Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja Laimutė Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01542-2014-5

2015 m. liepos 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Daugėlos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. J., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 3 dalį šešių (6) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Taikant BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems (1) metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad 2014-09-29, apie 19 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), rankomis sugriebė už kaklo mažamečiam A. M., gim. (duomenys neskelbtini), tempė jį į sodą, po to supurtęs, ranka trenkė vieną kartą į galvą. Taip V. J. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. tvirtina, kad jis neturėjo jokio tikslo smurtauti prieš savo mažametį kaimyną, su juo visada gerai sutarė. Mažamečiam kaimynui norėjo tik pareikšti pastabą dėl to, kad jis negadintų medžių, kaldamas į juos vinis, todėl paėmęs už rūbų, kelis metrus vedė jį prie medžio. A. M. ėjo nesipriešindamas, todėl jis negalėjo net pagalvoti, kad tokiu būdu jam sukelia skausmą. Taip elgdamasis, jis nesiekė sukelti nukentėjusiajam fizinio skausmo, todėl mano, kad baudžiamosios teisės prasme jo kaltė neįrodyta. Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad byloje nustatyta, jog jis sugriebė nukentėjusįjį už kaklo, sode tempė jį iki obels, po to supurtė, vieną kartą sudavė į galvą ir tokiais veiksmais sukėlė mažamečiui fizinį skausmą. Toks teiginys grindžiamas tik nukentėjusiojo A. M. ir jo mamos parodymais, nors jie yra prieštaringi. Teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo A. M. mama A. M. teigė, kad jis sugriebęs nukentėjusįjį iš priekio dviem rankomis už kaklo, smaugė. Nukentėjusysis A. M. teigė, kad jį išgelbėjo atėjusi mama, nors mama teigė, kad ji priėjusi nebuvo. Tokie parodymai yra prieštaringi ir nepatikimi, tačiau teismas tų prieštaravimų nepašalino. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis parodė, kad galvos jam neskaudėjo, skaudėjo tik kaklą. Kompleksiškai vertinant visus parodymus, nuteistojo V. J. nuomone, teismas padarė klaidingą išvadą, kad jis smogė A. M. per galvą, nes toks teiginys yra visiškai neįrodytas. To nepatvirtino ir įvykį matę liudytojai R. K. S. ir R. K.. Apelianto nuomone, liudytojos R. K. S. parodymai yra nuoseklūs, jos parodymus patvirtino ir liudytojo R. K. parodymai. Todėl nėra pagrindo atmesti liudytojos R. K. S. parodymus tik tuo pagrindu, kad jis kartu su R. K. S. gyvena. Apeliantas nurodo, kad viso proceso metu A. M. demonstravo jam priešiškumą, kalbėjo, kad būtina griežtai nubausti, kai jis atsiprašė, ji pasakė, kad jokiu būdu neatleis. Atsižvelgiant į A. M. demonstruojamą priešiškumą, į tai, kad dalis jos parodymų nepasitvirtino, apelianto nuomone, visi A. M. parodymai vertintini kritiškai. Liudytojas R. K. aiškiai teigė, kad jis gerai matė jį (V. J.) ir nukentėjusįjį, ir jei nuteistojo teigimu, jis būtų nukentėjusiajam smogęs į galvą, liudytojas būtų matęs, tačiau to nebuvo. Liudytojas taip pat aiškiai patvirtino, kad vaikas ėjo nesipriešindamas.

Nuteistojo V. J. tvirtinimu, jis negali prisiimti kaltės dėl to, ko nepadarė, tačiau suprato, kad jo elgesys buvo netinkamas, pats baudžiamasis procesas buvo pakankama poveikio priemonė, dėl savo elgesio gailisi, todėl teisiamajame posėdyje nukentėjusiojo atsiprašė, žala padaryta tik minimali, todėl mano, kad yra pagrindas jo veiką pripažinti mažareikšme ir, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistasis V. J. prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. neneigė, jog paėmęs A. M. už rūbų, kelis metrus vedė jį prie medžio, nepripažino aplinkybės, kad jis sugriebė nukentėjusįjį už kaklo, sode tempė jį iki obels, po to supurtė, vieną kartą sudavė į galvą ir tokiais veiksmais sukėlė mažamečiui fizinį skausmą.

Nukentėjusysis A. M. iš pat pradžių parodė, kad kaimynas V. J. ranka paėmė už kaklo ir tempė į savo sodą, nutempęs papurtė, o paleidęs, vieną kartą trenkė per galvą. Dėl to nukentėjusiajam skaudėjo kaklą, jis šaukėsi mamos (b. l. 7–8). Tokius savo parodymus A. M. patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Jis analogiškai parodė, jog kaimynas, paėmęs už sprando, nutempė jį iki sodo. Jam skaudėjo, jis bandė ištrūkti, buvo išsigandęs, šaukėsi pagalbos. Paleidęs jį, kaimynas trenkė jam ranka per galvą. Mama atėjo gelbėti, sakė, kad buvo raudonas sprandas (b. l. 70).

