Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Alvydo Barkausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. V. ieškinį atsakovui V. V., trečiajam asmeniui notarui A. D., R. V., išvadą teikianti institucija Vilniaus rajono Vaikų teisių apsaugos skyrius dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo

Ieškovė, atstovaujama įstatyminės atstovės A. V., patikslintu ieškiniu prašė teismą pripažinti niekine ir negaliojančia 2012-03-15 dovanojimo sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) ir 13/20 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp A. V. ir apdovanotojo V. V. bei taikyti restitucija natūra. Nurodė, kad 2006 m. gruodžio 1 d. notarė patvirtino bendrąjį sutuoktinių A. V. ir S. V. testamentą, notarinio registro Nr. JS-8371, kuriuo sutuoktiniai po mirties paliko savo turtą vienas kitam, o mirus pergyvenusiam sutuoktiniui – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ¾ dalis paliko vaikaitei B. V., ¼ dalį vaikaičiui R. V., visą kitą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko susidėtų bei turtines ir neturtines teises paliko vaikaitei B. V.. Vaikaitę įpareigojo jų sūnui R. V. suteikti bet kokį gyvenamąjį plotą iki jo gyvos galvos. S. V. mirė 2011-01-22. Po jos mirties pergyvenęs sutuoktinis palikimą priėmė, turtą paveldėjo. 2012-07-20 mirė sutuoktinę pergyvenęs A. V.. Po senelio mirties ieškovė sužinojo, kad A. V., likus keletai mėnesių iki mirties, visą jam priklausantį turtą pagal 2012-03-15 dovanojimo sutartį padovanojo sūnui V. V.. Ieškovės tvirtinimu, nurodyta dovanojimo sutartis neteisėta ir nepagrįsta (CK 1.80 str.), todėl turi būti panaikinta ir taikoma restitucija natūra. Nurodė, kad sudarytu sandoriu pergyvenęs sutuoktinis A. V. pažeidė CK 5.49 str. nuostatas, nes ginčo dovanojimo sutartimi pakeitė bendrąjį sutuoktinių testamentą.

