- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-05
- Bylos Nr.
- 2A-4-538/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-00811-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Almantas Padvelskis (pirm.), Marius Dobrovolskis, Albina Pupeikienė
- Atsakovas
- R. J.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Juozo alus“
- Trečiasis asmuo
- J. M., R. M.
Pranešėjas Almantas Padvelskis Civilinė byla Nr. 2A-4-538/2016
2016 m. gegužės 5 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Albinos Pupeikienės, sekretoriaujant Rimai Čižauskienei, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei S. B., atsakovui R. J., žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Juozo alus“ apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Juozo alus“ ieškinį atsakovui R. J. dėl valymo įrenginio valdymo teisių pažeidimo, tretieji asmenys J. M., R. M.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė UAB „Juozo alus“ kreipėsi į teismą prašydama pašalinti valdymo pažeidimą ir grąžinti jai valymo įrenginį, esantį (duomenys neskelbtini), iš neteisėto atsakovo J. M. valdymo ieškovei UAB „Juozo alus“. Nurodė, kad šis valymo įrenginys nuosavybės teise priklauso jai, ji naudoja įrenginį šis įrenginys yra įmonės balanse, už juos mokami mokesčiai tačiau atsakovas 2013-06-21 pranešė ieškovo darbuotojams, kad valymo įrenginys yra jo žemės sklype, todėl gali būti naudojamas tik jam leidus, pakeitė vartų spynas.
Žemesnės instancijos teismas
Kretingos rajono apylinkės teismas 2013-12-23 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, jog asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 10 punktą buitinių nuotekų šalinimo tinklai ir įrenginiai yra laikomi inžinieriniais statiniais, o pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei 11 straipsnį statiniai ir nuosavybės teisės į juos registruojami Nekilnojamojo turto registre. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog yra ginčo daikto savininkė, o jos pateiktas statybos rangos sutartis, darbų atlikimo aktus ir darbų perdavimo–priėmimo aktus vertino ne kaip nuosavybės teisės įrodymą, nes nuosavybė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą, o nurodytose sutartyse susitarta tik dėl valymo įrenginių pagerinimo. Byloje pateiktas 2002-05-09 administracinio teisės pažeidimo protokolas ir nutarimas, iš kurių matyti, kad atsakovas J. M. 2002 m. žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančiame (duomenys neskelbtini), vykdė valymo įrenginių statybos darbus, neturėdamas statybos leidimo, todėl teismas padarė išvadą, kad jis 2002 m. vykdė statybos darbus, būdamas žemės sklypo savininku. A. J. M. nuosavybės teisės į žemės sklypą įregistruotos viešame registre, šios teisės nėra nuginčytos. Pagal CK 4.40 straipsnį atsakovui J. M., kaip žemės sklypo savininkui, nuosavybės teisėmis priklauso žemės sklype esantys statiniai ir statinio priklausiniai. Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento (CK 4.27 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog ji yra įregistravusi valdymo teisę viešame registre, todėl atsakovas J. M., atvykęs į jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, savo veiksmais negalėjo padaryti valdymo pažeidimo. Teismas taip pat pabrėžė, kad proceso dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) užtikrina šalių lygiateisiškumą procese, taip pat teisę pasirinkti teisių gynimo būdus ir įrodyti, kad pažeistai teisei apginti jų pasirinktą gynimo būdą teismas gali pritaikyti. Ieškovė pareiškė ieškinį reikalaudamas ginti jos teisę CK 4.95 straipsnio pagrindu. Teismas konstatavo, kad ieškovė neturi pagrindo reikšti vindikacinį ieškinį, nes ji nėra vindikuojamo daikto savininkė, todėl ieškinys atmestinas, o ieškovė turi teisę ginti savo pažeistas teises, pareikšdama ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo ar nuostolių atlyginimo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-12-23 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, – ieškinį tenkinti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo pripažino, jog ji nėra valymo įrenginių savininkė. Pasak apeliantės, visi teismui su ieškiniu pateikti įrodymai – sutartys, darbų priėmimo aktai, nuomos sutartis bei kiti dokumentai įrodo, kad valymo įrenginių statytoja buvo UAB „Juozo alus“. Teismas į šiuos įrodymus, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė, dėl to neatskleidė bylos esmės. Taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog valymo įrenginių statytojas buvo atsakovas J. M.. Vien tik administracinio pažeidimo protokolo atsakovui surašymas dėl savavališkų statybų nereiškia, kad statytojas buvo atsakovas. Jam šis protokolas buvo surašytas kaip buvusiam ieškovės direktoriui. Taip pat apeliantė nesutiko, jog pagal CK 4.40 straipsnį atsakovas įgijo nuosavybės teisę į valymo įrenginius, valymo įrenginiai nėra įregistruoti nei ieškovės, nei atsakovo J. M. vardu, dėl to atsakovas taip pat negali būti pripažįstamas įrenginių savininku.
