- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-10
- Bylos Nr.
- N-575-605-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-01674-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Virgilijus Valančius, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutarties A. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. nutartimi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) 2010 m. lapkričio 8 d. nutarimą Nr. F 523917 (toliau – ir Institucijos Nutarimas), kuriuo A. P. (toliau – ir A. P.) skirta 100 litų bauda, paliko nepakeistą, o A. P. skundą atmetė.
Teismas nustatė, jog administracinis teisės pažeidimo protokolas A. P. buvo surašytas už tai, kad jis 2010 m. lapkričio 4 d., 8 val. 26 min., Goštauto-Vilniaus gatvių sankryžoje, Vilniuje, vairuodamas dviratį Absoliute 3.0, nesilaikė saugaus atstumo, nesugebėjo sustabdyti dviračio, atsitrenkė į priekyje sustojusį „Audi“ automobilį ir jį sugadino, tuo savo veiksmais pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 132 punkto reikalavimus. Pažymėjo, jog Institucija savo Nutarimą grindė šiais duomenimis: eismo įvykio vietos schema, A. P. paaiškinimu, nukentėjusiojo E. L. paaiškinimu, Institucijos patrulio R. B. tarnybiniu pranešimu bei administracinio teisės pažeidimo protokolu. Nurodė, jog teismo posėdžio metu ištirti įrodymai – gatvės, kurioje įvykio eismo įvykis, schemos, fotolentelės, vaizdo įrašas – leidžia teismui daryti išvadą, kad iš Goštauto g. (link Seimo) į Goštauto g. (link Tilto g.) yra įsukama jungiamuoju įvažiavimu, kuriame yra dvi eismo juostos ir šis įvažiavimas į Goštauto g. (link Tilto g.) reguliuojamas šviesoforu. Pridūrė, jog jungiamojo įvažiavimo pirmoji eismo juosta įsilieja į Goštauto g. (link Tilto g.) pirmąją eismo juostą, kuria sankryžoje sukama tik į dešinę (į Vilniaus g.); antroji jungiamojo įvažiavimo eismo juosta pagal brūkšninį Goštauto g. (link Tilto g.) žymėjimą įsilieja į Goštauto g. (link Tilto g.) antrąją eismo juostą; trečioji eismo juosta atsiranda kaip papildoma jau už jungiamosios dalies sankryžos su Goštauto g. (link Tilto g.). Nurodė, jog byloje nustatyta, kad automobilis Audi į jungiamąjį įvažiavimą įsuko važiuodamas 2-ja eismo juosta, dviratininkas – pirmąja eismo juosta. Įvertinus minėtus įrodymus, teismas darė išvadą, kad automobilio „Audi“ vairuotojas, laikydamasis gatvės žymėjimo, turėjo įvažiuoti į Goštauto g. (link Tilto g.) 2-ją eismo juostą, dviratininkas – į Goštauto g. (link Tilto g.) 1-ją eismo juostą. Pažymėjo, kad A. P. teigia turėjęs tikslą už sankryžos su Tilto-Vilniaus g. toliau važiuoti tiesiai Tilto gatve, tad būtent jam (nes iš Goštauto g. 1-os eismo juostos galimas tik posūkis į dešinę – į Vilniaus g.), reikėjo persirikiuoti iš pirmosios eismo juostos į antrąją. Padarius išvadą, jog nukentėjusysis iš jungiamosios dalies 2-sios eismo juostos į Goštauto g. (link Tilto g.) įvažiavo ta pačia 2-ja eismo juosta, t. y. nekeitė važiavimo krypties, teismas sprendė ir tai, kad jis turėjo pirmenybę toliau judėti savo eismo juosta. Pridūrė, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis, iki Goštauto g. link Tilto g. sankryžos jungiamąja dalimi važiavęs 2-ja eismo juosta, po to (už sankryžos) persirikiavo į trečią, o po to rikiavosi vėl į antrąją eismo juostą, užkirsdamas, kaip teigia pareiškėjas, jam kelią. Teismas atkreipė dėmesį, jog Goštauto g. dalyje (neprivažiavus eismo įvykio vietos) gatvės žymėjimas yra brūkšninis, todėl joje iš 1-osios eismo juostos galima persirikiuoti į 2-ją eismo juostą, laikantis KET reikalavimų (106 punkto ir 109 punkto). Akcentavo, jog jeigu ta pačia kryptimi važiuojančios transporto priemonės persirikiuoja kartu, vairuotojas privalo duoti kelią dešinėje esančiai transporto priemonei, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas vairavo dviratį ir jam galiojo KET 65 punktas, pagal kurį važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus šių taisyklių 111 punkte numatytus atvejus. Teismas taip pat rėmėsi KET 66 punktu nustatančiu, jog, jeigu eismas intensyvus ir reikia pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, dviračio vairuotojas turi nulipti ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį, nesudarydamas kliūties kitoms transporto priemonėms, bei pažymėjo, kad eismas, kaip matyti iš vaizdo įrašo, 2010 m. lapkričio 4 d. (darbo dieną), apie 8 val. centrinėje miesto dalyje buvo intensyvus. Apibendrino, kad būtent pareiškėjas, „Audi“ automobiliui ir troleibusui iš paskos įvažiavęs į jų tarpą, t. y. į tarpą tarp 1-sios ir 2-sios eismo juostų, dėl šlapios gatvės dangos nesugebėjęs dviračio sustabdyti ir dėl to atsitrenkęs į automobilį „Audi“ ir jį apgadinęs, nesilaikė KET 132 punkto reikalavimų ir padarė pažeidimą, už kurį nubaustas. Teismas taip pat pažymėjo, jog Institucija, paskirdama A. P. sankcijoje numatytos nuobaudos minimumą, nesilaikė baudų skyrimo taisyklių, tačiau, laikydamasis principo, draudžiančio bloginti pažeidėjo padėtį, teismas per švelnios baudos nenaikino.
