ pasirašė kredito linijos sutartį Nr. 2002/Į-009, 2009 m. gegužės 12 d. susitarimą Nr.06-001329-IN/08-045644-IN/09-036980-IN-20. Pagal Kredito sutartį UAB „Bonvaldos servisas“ buvo suteiktas 1 155 204,20 Eur kreditas, galutinis kredito grąžinimo terminas – 2015 m. gruodžio 31 d. (10-16, 20-26 b. l., 1 t.). Užtikrinant kredito gavėjo UAB „Bonvaldos servisas“ įsipareigojimų pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą, buvo sudarytos laidavimo sutartys: 1) laidavimo sutartis Nr. 2002/Į-009-LA1 (su vėlesniais pakeitimais) tarp banko ir laiduotojo UAB „Mivalda“, nauja redakcija išdėstyta 2009 m. gegužės 12 d., kuria laiduotojas įsipareigojo atsakyti bankui solidariai su UAB „Bonvaldos servisas“ už visų piniginių prievolių pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą (27-29 b. l., 1 t.); 2 ) laidavimo sutartis Nr. 2002/Į-009-LA2 tarp banko ir laiduotojo UAB „BLT Alytus“, kuria laiduotojas įsipareigojo atsakyti bankui solidariai su UAB „Bonvaldos servisas“ už visų piniginių prievolių pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą, tačiau ne didesne kaip 991 654,00 Eur suma 30-32 b. l., 1 t.); 3) laidavimo sutartis Nr. 2002/Į-009-LA3 tarp banko ir laiduotojos R. M., kuria laiduotoja įsipareigojo atsakyti bankui solidariai su UAB „Bonvaldos servisas“ už visų piniginių prievolių pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą, tačiau ne didesne kaip 43 443,00 Eur suma (33-35 b. l., 1 t.); 4) laidavimo sutartis Nr. 2002/Į-009-LA4 tarp banko ir laiduotojo R. M., kuria laiduotojas įsipareigojo atsakyti bankui solidariai su UAB „Bonvaldos servisas“ už visų piniginių prievolių pagal kredito sutartį tinkamą įvykdymą, tačiau ne didesne kaip 43 443,00 Eur suma (36-38 b. l., 1 t.).

Pagrindinis skolininkas UAB „Bonvaldos servisas“ netinkamai vykdė savo prievoles ir laiku nemokėjo pagal kredito sutartį nustatytų mokėjimų, todėl 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. SR-36553 (39 b. l., 1 t.) ieškovas įspėjo skolininką grąžinti paskolą iki 2010 m. rugpjūčio 28 d. Pagrindiniam skolininkui UAB „Bonvaldos servisas“ nepadengus susidariusio įsiskolinimo iki įspėjime nurodyto termino, bankas sutartį nutraukė.

Laiduotojai UAB „Mivalda“, UAB „BLT Alytus“, R. M., R. M. 2010 m. rugsėjo 20 d. raštais Nr. SR-42122, SR-42124, SR-42120, SR-42125 (40, 41, 42, 43, 44 b. l., 1 t.) buvo paraginti geruoju įvykdyti savo prievoles bankui, tačiau jie to nepadarė.

Ieškovo paskaičiavimais, UAB „Bonvaldos servisas“ skola bankui pagal 2002 m. kovo 8 d. kredito linijos sutartį Nr. 2002/Į-009 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 2011 m. vasario 15 dienai sudarė 1 278 319,51 Eur, iš jų: 1 093 454,20 Eur negrąžinto kredito, 36 213,04 Eur priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų, 146 061,65 Eur delspinigių už laiku negrąžintą kreditą, 2 590,62 Eur delspinigių už priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas (188 b. l., 1 t.).

Bylos duomenų pagrindu taip pat nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 7 d. nutartimi UAB „Mivalda“ buvo iškelta bankroto byla (5-6 b. l., 2 t.), Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi bankroto byla iškelta UAB „BLT Alytus“ (181 b. l., 1 t., 24-25 b. l., 2 t.), o Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartimi bankroto byla iškelta UAB „Bonvaldos servisas“ (28-32 b. l., 2 t.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar laiduotojams R. M. ir R. M. kyla civilinė atsakomybė pagal atitinkamas laidavimo sutartis už UAB „Bonvaldos servisas“ prievolių pagal kredito sutartį neįvykdymą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė, kad ieškovas atsakovams pareiškė teisiškai pagrįstą ir įrodytą ieškinį, nustatęs, kad skolininko UAB „Bonvaldos servisas“ prievolė grąžinti kreditą ieškovui yra neįvykdyta, kredito limito sutartis nutraukta prieš terminą, atsakovai laidavimo sutartimis įsipareigojo atsakyti 434 430 EUR (t. y. 1 500 000 Lt) ribose.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Atsakovai, nesutikdami su ieškovo pareikštais reikalavimais (tuo pačiu ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu), teigia, jog ieškovas piktnaudžiavo savo teisėmis, nes pradėjęs skolos išieškojimo procedūrą iš įkeisto turto ir kartu pareikšdamas reikalavimą dėl skolos priteisimo solidariai iš atsakovų, be teisinio pagrindo siekė suvaržyti skolininko (UAB „Bonvaldos servisas‘) ir atsakovų, kaip laiduotojų, teises labiau negu būtina jo reikalavimų patenkinimui.