Atsakovas V. V. su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad teisės aktai nedraudžia pergyvenusiam sutuoktiniui disponuoti paveldėtu turtu, pergyvenęs sutuoktinis nekeitė bendrojo testamento, o priėmęs turtą pagal paveldėjimą jis turėjo teisę šiuo turtu laisvai disponuoti bei sudaryti dovanojimo sandorį.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai. Pripažino niekine ir negaliojančia 2012-03-15 dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. AD-1567) dėl buto, (duomenys neskelbtini) ir 13/20 žemės sklypo (duomenys neskelbtini). perleidimo atsakovo V. V., a. k. (duomenys neskelbtini), nuosavybėn (dovanotojas – A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) panaikino šio dovanojimo sandorio teisinę registraciją VĮ Registrų centre. Priteisė iš atsakovo V. V., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovės B. V. įstatyminės atstovės A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 3 515 Lt žyminį mokestį, 13 Lt išlaidas už išrašus bei 5 000 Lt advokato išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bendrasis sutuoktinių testamentas tai dvišalis sandoris, kuris išreiškia bendrą sutuoktinių valią, kad kiekvienas sutuoktinis po savo mirties jį pergyvenusiam sutuoktiniui palieka visą savo turtą (CK 5.43 str.). Jeigu pergyvenęs sutuoktinis pageidauja savo nuožiūra sudaryti naują testamentą, jis po sutuoktinio mirties turi teisę atsisakyti palikimo pagal bendrąjį testamentą, tačiau, jeigu po sutuoktinio mirties palikimo neatsisakė ir paveldėjo turtą pagal bendrąjį testamentą, keisti bendrojo testamento ir jame išreikštos bendros sutuoktinių valios neturi teisės (CK 5.49 str. 1 d.). Teismo vertinimu, ši įstatymo nuostata yra teisinė garantija pergyvenusiam sutuoktiniui užtikrinti nuosavybės teisę į jam priklausančią palikimo dalį. Atsisakęs priimti palikimą pagal bendrąjį testamentą, pergyvenęs sutuoktinis išsaugo teisę laisva valia disponuoti jam priklausančio turto dalimi. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. V. paveldėjo turtą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą ir 2012-03-15 sudarė dovanojimo sutartį, kuriuo paveldėtą nekilnojamąjį turtą (butą ir dalį žemės sklypo) padovanojo savo sūnui (atsakovui), kuris nebuvo pagal bendrąjį testamentą įpėdinis. Sprendė, kad A. V., neturėdamas teisės keisti bendrojo testamento, jame išreiktą savo mirusios sutuoktinės valią pakeitė dovanojimo sutartimis. Teismo vertinimu, šie sandoriai aiškiai pažeidė S. V. bendrajame testamente išreikštą valią ir prieštarauja bendrojo sutuoktinių testamento, kuriuo sutuoktiniai nusprendė dėl jų turto paveldėjimo po abiejų mirties, paskirčiai, todėl pripažintini niekiniais ir negaliojančiais (CK 1.80 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantas atsakovas V. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 5.49 str. įtvirtintas bendrojo sutuoktinių testamento pakeitimo taisykles, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl disponavimo paveldėtu turtu. Šie teismo padaryti pažeidimai lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Tai grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai sutapatino bendrojo sutuoktinių testamento keitimą su disponavimu paveldėtu turtu, kuris ginčo atveju pasireiškė dovanojimo sutarties sudarymu. Toks aiškinimas neatitinka bendrąjį sutuoktinių testamentą reglamentuojančių normų turinio bei paveldėjimo instituto paskirties ir esmės. Apelianto vertinimu, CK 5.49 str. 1 d. nurodyti apribojimai reiškia ne ką kita, o draudimą pakeisti bendrąjį sutuoktinių testamentą tokiu būdu, kad pergyvenęs sutuoktinis netektų teisės paveldėti mirusiojo sutuoktinio turto. Nors pergyvenusiam sutuoktiniui draudžiama pakeisti testamentą, tačiau toje pačioje CK 5.49 str. 1 d. siekiant apsaugoti pergyvenusio sutuoktinio interesus, yra nurodyta, kad sutuoktinis turi teisę atsisakyti priimti palikimą, tokiu būdu pasiekdamas norimą rezultatą – nepaveldėti mirusiojo turto ir tokiu būdu mirusiojo sutuoktinio valia išreikšta bendrame testamente yra keičiama. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad CK 5.49 str. 1 d. nuostata, kad mirus vienam sutuoktiniui, kitas sutuoktinis neturi teisės pakeisti bendrojo testamento neturi būti aiškinama plečiamai bei suabsoliutintai, jog negali būti keičiamas ne tik pats dokumentas, bet ir jame išreikšta testamentą sudariusių asmenų valia.

2. Nurodo, kad asmeniui nuosavybės teise priklausančio turto sudėties kitimas negali būti vertinamas kaip testamento keitimas tiek įprasto testamento atveju, tiek bendrojo sutuoktinių testamento atveju.

3. Teismas netinkamai taikė bendrąsias nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančias normas, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Nurodė, kad A. V., priėmęs palikimą po sutuoktinės mirties nepakeitė ir nemėgino pakeisti bendrojo sutuoktinių testamento. Priimant palikimą jokių apribojimų disponuoti paveldėtu turtu nebuvo nustatyta, sudarant dovanojimo sandorį Nekilnojamo turto registro išduotoje pažymoje sandoriui sudaryti nebuvo nurodyta, kad A. V. draudžiama disponuoti turtu. Dovanojimo sandorį tvirtino notaras, kuris tuo pačiu konstatavo, kad sandoris neprieštarauja įstatymų reikalavimams. Pagal CK 5.49 str. prasmę pergyvenusiam sutuoktiniui yra tik draudžiama vienašališkai keisti bendrąjį testamentą tokiu būdu, kad jis netektų teisės paveldėti mirusiojo turtą, tačiau nėra nustatyta jokių apribojimų disponuoti, valdyti ir naudotis pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą paveldėtu turtu. Pergyvenęs sutuoktinis, priėmęs palikimą tampa paveldėto turto savininku, o palikimo sudėtį sudaro mirusiojo dieną jam priklausęs turtas. A. V. priėmęs palikimą tapo viso S. V. turto, buvusio jos mirties dieną savininku ir kartu gavo teisę šiuo turtu naudotis, jį valdyti bei disponuoti savo nuožiūra. Priešingas CK 5.49 str. normos aiškinimas prieštarautų viso paveldėjimo instituto esmei, draudimas pergyvenusiam sutuoktiniui disponuoti pagal bendrąjį testamentą paveldėtu turtu reikštų, kad pergyvenęs sutuoktinis faktiškai nepaveldi jam palikto turto, tačiau tam tikra prasme tampa testamento vykdytoju. Toks aiškinimas neatitiktų CK bendrųjų nuosavybės teisinius santykius reglamentuojančių normų turinio, teisingumo ir protingumo principų. Teisminėje praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad pergyvenusiam sutuoktiniui nėra draudžiama disponuoti paveldėtu turtu (Klaipėdos apygardos teismo 2009-10-28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-751-538/2009), tokios pozicijos taip pat laikomasi teisės doktrinoje be notariato praktikoje. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2007-10-02 nutartimi, tačiau neatkreipė dėmesio, kad bylos faktinės aplinkybės buvo kitokios.

