Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto V. S. atstovo advokato A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarimo, kuriuo V. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 209³ str. 3 d. 5000 Lt bauda su užsienio valiutos - 11425 JAV dolerių, 12300 eurų ir 2140 litų konfiskavimu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 209³ str. 3 d. už tai, kad jis 2013 m. kovo 18 d., 6 val., Vilniaus rajone, Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio poste, vykdamas per valstybės sieną pėsčiomis iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką ir pasirinkęs ,,žaliąjį“ kanalą, raštu nedeklaravo ir nepateikė muitinei grynųjų pinigų deklaracijos, nors patikrinimo metu jo rankinėje rasta 11425 JAV dolerių, 12300 eurų ir 2140 litų, t. y. pinigų kurių bendra vertė 74.881,12 Lt (576,01 MGL). Tuo jis pažeidė 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės nuostatų 3 straipsnio 1 dalį; Muitinės departamento Generalinio direktoriaus 2007-05-25 įsakymu Nr. 1B-373 patvirtintų Dėl į Europos bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių įvežamų ir iš Europos bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis išvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolės taisyklių 2 p. reikalavimus, 1997-06-19 Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 (2011 05 19 įstatymo Nr. XI-1384 redakcija) 18 str. reikalavimus.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju buvo nukrypta nuo teismų praktikos analogiškose bylose tos pačios pakopos teismo (Vilniaus rajono apylinkės teismo), aukštesnės pakopos teismo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų, kurie buvo suformuluoti analogiškose Europos Žmogus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) precedentuose. Apeliantas pažymi, kad EŽTT praktikoje galima rasti analogiškų į V. S. bylą precedentų, kuriuose buvo pripažinta, kad už tokį pažeidimą skirtas per valstybės sieną gabenamų pinigų konfiskavimas prieštarauja EŽTK įtvirtintiems žmogaus teisių apsaugos standartams.

Apeliantas pabrėžia, kad jokios žalos Lietuvos valstybei ir jos finansų sistemai (mokesčių) V. S. veiksmais padaryta nebuvo. Visi ankstesni automobilių pirkimai Lietuvoje vyko oficialiai, pagal pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtinti buhalterinės apskaitos dokumentais, kurių pagrindu Lietuvos juridinis asmuo (automobilių pardavėjas) mokėjo mokesčius Lietuvos valstybei. Taip pat konfiskuotos lėšos priklausė PAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai minėtų lėšų konfiskavimas reikštų bankrotą ir veiklos pabaigą. Be to, V. S. teigiamai charakterizuojamas, neteistas, Lietuvoje ir Baltarusijoje administracine tvarka nebaustas.

Institucija pabrėžia, kad apeliaciniame skunde cituojamoje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje yra pabrėžiama, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas. Taigi teismas, kaip vienintelė teisingumą vykdanti institucija, remdamasis visapusišku ir objektyviu byloje surinktų įrodymų ištyrimu, bei vadovaudamasis įstatymais ir savo vidiniu įsitikinimu, priima sprendimą konkrečioje byloje. Tik teismas, kuris išnagrinėjo bylą, ištyrė visus surinktus įrodymus, gali tiksliai ir objektyviai parinkti tinkamą nuobaudą teisės pažeidėjui. Kaip ne kartą buvo pažymėta teismų praktikoje, kiekvienos teisinės sankcijos pritaikymas pirmiausia reiškia tam tikrų suvaržymų paskyrimą, negatyvių pasekmių atsiradimą asmeniui, kurio atžvilgiu ta sankcija taikoma. Tokių negatyvių padarinių buvimas yra būtina sąlyga, nes priešingu atveju nuobaudos būtų beprasmiškos ir nepasiektų joms keliamų tikslų (LVAT nutartis Nr. N16- 714/06).

