Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Lino Šiukštos ir Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo E. Z. (E. Z.) pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas: 1) pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; 2) pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Paskirtos laisvės atėmimo bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė E. Z. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 261 straipsnį E. Z. išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Iš E. Z. Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos priteistos patirtos jo ekstradicijos išlaidas – 6 751,56 Lt.

Nukentėjusiosios D. N. civilinis ieškinys atmestas.

Iš nuteistojo E. Z. nepriteistos išlaidos, patirtos teikiant D. N. antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Z. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 1 d., apie 6 val. 45 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas kartu su E. L. bei R. P., E. A. priklausančiame bute, esančiame Plytinės g. 3-5, Aleksandrijos kaime, Šiaulių rajone, be jokios dingsties, sudavė nenustatytą smūgių skaičių rankomis į įvairias kūno vietas nepilnametei nukentėjusiajai I. Š. gim. 1989-08-21, taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

Taip pat E. Z. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 1 d. apie 7 val. 15 min., Šiaulių rajone, Aleksandrijos kaime, Plytinės gatvėje esančio namo Nr. 3 kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas kartu su M. L., turėdami tikslą užvaldyti E. Š. turtą, bendrai panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją E. Š., pargriovė ją ant žemės ir ne mažiau 10 kartų kojomis spyrė jai galvos ir veido sritį, bei ne mažiau 3 kartus į kitas kūno sritis, tuo padarydami nukentėjusiajai E. Š. nubrozdinimą nosies nugarėlėje, kraujosruvas veide ir kairiame žaste, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko reikalaudami atiduoti jiems E. Š. priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefoną, apieškoję kišenes, iš kišenės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną Samsung C100, 150 Lt vertės, Tele-2 kortelę 5 Lt vertės, mobilaus ryšio telefoną Nokia 6100, 250 Lt vertės su jame buvusia Tele-2 kortele 5 Lt vertės, tokiu būdu bendrais veiksmais užvaldė E. Š. priklausantį 410 Lt vertės turtą.

Taip pat E. Z. buvo kaltinamas tuo, kad 2006 m. sausio 1 d. apie 7 val. 05 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas kartu su E. L. bei R. P., viešojoje vietoje, G. K. priklausančiame bute, esančiame Plytinės g. 3-5, Aleksandrijos kaime, Šiaulių rajone, ieškodami O. K. ir jos neradę, dėl chuliganiškų paskatų, savo įžūliais veiksmais ir grasinimais, rodydami aiškų visuomenės negerbimą bei demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, garsiai beldžiant į G. K. buto duris bei jas A. B. atidarius, R. P. sudavus vieną smūgį ranka A. B. per pakaušį, kuris nuo smūgio pavirto ant lovos, E. L. rankose laikant įjungtą benzininį pjūklu „Partner P462“ kartu su R. P. įsiveržus į buto vidų, tuo metu jam stovint tarpduryje ir saugant, kad kiekas nepabėgtų, E. L. su R. P. įėjus į kambarį, kur miegojo mažametis G. K. vaikas A. K., gim. 1995-11-24, ieškodami O. K. garsiai abiems ant G. K. šaukiant, o O. K. neradus, E. L. su R. P. išėjo iš kambario, kur E. L. trenkė vieną kartą per galvą A. B. iš įjungto benzininio pjūklo „Partner P462“ rėmo, po ko R. P. kumščiu trenkė A. B. vieną smūgį į krūtinę bei vieną smūgį į veido sritį bei paėmęs A. B. už plaukų, ištempė jį į lauką, liepdamas ieškoti O. K., lauke parvertė A. B. ant žemės ir kartu su E. Z. spardė jį kojomis ne mažiau šešių kartų į įvairias vietas, po to priėjęs E. L. įjungtu benzininio pjūklo „Partner P462“ korpusu trenkė A. B. ne mažiau 3 kartus per galvą, taip bendrai padarydami A. B. nubrozdinimus pakaušyje, kairiame momenyje, kaktoje, kraujosruvą kairėje šlaunyje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, kas pasireiškė triukšmo sukėlimu G. K. bute bei lauke ir visuomeninės rimties sutrikdymu, tokiu būdu padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

