Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija sudaryta iš kolegijos pirmininkės Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-08-04 nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (fizinis smurtas A. G. atžvilgiu 2014-03-26) ir jam paskirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus bei laikytis teismo nustatytų draudimų; pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (fizinis smurtas V. N. atžvilgiu 2014-04-03) - laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus bei laikytis teismo nustatytų draudimų; pagal BK 245 straipsnį (Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-04-03 nutarties nevykdymas 2014-04-20) - laisvės apribojimas 8 (aštuoniems mėnesiams), įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus bei laikytis teismo nustatytų draudimų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, A. N. galutine subendrinta bausme skirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems metams) 6 (šešiems) mėnesiams. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikas išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2014-04-01 iki 2014-04-03 (2 dienos), nuo 2014-04-03 iki 2014-04-05 (2 dienos) ir nuo 2014-04-20 iki 2014-04-22 (2 dienos).

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalies 1 punktu, A. N. viso laisvės apribojimo laikotarpiu uždrausta lankytis adresu (duomenys neskelbtini) A. G. gyvenamoje vietoje.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu ir 72² straipsniu, A. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš A. N. priteista 10,10 Eur (dešimt eurų 10 ct) proceso išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. N. nuteistas už tai, kad 2014-03-26 apie 18.30 val., namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalies virtuvėje, tyčia metė bulvę šeimos narei – kartu gyvenančiai seseriai A. G. į veidą, suėmė nukentėjusiajai A. G. už dešinės rankos ir suko pirštus, taip smurtaudamas padarė jai pogleivio kraujosruvą kairio skruosto vidiniame paviršiuje – nežymiai A. G. sužalojo bei sukėlė jai fizinį skausmą.

Be to, jis, 2014 m. balandžio 3 d. apie 13.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su motina V. N. metu, tyčia sudavė jai kumščiu vieną smūgį į kairį petį ir taip mušdamas padarė V. N. poodinę kraujosruvą kairio peties sąnario srityje – nežymiai V. N. sužalojo bei sukėlė jai fizinį skausmą.

Be to, jis, nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, o būtent: žinodamas, kad kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo A. G., pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį jis įpareigotas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini), kad jam uždrausta artintis prie sesers A. G., nebendrauti su ja, neieškoti ryšių, tyčia nevykdė šio teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, 2014 m. balandžio 20 d. apie 17.00 val., atėjęs adresu (duomenys neskelbtini), spardė duris, laužtuvu išlaužė garažo durų lentas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji A. G. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl A. N. kaltės jam padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 245 straipsnyje.

Apeliantas tvirtina, kad jokių nusikalstamų veikų nėra padaręs. Teigia, kad jo sesuo A. G., siekdama pasisavinti tėvų turtą, nuteikinėja prieš jį motiną – V. N., kurios veiksnumas apeliantui kelią abejonių, bei nepagrįstai jį kaltina išgalvotais nusikaltimais.

Įvertinęs visų pirmosios instancijos teisme apklaustų asmenų parodymus, specialisto išvadas, įvykio vietos apžiūros protokoluose fiksuotą informaciją ir kitą baudžiamojoje byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos faktinius duomenis, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė bei pagrįstai dėl jam inkriminuotų veikų A. N. pripažino kaltu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai, vertinant visą bylos medžiagą, įrodymų pakankamumą, nuoseklumą, logiškumą ir patikimumą

Apelianto iškelta versija, kad jo seserį galimai sužalojo kiti asmenys yra nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Duomenų, kad aptariamu laiku nukentėjusioji A. G. būtų turėjusi konfliktinę situaciją su kitais asmenimis byloje nėra gauta. Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. N. pripažino, kad 2014-03-26 pykosi su seserimi, tačiau teisminio nagrinėjimo metu jo parodymai dėl šio įvykio nuolat kito. Iš pradžių jis nurodė, kad dirbo viešuosius darbus ir įvykio metu namuose nebuvo, vėliau pripažino, kad dėl pasirodžiusio straipsnio vietinėje spaudoje su seserimi visgi susipyko. Galiausiai aiškino, kad bulvę į seserį metė jos sugyventiniai, o jis tik ją iškoneveikė, nes ji neleidusi žiūrėti televizoriaus (2 t., b.l. 16-17).

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad A. N. parodymai, susiję su šio įvykio eiga ir situacija, pagrįstai pirmosios instancijos teismo atmesti kaip nepatikimi ir prieštaringi.

Pirmosios instancijos teismas savo daromas išvadas grindė nukentėjusiosios A. G. teisme duotais parodymais, kurie buvo logiški, nuoseklūs, atitiko rašytiniuose parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotas aplinkybes, bei visą faktinę įvykio situaciją bei sutapo tarpusavyje ir papildė vieni kitus. A. N. išsakoma nuomonė dėl A. G. parodymų nepatikimumo, grindžiama tik jų tarpusavio konfliktiniais santykiais bei asmeninio pobūdžio vertinimais, iš esmės nenurodant jokių objektyvių šios nukentėjusiosios siekį nepagrįstai jį apkalbėti patvirtinančių duomenų.

