- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-06
- Bylos Nr.
- 2A-2612-567/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Tatjana Žukauskienė, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- UADB „Industrijos garantas“, G. A., A. J.
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A Vienna Insurance Group, veikiančio per Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4312-905/2013 pagal ieškovo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A Vienna Insurance Group, veikiančio per Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos grąžinimo, tretieji asmenys UADB „Industrijos garantas“, G. A. ir A. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A Vienna Insurance Group, veikiantis per Lietuvos filialą, 2012-10-25 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 9447,10 Lt išmokėtos draudimo išmokos ir 6 procentų dydžio procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad 2011-12-06 įvyko eismo įvykis, kurio metu G. A. vairuotas automobilis Peugeot 407, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas dėl trečiojo asmens A. J., vairavusio automobilį Kia Sorento, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės. Ieškovo teigimu, jis, išmokėjęs 9447,10 Lt draudimo išmoką dėl apdrausto automobilio Peugeot 407 apgadinimų, įgijo teisę subrogacijos tvarka reikalauti šios sumos grąžinimo iš atsakovo, kaip automobilio Kia Sorento valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudiko. Ieškovas teigia, kad G. A. po įvykio, būdamas šoko būsenoje ir negalėdamas tinkamai vertinti įvykio priežasties, deklaracijoje pripažino savo atsakomybę ir nurodė, kad jis nesuteikė kitam vairuotojui pirmenybės teisės; toks atsakomybės pripažinimas akivaizdžiai neteisingas ir pasirašytas, klaidingai įvertinus eismo dalyvių teises ir pareigas, įtvirtintas Kelių eismo taisyklėse (161 p., 162 p., 170 p.). Ieškovo nuomone, šioje byloje įrodinėjimas negali apsiriboti tik eismo įvykio deklaracijos vertinimu; deklaracija neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinama sistemiškai su kitais įrodymais. A. J., ketindamas daryti posūkį į kairę ir kirsti priešpriešinio eismo juostas, negalėjo vadovautis vien tik antroje juostoje sustojusio automobilio sudaryta galimybe pravažiuoti, jis turėjo įsitikinti, kad yra laisva ir kraštinė eismo juosta, tačiau to nepadarė (LR CK 6.1015 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą, prašydamas ieškinį atmesti. Nurodė, kad, eismo įvykio dalyviai sutarė dėl įvykio aplinkybių ir užpildė eismo įvykio deklaraciją. Nesvarbu, kad vėliau G. A. nurodė, jog per sankryžą važiavo degant geltonam, o ne raudonam šviesoforo signalui (kaip nurodyta deklaracijoje). Atsakovo nuomone, byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad eismo įvykio deklaracijoje užfiksuoti faktai neatitinka tikrovės, todėl nėra pagrindo nesiremti deklaracijoje įtvirtintu G. A. atsakomybės pripažinimu. Be to, eismo įvykio dalyviai nurodė, kad tuo metu buvo labai blogas matomumas dėl prastų oro sąlygų, snigo, todėl, anot atsakovo, G. A. nesilaikė Kelių eismo taisyklių (9 p., 133 p.), nes, esant blogam matomumui, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, negalėjo laiku sustoti. G. A. sąmoningai nelėtino, važiuodamas per sankryžą, nors matė draudžiantį važiuoti šviesoforo signalą, kuris sąlygoja kitų transporto priemonių judėjimą sankryžoje priešingomis kryptimis. Antrąja juosta važiuojantis automobilis, atsižvelgęs į draudžiantį šviesoforo signalą, jau buvo sustojęs prieš sankryžą, kad nekliudytų kitų transporto priemonių eismui. Atsakovas teigia, jog A. J. nepažeidė Kelių eismo taisyklių, nes jis suko į kairę tuo metu, kai iš priekio atvažiuojantiems automobiliams užsidegė draudžiamas šviesoforo signalas ir kai automobiliai sustojo prieš šviesoforą. Ieškovas nepagrįstai remiasi eismo įvykio dalyvių savijauta (šoko būkle), nes toks faktas negali būti patikrinamas ir įrodomas konkrečiais duomenimis. Neturi teisinės reikšmės ir ieškovo argumentas, kad įvykio dalyviai galėjo dėl kvalifikacijos trūkumo klaidingai surašyti eismo įvykio deklaraciją. Pildant eismo įvykio deklaraciją, buvo paliktos abi nurodomos aplinkybės – pirmenybės teisės nesuteikimas ir raudono šviesoforo signalo nepaisymas – nė viena iš šių aplinkybių neišbraukta, todėl nėra pagrindo teigti, kad eismo įvykis įvyko esant tik vienai iš nurodytų aplinkybių (LR CK 6.245 str. 1 d., 6.249 str.).