4. Kadangi ginčo šalių nesiejo prievoliniai teisiniai santykiai, teismas byloje negalėjo taikyti restitucijos, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, iš sąžiningo įgijėjo apelianto turtas negalėjo būti išreikalautas.

Ieškovė B. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Dėl bendrojo sutuoktinių testamento keitimo taisyklių nurodo, kad pagal CK 5.49 str. nuostatas, jeigu po sutuoktinio mirties pergyvenęs sutuoktinis palikimo neatsisakė, keisti šio bendrojo testamento ir jame išdėstytos sutuoktinių bendros valios jis neturi teisės. Teigia, jog teismas teisingai ir pagrįstai aiškino CK 5.49 str. nuostatas. Nurodo, jog byloje esantis Vilniaus miesto 40 – ojo notarų biuro notarės patvirtintas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas patvirtina, kad po sutuoktinės mirties A. V. 2011-05-23 palikimą paveldėjo, todėl jis negalėjo keisti sutuoktinių bendrojo testamento. Teigia, kad teismų praktikoje pažymėta, jog bendruoju sutuoktinių testamentu sutuoktiniai ne tik užtikrina pergyvenusio sutuoktinio teisę paveldėti bendrą turtą, bet gali nuspręsti dėl santuokos metu užgyvento turto pavedėtojo po pergyvenusio sutuoktinio mirties. Tokiu atveju pergyvenusiam sutuoktiniui, kuris priima palikimą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą, mirusio sutuoktinio valia dėl tolesnio paveldėjimo, išreikšta bendrame sutuoktinių testamente yra privaloma. Tik tada, kai pergyvenęs sutuoktinis atsisako priimti palikimą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą, bendruoju sutuoktinių testamentu paskirtas įpėdinis, kuris turėjo paveldėti po pergyvenusio sutuoktinio mirties, netenka teisės paveldėti pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą (CK 5.49 str. 1 d.). Dėl šių motyvų nesutinka su apelianto argumentu, kad CK 5.49 str. nuostatos nedraudžia pergyvenusiam (ir palikimą priėmusiam) sutuoktiniui vienašališkai keisti bendrojo testamento turinį bei abiejų sutuoktinių išreikštą bendrą valią. Kitaip aiškinant šią teisės normą, bendrojo sutuoktinių testamento institutas paveldėjimo teisiniuose santykiuose iš esmės prarastų savo prasmę, nes pergyvenusiam sutuoktiniui leidžiant laisvai spręsti dėl disponavimo paveldėtu turtu, būtų paneigta mirusio sutuoktinio teisė bendrajame sutuoktinių testamente išreikšti valią dėl jam priklausančio turto likimo po jo mirties. Šios aplinkybės neleidžia sutikti su apelianto teiginiu, kad dovanojimo sutartimi nebuvo pakeistas bendrasis sutuoktinių testamentas. Pažymi, kad nepilnamečių vaikų teisė paveldėti turi būti sprendžiama atsižvelgiant į vaikų interesų viršenybės principą, įtvirtintą tarptautinėje ir nacionalinėje teisėje (CK 3.3 str. 1 d.). Šioje byloje buvo atimta galimybė paveldėti nepilnamečiam vaikui. Teigia, kad minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2007-10-02 nutartyje teismas pateikė bendrąjį bendrojo sutuoktinių testamento, kaip paveldėjimo teisės instituto išaiškinimą, tame tarpe – ir galimybę jį keisti pergyvenusiam sutuoktiniui. Šis išaiškinimas, priešingai nei nurodo apeliantas, nebuvo susijęs su dovanojimo sutartį sudariusio asmens nesugebėjimu suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad teisės aktai nedraudžia pergyvenusiam sutuoktiniui disponuoti jo paveldėtu turtu, jo cituojami notariato nutarimai neturi įstatymo galios, negali keisti imperatyvių įstatymo normų. Mano, jog teismas pagrįstai byloje taikė restituciją ir 2012-03-15 dovanojimo sutartimi perleistą turtą grąžino į velionio A. V. turėto ir ieškovės paveldėtino turto masę (CK 1.80 str. 2 d.).