Taip pat E. Z. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2007 m. balandžio 7 d. 19.00 val. iki 2007 m. balandžio 8 d. 3.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje kartu su V. R., nepilnametėms E. N., gim. 1991-11-07 ir G. B., gim. 1990-03-17, vartojimui davė tyrimo metu nenustatytą kiekį narkotinių medžiagų – amfetamino ir metamfetamino bei tokiu būdu nepilnametėms platino narkotines medžiagas.

Prokuroras teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog neįrodyta, kad E. Z. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 261 straipsnyje, neatitinka bylos aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą ir pašalinti jame keliamas abejones, atlikusi įrodymų tyrimą (BPK 324 str. 6 d.), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nesiėmė baudžiamojo proceso įstatymo nurodytų priemonių, kad būtų pašalintos kaltinimo keliamos abejonės dėl byloje esančių duomenų patikrinimo, dėl to padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį dėl E. Z. išteisinimo pagal BK 261 straipsnį.

Vadovaudamasi apeliacinės instancijos teisme ištirtais įrodymais kaip visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš naujo nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį dalyje dėl E. Z. išteisinimo pagal BK 261 straipsnį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 331 str. 2 d.).

Bylos duomenys patvirtina, kad apygardos teismas, konstatuodamas, jog byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų duomenų nepakanka tam, kad E. Z. būtų pripažintas kaltu pagal BK 261 straipsnį, be kitų įrodymų, vertino ir liudytojo V. R. parodymus, duotus 2014 m. gegužės 2 d. teisiamajame posėdyje, pasinaudojant SKYPE programa. Teisėjų kolegijos vertinimu, parodymai, duoti tokios apklausos būdu, negali būti pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors BPK 279 straipsnio 6 dalies pagrindu liudytojas, kuris negali atvykti į teisiamąjį posėdį, gali būti apklausiamas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis, tačiau tokia apklausa turi atitikti BPK reikalavimus, keliamus liudytojo apklausai. Pagal BPK 277 straipsnio 1 dalį prieš liudytojui duodant parodymus, teisiamojo posėdžio pirmininkas nustato jo asmens tapatybę, ar nėra aplinkybių, kliudančių duoti priesaiką, liudytojui išaiškina pilietinę priedermę ir pareigą teisingai papasakoti visa, kas jam žinoma byloje, įspėja dėl atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus. Iš Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 2 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismui apklausiant V. R. per SKYPE programą, jam buvo išaiškinta pilietinė priedermė ir pareiga papasakoti viską, kas žinoma byloje, tačiau nebuvo atlikti BPK 277 straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai dėl tapatybės patikrinimo, kadangi apklausiamas asmuo nerado asmens dokumento. Dėl to parodymai, duoti tokios apklausos būdu, negali būti pripažinti įrodymais ir jais negali būti vadovaujamasi sprendžiant E. Z. kaltės, padarant BK 261 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, klausimą. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo neteisėto V. R. parodymų, duotų panaudojant SKYPE programą, vertinimo.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai vertino G. B. parodymus kaip nenuoseklius ir prieštaringus.

Analogiškus parodymus G. B. davė ir apklausta liudytoja pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 108-110), t.y. patvirtino, kad ir E. Z. ir kitas kartu su juo buvęs vaikinas, pravarde „Šašas“ davė jai ir E. N. po tabletę, kurias išgėrė, vėliau dar atvežė tų tablečių daugiau, siūlė jas išgerti, o kai E. N. suvartojo antrą tabletę, pastaroji pasijuto blogai. Taip pat G. B. patvirtino ir tą aplinkybę, kad kai ji norėjo kviesti greitąją medicinos pagalbą, E. Z. to daryti neleido ir pasiūlė E. N. nešti į kitą butą. E. N. buvo išnešta į šalia esančio namo laiptinę ir tik tada abu vaikinai leido iškviesti greitąją medicinos pagalbą.