Ieškovas COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A Vienna Insurance Group, veikiantis per Lietuvos filialą, pateikė dubliką, nurodydamas, jog atsakovas nepagrįstai atsisakė vertinti vairuotojų paaiškinimus po įvykio, kai jie objektyviai galėjo suprasti ir įvertinti, kas įvyko. Eismo įvykio dalyviai dėl tam tikrų priežasčių užpildydami įvykio deklaraciją bei sudarydami įvykio schemą, galėjo šias aplinkybes netiksliai ir nekvalifikuotai įvertinti bei nurodyti. Atsakovas klaidina teismą, nurodydamas, kad G. A. deklaracijoje pripažino, jog važiavo nepaisant raudono šviesoforo signalo. A. J. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtinojo padarinių kilimo sąlyga, kai jis nedavė kelio priešpriešiais pagrindiniu keliu artėjančiam automobiliui, sudarydamas jo eismo juostoje kliūtį. Tuo tarpu G. A. K. eismo taisyklių pažeidimas nėra nustatytas (LR Draudimo įstatymo 96 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė tripliką, prašydamas ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodė, kad G. A. deklaracijoje nurodytas atsakomybės pripažinimas yra teisingas ir teisėtas, pasirašytas bendrai, kartu su A. J., įvertinus eismo dalyvių teises ir pareigas pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Byloje nėra jokių duomenų, kurie paneigtų deklaracijoje nurodytų aplinkybių egzistavimą eismo įvykio metu.
Trečiasis asmuo UADB „Industrijos garantas“ prašė ieškinį tenkinti.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys G. A., A. J. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-03-07 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti; priteisti valstybei iš ieškovo COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A Vienna Insurance Group, veikiančio per Lietuvos filialą, 60,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad 2011-12-06, apie 19 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, sningant, esant blogam matomumui, įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė Pramonės gatve priešingomis kryptimis važiavę G. A. vairuotas automobilis Peugeot 407, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris eismo įvykio metu per sankryžą važiavo tiesiai, ir A. J. vairuotas automobilis Kia Sorento, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris eismo įvykio metu sankryžoje darė posūkį į kairę (b. l. 12, 19). Eismo įvykio deklaracijoje G. A. nurodė, kad jis patvirtina, jog yra atsakingas už padarytą žalą; deklaracijos įvykio aplinkybių langeliuose nurodyta, kad įvykis įvyko G. A. „nesuteikiant pirmenybės teisės ar nepaisant raudono šviesoforo signalo“. Eismo įvykio metu automobilis Peugeot 407 buvo apdraustas KASKO draudimu (b. l. 11, 19), o automobilio Kia Sorento valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju draudimu (b. l. 12). 2011-12-07 G. A. pranešime apie transporto priemonės žalą nurodyta, kad G. A. eismo įvykio metu per sankryžą važiavo degant geltonam šviesoforo signalui. Šio pranešimo 2 punkte nurodyta, kad pranešimą G. A. pateikė kaip draudėjas (b. l. 19). 2012-01-09 eismo įvykio aplinkybių pranešimo protokole G. A. nurodė, kad „važiavau Pramonės gatve, buvo blogas matomumas, snigo. Antroje juostoje stovėjo automobilis, todėl nemačiau baigiančio manevrą Kia Sorento. <...