Su tokia apeliantų apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija nėra pagrindo sutikti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas laidavimo ir hipotekos teisinį santykį ir laiduotojo prievolės ypatumus, pripažino, kad CK normos laidavimą ir hipoteką, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus, reglamentuoja netapačiai, tačiau jų nesupriešina, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Anot kasacinio teismo, laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, jog prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, vykdytų turimą solidariąją prievolę, yra saistoma jam neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo (ar jo dalies) patenkinimą iš įkeisto daikto. Kai laiduotojas įvykdo prievolę, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę (CK 6.83 str. 1 d.). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš įkeisto turto, pagrindinių skolininkų ir laiduotojų, tai išieškojimo mastas turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010).

Laidavimo sutartimis (33-35, 36-38 b. l., 1 t. ) R. M. ir R. M. įsipareigojo už UAB „Bonvaldos servisas“ prievolių pagal kredito sutartį neįvykdymą atsakyti solidariai su kredito gavėju visu savo turtu (žr. laidavimo sutarčių bendrųjų nuostatų 3.1., 3.3 p.). Todėl bankas, kaip hipotekos kreditorius, turi teisę reikalauti, kad laiduotojai, kaip solidarūs kartu su BUAB „Bonvaldos servisas“ bendraskoliai, vykdytų pagal laidavimo sutartis solidariąją prievolę, ir šiuo atveju tokia prievolė nėra saistoma su banko galimybe gauti reikalavimo (ar jo dalies) patenkinimą iš įkeisto turto. Taigi, ieškovas turi teisę reikšti savo materialinius teisinius reikalavimus atsakovams, nors nėra pasibaigęs išieškojimas iš ieškovo naudai hipoteka įkeisto turto (ta pati taisyklė galioja ir tuo atveju, jei dar nėra pradėtas išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto).

Pagal formuojamą teismų praktiką CK 6.86 straipsnyje nurodytos rizikos priskyrimas kreditoriui (laiduotojo atleidimas nuo savo prievolės, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimus ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo būdo, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą, pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė) sistemiškai sietinas su CK 6.80 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią analogiškos rizikos paskirstymo taisyklės taikomos esant nustatytai subsidiariajai laiduotojo prievolei ir netaikomos, jeigu skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Taigi, nagrinėjamuoju atveju apeliantų nuoroda į CK 6.86 straipsnio nuostatas nėra pagrįsta.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas kreditoriaus teises pagrindinio skolininko ir laiduotojų atžvilgiu tuomet, kai pagrindiniam skolininkui yra iškelta bankroto byla, yra nurodęs, kad bankrutuojant skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos (CK 6.6 str. 4 d., 6.81 str. 1 d.) išplaukianti teisė atskiroje civilinėje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovas, pagrindiniam skolininkui, kuriam šiuo metu iškelta bankroto byla, neįvykdžius prievolės, tinkamai realizavo savo teisę, pareikšdamas reikalavimą laiduotojams (atsakovams) atskiroje byloje.

Atsakovai teigia, jog laidavimo sutarčių sudarymo metu jie nebuvo supažindinti su sąlyga, kad pagal laidavimo sutartis jie privalės atsakyti solidariai. Todėl, anot jų, laidavimo sutarties sąlyga, kad jie už skolininko prievoles atsako solidariai, turi būti pripažinta negaliojančia (CK 6.226 str.), o jų atžvilgiu turi būti taikoma subsidiarioji atsakomybė. Taip pat apeliantai teigia, jog laidavimo sutartys jiems nenaudingomis sąlygomis (atsakyti solidariai visu asmeniniu turtu) buvo sudarytos, esant banko ekonominiam spaudimui – bankas grasinęs, jog jei nebus sudarytos laidavimo sutartys, bus nutraukta kreditavimo sutartis, kuri turėjo reikšmės UAB „Bonvaldos servisas“ verslo išsaugojimui. Anot atsakovų, laidavimai yra pertekliniai ir jie sudarė ieškovui, kaip ekonomiškai stipriai sandorio šaliai, būti pranašesnėje padėtyje, nei skolininkas BUAB „Bonvaldos servisas“.