Nors G. B. nebuvo apklausta teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme, siekiant pašalinti byloje esančius prieštaravimus, ji buvo apklausta bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje. G. B. parodė, kad E. N. susirašė žinutėmis su vienu iš vaikinų ir susitarė važiuoti pas juos praleisti vakarą. Joms buvo žinoma, kad ten bus narkotinių medžiagų, taip vadinamų „ratų“. „Naujokas“ ir „Šašas“ atvažiavo pasiimti G. B. ir E. N., tada nuvažiavo pas juos, gėrė alkoholinius gėrimus ir suvartojo po vieną „ratą“. G. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad pirmas tabletes padavė „Naujokas“. Suvartojus po vieną „ratą“, kažkas iš ten buvusių sumąstė nuvažiuoti dar paimti tablečių ir asmuo pravarde „Šašas“ išvažiavo jų paimti. Kai „Šašas“ grįžo, jis nuėjo į kitą kambarį, kuriame buvo E. N. ir „Naujokas“, jiems nunešė po „ratą“, o grįžęs pas G. B. pasiūlė ir jai, bet ji nebenorėjo ir tabletės atsisakė. Netrukus iš kito kambario atėjo „Naujokas“ su E. N., kuri blogai jautėsi. G. B., pamačiusi E. N. būklę, norėjo kviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau „Naujokas“ sakė, jog į tą butą kviesti greitosios medicinos pagalbos negalima. Pamačius, kad E. N. būklė blogėja, G. B. vėl prašė kviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau „Naujokas“ vis tiek neleido to daryti. Kai E. N. prarado sąmonę, visi išsigando ir G. B. nepamena kuris pasakė E. N. nešti į lauką ir kad lauke G. B. kviestų greitąją medicinos pagalbą. G. B. parodė, kad jie aprengė E. N. ir ji buvo išnešta į kito namo laiptinę, E. N. nešė „Naujokas“ ir „Šašas“. Išnešus E. N., G. B. buvo leista kviesti greitąją medicinos pagalbą. Išeidamas „Šašas“ pasakė, kad G. B. niekam neprasitartų apie įvykį, nes užmuš, „Naujokas“ jai nurodė niekam nebandyti sakyti, kur buvo. G. B. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paaiškino pirminių savo parodymų neatitikimo priežastį – kad bijojo „Naujoko“ ir „Šašo“, kurie jai grasino (t. 8, b. l. 99-105).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytų G. B. parodymų visumą, konstatuoja, kad jos parodymai iš esmės nebuvo prieštaringi. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik pirminiai G. B. parodymai, kurie ikiteisminio tyrimo pareigūnui buvo duoti iš karto po įvykio 2007 m. balandžio 8 d. apklausiant ją VšĮ Šiaulių ligoninės patalpose, skyrėsi nuo vėliau 2007 m. balandžio 12 d. papildomos apklausos metu, 2007 m. balandžio 13 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų, bei parodymų, duotų apeliacinės instancijos teisme, tačiau G. B. tokių parodymų neatitikimo priežastį paaiškino nurodydama, kad bijojo „Naujoko“ ir „Šašo“. Taigi G. B. tiek duodama parodymus papildomų apklausų metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek apeliacinės instancijos teisme, nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, jos parodymai iš esmės buvo vieningi dėl fakto kas jai ir E. N. davė narkotines medžiagas. Be to, aplinkybę, kad E. N. „Naujokas“ nemokamai duodavo narkotinių medžiagų – „ratų“, patvirtina ir Dž. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir pagarsinti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 162, t. 7, b. l. 138).

