Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. G. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo P. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., BK 140 str. 2 d., ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 140 str. 1 d. – šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, pagal BK 140 str. 2 d. – aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir P. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – vieni metai laisvės apribojimo. Priteista iš P. G. J. B. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, D. B. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 140 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Priteista iš P. G. P. teritorinei ligonių kasai 147,20 Eur žalos atlyginimo už D. B. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. G. nuteistas už tai, kad 2014-11-23 apie 18 val. Ignalinos rajono savivaldybėje, Ceikinių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto su savo seserimi D. B. metu, virtuvėje sėdinčiai prie stalo D. B. vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė į veido sritį, o po to dešinės rankos kumščiu ne mažiau kaip šešis kartus sudavė nuketėjusiajai į galvos sritį, taip savo artimai giminaitei – seseriai D. B. padarė sumušimus kairės akies, kairio smilkinio, pakaušio srityje, galvos smegenų sukrėtimą, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

Be to, jis 2014-11-23 apie 18 val. Ignalinos rajono savivaldybėje, Ceikinių seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), kambaryje, dešinės rankos kumščiu sudavė savo sesers vyrui J. B. ne mažiau kaip penkis kartus į veido sritį ir vieną kartą dešinės rankos kumščiu į dešinį petį, o po to, būdamas lauke, dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam du smūgius į galvos sritį, taip sukėlė J. B. fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pati atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi bylos aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo kaltės. P. G. laikosi savo pozicijos, kad jis jokių smūgių D. B. prie stalo nesudavė, o kitus smūgius nukentėjusiesiems sudavė gindamasis nuo grėsmės panaudoti jo atžvilgiu pistoletą, t. y. veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.

Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas taip, kaip reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. nuostatos – pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios.

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, nepažeisdamas aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei teisingai nustatė įrodinėjimo dalyką šioje byloje sudarančias aplinkybes. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad visi įrodymai apylinkės teismo buvo nuodugniai išanalizuoti, atskleistas jų turinys, patikrinta nuteistojo versija. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarė remdamasis ne kuriuo nors įrodymu atskirai, o jų visuma, skundžiamame nuosprendyje pateikė išsamius motyvus, paaiškinančius, kodėl vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Teismo išvadas paneigiančių duomenų kolegija neturi. Byloje nėra ir tokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai, objektyviai ir nešališkai ištirti ir išnagrinėti bylą ir kurie būtų paveikę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas savitą jų vertinimą, savaime nereiškia, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, padarytos neteisingos išvados, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra tik teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo, tačiau teismui ji nėra privaloma, kita vertus, teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2013, 2K-517-303/2015). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl įrodymų vertinimo ar kitaip vertinti įrodymus, todėl konstatuoja, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, įtikinamas, jame įrodymų vertinimas atliktas laikantis BPK 20 str. reikalavimų.

Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu nuteistasis prašo taikyti BK 28 str. nuostatas ir nutraukti baudžiamąją bylą, nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį. Kaip matyti iš bylos duomenų ir skundžiamo nuosprendžio turinio, nuteistasis jau buvo iškėlęs analogiško pobūdžio versiją, t. y. kad smurtą prie nukentėjusiuosius jis pavartojo gindamasis nuo grėsmės panaudoti jo atžvilgiu pistoletą, tačiau teismas tokią jo versiją motyvuotai paneigė ir ją atmetė kaip gynybinę, kuria siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija su nuosprendžio motyvais visiškai sutinka.

Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus ir negali egzistuoti tik besiginančiojo vaizduotėje.

Nagrinėjamu atveju, būtinosios ginties situacija, anot P. G., pasireiškė tuo, kad tarp jo ir jo sesers D. B. įvykus žodiniam konfliktui, D. B., pasakiusi „dabar aš jums tai parodysiu“, kažkur išėjo ir po kurio laiko grįžo nešina pistoletu, kurį, nuėjusi į kitą kambarį, užtaisinėjo, t. y. dėjo į jo dėtuvę šovinius, o apeliantas tai pamatęs ir supratęs, kad ji ruošiasi šaudyti, siekdamas ją nuginkluoti, sudavė D. B. keletą smūgių bei keletą smūgių galėjo suduoti ir sesers vyrui J. B., kuris, gindamas D. B., puolė ant jo. Tačiau kolegija pažymi, kad ši apelianto versija neatitinka objektyvių bylos duomenų bei nustatytų aplinkybių ir nesudaro jokio pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kaip atitinkančius būtinosios ginties sąlygas.