Atsakovas J. M. su ieškovės apeliaciniu skundu nesutiko, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog ji yra valymo įrenginių savininkė. Be to, jos užstatymo teisė yra negaliojanti, kadangi neįregistruota įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi ieškovė neįrodė savo teisių pažeidimo turinio, nebuvo teisinio pagrindo tenkinti jos ieškinio.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2014-06-25 nutartimi Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-12-23 sprendimą paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-05-22 nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-06-25 nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas fiziškai užvaldė valymo įrenginį ir neleidžia į jį patekti ieškovei, iš visų aplinkybių konteksto išskyrė ir sureikšmino ieškovės teiginį, kad ji į valymo įrenginį negali patekti bei vien šiuo pagrindu ieškinio reikalavimą kvalifikavo kaip negatorinį, išsamiau nesiaiškindamas šalių ginčo esmės ir jų valios dėl pažeistų teisių gynimo, nors šalys ne kartą išreiškė poziciją, kad ginčas vyksta dėl valdymo pažeidimo, o jį įrodinėjant – ir dėl nuosavybės teisių į statinį, t. y. valymo įrenginį. Šaliai nereiškiant reikalavimo pripažinti nuosavybės teises į ginčo daiktą, teismas neturi pagrindo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių pripažinimo, tačiau šioje byloje dėl valdymo pažeidimo, kurioje ieškovas savo vindikacinio reikalavimo pagrįstumui patvirtinti teikia nuosavybės teisės įrodymus, šie įrodymai turi būti vertinami ir konstatuojamas nuosavybės teisių įrodymas ar neįrodymas, nes tai yra reikšminga išspręsti byloje kilusiam ginčui dėl daikto valdymo. Taip pat nurodė, kad teismai nesiaiškino, kokią reikšmę byloje turi šie nurodyti duomenys, kieno nuosavybės teises į ginčo daiktą jie patvirtina, ar atsakovui paskirta administracinė nuobauda kaip tuomečiam ieškovo atstovui (vadovui), ar kaip savarankiškam statytojui – fiziniam asmeniui, kas buvo statinio statybos darbų užsakovas, kada šie darbai atlikti. Nevertinta, ar žemės sklypo (kuris 2002 m. nuosavybės teise buvo įregistruotas ne atsakovo, bet trečiojo asmens vardu), kuriame yra ginčo statinys, nuomos sutartis galioja, ar šalys turi kokias nors teises ir pareigas pagal šią jų sudarytą žemės nuomos sutartį, jos pakeitimus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), bylą nagrinėja neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
Byloje nustatyta, kad 2002-08-01 R. M. sudarė žemės nuomos sutartį su UAB „Juozo alus“, pagal kurią buvo išnuomotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 2,4941 ha ploto. UAB „Juozo alus“ buvo suteikta teisė vykdyti statybos darbus (t. 1, b. l. 26-27). Sutartis buvo sudaryta vieneriems metams, ją pratęsiant. Ši nuomos sutartis 2003-08-01 šalių susitarimu buvo pakeista, nustatant nuomos terminą 20 metų ir suteikiant teisę nuomininkui jam nuosavybės teise priklausančius statinius perleisti tretiesiems asmenims (t. 1, b. l. 104). 2001-08-14 UAB „Juozo alus“ ir UAB „Dinaitas“ sudarė sutartį dėl alaus daryklos ir buitinių nuotekų valymo įrenginių pagaminimo (t. 1, b. l. 81). 2003-12-22 UAB „Juozo alus“ ir UAB „Dinaitas“ sudarė sutartį dėl valymo įrenginių našumo padidinimo (t. 1, b. l. 107). Pagal 2003-12-22 sutartį užsakovui UAB „Juozo alus“ atlikti darbai buvo perduoti perdavimo–priėmimo aktu (t. 1, 109). 