2013 m. kovo 6 d. apklausos metu E. Z. parodė, kad neatsimena kokiu būdu susisiekė su E. N. ir G. B., 2007 m. balandžio 7 d. jos atėjo pas jį į namus adresu (duomenys neskelbtini). Pas jį bute buvo ir V. R., kuris turėjo maišelį su kažkokiomis tabletėmis. V. R. sėdėjo su merginomis ir jie pasidalino po tabletę ar daugiau. E. Z. buvo girdėjęs apie narkotikus, vadinamus „ratais“, tačiau kadangi užsiėmė sportu, narkotikų, V. R. jam nesiūlė. E. Z. teigimu, E. N. ir G. B. buvo neblaivios, kaip veikia „ratai“ jis nežino, todėl negali pasakyti, ar buvo matyti narkotikų poveikis. Apie 3 valandą nakties V. R. su merginomis išėjo, E. Z. juos palydėjo iki kiemo ir grįžo namo (t. 6, b. l. 17-19).

Apklausiamas apeliacinės instancijos teisme E. Z. parodė, kad įvykio dieną telefonu su E. N. bendravo V. R., būtent V. R. turėjo narkotinių medžiagų ir jas išdalino E. Z., E. N. bei G. B.. E. Z. pakeitė anksčiau duotus parodymus dėl įvykio aplinkybių – pripažino, kad E. N. kūną iš buto išnešė jis su V. R., taip pat pripažino, kad vartojo narkotines medžiagas, nurodė, kad duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme sakė netiesą (t. 8, b. l. 104).

Taigi, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu E. Z. teigė, kad neatsimena kokiu būdu susisiekė su E. N. ir G. B., nurodė, kad įvykio dieną jos pačios atėjo pas jį į namus, parodė, kad pats narkotinių medžiagų nevartojo, tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisme jau parodė, jog jis susirašinėjo su E. N., kartu su V. R. nuvažiavo E. N. nurodytu adresu ir sutikę E. N. su G. B. nuvežė jas pas save į butą. E. Z. tvirtino, kad tuo metu, kai E. N. pasijuto blogai, ji pati, G. B. bei V. R. trise išėjo iš jo buto, tačiau apeliacinės instancijos teisme E. Z. jau teigė, kad įvykio dieną telefonu su E. N. bendravo V. R. bei, kaip jau buvo minėta, išvis pakeitė parodymus dėl įvykio aplinkybių. E. Z. duotų parodymų kitimas, jų prieštaringumas, leidžia abejoti jų tikrumu, tuo tarpu netikėti nukentėjusiosios G. B. parodymais nėra pagrindo, kadangi ji neturi priežasčių slėpti ar iškraipyti faktus, jos parodymai atitinka kitų byloje surinktų įrodymų visumą. Teisėjų kolegijos nuomone, E. Z. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu bei jį apklausiant teisme, kad tabletes G. B. bei E. N. davė V. R., yra jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, tai, kad E. Z. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, įrodo ir aplinkybė, kad jis bandė nuslėpti nusikalstamą veiką. Šią aplinkybę patvirtina G. B. bei paties E. Z. parodymai dėl E. N. kūno išnešimo iš įvykio vietos. Aplinkybes, kad E. N. kūnas buvo išneštas iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir paliktas namo, esančio Dainavos Takas 17, Šiauliuose, laiptinėje, patvirtina 2007 m. gegužės 21 d. liudytojo parodymų patikslinimo vietoje protokolas (t. 1, b. l. 137-147) bei 2007 m. balandžio 8 d. R. P. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 2). Sprendžiant apie E. Z. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės vertintina ir tai, kad E. Z. iš karto po įvykio pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, jo atžvilgiu buvo išduotas Europos arešto orderis ir E. Z. buvo sulaikytas tik po kelerių metų.

Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad specialisto išvada Nr. M 272/07(04) bei 2010 m. gruodžio 9 d. specialisto apklausos protokolas patvirtina, aplinkybes, jog E. N. vartojo narkotines medžiagas ir mirė nuo ūmaus apsinuodijimo 3,4 metilendioksimetamfetaminu (ekstazi) (t. 3, b. l. 23-27).

