- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-10
- Bylos Nr.
- 2-441/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-00801-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Hidrona“
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo“
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos rajono savivaldybė
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Hidrona“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti atsakovo prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nuostolių atlyginimo užtikrinimo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Hidrona“ dėl naudojimosi viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra tvarkos nustatymo ir pagal atsakovo priešieškinį ieškovui dėl kompensacijos mokėjimo bei pripažinimo atsakovui teisės eksploatuoti nuotekų tinklus, trečiasis asmuo Klaipėdos rajono savivaldybė, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „Klaipėdos vanduo“ kreipėsi į teismą prašydamas nustatyti atsakovui UAB „Hidrona“ nuosavybės teise priklausančios nuotekų tinklų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) atkarpos, esančios nuo šulinio KŠ71 iki šulinio 211, kuri reikalinga viešajam nuotekų tvarkymui, naudojimosi tvarką tokiomis esminėmis sąlygomis:
nustatyti ieškovui teisę neterminuotai naudotis atsakovui priklausančia nuotekų tinklų atkarpa ir už nuotekų tvarkymo paslaugas gauti pajamas;nustatyti 242,99 Lt kas mėnesinį arba 2 915,89 Lt kas metinį atlygį, kurį ieškovas privalės mokėti atsakovui už naudojimąsi atsakovui priklausančia nuotekų tinklų atkarpa;nustatyti ieškovui pareigą savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti ginčo tinklus pagal teisės aktų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą bei priežiūrą, reikalavimus;nustatyti atsakovo pareigą netrukdyti esamiems ir būsimiems nuotekų tvarkymo paslaugų vartotojams bei abonentams neatlygintinai prijungti savo nuotekų tvarkymo tinklus prie atsakovui priklausančių ginčo tinklų ir šiais tinklais šalinti nuotekas.
Atsakovas UAB „Hidrona“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė:
įpareigoti ieškovą neterminuotai nuo 2012 m. sausio 1 d. mokėti atsakovui 1,85 Lt plius PVM kompensaciją už kiekvieną per nuotekų tinklus transportuotą nuotekų kubinį metrą;įpareigoti ieškovą vykdyti prievolę pagal 2009 m. balandžio 17 d. susitarime numatytas sąlygas bei pripažinti atsakovui teisę ir pareigą eksploatuoti jam priklausančius nuotekų tinklus.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi ieškovo reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – nustatė ieškovo AB „Klaipėdos vanduo“ teisę ir pareigą savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti atsakovui UAB „Hidrona“ nuosavybės teise priklausančių nuotekų tinklų atkarpą pagal teisės aktų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą bei priežiūrą, reikalavimus; taip pat įpareigojo atsakovą UAB „Hidrona“ netrukdyti atlikti nuotekų tinklų priežiūros ir tvarkymo darbus.
Šalies argumentai
Atsakovas pateikė teismui prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kuriuose prašė:
įpareigoti ieškovą nepažeisti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVTNTĮ) 18 straipsnio 1 dalies, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių (toliau – Taisyklių) 29 punkto ir kitų įstatymų reikalavimų bei vykdyti juose numatytas pareigas, nepažeisti privačios nuotekų infrastruktūros objekto savininko teisių, nustatant draudimą atlikti aktyvius veiksmus be atsakovo informavimo ir raštiško sutikimo, o taip pat pareigą ieškovui susilaikyti nuo nuotekų tinklų, unikalus Nr. 4400-0194-9946, valdymo turinį sudarančių teisių realizavimo, įskaitant, bet neapsiribojant eksploatavimu, kapitalinio ar einamojo remonto atlikimu ir pan. tol, kol byla nebaigta nagrinėti iš esmės, išskyrus būtinojo reikalingumo atvejus, jei kiltų avarija; įpareigoti ieškovą, užtikrinant nuostolių dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimą, per nustatytą terminą pateikti banko garantiją 1 800 000 Lt sumai ar nurodyto dydžio sumą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą, o to nustatytu terminu nepadarius – panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. lapkričio 21 d. nutartimi atsakovo prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nuostolių atlyginimo užtikrinimo netenkino.
