Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje, atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2015 m. liepos 31 d., atlyginimo.

Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Pareiškėjas V. U. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2015 m. liepos 31 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat atvykimo į Ligoninę pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Taigi, pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą, turėjo sužinoti nuo 2013 m. lapkričio 22 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. balandžio 2 d. (skundą išsiuntė paštu, b. l. 9), t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo sužinojimo apie galimai pažeidžiamas jo teises dienos. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 29 d. ir nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 204 m. kovo 28 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2015 m. liepos 31 d.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Skundą pareiškėjas grindžia kamerų (palatų) ploto trūkumu ir dėl to kilusiais neigiamais išgyvenimais.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Kadangi atsakovas ginčui aktualiais laikotarpiais kamerose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičiaus nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas kameros plotą dalijant iš joje esančių miegamų vietų skaičiaus.

Tiek pareiškėjas, tiek atsakovas nurodo, kad pareiškėjas laikotarpiais:

nuo 2014 m. rugsėjo 12 d. iki 2014 m. rugsėjo 19 d. (8 dienos), nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d. (15 dienų), nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. vasario 20 d. (29 dienas) buvo laikomas Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 26, kuriuos plotas 8,92 kv. m., yra įrengtos 4 miegamos vietos (b. l. 16), todėl vienam asmeniui teko 2,23 kv. m. ploto;

nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2015 m. birželio 5 d. (8 dienos) buvo laikomas Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 19, kuriuos plotas 7,19 kv. m., yra įrengtos 3 miegamos vietos (b. l. 16), todėl vienam asmeniui teko 2,40 kv. m. ploto;

nuo 2015 m. liepos 17 d. iki 2015 m. liepos 31 d. (15 dienų) buvo laikomas Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 27, kuriuos plotas 21,25 kv. m., yra įrengtos 7 miegamos vietos (b. l. 16), todėl vienam asmeniui teko 3,04 kv. m. ploto.

Ginčo dėl kamerų, jo plotų, jose buvusių miegamųjų vietų skaičiaus byloje nėra, todėl teismas daro išvadą, kad visais nurodytais pareiškėjo gydymo laikotarpiais, t. y. 75 dienas, jam nebuvo skiriama pakankamai kameros (palatos) ploto. Argumentas, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės, nes viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, neatleidžia valstybės nuo deliktinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo patalpos, atskyrimas 1 m. aukščio sienele nėra tinkamas.

Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011), 32 punkte įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose). Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Iš atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 42) negalima daryti išvados, kad sanitarinio mazgo atitvarai atitinka teisės aktų reikalavimus. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tualeto įrengimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. LVAT praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją). Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė, kad sanitarinių mazgų įrengimas kamerose (palatose), kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pakankamas asmens privatumo sanitariniame mazge užtikrinimui, nors jam teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas sanitariniame mazge galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų bei Ligoninės personalo, dėl to pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintinos kaip pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimu.

Pareiškėjas žalą kildina iš to, kad buvo vedamas į tą pačią dušų patalpą, kuria naudojasi atvira tuberkulioze sergantys bei psichikos sutrikimų turintys asmenys.

Pareiškėjo nurodytame Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 407 patvirtintame Epidemiologinio režimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant medicinos pagalbą sergantiems tuberkulioze ir išskiriantiems tuberkuliozės mikobakterijas asmenims, tvarkos apraše, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra imperatyvaus draudimo izoliuotose patalpose gydomiems ligoniams naudotis bendrojo naudojimo patalpomis. Pacientų naudojimosi dušu tvarkos, patvirtintos Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2013 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-65 (b. l. 24-26), 19 punkte nurodoma, kad Vidaus ligų skyriaus Infekcinių ligų poskyrio pacientai prausiasi jiems skirtame duše. Darbo dienos pabaigoje atliekamas dušo patalpų valymas. Jo metu įrenginiai, patalpų grindys, inventorius išplaunami, išvalomi valikliais, turinčiais dezinfekantų. Patalpos išdžiovinamos ir išvėdinamos. Ligoninės administracijai įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka tik tuo atveju, jei pareiškėjas nurodo reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių dėl naudojimosi bendra dušo patalpa su atvira tuberkuliozės forma ar psichikos sutrikimų turinčiais asmenimis taip, kad būtų galima įvertinti ir konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą (pvz. nenurodė asmenų, kurie sirgo jo nurodytomis ligomis ir naudojosi dušu, vardų ir pavardžių, konkrečių datą, kada tokie asmenys buvo vedami į dušą, ir kt.), nepagrindė ir neindividualizavo dėl šio minimo pažeidimo atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovas dėl nurodytų aplinkybių galėjo pažeisti galiojančias teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo informuotas, jog turi teisę išskalbti ir išdžiovinti drabužius įstaigos skalbykloje.

Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), 64 punktą laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Pacientų asmeninių rūbų tvarkos aprašo, patvirtinto Laivės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2012 m. lapkričio 23 d. įsakymu, 15 punkte nurodoma, kad skalbiniai iš pacientų priimami tą pačią dieną kaip ir patalynės skalbiniai. Pacientai, kurių sveikatos būklė leidžia apsitarnauti patiems, asmeninius rūbus gali išsiskalbti palatoje ar gydomojo skyriaus prausyklos patalpoje. Pareiškėjas nenurodo, jog būtų domėjęsis galimybe išskalbti rūbus, duomenų kad jam buvo atsisakyta sudaryti sąlygas rūbus išsiskalbti, ar pasinaudoti rūbų skalbimo paslauga, byloje nėra, iš pareiškėjo skundo turinio negalima nustatyti, ar jo sveikatos būklė leido pačiam išsiskalbti asmeninius rūbus. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių nekonkretumo ir nedetalizavimo, jam pačiam į teismo posėdį neatvykus, nors apie teismo posėdį jam buvo pranešta tinkamai (b. l. 46), nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, galėjusius pažeisti pareiškėjo teises.

Pareiškėjo argumentas, kad nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko arba jis neveikė nelaikytina aplinkybe galėjusia turėti įtakos žalos atsiradimui, nes pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, jog dėl kokių nors priežasčių jam reikėjo pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, nenurodė kokiose kamerose (palatose) pagalbos iškvietimo mygtukas neveikė ar jo nebuvo, nors teismas 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi tokią teisę pareiškėjui buvo išaiškinąs, todėl teismas vertina, kad pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala.

Pastebėtina, kad pareiškėjas Ligoninėje nebuvo nuolat, todėl jo nurodytos aplinkybės dėl nevykdomos dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos, ant sienų buvusio pelėsio, nubyrėjusių dažų ir tinko, jų nepagrindus ir neindividualizavus, laikytinos abstrakčiomis. Teismas 2017 m. balandžio 12 d. nutartimi pasiūlė patikslinti aplinkybes, kokios ir kada higienos priemonės jam nebuvo išduotos, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, ginčo laikotarpiu dėl šių nepatogumų į Ligoninės administraciją ar kitas institucijas nesikreipė, o šiuo metu skunde nurodytų aplinkybių dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti, todėl teiginiai laikytini neįrodytais. Teismas pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes neturi pagrindo išvadai, kad atsakovas prižiūrėdamas švarą palatose, atlikdamas remonto darbus (b. l. 32-33, 34, 35, 36, 37, 38, 39, 40, 41), aprūpindamas higienos priemonėmis, galėjo pažeisti galiojančius teisės aktus. Nesant teisės aktų pažeidimo fakto negalima ir deliktinė atsakomybė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, todėl pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytus neigiamus išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, todėl pareiškėjui buvo padaryta žala. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar medicininiuose dokumentuose yra užfiksuotos pasekmės. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, V. U. subjektinės teisės – būti gydomam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (pažeidimą patyrė 75 dienas), nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, kad jo sveikatos būklė jam būnant Ligoninėje būtų pablogėjusi dėl gyvenimo sąlygų, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 720,00 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. U. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 720,00 Eur (septyni šimtai dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Kauno apygardos administracinį teismą.