> kirtau sankryžą apie 60-70 km/h“ (b. l. 21-22). Ieškovas 2012-03-07 išmokėjo trečiajam asmeniui G. A. 9447,10 Lt draudimo išmoką už automobilio Peugeot 407 apgadinimus (b. l. 8, 17). Kelių eismo taisyklių (vadovaujamasi Kelių eismo taisyklių redakcija, galiojusia 2011-12-06 įvykusio eismo įvykio metu) 161 punkte nustatyta, kad, sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę. Pagal Kelių eismo taisyklių 162 punktą, sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią visiems eismo dalyviams, kertantiems jo važiavimo krypties eismo juostas. Kelių eismo taisyklių 166 punkte nustatyta, kad vairuotojui, įvažiavusiam į važiuojamųjų dalių sankirtą pagal leidžiamąjį šviesoforo signalą, leidžiama važiuoti numatyta kryptimi, kad ir koks būtų šviesoforo signalas išvažiuojant iš sankryžos. Pagal Kelių eismo taisyklių 169 punktą, esant draudžiamajam šviesoforo ar reguliuotojo signalui, vairuotojas privalo sustoti prieš „Stop“ liniją, o jeigu jos nėra – prieš šviesoforą, kertamą važiuojamąją dalį, pėsčiųjų perėją taip, kad nekliudytų transporto ir pėsčiųjų eismui. Kelių eismo taisyklių 170 punkte nurodyta, kad vairuotojui, kuris užsidegus geltonam šviesoforo signalui galėtų sustoti šių taisyklių 169 punkte nurodytose vietose tik staigiai stabdydamas, leidžiama važiuoti toliau. Teismas nurodė, kad eismo įvykio deklaracija, taip pat G. A. rašytas 2011-12-07 pranešimas apie transporto priemonės žalą, 2012-01-09 eismo įvykio aplinkybių pranešimo protokolas patvirtina, kad A. J. vairuotas automobilis Kia Sorento, prieš darant posūkį į kairę, buvo įvažiavęs į sankryžą, ten pastovėjo, praleisdamas priešpriešine kryptimi tiesiai važiavusius automobilius ir, užsidegus draudžiančiam šviesoforo signalui bei sankryžoje nesant daugiau automobilių, kuriems A. J. turėtų suteikti pirmenybę, ėmė užbaiginėti pradėtą posūkį į kairę. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad G. A. vairuotas automobilis Peugeot 407 į sankryžą įvažiavo degant leidžiančiam (žaliam) šviesoforo signalui. Priešingai, G. A. 2012-01-09 eismo įvykio aplinkybių pranešimo protokole (b. l. 21-25) nurodė, kad jis sankryžą kirto 60-70 km/h greičiu ir, kad dėl antroje juostoje (ta pačia važiavimo kryptimi) stovėjusio automobilio jis nepamatė. Kelių eismo taisyklių 133 punkte įtvirtintą vairuotojo pareigą važiuoti neviršijant leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Šios Kelių eismo taisyklių 133 punkto nuostatos nagrinėjamų faktinių aplinkybių kontekste reikšmingos ypač atsižvelgiant į Kelių eismo taisyklių 135 punkte įtvirtintą bendrąją taisyklę, kad gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu, taip pat atsižvelgiant į Kelių eismo taisyklių 1 priedo „Kelio ženklai“ 7 punktą, kuriame nustatyta, kad galiojimo zoną turinčių draudžiamųjų ženklų draudimai galioja nuo draudžiamojo ženklo iki artimiausios sankryžos už draudžiamojo ženklo. Tai reiškia, kad jeigu G. A. važiuotoje Pramonės gatvės atkarpoje iki sankryžos ir buvo leidžiama važiuoti daugiau negu 50 km/h, tai pačioje sankryžoje, kuri yra Panevėžio mieste ir kurioje nustoja galioti iki sankryžos buvęs ženklas „ribotas greitis“, leistinas greitis 50 km/h. Atsižvelgdamas į G. A. nurodytą aplinkybę, kad sankryžą jis kirto apie 60-70 km/h greičiu, taip pat atsižvelgdamas į šalių neginčijamas nepalankias eismo sąlygas, blogą matomumą, teismas konstatavo, kad G. A. pažeidė Kelių eismo taisyklių 133 p., 135 p. įtvirtintus reikalavimus: važiuoti neviršijant leistino greičio, - atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Teismas nurodė, jog nurodyti G. A. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, teismo vertinimu, yra susiję priežastiniu ryšiu ir su kitu Kelių eismo taisyklių pažeidimu, t. y. negalėjimu sustoti esant draudžiamajam šviesoforo signalui (169 punktas). Priešingu atveju, jeigu automobilio Peugeot 407 važiavimo greitis būtų bent 50 km/h, t. y. formaliai maksimalus leistinas greitis gyvenvietės sankryžoje (neatsižvelgiant į konkrečias vairavimo sąlygas, blogą matomumą), tai, akivaizdu, kad G. A. būtų turėjęs daugiau galimybių iš viso neįvažiuoti į sankryžą degant jau draudžiančiam šviesoforo signalui, o abu eismo įvykio dalyviai turėtų daugiau galimybių vienas kitą pastebėti anksčiau ir išvengti susidūrimo. Pažymėjo, kad žalias mirksintis šviesoforo signalas leidžia eismą ir įspėja, kad jo laikas baigiasi ir netrukus bus įjungtas draudžiamasis signalas, todėl negali būti laikomi teisėtais G. A. veiksmai, kai, esant blogam matomumui, sningant, iš pradžių ignoruojamas žalias mirksintis šviesoforo signalas ir, jau degant draudžiančiam šviesoforo signalui, važiuojama per sankryžą viršijant leistiną greitį. Šiame kontekste teismas atmetė, kaip neįrodytus, ieškovo teiginius, kuriais apeliuojama į Kelių eismo taisyklių 170 punkto nuostatas, leidžiančias važiuoti toliau vairuotojui, kuris, užsidegus geltonam šviesoforo signalui, galėtų sustoti tik staigiai stabdydamas. Teismas atmetė, kaip neįrodytus ir tuos ieškovo argumentus, kuriais apeliuojama į G. A. šoko būklę, kaip neva turėjusią įtakos G. A. klaidingam įvykio aplinkybių įvertinimui (CPK 178 straipsnis). Tokių aplinkybių – galėjimo prieš sankryžą sustabdyti tik staigiai stabdant bei šoko būklės, G. A. nenurodė nei pildydamas draudiko žalos sureguliavimo dokumentus, nei iškėlus ir nagrinėjant šią civilinę bylą. Teismas konstatavo, kad G. A. neteisėti veiksmai, konstatuoti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo pagrindinė - esminė priežastis, dėl kurios įvyko eismo įvykis. Ieškovo nurodomuose A. J. veiksmuose (Kelių eismo taisyklių 161, 162 punktų pažeidimuose) teismas neįžvelgė A. J. kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos. A. J. veiksmų, kai šis, prieš sukdamas į kairę, buvo įvažiavęs į sankryžą, praleido priešpriešine kryptimi važiavusius automobilius ir, tik užsidegus draudžiančiam šviesoforo signalui, ėmėsi užbaiginėti manevrą (Kelių eismo taisyklių 166 punktas), teismas nevertino kaip kaltų, nes A. J. neturėjo pareigos tikėtis, kad kiti eismo dalyviai pažeidinės Kelių eismo taisykles – be kita ko, į sankryžą įvažiuos užsidegus draudžiančiam šviesoforo signalui ir viršydami leistiną greitį. Teismas nurodė, kad byloje nepateikti įrodymai, kurie leistų konstatuoti, kad, atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių nurodytą ir šalių neginčijamą aplinkybę – nepalankias eismo sąlygas, blogą matomumą, – A. J. turėjo subjektyvių ar objektyvių galimybių pamatyti 60-70 km/h greičiu atvažiuojantį ir draudžiančio šviesoforo signalo nepaisantį G. A. vairuotą automobilį. Teismas atmetė, kaip teisiškai nepagrįstus - netikslius ieškovo argumentus, kuriais teigiama, kad G. A. važiavo pagrindiniu keliu A. J. kelio -trajektorijos atžvilgiu. Eismo įvykis įvyko šviesoforu reguliuotoje sankryžoje. Tuo tarpu