Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, turintis pagrindinį išsilvinimą, dirbantis (duomenys neskelbtini), sargu, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Klaipėda, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis V. J. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui, tai yra 2014 m. rugsėjo 29 d. apie 19. 00 val., Klaipėdoje, prie Joniškės g. 33 namo, rankomis sugrėbė už kaklo mažamečiui A. M., gim. (duomenys neskelbtini), tempė jį į sodą, po ko supurtęs ranka trenkė vieną kartą į galvos sritį. Tokiu būdu V. J. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui.

Kaltinamasis V. J. kaltu neprisipažino ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), kartu su sugyventine R. S., šalia yra sklypas valdiškas, jis neaptvertas, bet jis jame augina vaismedžius. Įvykio vakarą parvažiavo iš kapinių, važiuodamas pro šalį pamatė, jog į jo vaismedį buvo prikaltos lentos. Pamatė A. dviratį. A. M. gyvena šalia, antroje namo pusėje. Jis A. atsitempė iš kiemo. Pasiėmė už ,,čiuprynos” ir atsitempė, klausė vaiko, kam medį žaloja. Kad į obelį lentas prikalė A. suprato, nes daugiau nėra kam taip padaryti, ten visur jau aplinkui medžiai apkalinėti. Kaip jis kala lentas matė jo sugyventinė. Vaiką tempė kokius 6 metrus. Jei būtų paprašęs ateiti, jis nebūtų ėjęs. Norėjo jam parodyti, jį sudrausminti, kad daugiau taip nedarytų. Atvedė ir rankomis parodė, klausė, ar taip galima daryti. Vaikas pradėjo verkti, atbėgo jo motina, vaiką jis paleido ir tada atvažiavo jo pažįstamas R. K. medaus, kuris matė, kad tam vaikui jis nieko nedarė. Buvo blaivas. Už kaklo nesugriebė, kad tempė į sodą pripažįsta, nesutinka, kad purtė ir trenkė. Žino, kad berniukui 10 metų. Vaikas buvo išsigandęs, bet nieko nesakė, neverkė.

Nukentėjusysis A. M. parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. 2014 m. rugsėjo 24 d. važiavo dviračiu. Kaltinamasis jį nutempė nuo dviračio, ranka paėmė jam už sprando ir tempė į savo sodą, prie medžio trenkė ranka per galvą, į pakaušį vieną kartą. Jis išsigando, verkė, šaukė mamą, kad padėtų. Kai mama jau buvo netoliese, kaimynas jį paleido. Jam skaudėjo, kai paėmė už kaklo, tempė. Buvo raudona dėmė ant sprando, už kelių dienų praėjo. Jis prikalė lenteles ant medžių, supykęs ant dėdės, nes jis preitais metais nuskriaudė jį.

Nukentėjusioji ir nukentėjusiojo A. M. atstovė pagal įstatymą A. M. parodė, kad yra mažamečio A. M. mama. 2014 m. rugsėjo 29 d. vakare apie 19:00 val. ji kartu su sūnumi A. M. išėjo į savo kiemą, sūnus paprašė leisti su dviračiu nuvažiuoti iki pašto dėžutės, kuri randasi prie autobuso sustojimo aišktelės. Ji neprieštaravo. Netrukus pastebėjo, kaip sūnaus dviratis nukritęs ant žemės, pamanė, kad vaikas nukrito nuo dviračio. Išgirdo sūnaus pagalbos šauksmą, ir bėgo pažiūrėti. Pribėgusi pastebėjo sūnaus dviratį ant žemės, o kaimynas V. J. būdamas neblaivus, nusitempęs į savo sodą jos sūnų, paėmęs jam už kaklo smaugia. Vaikas šaukė “gelbėkit”, kaltinamasis pakėlęs nuo žemės purtė jos vaiką. Ji kaimynui pasakė „ką tu darai“, jis nieko nepasakęs paleido sūnų. Sūnus sakė, kad skauda sprandas, žandas buvo raudonas, vaikas buvo šoke. Tai įvyko rugsėjo 29 d. vakare. Įgaliotis nenorėjo priimti pareiškimo, todėl kitą rytą ji kreipėsi į policiją. Dabar vaikas iš mokyklos nevažiuoja vienas, nes bijo, į lauką, jei ji darbe, taip pat neina. Šešių butų name gyvena 4 šeimos, žemė yra valdiška. Kaltinamasis dažnai vartoja alkoholį, išgėręs šūkauja.