2002-05-09 atsakovui J. M. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už valymo įrenginių statybą neturint statybos leidimo ir už šį pažeidimą jam buvo paskirta nuobauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 159 straipsnį – įspėjimas bei nurodyta gauti statybos leidimą iki 2002-08-10 (t. 1, b. l. 89). Iš antstolės B. T. pažymos matyti, kad vykdant skolų išieškojimą iš J. M., priverstinai realizuotas žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), jis 2015-03-18 parduotas R. J. (t. 2, b. l. 106).
2015-10-14 bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas J. M. pakeistas į atsakovą R. J. (t. 2, b. l. 114). 2016-01-28 teismo posėdžio metu J. M. įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu (t. 2, b. l. 134).
Kaip byloje nustatyta, ieškovė įrodinėjo savo nuosavybės teisę į valymo įrenginius, kuriais šiuo metu negali naudotis dėl atsakovo veiksmų. Ieškinio teisinį pagrindą grįsdama CK 4.20 straipsniu, 4.34 straipsnio 1 dalimi, 4.39 ir 4.95 straipsniais, ieškovė prašė pašalinti valdymo pažeidimą ir grąžinti daiktą, t. y. valymo įrenginius, iš svetimo neteisėto atsakovo J. M. valdymo. Nei tretysis asmuo J. M., nei atsakovas R. J. su ieškovės reikalavimais nesutiko, argumentavo, kad jie yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), savininkai, todėl šiame sklype esantys valymo įrenginiai priklauso jiems. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.
Teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią – atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2012).
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas 2015-05-22 nutartyje, be kita ko, konstatavo, kad teismai visapusiškai ir išsamiai netyrė bei nevertino visų byloje surinktų nuosavybės teises į ginčo daiktą patvirtinančių įrodymų, nesiaiškino, kokią reikšmę byloje turi šie nurodyti duomenys, kieno nuosavybės teises į ginčo daiktą jie patvirtina, ar atsakovui paskirta administracinė nuobauda kaip tuomečiam ieškovo atstovui (vadovui), ar kaip savarankiškam statytojui – fiziniam asmeniui, kas buvo statinio statybos darbų užsakovas, kada šie darbai atlikti. Nevertino, ar žemės sklypo (kuris 2002 m. nuosavybės teise buvo įregistruotas ne atsakovo, bet trečiojo asmens vardu), kuriame yra ginčo statinys, nuomos sutartis galioja, ar šalys turi kokias nors teises ir pareigas pagal šią jų sudarytą žemės nuomos sutartį, jos pakeitimus.
CK 4.40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Tačiau kaip pažymėjo kasacinis teismas 2015-05-22 nutartyje, CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žemės sklypo savininko nuosavybės teisių į tame sklype esančius statinius bei įrenginius prezumpcija gali būti nuginčyta. Jei įrodymai patvirtina vienos šalies teisėtai įgytas tam tikros apimties nuosavybės teises į statinį (kaip į nekilnojamąjį daiktą ar kaip į tokio statuso neturinčią konstrukciją), tai faktas, kad kita šalis yra žemės sklypo, kuriame yra statinys, savininkė, suteikia šiai šaliai teisę ginti nuosavybės teises į žemės sklypą, tačiau toks faktas savaime nepanaikina pirmosios šalies įgytų teisių į statinį ir nesuteikia antrajai šaliai teisės perimti jo valdymą.