Pasak institucijos, neaiškus ir paneigtinas yra apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ATPK normas, pažeidė įstatymo reikalavimus. Kaip matyti iš skundo, jame cituojamos BK normos, kažkodėl bandoma prilyginti administracinį pažeidimą nusikalstamai veikai, grindžiant tai paskirtos nuobaudos sunkumu, skunde lyginamos nubaudimo piniginės išraiškos pagal ATPK ir BK. Institucija pažymi, kad toks palyginimas yra ne tik nekorektiškas, bet ir prieštaraujantis teisės aktams. Vadovaujantis ATPK 26 str. 1 d. nuostatomis, administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis ar tiesioginis objektas (nagrinėjamu atveju - pinigai) 209³ str. numatytų administracinių teisės pažeidimų bylose gali būti konfiskuojamas. Įstatymas taip pat numato, jog tokio pobūdžio bylose gali būti konfiskuojamas ir kito asmens turtas, t. y. nepriklausomai, ar pažeidėjas yra jo savininkas. Todėl institucija kategoriškai nesutinka su apelianto pateikiamu nuobaudų subendrinimu ir bandymu konfiskuotų pinigų vertę pridėti prie paskirtos baudos dydžio. Pažymi, jog pinigai yra toks pat turtas, kaip ir kiti daiktai ar prekės (pvz., transporto priemonė), todėl apeliuoti į neteisėtai gabentos valiutos piniginę išraišką litais ir pridėti gautą sumą prie paskirtos baudos nėra teisiškai teisinga. Institucija pabrėžia, jog nėra visiškai jokio skirtumo tarp konfiskuojamų grynųjų pinigų ir kitų prekių. Lietuvos teismų praktikos analizė rodo, jog teismai laikosi pozicijos, kad konfiskuojamo turto vertė nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, leidžianti netaikyti turto konfiskavimo (LVAT nutartis Nr. Nl-1278/2007, Vilniaus apygardos teismo nutartis Nr. ATP-100-195/2012, LAT 2013 m. sausio 8 d nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-2-2013).

Institucija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, jog V. S. pažeidimą padarė tyčia - jis prisipažino, jog ne tik vyko žaliuoju kanalu, tuo deklaruodamas, jog nieko deklaruotino neveža, ne tik pats raštu nedeklaravo gabenamos valiutos, bet ir pareigūno paklaustas, kiek turi pinigų, žodžiu atsakė, kad „norma“. Tai nurodyta skundžiamame nutarime, tuo motyvuojamas ir nuobaudos paskyrimas. Tai reiškia, kad Baltarusijos įmonės darbuotojai (taip jų pažeidėjas V. S.) sąmoningai nuslėpė į Lietuvos Respubliką gabenamus grynuosius pinigus, pažeidėjas turėjo tikslą tai daryti, taigi labai tikėtina, kad tas tikslas buvo pinigų plovimas. Antraip, anot institucijos, neaišku, kodėl teisėtu būdu gauti pinigai, gabenami konkrečiu teisėtu tikslu, sąmoningai nuslepiami nuo muitinės ir nedeklaruojami.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 209³ str. 3 d. numatyto pažeidimo padarymas užtraukia baudą nuo penkių tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų su prekių (daiktų) konfiskavimu ar be konfiskavimo. Apylinkės teismas paskyrė V. S. 5000 Lt baudą su užsienio valiutos (11425 JAV dolerių, 12300 eurų) ir 2140 litų konfiskavimu. Kaip matyti iš skundo turinio, apeliantas ginčija papildomos nuobaudos – užsienio valiutos (11425 JAV dolerių, 12300 eurų) ir 2140 litų konfiskavimo – skyrimą.

ATPK 30 str. 2 d. numatyta, kad skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. ATPK 209³ str. 3 d. asmenims už šį pažeidimą bauda yra nustatyta kaip pagrindinė administracinė nuobauda, o prekių (daiktų) konfiskavimas – alternatyvi, papildoma administracinė nuobauda, kuri, įvertinus administracinės bylos aplinkybes, pažeidėjo asmenybę ir padaryto pažeidimo sunkumą gali būti skiriama kartu su pagrindine nuobauda – bauda. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad papildoma nuobauda – prekių (daiktų) konfiskavimas – pagal ATPK 209³ str. 3 d. sankciją yra neprivaloma. Vadovaujantis ATPK 26 str. 1 d. nuostatomis, administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis ar tiesioginis objektas (nagrinėjamu atveju - pinigai) 209³ str. numatytų administracinių teisės pažeidimų bylose gali būti konfiskuojamas. Įstatymas taip pat numato, jog tokio pobūdžio bylose gali būti konfiskuojamas ir kito asmens turtas, t. y. nepriklausomai, ar pažeidėjas yra jo savininkas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus; jo įgyvendinimo tvarka bendriausia prasme nustatyta šio straipsnio 2 ir 3 dalyse. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje pripažįstama, kad vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala (1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti. Pažymėtina, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje dėl teisės į nuosavybės apsaugą, nustatytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) protokolo Nr. 1 1 straipsnyje, iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką turto konfiskavimas patenka į nuosavybės naudojimo kontrolės sritį pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio 2 dalį, kurioje valstybėms suteikiama teisė priimti įstatymus, jų manymu, reikalingus, kad būtų galima kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgiant į bendrąjį interesą. Tam, kad nuosavybės teisių apribojimas atitiktų šią nuostatą, jis turi būti nustatytas įstatymo, juo siekiama teisėto tikslo, o panaudotos priemonės – pagrįstai proporcingos šiam tikslui. Spręsdamas dėl viešojo intereso poreikių ir asmens intereso teisingos pusiausvyros nustatymo, Teismas palieka valstybei plačią vertinimo laisvę dėl įgyvendinimo priemonių pasirinkimo ir vertinimo, ar šio įgyvendinimo padariniai pateisinami atsižvelgiant į bendrąjį interesą siekiant atitinkamo įstatymo tikslo. Teisinga pusiausvyra pažeidžiama tuo atveju, kai asmeniui užkraunama „individuali ir pernelyg didelė našta“ (Yildirim v. Italy; Het F. D. B.V. v. the Netherlands, no. 577/11, decision of 28 June 2011).