Teismas, įvertinęs GVTNTĮ 15 straipsnio 8 dalies 4 punkte, 18 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentaciją dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros eksploatavimo, naudojimo ir priežiūros, Taisyklių 6.1 ir 29 punktų nuostatas, konstatavo, kad teisė ir pareiga savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti atsakovui nuosavybės teise priklausančių nuotekų tinklų atkarpą ieškovui buvo nustatyta Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d., taigi teismo nutartimi ieškovui buvo suteikta valdymo ir naudojimo teisė, todėl atsakovo argumentus, kad ieškovas nėra nuotekų tinklų savininkas ir neturi kito teisėto tinklų valdymo pagrindo, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas vertino, kad atsakovo prašomi nustatyti draudimai yra nesuderinami su Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi ieškovui nustatytomis teisėmis ir pareigomis, o reikalavimas įpareigoti laikytis ir nepažeisti įstatymų – beprasmis, nes visi asmenys tai privalo daryti ir be atskiro teismo įpareigojimo, be to, minėtoje nutartyje buvo nurodyta, kad teisę bei pareigą eksploatuoti ir prižiūrėti atsakovui nuosavybės teise priklausančių nuotekų tinklų atkarpą ieškovas privalo vykdyti pagal teisės aktų, reglamentuojančių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą bei priežiūrą, reikalavimus.
Teismas sprendė, kad atsakovo nurodytas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galinčių atsirasti nuostolių dydis niekaip nepagrįstas, nepateikta jokių, nors ir preliminarių, skaičiavimų, nenurodyta skaičiavimo metodika, būdas. Atsakovas nepagrįstai sureikšmina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įtaką jo sudarytoms paramos ir kreditavimo sutartims. Nuotekų tinklų 435 m atkarpos laikino pobūdžio valdymo ir naudojimo teisės suteikimas ieškovui neatima iš atsakovo nei nuosavybės teisės, nei atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – disponavimo, valdymo, naudojimo teisių, o tik šiek tiek jas laikinai apriboja teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje nustatytu mastu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Hidrona“ atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį panaikinti ir atsakovo prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nuostolių atlyginimo užtikrinimo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apelianto prašymai nebuvo išnagrinėti CPK 147 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu, t. y. per tris darbo dienas nuo tokių prašymų gavimo, o po devynių darbo dienų, grubiai pažeidžiant procesinės teisės normas ir apelianto teisėtus interesus. Nuotekų tinklai yra privatūs, į juos ieškovas neturi jokių valdymo teisių, todėl apeliantas, kaip nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkas, yra atsakingas už nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę ir jos priežiūros organizavimą. Teismas nepagrįstai remiasi savo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir ieškovui nustatyta teisė ir pareiga savo lėšomis eksploatuoti ir prižiūrėti apeliantui nuosavybės teise priklausančių nuotekų tinklų atkarpą, kadangi ši nutartis yra apskųsta atskiruoju skundu. Be to, 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi bei skundžiama nutartimi teismas suformavo išankstinę nuostatą dėl ieškinio dalyko – pasisakė dėl subjekto, turinčio teisę ir pareigą eksploatuoti ir prižiūrėti ginčo nuotekų tinklus, ir tokiu būdu neišnagrinėjęs bylos išsprendė šalių ginčą. Teismo reikalavimas pateikti galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskaičiavimus yra perteklinis, nes tokio reikalavimo CPK nenumato. Pakanka to, kad egzistuoja akivaizdžios ir objektyvios aplinkybės, kurios pagrindžia realių nuostolių kilimo grėsmę. Nuostolių atsiradimo tikimybę apeliantas pagrindė konkrečiais dokumentais. Pakartotinai nurodo, kad vykdo investicinį projektą, finansuojamą iš Europos Sąjungos lėšų; 2011 m. sausio 20 d. paramos sutartimi apeliantui buvo skirta finansinė parama inžinerinių tinklų – fekalinės kanalizacijos rekonstrukcijai ir rezervuarų uždengimui, apeliantas kryptingai investavo savo lėšas ir pritraukė skolintą kapitalą. Sutartimi apeliantas įsipareigojo išlaikyti nuosavybės teises ir kitaip užsitikrinti teisėtą naudojimąsi statiniais, kuriuose numatyta vykdyti projektą, ne trumpiau kaip 7 metus nuo sutarties pasirašymo dienos. Ieškovo veiksmai ir ketinimai iš esmės prieštarauja apelianto veiklos tikslams ir minėtos paramos sutarties nuostatoms. Paramos sutarties pažeidimas sukeltų nepageidaujamas teisines ir ekonomines pasekmes – tektų grąžinti paramos lėšas; taip pat būtų pažeista kreditavimo sutartis, gali būti taikomos ir kitos sankcijos. Įsipareigojimai tretiesiems asmenims ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės sąlygoja, kad apeliantas gali patirti nuostolių, kurie preliminariai gali būti lygūs paramos lėšų sumai – 1 800 000 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Atsakovo noras pačiam prižiūrėti ir tvarkyti ginčo nuotekų tinklus prieštarauja imperatyviam teisiniam reglamentavimui, pagal kurį vandens tiekėjas privalo prižiūrėti ir eksploatuoti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą. Ginčo nėra, kad atsakovui priklausantys nuotekų tinklai faktiškai naudojami teikiant viešąsias paslaugas bei tinklų naudojimo teisinis reglamentavimas nesuteikia pagrindo numatyti, kad atsakovo (savininko) teisės gali būti pažeistos dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kad yra būtinybė taikyti atsakovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas teisingai nurodė, kad prašymas įpareigoti ieškovą laikytis ir nepažeisti įstatymų yra beprasmis. Be to, taikydamas laikinąsias pasaugos priemones 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje teismas nurodė, kad tinklų eksploatavimą bei priežiūrą ieškovas turi vykdyti pagal teisės aktų reikalavimus.Atsakovas neįrodė pagrindo reikalauti nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Nuostolių atsiradimui nėra nei faktinių, nei teisinių pagrindų, kadangi ieškovas, užtikrindamas viešųjų paslaugų tiekimą, privalo vykdyti infrastruktūros priežiūrą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas tik pašalino atsakovų galimybę trukdyti ieškovui, kaip vandens tiekėjui, teikti paslaugas ir tai nesusiję su bet kokiais galimais atsakovo nuostoliais. 1 800 000 Lt suma nepagrįsta jokiais skaičiavimais, susijusiais su prašymo esme.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkinti atsakovo prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Dėl proceso teisės normos pažeidimo
Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalies nuostatas, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos; pagal šio straipsnio 7 dalį kiti su laikinosiomis apsaugos priemonėmis susiję prašymai nagrinėjami laikantis CPK penktajame skirsnyje nustatytų terminų ir tvarkos. Bylos medžiaga liudija, kad apelianto prašymai Klaipėdos apygardos teisme gauti 2013 m. lapkričio 8 d. (t. 2, 100, 130 b. l.), o klausimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nuostolių atlyginimo užtikrinimo išnagrinėti skundžiama nutartimi 2013 m. lapkričio 21 d., todėl yra pagrindas sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apelianto prašymus, nesilaikė CPK 147 straipsnio 1 ir 7 dalyse nustatytos tvarkos. Išnagrinėjus byloje esančius duomenis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė atsakovo prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, todėl nustatytas proceso teisės normos pažeidimas nelemia iš esmės teisėtos ir pagrįstos nutarties panaikinimo (CPK 328 str.).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių ėmimosi būtinumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai prašantis jas taikyti asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio (priešieškinio) reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, siekiant užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba išvengti kitų neigiamų padarinių, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Byloje kilęs ginčas dėl naudojimosi atsakovui UAB „Hidrona“ nuosavybės teise priklausančia nuotekų tinklų atkarpa: ieškovas siekia šia tinklų atkarpa naudotis, eksploatuoti ir prižiūrėti, atsakovas – gauti kompensaciją ir pripažinti jam teisę ir pareigą eksploatuoti nuotekų tinklus. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis ieškovui nustatyta teisė ir pareiga savo lėšomis eksploatuoti (likviduoti gedimus, atlikti kapitalinį bei einamąjį remontą) ir prižiūrėti atsakovui UAB „Hidrona“ nuosavybės teise priklausančių nuotekų tinklų atkarpą pagal teisės aktų reikalavimus.
Apeliantas pateikė prieštaringą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi formuluoja prašymą įpareigojantį ieškovą atlikti aktyvius veiksmus vykdant įstatyme numatytas pareigas ir informuoti apeliantą bei gauti jo sutikimą prieš atliekant šiuos veiksmus, tačiau taip pat prašo įpareigoti ieškovą susilaikyti nuo nuotekų tinklų valdymo turinį sudarančių teisių realizavimo, įskaitant, bet neapsiribojant eksploatavimu, kapitalinio ar einamojo remonto atlikimu ir pan. tol, kol byla nebaigta nagrinėti iš esmės, išskyrus būtinojo reikalingumo atvejus, jei kiltų avarija. Todėl negalima nustatyti, ko iš tikrųjų siekia apeliantas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą apeliantas iš esmės argumentuoja tik tuo, jog jis, kaip nuotekų tvarkymo infrastruktūros savininkas, yra atsakingas už nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę ir jos priežiūros organizavimą.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad GVTNTĮ 18 straipsnio 1 dalis įpareigoja geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą naudoti ir prižiūrėti vadovaujantis Taisyklėmis ir kitų teisės aktų nustatytais reikalavimais. Įstatymo 15 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad viešasis vandens tiekėjas privalo nustatyta tvarka eksploatuoti ir prižiūrėti nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomą vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą bei kitą valdomą turtą. Taisyklių 6.1 punkte nustatyta, kad vandens tiekėjas, naudodamas ir prižiūrėdamas geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, turi pareigą eksploatuoti nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomus ir (ar) naudojamus geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektus taip, kad jie atitiktų šiose Taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taisyklių 29 punkte nustatyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininkas ar naudotojas yra atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę ir jo priežiūros organizavimą. Minėtos įstatymo ir Taisyklių nuostatos, nesuponuoja išvados, kad suteikus teisę kitam naudotojui (šiuo atveju ieškovui) įstatymų nustatyta tvarka eksploatuoti ir prižiūrėti nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, vien tuo automatiškai būtų pažeidžiamos tinklų savininko teisės ir dėl to egzistuoja grėsmė būsimam, gal būt atsakovui palankiam teismo sprendimui įvykdyti ateityje. Be to, tokios teisės ir pareigos ieškovui nustatytos minėta 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi. Taigi apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priešingas pritaikytosioms, iš esmės reiškia prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, tačiau šių priemonių taikymo pagrįstumo klausimą jau yra išsprendęs Lietuvos apeliacinis teismas, kurio 2014 m. sausio 30 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktos galioti.