Kelių eismo taisyklių 3 punkto 35 pastraipoje „Pagrindinis kelias“ nustatyta, kad pagrindinio kelio nėra reguliuojamose sankryžose. Taigi nė vienas iš susidūrusių automobiliu nevažiavo „pagrindiniu“ ar „šalutiniu“ keliu. Nustatinėdamas bei vertindamas ginčo aplinkybes, teismas iš dalies sutiko su atitinkamais ieškovo argumentais ir neteikė eismo įvykio deklaracijai didesnės įrodomosios reikšmės – šio paprasto rašytinio įrodymo turinį iš esmės patvirtino kiti byloje pateikti įrodymai, be kita ko, G. A. 2011-12-07 pranešimas apie transporto priemonės žalą ir 2012-01-09 eismo įvykio aplinkybių pranešimo protokolas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė A. J. kaltės ir priežastinio ryšio tarp A. J. veiksmų bei eismo įvykio. Dėl to, nesant visų A. J. civilinės atsakomybės sąlygų, jo civilinės atsakomybės draudikui pareikštas ieškinys atmestas, kaip nepagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad aptariamiems subrogacijos santykiams atsirasti būtini draudėjo (naudos gavėjo) ir atsakingo už žalą asmens santykiai ir tik esant tokiems santykiams draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, „įstoja“ vietoje draudėjo (naudos gavėjo) į santykį su atsakingu už žalą asmeniu. Tai reiškia, kad ieškovui, reiškiančiam ieškinį subrogacijos tvarka, tenka CPK 178 straipsnyje įtvirtinta procesinė pareiga įrodyti, kad iki draudimo išmokos išmokėjimo (žalos atlyginimo) egzistavo tarp draudėjo (naudos gavėjo) ir atsakingo už žalą asmens civiliniai teisiniai santykiai, būtent į kuriuos (išmokėjęs draudimo išmoką) draudikas įstoja vietoje draudėjo (naudos gavėjo). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai – eismo įvykio deklaracija (b. l. 12), G. A. 2011-12-07 pranešimas apie transporto priemonės žalą (b. l. 19), 2012-01-09 eismo įvykio aplinkybių pranešimo protokolas (b. l. 21-25) – taip pat G. A. procesiniu ir materialiniu teisiniu požiūriu neutrali pozicija šioje byloje, teismo vertinimu, sudarė pagrindą padaryti išvadą, kad G. A., kaip draudėjas (naudos gavėjas), taip pat kaip žalą patyręs asmuo, nemanė turįs reikalavimo teisę į jo vairuotam automobiliui Peugeot 407 padarytos žalos atlyginimą iš automobilio Kia Sorento valdytojo ar valdytojo civilinės atsakomybės draudiko. Priešingai, pirmiau nurodytuose dokumentuose (deklaracijoje, pranešime ir pranešimo protokole) G. A. aiškiai išreiškė savo poziciją, kad būtent jis atsakingas dėl kilusio eismo įvykio. Nurodytuose dokumentuose, taip pat ir šios bylos medžiagoje nėra jokių nuorodų, leidžiančių manyti, kad G. A. dėl eismo įvykio laikytu atsakingu (ir) automobilio Kia Sorento valdytoją A. J.. Teismas pažymėjo, kad 2011-12-07 pranešimą G. A. užpildė ne kaip nukentėjusysis, o kaip draudėjas. Ieškovas neįrodė, jog tarp G. A., kaip nukentėjusiojo, ir A. J., kaip už žalą atsakingo asmens, buvo susiklostę G. A. vairuotam automobiliui Peugeot 407 padarytos žalos atlyginimo teisiniai santykiai. Kadangi tarp trečiųjų asmenų G. A. bei A. J. ir (arba) trečiojo asmens G. A. ir atsakovo, kaip A. J. civilinės atsakomybės draudiko, nebuvo susiklostę G. A. patirtos žalos atlyginimo teisiniai santykiai, tai ieškovas į tokius santykius ir negalėjo įstoti subrogacijos tvarka (LR CK 6.270 str., 6.1015 str. 2 d., 3 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas COMPENSA Towarzystwo Ubezpieczen S. A Vienna