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Byloje ginčas kilo dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.80, 5.49 str. pagrindais bei disponavimo turtu pergyvenusiam sutuoktiniui priėmus palikimą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą.

Byloje nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 1 d. notarė patvirtino bendrąjį sutuoktinių A. V. ir S. V. testamentą, notarinio registro Nr. JS-8371, kuriuo sutuoktiniai po mirties paliko savo turtą vienas kitam, o mirus pergyvenusiam sutuoktiniui – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ¾ dalis paliko ieškovei vaikaitei B. V., ¼ dalį vaikaičiui R. V., visą kitą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko susidėtų, bei turtines ir neturtines teise paliko vaikaitei B. V.. Vaikaitę įpareigojo jų sūnui R. V. suteikti bet kokį gyvenamąjį plotą iki jo gyvos galvos (1 t., b.l. 9-11). S. V. mirė 2011-01-22. Po jos mirties pergyvenęs sutuoktinis palikimą pagal testamentą priėmė, turtą paveldėjo, tapdamas viso santuokoje įgyto turto savininku. Dovanojimo sutartimi, sudaryta 2012-03-15 A. V. padovanojo savo sūnui atsakovui V. V. butą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 13/20 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 9-15). 2012-07-20 mirė sutuoktinę pergyvenęs A. V..

Ieškovė dovanojimo sandorį prašė pripažinti negaliojančiu kaip pažeidžiantį CK 5.49 str. 1 d. nuostatas (CK 1.80 str.), nurodydama, kad buvo pažeistas draudimas keisti bendrąjį sutuoktinių testamentą ir jame išreikštą bendrą sutuoktinių valią dėl turto paveldėjimo.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai, konstatavęs, kad A. V., neturėdamas teisės keisti sutuoktinių bendrojo testamento, jame išreikštą savo mirusios sutuoktinės valią pakeitė dovanojimo sutartimi, o tai prieštarauja bendrojo sutuoktinių testamento paskirčiai (CK 5.49 str.). Dėl nurodytų aplinkybių, dovanojimo sandorį pripažino niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 str.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisinius argumentus, daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai yra pagrįsti ir tai sudaro pagrindą panaikinti teismo priimtą sprendimą, kuriuo patenkintas ieškovės dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo (CK 5.49 str., CK 1.80 str.). Teisėjų kolegija priima naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį atmeta.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino draudimą pergyvenusiam sutuoktiniui pakeisti bendrąjį sutuoktinių testamentą, su pergyvenusio sutuoktinio teise priėmus palikimą disponuoti turtu, kuris ginčo atveju pasireiškė dovanojimo sutarties sudarymu.