Aukščiau nurodytos aplinkybės bei įrodymai patvirtina, kad E. Z. neatlygintinai davė G. B. bei E. N., t. y. platino, narkotines medžiagas. Kaip jau minėta, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 261 straipsnį kaltininkui kyla tuo atveju, kai jis suvokė, jog asmuo, kuriam jis platino narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis. Iš E. Z. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme 2014 m. balandžio 1 d. teisiamajame posėdyje, matyti, kad jis žinojo, jog G. B. bei E. N. yra nepilnametės, kadangi jis šį faktą pripažino (t. 7, b. l. 152). Tą aplinkybę, jog E. Z. žinojo G. B. ir E. N. amžių, patvirtina ir G. B. parodymai, duoti ją apklausiant ikiteisminio tyrimo teisėjui bei apeliacinės instancijos teisme.

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas E. Z. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 261 straipsnyje.

Dėl bausmės skyrimo

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje.

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Tik visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

BK 261 straipsnio sankcijoje numatyta bausmė už šio nusikaltimo padarymą – laisvės atėmimas nuo trejų iki dvylikos metų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.), veika padaryta bendrininkų grupėje ir tai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1 d. 1 p.), kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat atsižvelgdama į E. Z. charakterizuojančius duomenis, kad jis anksčiau yra teistas, teistumas neišnykęs (t. 4, b. l. 156-183), jis bandė pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo, tačiau iki jo ekstradicijos dirbo Didžiojoje Britanijoje, nuo nusikaltimo padarymo yra praėjęs ilgas laiko tarpas – aštuoneri metai. Per šį laikotarpį E. Z. naujų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekti skiriant mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei baudžiamajame įstatyme nustatytas jos vidurkis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, E. Z. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 261 straipsnyje padarymą, skirtina penkerių metų laisvės ėmimo bausmė.

Iš Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas E. Z. paskirtos bausmės pradžią nusprendė skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliaciniu skundu neapskųsta nuosprendžio dalis dėl bausmės E. Z. BK pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 180 straipsnio 1 dalį skyrimo buvo vykdoma (t. 7, b. l. 3) ir E. Z. jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę yra atlikęs. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pagal 2010 m. gegužės 18 d. išduotą Europos arešto orderį (t. 5, b. l.169-184), E. Z. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje ir kalinamas nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. (t. 5, b. l. 188), perdavus E. Z. Lietuvos Respublikai, jo atžvilgiu buvo taikyta kardomoji priemonė suėmimas. Dėl to yra pagrindas į šiuo nuosprendžiu skiriamos bausmės laiką įskaityti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžiu paskirtos atliktos bausmės laiką, laiką, išbūtą suėmime Jungtinėje Karalystėje pagal išduotą Europos arešto orderį ir sulaikyme bei suėmime išbūtą laiką (BK 66 str.).

Dėl civilinio ieškinio

Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 str.).

Iš bylos duomenų matyti, kad D. N. buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 9 277,28 Lt turtinės ir 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 38-39), tačiau reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. teisiamojo posėdžio metu (t. 7, b. l. 185) buvo atsisakyta, kadangi turtinė žala nukentėjusiajai D. N. jau atlyginta. Atsižvelgiant į tai, kad E. Z. pripažįstamas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 261 straipsnyje, spręstinas nukentėjusiosios D. N. pareikšto civilinio ieškinio dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimas.