Insurance Group, veikiantis per Lietuvos filialą, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2013-03-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovo 9447,10 Lt, žyminį mokestį, 6 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Nurodė, kad teismas nesuprato subrogacinio reikalavimo kilmės, todėl nepagrįstai pripažino, kad ieškovas neturi teisinio pagrindo reikšti reikalavimo subrogacijos tvarka. Vienintelis įrodymas dėl galimo greičio viršijimo yra G. A. 2012-01-09 pateiktas 2011-12-06 eismo įvykio aprašymas, kuriame nurodyta, kad G. A. važiavo tiesiai Pramonės g. ir kirto sankryžą apie 60 - 70 km/h greičiu. Pramonės g. yra kelio ženklas, draudžiantis važiuoti didesniu kaip 70 km/h greičiu, todėl jeigu G. A. važiavo 60 - 70 km/h greičiu, jo greičio viršijimas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu. Pagal Kelių eismo taisyklių 78.7 p. geltonas signalas draudžia eismą ir įspėja, kad šviesoforo signalas pasikeis, tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad vairuotojams, kurie užsidegus geltonam šviesoforo signalui galėtų sustoti tik staiga sustabdydami, leidžiama važiuoti toliau. Teismo rekomendacijos dėl eksperimentų sankryžoje neatitinka geros vairavimo praktikos, kuri padeda keliuose išvengti nelaimių. Apeliantas teigia, jog, įvertinus kelių eismo taisyklių nuostatas, bei tai, kad G. A. automobilis į sankryžą įvažiavo, degant geltonam šviesoforo signalui, spręstina, jog automobilio Peugeot 407 vairuotojas turėjo teisę baigti manevrą, nepriklausomai nuo to, koks signalas degė manevro baigimo metu. Tuo tarpu automobilio Kia Sorento vairuotojas neturėjo teisinio pagrindo sukti į kairę, neįsitikinęs šio manevro saugumu. Teismas niekaip neargumentavo, kokios aplinkybės atėmė iš vairuotojo A. J. galimybę vadovautis kelių eismo taisyklėmis. A. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių 161 p., kuriame nustatyta, kad, sukdamas į kairę, vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai. Kelių eismo taisyklėse yra išaiškinta sąvoka „duoti kelią“ - eismo dalyviui sustoti, nepradėti važiuoti. A. J. padarytas pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, kai jis nedavė priešpriešiais pagrindiniu keliu artėjančiam automobiliui, sudarydamas jo eismo juostoje kiūtį. Jeigu G. A. ir viršijo greitį, tai už šį Kelių eismo taisyklių pažeidimą negali būti taikoma nuobauda. Teismas nurodė, kad tarp G. A. ir A. J. nebuvo susiklostę žalos atlyginimo santykiai, todėl atsakovas į tokius santykius negalėjo ir įstoti. Draudimo įstatymas nustato pareigą draudikui tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir išmokos dydžiui nustatyti. Teismas nesuprato subrogacijos instituto ir jo taikymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-76/2008 nurodyta, jog tais atvejais, kai žalą patyręs asmuo yra apdraudęs savo turtinį interesą, tai draudikas, išmokėjęs išmoką, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį, o jei jis apsidraudęs - į jo draudiką. Tokiais atvejais draudiko subrogacinis reikalavimas reiškiamas žalą padariusio asmens draudikui jų draudimo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Draudikas, turintis subrogacinį reikalavimą, privalo laikytis teisinio reguliavimo, nustatančio tvarką ir sąlygas, kuriomis naudos gavėjas būtų reikalavęs iš žalą padariusio asmens draudiko (LR CK 1.5 str.).