Vertinant ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje apelianto duotus parodymus apie įvykio aplinkybes matyti, kad jie nebuvo nuoseklūs, o buvo gana prieštaringi. Kitą dieną po įvykio kaip įtariamasis apklaustas P. G. savo kaltę pripažino ir davė parodymus, kuriuose apie jokį D. B. įvykio metu atsineštą pistoletą net neužsiminė ir tokių aplinkybių nenurodė. Šią versiją apie neva konflikto metu D. B. turėtą pistoletą nuteistasis iškėlė tik po trijų mėnesių. Teisme nuteistasis nurodė dvi vieną kitą iš esmės eliminuojančias priežastis, dėl kurių jis iš karto nekalbėjo apie pistoletą – jam buvo gaila apkaltinti seserį sunkesniu nusikaltimu ir jis bijojo, kad jam pasakius apie pistoletą, sesuo jį paslėps. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad aptariamo įvykio metu pas D. B. buvo apelianto nurodomas pistoletas. Nagrinėjamu atveju nuteistasis konkrečiai įvardijo, kad įvykio metu D. B. turėjo „Makarovo“ tipo pistoletą, ir jis matė, kaip ji tą pistoletą užtaisinėjo, t. y. dėjo šovinius į rankenoje tam skirtą šovinių dėtuvę. Tačiau atlikus kratą B. namuose, pas juos buvo rastas revolverio tipo (dujinis) be šovinių ginklas, kuris užtaisomas iš šono per būgnelį. Kaip parodė pats nuteistasis, jis turi leidimą ginklams laikyti ir pats namuose turi ginklų, todėl kolegijos neįtikina tai, kad nuteistasis, išmanydamas apie ginklus, būtų sumaišęs ir neatskyręs galingo „Makarovo“ tipo pistoleto nuo nedidelio dujinio revolverio, kurį net ir panaudojus, jo kulkomis nebūtų galima padaryti esminių sužalojimų. Kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės verčia abejoti šia apelianto tik vėliau pateikta versija dėl įvykio metu neva D. B. atsinešto pistoleto, juolab kad ji nepagrįsta ir jokiais kitais bylos įrodymais. Kaip minėta, kratos metu pas B. P. G. nurodomo pistoleto rasta nebuvo, o rastas ginklas (dujinis revolveris) visiškai neatitiko nuteistojo įvykio metu tariamai pas D. B. matyto jo apibūdinto ginklo („Makarovo“ tipo pistoleto). Be to, nuteistasis aiškiai nurodė matęs, kaip pistoletas buvo užtaisomas šoviniais, tuo tarpu kratos pas B. metu buvo rastas tik vienas ginklas, jokių šovinių rasta nebuvo. Apelianto versiją dėl neva įvykio metu D. B. atsinešto pistoleto paneigia ir nukentėjusiųjų D. B. ir J. B. parodymai. Nors apylinkės teisme J. G. parodė, jog matė, kaip J. B. iš kambario į sandėliuką nešė pistoletą, tačiau du kartus apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji tokių aplinkybių policijos pareigūnams nenurodė. J. G. teisme tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu ji apie pistoletą nieko nesakiusi dėl to, kad niekas jos apie tai neklausė. Tokie jos parodymai nepagrįsti, nes iš 2015-03-23 jos apklausos protokolo aiškiai matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu J. G. buvo klausiama apie pistoletą ir ji parodė, kad atėjusi į kambarį, kuriame jos vyras P. G. puolė savo seserį D. B., ji jokio ginklo ten nematė, D. B. ir P. G. apie jokį ginklą nieko nekalbėjo. Be to, kaip jau minėta, byloje jokių duomenų, kad įvykio metu pas B. būtų buvęs pistoletas, nėra. Todėl atsižvelgus į tai darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai šiuos J. G. teisme duotus parodymus vertino kaip jos bandymą padėti savo sutuoktiniui P. G. išvengti atsakomybės ar ją sušvelninti. Nors apeliaciniu skundu nuteistasis bando įtikinti teismą, kad gynėsi ir nuo J. B., kuris jį puolė, gindamas savo sutuoktinę D. B., tačiau iš jo paaiškinimų matyti, kad smūgius J. B. jis sudavė dėl tos priežasties, jog jam nepatiko jo stovėsena, kuri, anot nuteistojo, buvo iššaukianti. Kolegijai nesuprantama, kokia reali grėsmė dėl to galėjo būti iškilusi nuteistajam. Jokių kitokių J. B. veiksmų, kurie realiai būtų kėlę grėsmę jo sveikatai ar gyvybei, nuteistasis nenurodė, o iš pateikto namų vaizdo įrašo matyti, jog P. G. yra aiškiai fiziškai pranašesnis už J. B., t. y. už jį yra aukštesnis ir stambesnis. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip parodė pats nuteistasis, nagrinėjamo įvykio metu tiesiogiai ginklu jam grasinta nebuvo. Be to, byloje nustatyta, kad nuteistasis nukentėjusiajam J. B. smūgius sudavė ne tik kambaryje, kuriame, anot apelianto, D. B. turėjo atsinešusi pistoletą, bet ir po to jam išėjus į lauką. Iš pateikto namų vaizdo įrašo turinio matyti, kad tuo metu, kai P. G. lauke (prie namo durų) prieš jį smurtavo, nukentėjusysis J. B. jo nepuolė ir jokių daiktų rankose su savimi tuo metu neturėjo (iš vaizdo įrašo turinio aiškiai matyti, kaip J. B. viena ranka atidaro ir uždaro lauko duris, o kita jo ranka laisva). Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad prie lauko durų buvo šviesu, nes degė lempa. Šios aplinkybės paneigia nuteistojo apylinkės teisme duotus paaiškinimus, jog jis tuo metu J. B. rankų nematė ir dėl to jam lauke sudavė smūgius, nes pagalvojo, kad jis gali turėti pistoletą, kurį atsinešė iš kambario. Akivaizdu, kad tuo metu jokios realios grėsmės nuteistojo sveikatai ar gyvybei nebuvo, ir nuteistasis tai suvokė, tačiau nepaisydamas to, vartojo smurtą prieš J. B.. Kolegijos nuomone, visi pirmiau paminėti duomenys paneigia apelianto versiją dėl smurto pavartojimo gynybos tikslais ir rodo nuteistojo tyčinį smurto prieš nukentėjusiuosius pavartojimo pobūdį. Taigi įvertindama apelianto fizinį pranašumą prieš nukentėjusiuosius, jo parodymų visumą ir sugretindama juos su kitais byloje ištirtais įrodymais – nukentėjusiųjų D. B., J. B. parodymais, liudytojos J. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei kitais įrodymais, kurie paneigia apelianto versiją dėl įvykio metu neva D. B. atsinešto pistoleto, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija, nes P. G. nebuvo nuo ko gintis ar ginti kitus asmenis, jis nebuvo nukentėjusiųjų užpultas, jo ar kitų kartu su juo buvusių asmenų gyvybei ar sveikatai jokio pavojaus ir grėsmės iškilę nebuvo, t. y. iš nukentėjusiųjų pusės nebuvo pavojingo, akivaizdaus ir realaus kėsinimosi į nuteistojo ar kitų asmenų gyvybę ar sveikatą, dėl ko nuteistasis neišvengiamai būtų turėjęs pagrindą gintis nuo susidariusios pavojingos ir grėsmingos jo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai situacijos, suduodamas nukentėjusiesiems smūgius. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad apylinkės teismas tinkamai aiškino BK 28 str. nuostatas, pagrįstai nuteistojo veiksmų nevertino kaip atitinkančių būtinosios ginties sąlygas ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas teisingai sprendė apie nuteistojo tyčinį smurto prieš nukentėjusiuosius pavartojimo pobūdį kilusio žodinio konflikto su savo seserimi D. B. metu ir šiuo požiūriu tinkamai apelianto veiksmus kvalifikavo pagal BK 140 str. 1 d. (fizinio skausmo sukėlimas J. B.) ir BK 140 str. 2 d. (nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimam giminaičiui – seseriai). Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, apelianto kaltė padarius šias jam inkriminuotas nusikalstamas veikas visiškai įrodyta nukentėjusiųjų J. B. ir D. B. duotais parodymais apie prieš juos apelianto jam pareikštame kaltinime nurodytose vietose ir būdu atliktus smurtinius veiksmus, kuriais, skirtingai nei apelianto paaiškinimais, abejoti nėra pagrindo, nes nukentėjusiųjų parodymai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, dėl esminių įvykio aplinkybių viso proceso metu buvo nuoseklūs ir tapatūs, be to, jie atitinka ir kitus objektyvius bylos įrodymus: specialisto išvadą, J. B. apžiūros protokolą, kurie patvirtina nukentėjusiesiems padarytus sužalojimus, pateiktą namų vaizdo kameros turinį, iš kurio matyti, kaip apeliantas lauke prie durų J. B. rankomis suduoda smūgius į galvos sritį, po to jis suduoda dar vieną smūgį kažkuriam iš nukentėjusiųjų (iš vaizdo įrašo matyti, kad tuo metu lauke vienas šalia kito stovi abu nukentėjusieji). Apeliacinės instancijos teisme kaip liudytoja apklausta A. S. taip pat patvirtino nukentėjusiųjų parodymus. Liudytoja nurodė, kad iš karto po įvykio buvo pas ją į namus atėję kaimynai B. paprašyti pagalbos. Jie prašė paskolinti mobiliojo ryšio telefoną, nes D. B. telefonas buvo sulaužytas, o jie norėjo paskambinti policijai ir pranešti apie tai, kad juos sumušė D. B. brolis. Ji davė D. B. savo mobiliojo ryšio telefoną, iš kurio ji skambino policijai. Liudytoja taip pat patvirtino, jog tuo metu matė J. B. veide sužalojimą. Be to, ir pats nuteistasis pripažįsta sudavęs smūgius nukentėjusiesiems, tik tvirtina tai daręs gindamasis. Tačiau, kaip minėta, šią versiją apie būtinąją gintį apeliantas pateikė tik savo vėlesnėje apklausoje, tuo tarpu kitą dieną po įvykio apklaustas kaip įtariamasis jis davė paaiškinimus, kurie, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, iš esmės sutapo su nukentėjusiųjų nurodytomis įvykio aplinkybėmis (šios apklausos metu nuteistasis neparodė tik apie D. B. prie stalo suduotą smūgį). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis niekaip negalėjo pasiekti prie stalo sėdėjusios D. B. ir suduoti jai smūgį į galvą, nes stalas buvo ilgas ir platus, tokie jo teiginiai nepagrįsti ir paneigti nukentėjusiųjų J. B. ir D. B. parodymais. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji D. B. parodė, kad ji tiksliai žino savo virtuvinio stalo dydį, kuris yra – 2 m x 0,95 m. Taip pat, tiek D. B., tiek ir J. B. parodė, kad aptariamo įvykio metu nukentėjusioji su apeliantu sėdėjo vienas priešais kitą, o juos skyrė 0,95 m pločio stalas. Todėl atsižvelgus į tai, nėra jokio pagrindo sutikti su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiu, kad jis niekaip negalėjo pasiekti mažesniu nei 1 metro atstumu prieš jį sėdėjusios D. B. ir suduoti jai smūgį. Pažymėtina ir tai, kad apie savo sutuoktinio vartotą smurtą prieš nukentėjusiuosius ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir jo žmona J. G.. Taigi įvertindama pirmiau aptartus įrodymus, juos sulygindama ir sugretindama tarpusavyje, kolegija daro išvadą, kad šie įrodymai, susijungę į nuoseklią ir logišką grandinę, atskleidžia išsamų įvykio vaizdą, neabejotinai patvirtinantį apie nuteistojo prieš nukentėjusiuosius atliktus jam kaltinime inkriminuotus tyčinius smurtinius veiksmus, atitinkamai sukėlusius J. B. fizinį skausmą, o D. B. – nežymų sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgus į tai konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 1 d. ir 140 str. 2 d., už kurias jam paskirtos bausmės ir atitinkamai galutinė subendrinta bausmė, kuri apeliaciniu skundu nėra ginčijama.

Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo atmesti civilinius ieškinius. Toks jo prašymas nepagrįstas.

Kolegija pažymi, kad pripažinęs apeliantą kaltu dėl nukentėjusiajam J. B. sukelto fizinio skausmo ir nukentėjusiajai D. B. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, apylinkės teismas pagrįstai sprendė byloje jų pareikštus civilinius ieškinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji D. B. prašė iš apelianto jai priteisti 173,77 Eur turtinės (už sugadintą mobiliojo ryšio telefoną) ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o nukentėjusysis J. B. prašė iš P. G. jam priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apylinkės teismas, konstatavęs, kad pati nukentėjusioji parodė, jog nematė, kaip buvo sugadintas jos mobiliojo ryšio telefonas, byloje pareikštą jos ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusiesiems apelianto veiksmais jų pačių namuose buvo sukeltas fizinis skausmas, emocinis stresas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, kad nukentėjusieji jautėsi pažeminti, pablogėjo jų santykiai su giminėmis, taip pat įvertinęs tai, jog nukentėjusiesiems dėl nuteistojo veiksmų didesnių pasekmių nekilo, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad apelianto tyčiniais nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai D. B. buvo padaryta 600 Eur, o J. B. – 300 Eur neturtinė žala. Kolegija, atsižvelgusi į bylos aplinkybes, neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str., bei formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo įvertintais ir nukentėjusiesiems priteistais neturtinės žalos atlyginimo dydžiais.