Nors V. J. neigė nukentėjusįjį purtęs bei sudavęs jam smūgį per galvą, netikėti nukentėjusiojo A. M. nuosekliais parodymais, kurie vieni kitiems neprieštarauja, nėra jokio pagrindo. Tokie nukentėjusiojo parodymai visiškai neprieštarauja ir jo atstovės pagal įstatymą A. M. parodymams.

Nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą A. M. patvirtino, kad ji, išgirdusi vaiko klyksmą, pamatė, kad prie medžio V. J. laiko jos vaiką už kaklo, purto jį. Vaikas buvo išsigandęs. Pasakius – „ką tu darai“, V. J. vaiką paleido. Sūnus skundėsi, kad skauda sprandą, truputį buvo paraudęs žandas (b. l. 70–71).

Iš nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą A. M. parodymų matyti, kad ji parodė tik tas aplinkybes, kurias pati matė. A. M. to momento, kai vaikas buvo tempiamas prie obels, nematė ir to netvirtino.

Kad tempė A. M. už „čiuprynos“ galbūt 6 metrus, vaikas jautėsi nesmagiai, pradėjo verkti, norėjo ištrūkti, tada išlėkė motina ir jis vaiką paleido, patvirtino ir pats nuteistasis V. J. (b. l. 68–69, 71). Kartu tokie nuteistojo parodymai prieštarauja jo paties apeliacinio skundo argumentui, kad vaikas prie obels ėjo nesipriešindamas, bei matyti, kad jis vaiką paleido tik tada, kai įvykį pamatė A. M.. Ir tai parodo, kad nuteistasis, siekdamas išvengti atsakomybės, stengiasi savo padėtį kiek įmanoma sušvelninti.

Apylinkės teismas pagrįstai liudytojų R. K. ir R. S. parodymus vertino kritiškai, kadangi nuteistasis V. J. pats parodė, jog liudytojas R. K. atvyko pas jį tik tada, kai jis vaiką jau buvo paleidęs (b. l. 68), todėl akivaizdu, kad liudytojas įvykio matyti negalėjo ir nematė. Be to, tiek liudytojo R. K., tiek ir liudytojos R. S. teiginius, kad V. J. vaiko netempė, privedė vaiką prie medžio, vaikas stovėjo ramiai (b. l. 71, 77), paneigia paties nuteistojo parodymai, kur jis neneigė vaiką tempęs, parodė, kad vaikas verkė, norėjo ištrūkti, bet jis jį paleido tik tada, kai įvykį pamatė vaiko motina.

Esant aptartiems duomenims, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad V. J. smurtavo prieš mažametį nukentėjusįjį A. M. – rankomis sugriebė už kaklo, tempė jį į sodą, po to supurtęs, ranka trenkė vieną kartą į galvą, dėl to jam sukėlė fizinį skausmą, todėl teisingai nuteistojo V. J. veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2013). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai.

Nagrinėjamu atveju V. J. veika yra ne tik draudžiama įstatymo, atitinka BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ja, be kita ko, kėsintasi ir į vieną svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomą teisinių gėrių – asmens sveikatą, pati veika padaryta prieš mažametį. Tokie smurtiniai veiksmai negali būti laikomi nepavojingais, mažareikšmiais, nepadarę žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams. Atsižvelgiant į fizinį, protinį ir socialinį mažamečio vaiko nesubrendimą, jo nesugebėjimą pasinaudoti savo teisėmis bei apginti savo interesų, baudžiamasis įstatymas nustato jam ypatingą teisinę apsaugą. Toks elgesys su vaiku yra nusikalstamas ir netoleruotinas. Esminę reikšmę šiuo atveju turi ne nukentėjusiojo veiksmų (net ir neteisėtų) pobūdis, jų sukelti padariniai, bet kaltininko veika, šios veikos padarymo būdas (vaiko paėmimas už kaklo ir tempimas, smūgio sudavimas į galvą) bei sukelti padariniai (vaikas išsigando, patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus, fizinį skausmą). Todėl atleisti V. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Skirdamas bausmę V. J., apylinkės teismas bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) vadovavosi. Atsižvelgdamas į tai, jog nuteistasis anksčiau neteistas, dirba, padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), nukentėjusiojo neatsiprašė, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, paskyrė teisingą tuo metu galiojusios BK 140 straipsnio 3 dalies (2013-07-02 įstatymo Nr. XII-501 redakcija) sankcijoje numatytą tik laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima šios bausmės rūšies minimumui, bausmės vykdymą atidėjo, todėl paskirta bausmė nėra per griežta ir nešvelnintina.

Byloje gautas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą V. J. apeliacinės instancijos teisme, kuriuo prašoma valstybės naudai priteisti 17 Eur 37 ct (b. l. 98, 99).

BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia būtiną gynėjo dalyvavimą apeliaciniame procese. BPK 106 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Kadangi, įgyvendinant nuteistojo teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra būtinas ir nepriklauso nuo nuteistojo valios, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkinamas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-09 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl 17, 37 Eur priteisimo valstybei atmesti.