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-07 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad apelianto nurodytos aplinkybės buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo. Atsakovas teigia, jog apeliaciniame skunde keliamos tik prielaidos, kad atitinkamus pažeidimus galima būtų įvertinti kitaip, tačiau nėra įvardyta jokių teisinių pagrindų, ar įrodymų, kurie galėtų sąlygoti teismo sprendimo panaikinimą. Eismo įvykio deklaracija, eismo įvykio dalyvių paaiškinimai patvirtina, kad G. A. yra atsakingas už eismo įvykio kilimą. Atitinkamų materialinių teisinių civilinės atsakomybės santykių sąlygos suponuoja ir atitinkamas procesines deliktinio santykio šalių pareigas, kilus ginčui.
Tretieji asmenys UADB „Industrijos garantas“, G. A., A. J. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
LR CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už žalos atsiradimą asmens, jeigu ko kito nenustatyta draudimo sutartyje. Įstatymų leidėjas, nustatydamas specialius subrogacijos atvejus (šiuo atveju draudimo santykiuose), jau pačioje teisės normoje akcentuoja kreditoriaus pasikeitimo būdą egzistuojančioje prievolėje, nes CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama pagal taisykles, nustatančias draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.
Byloje kilęs ginčas dėl ieškovo sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš, ieškovo nuomone, atsakingo už padarytą žalą asmens draudiko. Šiuo atveju teisiškai reikšmingi argumentai yra dėl atsakingo už padarytą žalą asmens atsakomybės. Ieškovas visiškai atlygino 9447,10 Lt draudimo išmoką G. A. pagal 2012-02-28 mokėjimo nurodymą (b.l. 8). Pagal CK 6.1015 str. 1 d. draudimo išmokos sumokėjimo momentas teisiškai reikšmingas tuo, jog tik nuo šio momento draudikas įgijo teisę reikalauti išmokėtų draudiminių sumų priteisimo iš atsakingo už padarytą žalą asmens.
Nurodyta data (2012-02-28) savaime nereiškia subrogacijos atsiradimo juridinį faktą, suteikiantį nagrinėjamoje byloje ieškovui atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, atsakingą dėl padarytos žalos. Bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad atlyginti padarytą žalą nėra atsakovo pareiga, nes dėl 2011-12-06 įvykusio eismo įvykio yra kaltas G. A., kuris, vairuodamas automobilį Peugeot 407, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į sankryžą, degant draudžiamajam šviesoforo signalui, ir tokie jo veiksmai buvo pagrindinė autoįvykio kilimo priežastis.
Kadangi ieškovas reikalavimo teises kildina iš regresinės prievolės, tai nagrinėjamai bylai teisiškai reikšmingas pagrindinės prievolės įvykdymas, būtent tai, kad ieškovas sumokėjo draudimo išmoką, vykdydamas draudimo prievolę pagal su trečiuoju asmeniu G. A. sudarytą (b.l. 11) transporto priemonių draudimo liudijimą dėl draudimo nuo visų rizikų (KASKO).