II.
A. P., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartimi, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 92 – 94), kuriuo prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – Institucijos Nutarimą panaikinti ir bylą nutraukti.
Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, priimdamas nutartį, nepilnai ir nevisapusiškai įvertino surinktą bylos medžiagą. Nurodo, jog vieninteliai informacijos šaltiniai apie eismo įvykį yra abiejų įvykio dalyvių paaiškinimai ir prieš įvykio vietą esančios sankryžos filmuota medžiaga. Pažymi, jog tiek vaizdo įrašo, tiek ir iš jo gautų fotokortelių kokybė ir raiška yra gana prasta, jose sunku įžiūrėti Goštauto gatvėje esančias skiriamąsias eismo juostų linijas. Mano, jog teismas padarė neteisingą išvadą dėl automobilio ir dviratininko padėčių įvažiavus į Goštauto gatvę. Nesutinka su teismo išvada, kad „Audi“ vairuotojas, laikydamasis gatvės žymėjimų, turėjo įvažiuoti į Goštauto g. (link Tilto g.) 2-ja eismo juosta, dviratininkas – į Goštauto g. (link Tilto g.) 1-ja eismo juostą, nes, pasak jo, vien faktas, kad „Audi“ vairuotojas turėjo laikytis kelių žymėjimo tikrai neįrodo, kad jis jo ir laikėsi. Tikina, jog detaliai išnagrinėjus fotokortelę Nr. 6 ir įvertinus joje esančio automobilio padėtį galima teigti, kad „Audi“ automobilis važiuoja 3-ja Goštauto gatvės eile, kas yra svarbi aplinkybė, vertinant galimą tolesnę automobilio judėjimo kryptį, kuri tiesiogiai susijusi su įvykiu. Taip pat pažymi, jog teismas neįvertino to fakto, jog praėjus vos pusvalandžiui po eismo įvykio „Audi“ vairuotojas savo paaiškinime rašė, kad jis važiavo antrąja eile iš keturių, greitis buvo mažas, apie 10 km/h, kadangi buvo kamštis ir visi automobiliai važiavo labai lėtai, tačiau iš vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad prieš „Audi“ automobilį nėra nė vieno automobilio. Priduria, jog tai, kad važiavo antrąja eile ir prieš jį kelias buvo visiškai tuščias, patvirtino ir pats nukentėjusysis teismo posėdyje. Pabrėžia, jog teismas neįvertino tos aplinkybės, kad iš vaizdo įrašo galima nustatyti ir automobilio greitį. Teigia, jog nagrinėjamu atveju matyti, kad automobilis važiavo ne 10 km/h greičiu, ką klaidingai paaiškinime nurodė nukentėjusysis, o 30 km/h greičiu. Taip pat nurodo, jog teismas neįvertino, kad sulyginus vaizdo įraše matomas automobilio „Audi“ ir kitų automobilių trajektorijas, matyti, kad automobilio „Audi“ važiavimo kryptis ir padėtis gatvėje nesutampa su antrąja eismo juosta važiuojančiais automobiliais, be to, matyti, kad kairiosios pusės ratais (dešiniosios pusės ratus užstoja automobilio kėbulas) jis kirto punktyrinę liniją ir važiavo trečiąja juosta. Mano, jog atsižvelgiant į trajektorijos kryptį teismas turėjo padaryti išvadą, kad automobilis „Audi“ persirikiuoja į trečiąją eismo juostą. Priduria, jog teismas netinkamai įvertino ir automobilio „Audi“ padėtį iš karto po sustojimo. Pažymi, jog automobilis „Audi“ po eismo įvykio užėmė padėtį, kuri labai būdinga nebaigtam persirikiavimo manevrui – priekiniai ratai yra 20 cm arčiau šaligatvio nei galiniai, taip pat nuotraukoje matyti, kad priekiniai vairuojamieji ratai lengvai pasukti į priešingą – kairiąją pusę. Mano, jog atsižvelgiant į tai, kad kelias įvykio vietoje tiesus, visiškai nesuprantamas yra teismo