Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės biudžetinės įstaigos „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei V. D. K dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

7. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

8. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo tenkintas ieškovės ieškinys dėl skolos ir delspinigių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė su kredito įstaiga AB „Swedbank“ 2012 m. spalio 18 d. sudarė valstybės remiamos paskolos studentams sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei suteikta 1 882,53 Eur (6 500 Lt) paskola, taip pat 2013 m. spalio 31 d. valstybės remiamos paskolos studentams sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovei suteikta 1 882,53 Eur (6 500 Lt) paskola. Sudarytomis Sutartimis atsakovė įsipareigojo jai perduotas lėšas bankui grąžinti Sutartyse nustatytomis sąlygomis ir terminais (Sutarčių 4.1; 7.1 punktai), taip pat mokėti palūkanas (Sutarčių 5.1; 5.2 punktai).

10. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovė minėtas pareigas pagal Sutartis kredito įstaigai vykdė netinkamai, sutartyse nustatytais terminais ir tvarka nemokėjo paskolos ir palūkanų. Atsakovei nesumokėjus skolų per kredito įstaigos nustatytą terminą, kredito įstaiga kreipdavosi į Fondą dėl garantinių įsipareigojimų vykdymo. Fondas, vykdydamas valstybės garantijos sąlygas ir vadovaudamasis Valstybės paskolų ir valstybės remiamų paskolų studentams suteikimo, administravimo ir grąžinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 480 „Dėl valstybės paskolų ir valstybės remiamų paskolų studentams suteikimo, administravimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ X skirsniu, apmokėjo atsakovės įsiskolinimą kredito įstaigai už negrąžintą paskolą ir nesumokėtas palūkanas. Iš viso Fondas, vykdydamas atsakovės prievoles, kredito įstaigai sumokėjo 3 111,83 Eur: 49,94 Eur pagal 2017 m. liepos 18 d. apmokėtą apskaitos dokumentą dėl garantinių įsipareigojimų vykdymo Nr. 36-07-EUR; 74,64 Eur pagal 2017 m. spalio 31 d. apmokėtą apskaitos dokumentą dėl garantinių įsipareigojimų vykdymo Nr. 53-10-EUR; 74 Eur pagal 2018 m. sausio 8 d. apmokėtą apskaitos dokumentą dėl garantinių įsipareigojimų vykdymo Nr. 2-01-EUR; 97,22 Eur pagal 2018 m. balandžio 26 d. apmokėtą apskaitos dokumentą dėl garantinių įsipareigojimų vykdymo Nr. 21-04-EUR; 2 816,03 Eur pagal 2018 m. rugsėjo 17 d. apmokėtą apskaitos dokumentą dėl garantinių įsipareigojimų vykdymo Nr. 49-08-EUR.

11. Ieškovė į bylą papildomai pateikė jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktą medžiagą, pagrįstai konstatavo, jog apskaitos dokumentuose nurodytos bankui ieškovės sumokėtos sumos sutampa su ieškiniu prašomomis priteisti sumomis, t. y. ieškovė pagrindė bankui už atsakovę sumokėtų įmokų dydį ir faktą.

12. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad jos ir kredito įstaigos sudarytose paskolų Sutartyse neva nebuvo numatyta, jog Fondas turi teisę apmokėti atsakovės įsiskolinimą kredito įstaigai. Apeliacinės instancijos teismas tokius atsakovės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

13. Vadovaujantis minėtų Sutarčių 8.1 punktu bei Valstybės paskolų ir valstybės remiamų paskolų studentams suteikimo, administravimo ir grąžinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 480 „Dėl valstybės paskolų ir valstybės remiamų paskolų studentams suteikimo, administravimo ir grąžinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Aprašo nuostatos yra taikomos valstybės remiamų paskolų sutartims, pasirašytoms iki 2020 metų gruodžio 31 d.), 60 punktu, kredito grąžinimas ir už jį mokėtinų palūkanų sumokėjimas yra užtikrinamas valstybės garantija. Fondas apmokėjo atsakovės įsiskolinimą kredito įstaigai už negrąžintas paskolas ir nesumokėtas palūkanas, vykdydamas valstybės garantijos sąlygas ir vadovaudamasis Aprašo X skirsniu. Pažymėtina, kad Sutarčių 8.2.1 p. punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad „kredito gavėjui nevykdant įsipareigojimo grąžinti kreditą ir (arba) mokėti palūkanas, Fondas įvykdęs garantinius įsipareigojimus bankui, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į tokią kredito gavėjo pinigų sumą, kuri buvo sumokėta bankui už kredito gavėją. Šiuo atveju kredito gavėjas Fondo bankui sumokėtą kreditą ir (arba) palūkanas turi grąžinti Fondui.“

14. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė, priešingai nei teigia atsakovė, pagrįstai, vykdydama valstybės garantijos sąlygas, vadovaudamasi minėtomis Sutarčių ir Aprašo nuostatomis, turėjo teisę sumokėti atsakovės, nevykdžiusios prisiimtų įsipareigojimų, kreditą bankui, o atsakovė tokiu atveju įgijo pareigą sumokėtą kreditą ir palūkanas grąžinti Fondui.

15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus atsakovės teiginius apie tai, kad ginčo skola susidarė ne dėl jos kaltės, o todėl, kad bankas iš jos nepriėmė įmokų. Pirmosios instancijos teismas argumentuotai konstatavo, jog šių atsakovės subjektyvių teiginių nepatvirtina jokie kiti objektyvaus pobūdžio įrodymai (CPK 12, 178 straipsniai), t. y. į bylą nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė laiku mokėjo bankui ar mėgino atlikti įmokas pagal Sutartis ir kad būtent bankas tokių įmokų iš atsakovės nepriėmė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, remiantis atsakovės ir banko sudarytų Sutarčių 8.2.1 punktu, daroma išvada, kad nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymo leisti ginčo skolą sumokėti ne atsakovei, o bankui.

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais, o CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Konstatuojama, kad atsakovė, nevykdydama savo įsipareigojimų, pažeidė sutartinę prievolę. Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų visiškai atsiskaičiusi su ieškove, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 3 111,83 Eur skolą pripažino teisėtu ir ji patenkino (CK 6.38, 6.59 straipsniai).

17. Vadovaujantis CK 6.71 straipsnio 1 dalimi, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Kadangi atsakovė pareigos grąžinti lėšas neįvykdė ir lėšų negrąžino, vadovaujantis Aprašo 65 punktu ir Sutarčių 8.2.7 punktu, už laiku negrąžintas lėšas jai skaičiuojami delspinigiai, kurių suma – 0,02 proc. nuo negrąžintos lėšų sumos už kiekvieną pavėluotą dieną, todėl ieškovei iš atsakovės teismas pagrįstai priteisė 112,03 Eur delspinigius (apskaičiuotus iki ieškinio padavimo teisme dienos). Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės taip pat pagrįstai priteistos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. kovo 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

18. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

20. Atsakovės (apeliantės) apeliacinį skundą atmetus, jai apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nepateikė prašymo ir įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei nesprendžiamas.

Klaipėdos apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.