Ta aplinkybė, kad pagal Kelių eismo taisyklių 78.7 p. geltonas signalas draudžia eismą ir įspėja, kad šviesoforo signalas pasikeis, sukūrė G. A. pareigą nevažiuoti per sankryžą, kai jo važiavimo kryptimi antroje juostoje automobilis jau buvo sustojęs, o važiuodamas per sankryžą degant draudžiamajam signalui, G. A. sukūrė teisines pasekmes ir teisinį pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju atsakomybė dėl eismo įvykio kilimo tenka G. A..
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą taikyti subrogaciją atsakovo atžvilgiu, nes vairuotojo A. J. veiksmai nėra susiję su pagrindine autoįvykio kilimo priežastimi.
Ta aplinkybė, kad ieškovas, kaip vairuotojo G. A. draudikas, kritiškai vertina iš karto po autoįvykio abiejų vairuotojų užpildytą eismo įvykio deklaraciją, savaime nepanaikina šios deklaracijos duomenų ir nesudaro teisinio pagrindo perkelti vairuotojui A. J. atsakomybę dėl eismo įvykio kilimo. Pažymėtina, kad iš karto po eismo įvykio vairuotojas G. A., nepaisęs draudžiamojo šviesoforo signalo, sningant ir esant blogo matomumo sąlygoms, įvažiavęs į sankryžą ir sukėlęs eismo įvykį, sąžiningai pripažino savo kaltę 2011-12-06 (b.l. 12). Vairuotojo G. A. veiksmai, aiškinat autoįvykio aplinkybes, yra nuoseklūs, nes 2011-12-07 pranešime ieškovui (b.l. 19) jis patvirtino, kad per sankryžą važiavo degant draudžiamajam šviesoforo signalui. 2012-01-09 pateiktame 2011-12-06 eismo įvykio aprašyme G. A. patvirtino, kad per sankryžą važiavo apie 60 - 70 km/h greičiu, nors kelio danga buvo slidi, snigo ir buvo blogas matomumas. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant nurodytoms oro sąlygoms ir esant slidžiai kelio dangai minėto eismo įvykio metu, G. A. veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, atsižvelgiant į tai, kad vairuotojas A. J., ketindamas daryti posūkį į kairę ir kirsti priešpriešinio eismo juostas, galėjo vadovautis antroje juostoje sustojusio automobilio sudaryta galimybe pravažiuoti, darant kairį posūkį, atsižvelgiant į tai, kad sankryžoje iš G. A. važiavimo krypties pusės degė draudžiamasis šviesoforo signalas.
Pažymėtina, kad G. A. pripažino, kad, kirsdamas sankryžą, matė antroje juostoje sustojusį automobilį, tuo patvirtindamas, kad jo važiavimo kryptimi jau degė draudžiamasis šviesoforo signalas, todėl automobilio Kia Sorento vairuotojas turėjo teisę sukti į kairę, užbaigdamas manevrą, atsižvelgiant į tai, kad sankryžoje iš G. A. važiavimo krypties pusės degė draudžiamasis šviesoforo signalas.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas neturi pareigos atlyginti ieškovui 9447,10 Lt draudimo išmoką, kurią ieškovas išmokėjo G. A. pagal su G. A. sudarytą transporto priemonių draudimo liudijimą dėl draudimo nuo visų rizikų (KASKO) sąlygas, nes pagrindinė autoįvykio kilimo priežastis buvo vairuotojo G. A. veiksmai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tarp G. A. ir A. J. civilinės atsakomybės draudiko nebuvo susiklostę G. A. patirtos žalos atlyginimo teisiniai santykiai, todėl ieškovas į tokius teisinius santykius negalėjo įstoti subrogacijos pagrindu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti pateikti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CK 6.245 str. – 6.249 str., 6.1015 str. 1 d. ir 3 d.: CPK 7 str., 12 str., 13 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.). Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui nėra atlyginamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas patyrė bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl ieškovas neįgijo pareigos jas atlyginti (LR CPK 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą nepakeistą.