argumentas, jog tokia automobilio padėtis yra todėl, kad automobilis per jungiamąją dalį įvažiavo gan dideliu lanku. Atkreipia dėmesį, kad minimas lankas yra toliau nei 30 metrų nuo įvykio vietos, o tokio atstumo visiškai pakanka automobiliui ištiesinti lygiagrečiai eismo juostai. Priduria, jog teismas netinkamai aiškino KET 65 ir 66 straipsnių reikalavimus. Taip pat nurodo, jog Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnyba 2009 m. rugsėjo 15 d. rašte Nr. 39-S-9116, adresuotame Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkui L. V., išaiškino, kad kai kelias pažymėtas kelio ženklu Nr. 507 „Eismo kryptys sankryžoje“, dviratininkas privalo tiesiai važiuoti vidurine eismo juosta. Pabrėžia, jog minėtojo rašto kopija buvo pateikta ir teismui, tačiau į tai atsižvelgta nebuvo.
Atsiliepimas
Nukentėjusysis E. L. atsiliepimu į A. P. apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, jog A. P. versija esą jis pirmas buvo eismo įvykio vietoje, o „Audi“ automobilis įvažiavo į jo juostą bei smūgiavo jam į šoną, tokiu būdu sukeldamas eismo įvykį, prieštarauja nustatytiems faktams, t. y. eismo dalyvių išsidėstymui iki eismo įvykio („Audi“ automobilis važiavo pirmas, o dviratininkas – antras). Pažymi, jog automobilio judėjimo greitis buvo didesnis nei dviratininko, ką pripažino ir pats A. P., taigi, dviratininkas, atsilikęs dalyje, kuri matyti fotokortelėje Nr. 6, negalėjo aplenkti „Audi“ automobilio, be to, dviratininko nurodytas „Audi“ automobilio manevras jį būtų labai sunkiai sužalojęs, tačiau to neįvyko. Nurodo, jog tinkamai vykdė savo pareigas: jis visą laiką važiavo antrąja eismo juosta, lygiagrečiai troleibuso, o esant raudonam šviesoforo signalui, sustojo, neviršijo leistino greičio. Tuo tarpu dviratininkas, matydamas raudoną šviesoforo signalą, kaip ir kiti eismo dalyviai, turėjo prieš jį sustoti, o tam, kad nenugriūtų – sustojus nuo jo nulipti, tačiau iš pateiktų faktų matyti, kad jis to nepadarė, o toliau važiavo tarp „Audi“ automobilio ir troleibuso, ir netinkamai įvertinęs savo gabaritus bei atstumą tarp transporto priemonių sukėlė eismo įvykį. Mano, jog ta aplinkybė, kad automobilio „Audi“ priekiniai ir galiniai ratai buvo nežymiai, 20 cm, skirtingai nutolę nuo skiriamųjų linijų, negali patvirtinti A. P. versijos, esą tokia pozicija įvyko dėl manevravimo tarp eismo juostų, nes tai galėjo atsitikti dėl to, kad kelias Goštauto gatvėje eina lanku, be to, net ir tiesiame kelyje, automobilis privalo nekirsti skiriamųjų eismo juostų, tilpti savoje juostoje, tačiau neprivalo visada būti vienodu atstumu nutolęs nuo skiriamųjų linijų. Taip pat nurodo, jog teismas teisingai įvertino ir dviratininko pareigas pagal KET 65 ir 66 punktus. Šiuo aspektu pažymi, jog nors KET nepateikia „intensyvaus eismo“ apibrėžimo, tačiau iš pateiktos vaizdinės medžiagos matyti, kad eismo įvykio metu gatvėje buvo ne viena transporto priemonė, o automobilis „Audi“ stovėjo 16 m už sankryžos, taigi, iki jo dar buvo sustojusios kelios transporto priemonės. Tikina, jog šios aplinkybės parodo, kad eismas buvo intensyvus, todėl dviratininkas privalėjo sustoti, kad išlauktų leidžiamo šviesoforo signalo ir vestis dviratį, o ne manevruoti priešais draudžiamą šviesoforo signalą tarp transporto priemonių, tokiu būdu keldamas grėsmę savo paties sveikatai.