Liudytoja R. K. S. parodė, kad yra V. J. sugyventinė, gyvena (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje. Dirbo darže, pastebėjo kaimynės mažametį sūnų A., kuris buvo įsilipęs į obelį. Ji jam pasakė, kad liptų iš obels, jis nepaklausė. Ji išėjo į šiltnamį. Kitą dieną išėjus į lauką sode pastebėjo, kad į obelį įkalta fanera, įlūžusi obels šaka. Sekančią dieną po pietų, V. pasakė, kad A. buvo įlipęs į obelį, šaką palaužė, prikalė fanerą. Su vaiko mama nekalbėjo. Per langą matė, kaip V. paėmęs A. už striukės atvedė jį iki obels ir kažką jam sakė. Matė, kaip privedė prie obels, girdėjo žodžius per langą. Berniukas nieko neatsakė, tylėjo, neverkė. V. blaivas tą dieną buvo, nepiktnaudžiauja alkoholiu, alaus išgeria, bet ne kiekvieną dieną. A. mama buvo kieme tądien, turėjo matyti.

Liudytojas R. K. parodė, jog 2014 m. rugsėjo 29 d. po šešių vakaro atvyko pirkti medaus pas V. J.. Jį pažįsta 2-3 metus, dažnai vyksta pas jį pirkti medaus. Stovėjo 20-25 metrų atstumu nuo V. J., matė kaip V. J. aiškinosi su vaiku, gal buvo paėmęs vaiką už rūbų, gal už pečių paėmęs, kol priėjo prie medžio V. J. laikė vaiką. Jis gestikuliavo rodydamas į medį, kažką aiškino. Kokius dar veiksmus J. atliko, nematė. Kai prie jo priėjo V. J., jis buvo susijaudinęs.

Iš 2014-09-30 protokolo-pareiškimo matyti, kad A. M. kreipėsi į policiją, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą. Nurodė, kad 2014-09-29 19.00 val. prie Joniškes g. 33 namo, Klaipėdoje, kieme kaimynas V. J., gyv. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, būdamas neblaivus, paėmė už kaklo jos mažametį sūnų A. M., gim. (duomenys neskelbtini), purtė jį, jam grasino ( t.1, b. l. 1).

Išanalizavęs ir įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą, teismas pripažįsta įrodyta, kad V. J. 2014 m. rugsėjo 29 d. apie 19. 00 val., rankomis sugrėbė už kaklo mažamečiui A. M., gim. (duomenys neskelbtini), tempė jį į sodą, po ko supurtęs ranka trenkė vieną kartą į galvos sritį, taip smurtaudamas V. J. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo kaltė įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais aukščiau išdėstytais įrodymais – iš dalies paties kaltinamojo parodymais, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga. Kaltinamasis teisminio nagrinėjimo metu kaltės nepripažino ir parodė, kad tą dieną atsitempė nukentėjusįjį iš kiemo, norėjo jam parodyti ir jį sudrausminti, tačiau vaiko nemušė, nesmaugė. Tokie kaltinamojo parodymai vertinami kaip neatitinkantys byloje nustatytų aplinkybių. Priešingai, nei nurodo kaltinamasis, nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, patvirtino, jog jam skaudėjo, kai kaltinamasis suėmė mažametį už kaklo, tempė jį, sudavė vieną kartą per galvą. Teismas neturi pagrindo netikėti nuosekliais teisme duotais nukentėjusiojo mažamečio A. M. parodymais dėl prieš jį panaudoto smurto apimties. Be to, kad jos sūnui buvo suimta už kaklo, po to sūnus skundėsi, kad skaudėjo sprandas, žandas buvo paraudęs, patvirtino mažamečio nukentėjusiojo mama A. M.. Nukentėjusiojo parodymai iš esmės paneigia kaltinamojo versiją, jog mažamečio atžvilgiu smurtinių veiksmų atlikta nebuvo. Teismas neturi pagrindo netikėti nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiojo A. M. parodymais dėl prieš jį panaudoto smurto apimties. Pabrėžtina, jog nukentėjusiojo parodymai, kaip įprasta analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose, šioje byoje yra vieni reikšmingiausių įrodymų, konstatuojant kaltinamojo asmens kaltę.