Kaip pagrįstai nurodoma, bendrasis sutuoktinių testamentas – tai dvišalis sandoris (sutartis), kuris išreiškia bendrą sutuoktinių valią, kad kiekvienas po savo mirties palieka kitam pergyvenusiam sutuoktiniui visą savo turtą įskaitant ir savo bendrosios nuosavybės dalį. Pagal CK penktosios knygos 5 skyriaus nuostatas bendruoju sutuoktinių testamentu abu sutuoktiniai vienas kitą paskiria savo įpėdiniu ir vienam sutuoktiniui mirus visą jo turtą (iš jo ir bendrosios sutuoktinių nuosavybės dalį) paveldi pergyvenęs sutuoktinis (CK 5.43 str.). Bendruoju sutuoktinių testamentu gali būti paskirtas įpėdinis, kuris paveldės turtą mirus pergyvenusiam sutuoktiniui (CK 5.45 str. 2 d.). Taigi, bendrojo sutuoktinio testamentu institutu yra siekiama ne tik užtikrinti kiekvienam sutuoktiniui teisę po sutuoktinio mirties paveldėti visą santuokinį turtą, bet ir sudaryti galimybę abiem sutuoktiniams esant gyviems nuspręsti dėl bendrai santuokoje įgyto turto paveldėjimo (įpėdinio paskyrimo) po abiejų sutuoktinių mirties. Remiantis CK 5.46 str. 2 d. nuostata sutuoktinio sudaryti testamentai, neatšaukus bendrojo sutuoktinių testamento, negalioja. CK 5.49 str. numato, kad mirus vienam sutuoktiniui, kitas sutuoktinis neturi teisės pakeisti bendrojo testamento. Tai patvirtina ir aktuali teismų praktika taikant šią civilinio kodekso nuostatą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2014). Pergyvenęs sutuoktinis turi teisę atsisakyti priimti palikimą. Sutuoktinis, atsisakęs palikimo, netenka teisės į mirusiojo sutuoktinio turtą, įskaitant ir dalį, įeinančią į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, tačiau įgyja teisę spręsti, kaip po jo mirties turėtų būti paskirstytas jam priklausantis turtas. Taigi pergyvenusiam sutuoktiniui, kuris priėmė palikimą pagal bendrąjį testamentą, mirusio sutuoktinio valia dėl tolesnio paveldėjimo, išreikšta bendrajame testamente, yra privaloma ir pergyvenęs sutuoktinis bendrame testamente išreikštos abiejų valios keisti neturi teisės. Byloje nėra duomenų, kad A. V. būtų keitęs bendrąjį testamentą. Priėmęs palikimą pagal bendrąjį sutuoktinių testamentą A. V. tapo turto savininku, įgydamas teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti priimtus pagal palikimą nuosavybės teisės objektus ir jais disponuoti (CK 4.37 str.). Taigi, paveldėtojas turėjo teisę su jam nuosavybės teise priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatyme, jis gali naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, pvz. sudarant dovanojimo sandorį. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jos mirus sutuoktinei S. V., priėmęs palikimą A. V., neturėjo teisės laisvai disponuoti paveldėtu mirusio sutuoktinio turtu – sudaryti dovanojimo sandorio, nes bendrojo sutuoktinių testamento sudarymas ir jo galiojimas paveldėtojui to nedraudė. Tokia ši teisėjų kolegijos išvada atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2014). Kolegijos vertinimu, priešingas CK 5.49 str. normos aiškinimas prieštarautų viso paveldėjimo instituto esmei. Draudimas pergyvenusiam sutuoktiniui disponuoti pagal bendrąjį testamentą paveldėtu turtu reikštų, kad pergyvenęs sutuoktinis faktiškai netampa paveldėto turto savininku (pvz.: negali naudotis turtu, jį išnuomoti, leisti paveldėtas lėšas ir etc., kas neatitiktų bendrųjų nuosavybės teisės santykius reglamentuojančių normų turinio).

Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo ieškovės nurodytais pagrindais pripažinti negaliojančia 2012 m. kovo 15 d. sudarytą dovanojimo sutartį. Todėl ginčijamas sprendimas yra naikinamas dėl netinkamo CK 5.49 str. 1 d. išaiškinimo, tenkinamas apeliacinis skundas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškovės B. V. ieškinys atmetamas (CPK 330, 326 str. 1 d. 2 p.).

Priėmus apeliantui palankų teismo sprendimą, keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, atsakovui priteistinos iš ieškovės jo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje (CPK 93, 98 str. ) – 3015,00 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (2 t., 8 b.l.) ir, vadovaujantis 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis, įvertinus bylos sudėtingumą, apeliaciniame skunde keliamų klausimų sudėtingumą ir apimtį - 6 479,94,00 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų (1 t., b.l. 151-154, 2 t., 22-26 b.l. ).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Ieškovės ieškinį atsakovui dėl dovanojimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, atmesti.

Priteisti iš ieškovės B. V. a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui V. V. a.k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas - 3 015 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 6 479,94 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.