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 str., 115 str. 1 d.). Sprendimą tenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nežiūrint to, neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma, kadangi neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių neįmanoma įkainoti, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuoti piniginiu ekvivalentu. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pavyzdžiui, padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad E. Z. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 261 straipsnyje. Šios veikos padarymas sukėlė sunkius padarinius – E. N. – civilinės ieškovės D. N. dukters – mirtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėto veiksmo, tačiau asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystė). Nustatant neturtinės žalos atlyginimą, nepakanka formalaus giminystės fakto konstatavimo. Būtina nustatyti, kad ieškovą su nusikaltimo auka iki jos mirties siejo artimi santykiai, glaudūs dvasiniai, emociniai ryšiai. Nustačius, kad nurodytų asmenų iki nukentėjusiojo mirties nesiejo glaudūs dvasiniai, emociniai ryšiai, ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmestas.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad E. N. gyveno su mama D. N.. Atsižvelgiant į jauną E. N. amžių darytina išvada, kad motiną ir dukterį siejo glaudūs ryšiai. E. Z. padaryto nusikaltimo pasekmės, t. y. staigi jauno amžiaus dukters netektis, civilinei ieškovei D. N. neabejotinai padarė emocinį sukrėtimą, ji patyrė dvasinius išgyvenimus, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinei ieškovei nusikalstama veika buvo padaryta neturtinė žala. Kaip minėta, civiliniu ieškiniu D. N. prašė priteisti 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį nukentėjusiajai – motinai, atsižvelgtina į negrįžtamas ir tragiškas nusikaltimo pasekmes, jų įtaką artimą asmenį – jauno amžiaus dukrą – praradusios nukentėjusiosios gyvenimui; jos patirtus skaudžius dvasinius išgyvenimus, emocinį stresą. Šioje situacijoje buvo pažeista artimo žmogaus gyvybė – fundamentaliausia vertybė. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms, būtina vadovautis konkrečioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuotu precedentu. Be to, žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi ne tik aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, bet ir savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Teismų praktika dėl gyvybės atėmimu padarytos neturtinės žalos priteisimo yra gausi tiek civilinėse, tiek ir baudžiamosiose bylose. Dėl to, konkrečioje byloje sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, būtina vadovautis ir civilinėse, ir baudžiamosiose bylose formuojama teismų praktika. Panašiose į nagrinėjamą situaciją bylose priteistos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 30 000 Lt iki 150 000 Lt (nuo 8 688 Eur iki 43 443 Eur) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2010, nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282/2014, Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-26-165/2015 ir kt.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, atsižvelgdama į padaryto nusikaltimo sunkumą bei jo pasekmes, taip pat atsižvelgdama į formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendžia, kad civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies, priteisiant civilinei ieškovei D. N. iš E. Z. 20 273 Eur ( 70 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl procesų išlaidų

BPK 103 straipsnyje numatyta, kad proceso išlaidas sudaro: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti, taip pat pinigai, skirti atlyginti už liudytojų ir nukentėjusiųjų atitraukimą nuo įprastinio darbo; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos; kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. Pagal BPK 105 straipsnio 1 dalį teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui.

Į bylą pateikta 2015 m. rugsėjo 21 d. Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų patvirtina, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nukentėjusiajai D. N. suteiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 623,41 Eur (t. 8, b. l. 97). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nukentėjusiosios D. N. baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys tenkinamas iš dalies, sprendžia, kad yra pagrindas minėtas išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti į valstybės biudžetą iš E. Z. nukentėjusiajai D. N. suteiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, t. y. išieškant iš E. Z. 623,41 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį dėl E. Z. išteisinimo pagal BK 261 straipsnį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

Pripažinti E. Z. (E. Z.) kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 261 straipsnyje ir nuteisti 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžiu E. Z. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams, bei pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, subendrinti bausmių apėmimo būdu ir paskirti nuteistajam E. Z. galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą penkeriems metams.

Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Į E. Z. skiriamos bausmės laiką įskaityti laiką, išbūtą suėmime ir sulaikyme – nuo 2012 m. birželio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. ir nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2014 m. birželio 27 d. bei Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžiu paskirtos atliktos bausmės laiką – nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2015 m. gegužės 25 d.

Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi taikytą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti pakeisti į kardomąją priemonę – suėmimą. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo E. Z. sulaikymo dienos.

Nukentėjusiosios D. N. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti civilinei ieškovei D. N. iš nuteistojo E. Z. 20 273 Eur (dvidešimt tūkstančių du šimtus septyniasdešimt tris eurus) neturtinės žalos atlyginimo.

Išieškoti iš nuteistojo E. Z. į valstybės biudžetą 623,41 Eur (šešis šimtus dvidešimt tris eurus keturiasdešimt vieną euro centą) nukentėjusiajai D. N. suteiktų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.