Institucija atsiliepimu į A. P. apeliacinį skundą prašo šio apeliacinio skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas atmestinas.
A. P. pripažintas kaltu padaręs ATPK 131 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.
ATPK 131 straipsnio 4 dalyje (pažeidimo padarymo metu galiojusioje redakcijoje) inter alia numatyta, kad asmenų, vairuojančių mopedus ir dviračius, važnyčiotojų ir kitų asmenų, kurie naudojasi keliais, nepaklusimas eismo reguliavimo signalams, kelio ženklų, ženklinimo reikalavimų, taip pat eismo tvarkos automagistralėse nesilaikymas, sukėlęs transporto priemonių, krovinių, kelių ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), – užtraukia baudą nuo vieno šimto iki vieno šimto penkiasdešimties litų.
Apeliantas savo kaltę padarius jam inkriminuotą pažeidimą neigia, iš esmės teigdamas, jog eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis „Audi“ kilo ne dėl jo, bet būtent dėl šio automobilio vairuotojo veiksmų, t. y. įvykis kilo dėl staigaus automobilio manevravimo, neįsitikinus, kad tai daryti yra saugu bei užtveriant jam pravažiavimą.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė nepažeisdamas minėtų reikalavimų. Teismas nutarime nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atsitinkančias išvadas. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad A. P. dviračiu įvažiavęs į tarpą tarp automobilio „Audi“ ir troleibuso, t. y. į tarpą tarp pirmosios ir antrosios eismo juostų, nesilaikė KET 132 punkto bei nesugebėjo savo vairuojamo dviračio sustabdyti, dėl ko atsitrenkė į automobilį „Audi“. Akcentuotina, jog apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė automobilio „Audi“ padėtį įvažiavus į Goštauto gatvę, o būtent – tai, kad jis į šią gatvę įvažiavo antrąja eismo juosta bei turėjo pirmenybę judėti toliau judėti savo eismo juosta. Pažymėtina, jog apeliantas, teigdamas, kad automobilis vis dėlto persirikiavo į trečiąją eismo juostą, jokių objektyvių duomenų, be nuorodos į fotokortelę Nr. 6, kuri jau buvo išsamiai išnagrinėta, savo teiginiui pagrįsti nepateikia. Teisėjų kolegijos nuomone, šio fakto įtikinamai neįrodo ir subjektyvūs apelianto teiginiai, jog tai, kad automobilis „Audi“ persirikiavo į trečiąją eismo juostą matyti iš kitų automobilių trajektorijų. Be to, kritiškai vertintini ir apelianto pateikiami skaičiavimai apie tikrąją automobilio „Audi“ judėjimo greitį, kuris esą apskaičiuotinas iš fotokortelių, nes jis nėra specialistas ar ekspertas ABTĮ prasme. Tuo tarpu į tą aplinkybę, jog automobilio „Audi“ priekiniai ratai yra 20 cm arčiau negu galiniai jau buvo išsamiai atsakyta pirmosios instancijos teismo – ši aplinkybė išaiškinta tuo, jog iš Goštauto gatvės (link Seimo) į Goštauto gatvę (link Tilto gatvės) per jungiamąją dalį įvažiuojama gan dideliu lanku. Teisėjų kolegija šį išaiškinimą laiko įtikinamu ir su juo sutinka, nes jis atitinka objektyvius bylos duomenis, o apelianto tvirtinimas, jog tokia ratų padėtis susiklostė, nes automobilis „Audi“ manevravo, atsižvelgus į byloje surinktų įrodymų visetą, vertintina kritiškai.
Pridurtina ir tai, jog A. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad teismas netinkamai aiškino KET 65 ir 66 punktus, tikindamas, jog nebuvo atsižvelgta į Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos 2009 m. rugsėjo 15 d. raštą Nr. 39-S-9116, adresuotą Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkui L. V., kuriame nurodomos priešingos teismui išvados. Šiuo aspektu pažymėtina, jog tokio pobūdžio raštas teismo nesaisto, todėl vadovaujantis iura novit curia (teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva) principu, teisėjų kolegija nevertina, jog šiuo raštu įrodyta tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas.
Taigi, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu buvo pagrįstai konstatuota, jog A. P. veikoje yra ATPK 131 straipsnio 4 dalyje nustatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis, t. y. tai, kad būtent jo KET 132 punkto pažeidimas sąlygojo eismo įvykio, kuriuo metu buvo apgadintas automobilis „Audi“, kilimą.
Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.), išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumentus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.