Apelianto teiginiai, kad 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi bei skundžiama nutartimi teismas suformavo išankstinę nuostatą dėl ieškinio dalyko – pasisakė dėl subjekto, turinčio teisę ir pareigą eksploatuoti ir prižiūrėti ginčo nuotekų tinklus ir tokiu būdu neišnagrinėjęs bylos išsprendė šalių ginčą, deklaratyvūs. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis ginčo situacija sureguliuota laikinai, kol ginčas bus išspręstas galutinai, išnagrinėjus bylą iš esmės, ir nereiškia išankstinio ginčo išsprendimo.
Dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo
CPK 146 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo, pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Ši norma yra nukreipta į ieškovo bei atsakovo interesų ir procesinių jų tarpusavio poveikio priemonių pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principo, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo siekiamiems tikslams, o taip pat į ieškovo galimybės padengti dėl nepagrįstai jo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius užtikrinimą. Turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Taigi, atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, gali pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį. Nepateikus tokių duomenų, tenkinti atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo nėra pagrindo.
Nagrinėjamu atveju apeliantas prašo užtikrinti nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimą – 1 800 000 Lt, t. y. sumą, pagal 2011 m. sausio 20 d. paramos sutartį, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas suponuoja paramos sutarties pažeidimą.
Kaip nurodyta, tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nurodomus nuostolius nepagrįstai sieja su paramos projekto ir su juo susijusių sandorių įgyvendinimu. Iš pateikto 2011 m. sausio 20 d. paramos sutarties išrašo (t. 2, 127-129 b. l.) matyti, kad įgyvendinamas projektas – Variklinių transporto priemonių plovyklos įkūrimas. Parama suteikiama ne tik fekalinės kanalizacijos rekonstrukcijai ir rezervuarų uždengimui, bet ir autoplovyklos statybai, pašarų sandėlio kapitaliniam remontui, technikai, įrangai, bendrosioms išlaidoms. Taigi su nuotekų tinklais susijusi tik dalis projekto. Be to, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, apeliantui priklausančios nuotekų linijos ilgis – 1515 m (t. 2, 13-16 b. l.), byloje ginčas kilęs tik dėl 435 m atkarpos. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad apelianto pateikti duomenys nepakankami išvadai, kad dėl laikino objekto vienos dalies naudojimo ir eksploatacijos apribojimo kyla grėsmė viso projekto įgyvendinimui ir dėl to apeliantas patirs nurodomo dydžio nuostolius. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatytos nuotekų tinklų 435 m atkarpos laikino pobūdžio valdymo ir naudojimo teisės suteikimas ieškovui neatima iš atsakovo nei nuosavybės teisės, nei atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – disponavimo, valdymo, naudojimo teisių, o tik iš dalies jas laikinai apriboja teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartyje nustatytu mastu.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovui faktas pats savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas automatiškai patirs nuostolius ateityje. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas nėra gynimosi nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priemonė ir nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas ir atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas yra susiję, tačiau kiekvieno jų taikymui būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas sąlygas. Konstatavus, kad atsakovo prašymas šių sąlygų neatitinka, jis netenkintas pagrįstai. Spręstina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas patyrė ar ateityje patirs nuostolių, todėl tokiu atveju argumentai dėl ieškovo negalėjimo šiuos nuostolius atlyginti neturi teisinės reikšmės.
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.