Taip pat, kaip matyti iš bylos duomenų, dėl aptariamo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusioji D. B. buvo gydoma ligoninėje, o iš Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio matyti, kad jos gydymo paslaugos kainavo 147,20 Eur. Apylinkės teismas, vadovaudamasis CK 6.283 str. 1 d. ir 6.280 str. 1 d., teisingai sprendė, kad D. B. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas turi apmokėti P. G. ir pagrįstai jam priteisė atlyginti Panevėžio teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį, nes būtent jo tyčiniais nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, dėl kurių ji buvo gydoma ligoninėje, kurioje jai buvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, už kurias apmokėjo Panevėžio teritorinė ligonių kasa.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Nukentėjusiosios D. B. atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji jam už atstovavimą (apeliacinės instancijos teisme) sumokėjo 300 Eur, ir prašo šias išlaidas priteisti iš nuteistojo. Šis prašymas pagrįstas iš dalies.

Kolegija pažymi, kad D. B. dėl savo procesinio statuso (nukentėjusioji ir civilinė ieškovė) šiame procese galėjo naudotis atstovo, t. y. advokato, pagal susitarimą teikiančio jai teisinę pagalbą ir ginančio jos teises bei interesus, paslaugomis (BPK 55 str.). Nagrinėjamoje byloje D. B. teisėms ir interesams pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atstovavo, teisinę pagalbą jai teikė advokatas P. Vaicekauskas. Dėl advokato atstovavimo jai apeliacinės instancijos teisme D. B. patyrė išlaidų, jos yra pagrįstos dokumentais, todėl jos turėtos išlaidos atstovo pagalbai apmokėti laikytinos proceso išlaidomis. Tačiau kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apeliacinės instancijos teisme D. B. atstovavo tas pats advokatas, kaip ir apylinkės teisme, todėl jam bylos aplinkybės iš esmės buvo žinomos, prašymo susipažinti su bylos medžiaga gauta nebuvo, iš nukentėjusiosios pusės jokie dokumentai (atsiliepimas ir kt.) ruošti nebuvo, iš apeliacinės instancijos teisme vykusių dviejų posėdžių nukentėjusiosios atstovas dalyvavo tik viename iš jų, šis posėdis truko 2 valandas, taip pat įvertinusi baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, nuteistojo turtinę padėtį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, jog šiuo atveju teisinga ir protinga iš nuteistojo nukentėjusiajai priteisti patirtų išlaidų atstovo advokato pagalbai apmokėti suma būtų 200 Eur. Kolegijos nuomone, tokio dydžio už teisinę pagalbą nukentėjusiosios sumokėtas honoraras (200 Eur) advokatui šiuo atveju būtų realus, atitiktų jo darbo ir laiko sąnaudas, formuojamą teismų praktiką.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Priteisti iš P. G. D. B. 200 Eur proceso išlaidų.