Skirtingai nei nurodo apeliantas, nukentėjusioji iškart - 2014-03-26 po įvykio kreipėsi į policijos pareigūnus, o kelių dienų laikotarpiu, t.y. į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialistus (1 t., b.l. 5, 13). A. G. nuosekliai tvirtino, kad kartu su ja tuo metu gyvenęs brolis A. N., kaltinime nurodytu laiku jos atžvilgiu panaudojo smurtinius veiksmus. Specialistas 2014-04-03 surašytoje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino, kad dėl patirtų sužalojimų kairio skruosto vidiniame paviršiuje A. G. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai ir ji šio įvykio metu patyrė skausmą.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad byloje įvertintų ir aukščiau aptartų įrodymų visuma įtikinamai paneigia, A. N. versiją, kad jis prieš nukentėjusiąją A. G. nevartojo fizinio smurto, o nukentėjusiai nustatyti sužalojimai buvo padaryti kitų asmenų.

Apelianto išsakomos abejonės dėl nukentėjusiosios V. N. psichinės būsenos, teikiant parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teisme, vertintinos kaip siekis sumenkinti nukentėjusiosios V. N. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriais ji aiškiai nurodė konfliktinės situacijos tarp jos ir sūnaus kilimo priežastis ir eigą, patikimumą. Teismui pateiktoje medžiagoje tokių duomenų nėra, abejonių nekilo ir pirmosios instancijos teismui apklausiant šią nukentėjusią.

Ikiteisminis tyrimas dėl A. N. smurtinių veiksmų savo motinos – V. N. atžvilgiu buvo pradėtas būtent jos pareiškimo pagrindu (1 t., b.l. 16). Nors nukentėjusioji V. N. teisminio nagrinėjimo metu ir pakeitė ikiteisminio tyrimo metu ne kartą patvirtintus parodymus apie sūnaus vartotą smurtą. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai pagarsinti pirmosios instancijos teisme, vertinant juos kitų surinktų ir V. N. kaltę pagrindžiančių duomenų visumoje, pagrindžia jo kaltę dėl V. N. atžvilgiu pavartoto smurto.

Nukentėjusioji dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad sūnui yra atleidusi, o po šių įvykių jis pasikeitė ir aprimo (1 t., b.l. 36), todėl V. N. parodymai, kad teisme neprisimena visų įvykio aplinkybių, o aptariamą kartą jai sūnus ne smogė kumščiu į kairį petį, o tik sugriebė už dešinės rankos dėl ko ir liko mėlynė, rodo jos siekį sūnui padėti išvengti atsakomybės ar ją sušvelninti. Nukentėjusiosios V. N. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu dėl padarytų sužalojimų pobūdžio, padarymo mechanizmo ir lokalizacijos visiškai patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad V. N. nustatyta poodinė kraujosruva kairio peties sąnario srityje, sužalojimas padarytas mažiausiai vieną kartą paveikiant kietu buku daiktu, galimai smūgiuojant kumščiu ir nukentėjusiajai sveikata sutrikdyta nežymiai ir dėl sužalojimo jai buvo sukeltas fizinis skausmas (1 t., b.l. 40). Specialisto išvada patvirtina ir tai, kad pati susižaloti pagal padarytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją nukentėjusioji V. N. negalėjo. Apelianto teiginiai, kad jis V. N. atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, o ši situacija yra išgalvota, nes jis tik papriekaištavo motinai, aukščiau aptartų duomenų kontekste atmestini kaip nepagrįsti. Nukentėjusioji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiama teisme, neužsiminė, kad specialisto nustatytus sužalojimus jai padarė kitas asmuo, o ne A. N.. Teikdama pareiškimą policijai ir parodymus ikiteisminio tyrimo tyrėjams, 2014-04-03 ir 2014-07-15 aiškiai įvardijo jos atžvilgiu smurtavusį asmenį ir jo smurtinių veiksmų seka. V. N. pripažino, kad teisminio nagrinėjimo metu paskelbtus parodymus ji davė savanoriškai, pasirašė po apklausos protokolu, tačiau tai, kad įvykio esminių aplinkybių neprisiminė ar jas iškraipė teisino - išgąsčiu (1 t., b.l. 173). Todėl visiškai sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teisme pakeisti nukentėjusiosios V. N. parodymai yra ne tik nelogiški, bet ir prieštaraujantys tarpusavyje ir byloje surinktų duomenų visumai.

Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Apylinkės teismas atmetė nuteistojo versiją, kad smurto prieš jo motiną atvejis yra išgalvotas, o patikimais pripažino duomenis, pagrindžiančius jo kaltę padarius veiką V. N. atžvilgiu, su tokiu vertinimu sutinka ir apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas. Todėl įvertinus pirmiau aptartų duomenų visumą nėra pagrindo abejoti ir tuo, kad V. N. nustatytus sužalojimus padarė ir būtent kumščiu smūgį į kairį petį sudavė būtent A. N..

V. N. nesutinka ir su nuteisimu pagal BK 245 straipsnį, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu jo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnio

įrodyta tiek liudytojų parodymais, rašytine bylos medžiaga, tiek ir iš dalies paties A. N. parodymais.

BK 245 straipsnis numato atsakomybę tam, kas, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 5 straipsnis numato, jog jeigu nustatomas smurto artimoje aplinkoje faktas, teismas skiria smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones: 1) įpareigojimą smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu; 2) įpareigojimą smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo. Šios priemonės skiriamos iki bylos nagrinėjimo pabaigos, jeigu ikiteisminio tyrimo teisėjas neskiria BK nustatytų kardomųjų priemonių – suėmimo ar įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo.

Byloje esanti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-04-03 nutartis įpareigojo A. N. iki bylos nagrinėjimo pabaigos laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini) bei nesiartinti prie sesers A. G., nebendrauti su ja ir neieškoti ryšių. Nutartyje taip pat pažymėta, kad smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės taikytinos nuo nutarties priėmimo dienos.( 1 t., b.l. 131). Su šios nutarties turiniu A. N. buvo supažindintas tą pačią dieną. Jam taip pat 2014-04-03 įteiktas pranešimas dėl numatomo iškeldinimo (1 t., b.l. 132).

Tačiau byloje esantys duomenys – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus tyrėjos tarnybinis pranešimas patvirtinta, kad 2014-04-20 buvo gauta informacija, kad A. N. apie 17 val. pažeidė minėtos nutarties sąlygas ir ieškojo ryšių su A. G. tiesiogiai ir kėsinosi patekti į jos butą, apspardė buto duris, laužtuvu išlaužė butui priklausančio garažo duris (1 t., b.l. 43), šią faktinę aplinkybę patvirtina įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b.l. 44-49).

Apklausta A. G. patvirtino, kad ji iškvietė policiją, nes brolis pažeidė teismo nutarties sąlygas nesiartinti prie jos, nebendrauti ir neieškoti ryšių, nes bandė patekti į jos butą, nepavykus - apspardė duris. Galiausiai, jai stebint brolio veiksmus, per langą, ji matė, kaip A. N. pasiėmęs iš malkinės laužtuvą juo išlaužė garažo duris. Šiuos nuteistojo veiksmus patvirtino ir kaimynystėje gyvenanti E. R. P., nurodydama, kad girdėjo kažkokį triukšmą ir matė kaip A. N. plėšė garažo duris (1 t., b.l.190). Nors A. N. neneigia kaltinime nurodytu laiku ir vietoje buvęs prie sesers buto ir išlaužęs garažo duris. Tačiau save jis teisina tuo, kad pusė gyvenamojo namo, kuriame gyvena jo sesuo, priklauso jo motinai, todėl jis turi teisę ten lankytis. Tačiau tokie nuteistojo argumentai jo kaltės nepaneigia.

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pagrindu siekiama ginti asmenis nuo smurto artimoje aplinkoje, kuris dėl jo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, greitai reaguoti į iškilusią grėsmę, imtis prevencijos priemonių, taikyti apsaugos priemones ir teikti tinkamą pagalbą. Nutartyje nurodyta sąlygų laikymasis - nesiartinti prie A. G., nebendrauti su ja ir neieškoti ryšių - A. N. baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje padarymo metu, buvo privalomas. Todėl nuteistojo veiksmai – atvykimas prie gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), bandymas patekti į jo vidų, vėliau garažo durų išlaužimas, rodo, kad jis nevykdė teismo sprendimo - Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-04-03 nutarties ir tokie veiksmai vertinami kaip nusikalstami BK 245 straipsnio prasme. Apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su asmens, kuriam nuosavybės teise priklauso dalis nekilnojamojo turto, kur gyvena ir nukentėjusioji, leidimu atvykti, negali būti vertinama kaip aplinkybė šalinanti nuteistojo atsakomybę pagal BK 245 straipsnį.

Nuteistojo A. N. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais jis neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, o apelianto reiškiamas nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis, nenustačius esminių BPK pažeidimų, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl nuteistojo A. N. kaltės jam atlikus inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, ką patvirtina ir visų pirmiau nurodytų aplinkybių bei skundžiamame teismo nuosprendyje aptartų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismas A. N. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-08-04 nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.