Kaip numatyta LR BK 140 str. 3 d. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija), baudžiamoji atsakomybė už šiame straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką kyla tam, kas mušdamas, ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo, ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas, suprantamas kaip poveikis į žmogaus kūną siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužimu ir panašiais veiksmais. LR BK 140 str. 3 d. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai aptarti veiksmai padaromi mažamečiui asmeniui, t.y. kai nukentėjęs asmuo yra jaunesnis nei 14 metų.

Kaltinamojo V. J. parodymai atmestini kaip neatitinkantys faktinių nustatytų baudžiamosios bylos aplinkybių. Byloje objektyviai ir neginčytinai nustatyta, jog kaltinamasis žinojo nukentėjusįjį esant mažametį. Šios aplinkybės neneigia ir pats kaltinamasis teisminio nagrinėjimo metu patvirtinęs, jog žino, kad nukentėjusiajam A. M. yra 10 metų. Byloje nustatyta, jog kaltinamasis sugriebė nukentėjusįjį už kaklo, tempė jį iki obels sode, po ko supurtė, vieną kartą sudavė į galvos sritį, tokiais veiksmais sukeldamas mažamečiui fizinį skausmą. Kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinęs, jog galimai sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam, gailėjosi dėl to, todėl teismas neturi pagrindo netikėti, kad nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas.

Kaltinamasis nurodė, kad nukentėjusiojo atžvilgiu fizinės prievartos nenaudojo, fizinio skausmo nesukėlė, tik paėmė už rūbų A. M., tempė apie 6 metrus į sodą, nukentėjusysis pradėjo verkti, atbėgo jo motina ir jis vaiką paleido. Tokie kaltinamojo parodymai vertinami kaip neatitinkantys byloje nustatytų aplinkybių. Nukentėjusysis A. M. nurodė, kad tą dieną kaltinamasis jį nutempė nuo dviračio, ranka paėmė jam už sprando ir tempė į sodą, prie medžio trenkė ranka per galvą vieną kartą. Jis išsigando, verkė, šaukė pagalbos, šaukė mamą. Nurodė, kad jam skaudėjo, kai paėmė už kaklo, tempė. Nukentėjusiojo A. M. mama A. M. parodė, kad išgirdusi sūnaus pagalbos šauksmą, pribėgusi pamatė, kaip kaimynas V. J. nusitempęs į savo sodą sūnų sugriebęs rankomis už kaklo smaugė, purtė pakėlęs nuo žemės. Teismas atsižvelgia į tai, kad po minėto įvykio yra praėję apie puse metų, dėl to mažamečiui gali būti sunku ir nemalonu prisiminti visas įvykio aplinkybes. Kaltinamojo sugyventinė R. K. S. tvirtino, kad kaltinamasis fizinės prievartos nukentėjusiojo atžvilgiu nenaudojo. Teismas kritiškai vertina šios liudytojo paaiškinimus. Duodama tokius parodymus, liudytoja R. K. S. siekia padėti artimam šeimos nariui– sugyventiniui išvengti gresiančios atsakomybės, yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl sprendžiant kaltinamojo kaltės klausimą teismas jais nesivadovauja. Pažymėtina, kad šios liudytojos parodymai be kaltinamojo parodymų nėra patvirtinti jokiais kitais įrodymais, pati liudytoja taip pat nurodo, jog visko smulkiai nematė. Kaip matyti, mažamečio nukentėjusiojo bei jo atstovės pagal įstatymą parodymai neprieštarauja vieni kitiems bei vieni kitus papildo, jų parodymai paneigia kaltinamojo pateiktą versiją, jog jis jokių veiksmų be tempimo už rūbų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko. Kaltinamojo parodymus paneigia ir jo kaltę patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti aukščiau išdėstyti įrodymai. Kaltinamojo parodymai nebuvo nuoseklūs. Apklaustas teisiamajame posėdyje jis nurodė, kad nukentėjusysis verkė, po to nurodė, kad neverkė. Nukentėjusysis A. M. ir nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą ir nukentėjusioji A. M. tiek apklausiami teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, jų parodymai buvo nuoseklūs, todėl teismas jų parodymais neturi pagrindo netikėti.