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš bylos medžiagos matyti, kad vykdamas per valstybės sieną žaliuoju kanalu V. S. sąmoningai veiksmu parodė deklaruotinų prekių ir pinigų nenešantis ir rašytinės muitinės deklaracijos nepateikė, net klausiamas pareigūnų, jis žodžiu patvirtino su savimi turintis tik leistiną nedeklaravus gabenti pinigų sumą, jų nedeklaravo ir stengėsi patikrinimo išvengti nurodydamas pareigūnams skirtingas gabenamų pinigų sumas. Tai reiškia, kad V. S. sąmoningai nuslėpė į Lietuvos Respubliką gabenamus grynuosius pinigus ir turėjo tikslą tai daryti. Pažymėtina, kad gabentų ir nedeklaruotų pinigų vertė (74881,12 Lt (576,01 MGL) yra itin didelė bei žymiai viršija BK 199 str. 1 d. numatytą kontrabandos daiktų vertę, todėl tai didina veikos pavojingumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į pažeidėjo asmenybę, jo šeimos ir turtinę padėtį, pažeidėjas vedęs, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, Lietuvoje administracine tvarka nebaustas, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad V. S. prisipažino padaręs pažeidimą ir nuoširdžiai gailisi dėl jo padarymo, į tai, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, paskyrė minimalią ATPK 209³ str. 3 d. sankcijoje numatytą baudą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, V. S. neskiriant papildomos nuobaudos – užsienio valiutos (11425 JAV dolerių, 12300 eurų) ir 2140 litų – konfiskavimo šiuo konkrečiu atveju nebūtų pasiekti Lietuvos Respublikos ATPK 20 ir 248 str. numatyti administracinės atsakomybės taikymo tikslai. Pabrėžtina, jog administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

V. S. padarytas teisės pažeidimas yra vienas iš pavojingiausių, didžiausią žalą valdymo tvarkai ir visuomenės interesams darančių veikų, numatytų Lietuvos Respublikos ATPK, už kurią įstatymų leidėjas nustatė griežtas nuobaudas. Atkreiptinas dėmesys, kad ATPK 209³ str. 3 d. numatytas pažeidimas gali būti padaryta tik tyčiniais veiksmais, t. y. teisės pažeidėjas supranta, kad jis perveža prekes pažeisdamas įstatymus ir to nori. Pažeidėjas savo neteisėtais veiksmais sudaro tokią situaciją, kai jam nuosavybės teise priklausantis ar tik valdomas ir naudojamas kito asmens turtas gali būti prarastas. Tokio įstatymo grasinimo teisės pažeidėjas sąmoningai nepaiso. Dėl to atsiranda teisinės pasekmės, kurios yra numatytos įstatyme – prekių (daiktų) konfiskavimas.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju buvo nukrypta nuo teismų praktikos analogiškose bylose tos pačios pakopos teismo (Vilniaus rajono apylinkės teismo), aukštesnės pakopos teismo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) bei Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų, kurie buvo suformuluoti analogiškose Europos Žmogus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) precedentuose. Pažymėtina, jog aukštesnės instancijos teismų yra ne kartą pasisakyta, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikytas ir aiškintas tas pats įstatymas (atitinkama jo norma) (LVAT 2009 m. gruodžio 31 d nutartis administracinėje byloje Nr. P146-211/2009). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde nurodomose bylose ir nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra identiškos, todėl apelianto teiginys, jog šioje byloje buvo nukrypta nuo precedento, kuris pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymą yra teismą saistantis, yra nepagrįstas.

Įvertinus minėtas aplinkybes, V. S. paskirta nuobauda yra proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Netenkinti V. S. atstovo advokato A. G. apeliacinio skundo ir palikti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.