Pirmiausia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bendrąja prasme protingumo principas reikalauja, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo pats rūpintųsi savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės (šiuo atveju dėl laidavimo sutarčių sudarymo ar pritarimo tam tikroms laidavimo sutarčių sąlygoms) ir galimų jo teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, laikoma, kad jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kita vertus, nagrinėjamu atveju patys atsakovai apeliaciniame skunde pripažįsta, jog jie įvairiais būdais buvo susiję tiek su UAB „Bonvaldos servisas“, tiek su kitais laiduotojais: jie buvo vienų bendrovių akcininkai, kitų – valdymo organai (tai patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys – 88, 117 b. l., 1 t., 28 b. l., 2 t.), todėl jiems, kaip verslininkams, keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, sudarant sandorius. Atitinkamai, šiuo atveju nėra pagrindo tikėti atsakovų teiginiu, kad jie nesuvokė laidavimo sutarčių sąlygų. Be to, byloje yra duomenų, jog atsakovė R. M. buvo UAB „Bonvaldos servisas“ akcininkė (28 b. l., 2 t.), R. M. veikė kaip UAB „Bonvaldos servisas“ akcininkės R. M. įgaliotas asmuo (75 b. l., 2 t.), todėl yra pagrindas teigti, jog atsakovai buvo tiesiogiai suinteresuoti, kad ši bendrovė gautų banko finansavimą ir žinojo apie kreditavimo sutarties sąlygas (tarp jų ir sąlygą, kad su šiais asmenimis turi būti sudarytos laidavimo sutartys) bei apie šios įmonės finansinę padėtį. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta atsakovų argumentus, jog jie nesupratę laidavimo sutarčių sąlygų.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog. laidavimo sutarčių ar tam tikrų jų sąlygų galiojimo klausimas nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalykas. Byloje nebuvo pareikštas ieškinys pripažinti atsakovų sudarytas laidavimo sutartis ar konkrečias jų sąlygas negaliojančiomis, todėl teisėjų kolegija, spręsdama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, argumentų susijusių su laidavimo sutarčių sąlygų (dėl laidavimo sutartyse numatytos atsakovų solidariosios atsakomybės ir jų atsakomybės visu jiems priklausančiu turtu) negaliojimu nenagrinėja, nes tokiu būdu būtų peržengtos civilinės bylos nagrinėjimo ribos, kurias apibrėžia ieškinio teisinis ir faktinis pagrindas. Tas pats pasakytina ir apie atsakovų apeliacinio skundo teiginius, kad laidavimo sutartis jie pasirašę dėl banko ekonominio spaudimo. Šie argumentai yra susiję su laidavimo sandorių ginčijimu, tačiau šioje byloje toks reikalavimas taip pat nebuvo pareikštas.

Nagrinėjamoje byloje atsakovai įrodinėjo, jog ieškovo reikalaujamą priteisti sumą yra pagrindas sumažinti, vadovaujantis CK 6.200 straipsniu, nes UAB „Bonvaldos servisas“ iškilus sunkumams, atsakovai ne kartą kreipėsi į banką dėl susiklosčiusios sunkios situacijos išsprendimo bendru sutarimu, tačiau ieškovas pasiūlymams nepritarė. Kadangi ieškovas nepakankamai bendradarbiavo, pasak apeliantu, yra pagrindas teigti, jog dėl šiuo metu susiklosčiusios situacijos (iškelta bankroto byla) iš dalies yra kaltas pats bankas. Iš esmės tokios pat pozicijos atsakovai laikosi ir apeliaciniame skunde.

Su tokiais apeliantų argumentais sutikti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų duomenų pagrindu galima spręsti, kad ieškovas atsisakė taikyti nuolaidas skolininkui UAB „Bonvaldos servisas“, nes jam buvo žinoma apie sunkią šios įmonės finansinę padėtį. Iš informacinės teismų sistemos Liteko matyti, jog atsakovė R. M., kaip skolininko akcininkė, kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Bonvaldos servisas“ 2010 m. gruodžio 16 d. Raštai dėl nuolaidų skolininkui ir situacijos sprendimo būdų siūlymo (75-79 b. l., 2 t.) buvo teikiami prieš kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo (2010 m. gegužės 27 d., 2010 m. rugsėjo 23 d., 2010 m. lapkričio 17 d.). Todėl yra pagrindas spręsti, jog ieškovas pagrįstai nesutiko su pasiūlytais situacijos sprendimo būdais dėl ypatingai blogos skolininko padėties. Tuo labiau, pats teismas, įvertinęs UAB „Bonvaldos servisas“ balanso duomenis, paruoštus 2010 m. lapkričio 30 dienai, konstatavo skolininko nemokumą (28-32 b. l., 2 t.).

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovai privalo vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (CK 6.200 str. 1 d.). Vien tuo pagrindu, kad ieškovas nesutiko taikyti nuolaidas skolininkui, atsakomybė jiems negali sumažėti, nes tokios pareigos ieškovui, kaip kredito davėjui, nenumato nei įstatymas, nei pati sutartis. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, tuo labiau, kad raštai bankui su pasiūlymais buvo teikiami, kai UAB „Bonvaldos servisas“ faktiškai jau buvo nemoki. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo sutikti su atsakovu teiginiu, kad skolininko bankrotą nulėmė ieškovo nebendradarbiavimas.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimą, bei priėmė pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, netenkinamas (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą nepakeistą.

Teisėjai Nijolė PiškinaitėDonatas ŠernasVigintas Višinskis