Spręsdamas klausimą dėl kaltinamojo atsakomybės teismas taip pat kritiškai vertina ir liudytojo R. K. parodymus. Pabrėžtina, jog liudytojo R. K. parodymai nėra nuoseklūs, liudytojas tiksliai negalėjo nurodyti kaltinamojo veiksmų, iš pačių parodymų turinio teismas sprendžia, jog liudytojas R. K. viso incidento nematė. Tarp kaltinamojo veikos ir nukentėjusiajam sukelto fizinio skausmo yra priežastinis ryšys. Nusikaltimą kaltinamasis padarė tiesiogine tyčia: temdamas nukentėjusįjį už rūbų, sugriebęs už kaklo, suduodamas smūgį nukentėjusiajam jis suvokė, kad smurtauja prieš mažametį ir norėjo taip veikti. Panaudoto smurto padariniai – A. M. sukeltas fizinis skausmas, todėl kaltinamojo veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį, nes kaltinamasis smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiui. Fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis – smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam, net jei dėl fizinio smurto poveikio nukentėjusiajam teisiškai reikšmingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta. Kaltinamasis pripažino tempęs vaiką, taigi atlikęs smurtinius veiksmus, vien dėl to nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą.

Vertinant išdėstytą įrodymų visumą konstatuotina, jog 2014 m. rugsėjo 29 d. prie Joniškės g. 33, Klaipėdoje esančio namo, prieš nukentėjusįjį A. M. buvo smurtaujama, ko pasėkoje nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, ir šiuos veiksmus atliko būtent kaltinamasis V. J..

Kaltinamojo V. J. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką - smurtaujant sukėlus mažamečiui A. M. fizinį skausmą, įrodyta visiškai. Kaltinamojo nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį.

Analizuodamas bylos medžiagą teismas laiko neįrodyta aplinkybę, jog nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis buvo neblaivus, nukentėjusios A. M. teiginiai, jog kaltinamasis buvo apsvaigęs vertinti kaip jos subjektyvi nuomonė, kuria teismas nesivadovauja. Be to teisminio nagrinėjimo metu apklaustas nukentėjusysis parodė, jog kaltinamasis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, tokias pat aplinkybes parodė ir kiti liudytojai byloje, kaltinamojo neblaivumo niekas nepatvirtino, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad nusikalstamą veiką kaltinamasis padarė būdamas neblaivus, kas sunkintų kaltinamojo atsakomybę.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę.

Kaltinamasis V. J. padarė nesunkų nusikaltimą. Kaltinamasis V. J. anksčiau neteistas, dirba, darbdavio apibūdinamas kaip ramaus charakterio, lengvai bendraujantis su klientais ir kolegomis, taktiškas (b. l. 75), tačiau nukentėjusiojo neatsiprašė. Atsižvelgdamas į nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, tyčinę kaltę, kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius bylos duomenis, teismas daro išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti V. J. už nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 3 d., paskyrus laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę nei sankcijos vidurkis. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis teisiamas pirmą kartą, dirba, yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ir bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl yra pakankamas pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti, nustatant teismo įpareigojimą.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

V. J. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį ir paskirti laisvės atėmimą šešiems mėnesiams.

Taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigoti per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią V. J. skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant nuosprendį priėmusiam teismui.