Bylos duomenys patvirtina, kad šiuo metu žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkas yra atsakovas R. J. (t. 2, b. l. 106). Iš antstolės B. T. pažymos matyti, kad vykdant skolų išieškojimą iš J. M., priverstinai realizuotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esantis (duomenys neskelbtini), (t. 1, b. l. 106), tačiau kad su žemės sklypu būtų perduoti kokie nors įrenginiai, nenurodyta, taigi darytina išvada, kad ginčo įrengimai nebuvo perduoti atsakovui R. J., jam parduotas tik žemės sklypas. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad visus veiksmus, susijusius su nuotekų valymo įrenginių statyba, jų rekonstrukcija atliko ieškovė, jai buvo perduoti atlikti darbai (t. 1, b. l. 25, 81, 91-184), ir ieškovė apmokėjo už atliktus darbus (t. 1, b. l. 112). Ta aplinkybė, kad 2002-08-01 R. M. sudarė žemės nuomos sutartį su UAB „Juozo alus“, pagal kurią buvo išnuomotas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 2,4941 ha ploto, ir UAB „Juozo alus“ buvo suteikta teisė vykdyti statybos darbus, patvirtina, kad šiame sklype įrenginiai buvo statomi ieškovės poreikiams tenkinti. Jokių duomenų, kad trečiasis asmuo J. M. būtų įgijęs statybines medžiagas ir už jas apmokėjęs šioje byloje nėra (CPK 178, 185 straipsniai). Vien ta aplinkybė, kad J. M. (t. 1, b. l. 89-90) administracine tvarka buvo nubaustas už šio įrenginio statybą, pažeidžiant statybos norminių aktų reikalavimus, nepatvirtina, kad J. M. yra šių įrenginių savininkas (CPK 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, pati šių valymo įrenginių paskirtis patvirtina, kad šie įrenginiai reikalingi ieškovei, trečiasis asmuo J. M. šių įrenginių pagal paskirtį nenaudojo, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo įrenginius sukūrė ieškovė ir jie nuosavybės teise priklauso būtent ieškovei (CK 4.47 str. 4 p., CPK 176, 178, 185 straipsniai). Iš antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nustatyta, kad žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), pastatyti valymo įrenginiai, priklausantys UAB „Juozo alus“ (R. M. teigimu), kurie aptverti metalinėmis konstrukcijomis, prie šių įrenginių patekti nėra galimybės, nes vartai užrakinti ir pakeista vartų spyna (R. M. teigimu) (t. 1, b. l. 28).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. K. v. A. B. , bylos Nr.3K-3-44/2009; ir kt.).
Atsižvelgdama į nurodytą reglamentavimą, kasacinio teismo praktiką ir bylos aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos vindikacinio ieškinio tenkinimo sąlygos, valymo įrenginiai priklauso ir priklausė ieškovei iki daiktą neteisėtai užvaldė atsakovas, ieškovė neperdavė valdymo teisės atsakovui, atsakovas neįrodė valdymo teisėtumo, daiktas yra natūra, bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (CK 4.95 straipsnis), todėl esant nurodytoms aplinkybės, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas ir tai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Tenkinus ieškovės ieškinį, ieškovės sumokėtas 99,48 Eur žyminis mokestis už ieškinį, apeliacinį bei kasacinį skundus ir 832,66 Eur advokato pagalbos išlaidos, turėtos pirmosios instancijos teisme, priteistinos iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Juozo alus“ ieškinį tenkinti.
Grąžinti ieškovei UAB „Juozo alus“, įmonės kodas 164579319, valymo įrenginį, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš neteisėto atsakovo R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valdymo.
Priteisti ieškovei UAB „Juozo alus“ iš atsakovo R. J. 932,14 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.