Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-684/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-04-15
Bylos Nr.: 2A-684/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Alė Bukavinienė, Rasa Gudžiūnienė, Gintaras Pečiulis
Atsakovas: R. B., J. B., uždarajai akcinei bendrovei „Seosem plius“
Trečiasis asmuo: A. L.

Kategorijos

21.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-684/2014 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.3;

44.5.2.17 (S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-334-357/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Fortschritt“ ieškinį atsakovams R. B. ir J. B., uždarajai akcinei bendrovei „Seosem plius“, trečiasis asmuo A. L., dėl sandorio nuginčijimo ir įmonei padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Fortschritt“ kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti 2010-05-19 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį tarp R. B., J. B. ir UAB „Seosem plius“ niekine ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento); 2) priteisti solidariai iš atsakovų R. B. ir J. B. ieškovo BUAB „Fortschritt“ naudai 805 687,60 Lt nuostolių atlyginimo; 3) priteisti solidariai iš atsakovų R. B. ir J. B. ieškovo BUAB „Fortschritt“ naudai 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) apriboti atsakovo R. B. teisę eiti viešojo ir/ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas 4 metams; 5) priteisti solidariai iš atsakovų ieškovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo BUAB „Fortschritt“ administratorius teismo posėdyje nurodė, kad šalys derino taikos sutarties sąlygas, buvo sušauktas kreditorių susirinkimas ir nuspręsta atsisakyti dalies ieškinio bei sumažinti reikalaujamą žalos sumą 25 procentais, atsisakyti kitų reikalavimų, todėl ieškovas atsisakė reikalavimo ir atsakovės J. B. atžvilgiu. Ieškovas nurodė, kad atsakovas R. B., buvęs įmonės direktorius, siekdamas išvengti atsakomybės už tai, jog pats laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Fortschritt“, taip pat CK numatytos įmonės valdymo organo ir dalyvio atsakomybės, perleido įmonę ir jos valdymą subjektams, kurie neturi jokio turto, taip pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 9 dalyje ir 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas pareigas. Įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas R. B. turėjo imtis atitinkamų priemonių – kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jau prieš kelis metus. Nepaisant to, jog egzistavo įstatyme numatyti kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindai, BUAB „Fortschritt“ direktorius ne tik nevykdė jam įstatyme aiškiai suformuluotos pareigos, bet sulaukęs pirmųjų ženklų, jog įmonei bus iškelta bankroto byla kreditorių iniciatyva ir galimai keliamas įmonės vadovo ir savininko atsakomybės klausimas, perleido visas įmonės akcijas kitai įmonei – UAB „Seosem plius“, naujo akcininko vadovas A. L. paskirtas ir BUAB „Fortschritt“ direktoriumi. Toks elgesys vertintinas kaip įstatyme numatytų pareigų pažeidimas, kaip mėginimas išvengti atsakomybės bei akivaizdus nesąžiningumas. Įmonės skolos kreditoriams kaupėsi per laikotarpį nuo 2008 metų pabaigos iki 2010 m. pirmos pusės, kuomet įmonei vadovavo atsakovas. Tokiu būdu pažeistos reikalavimo teises įgijusių kreditorių teisės, bei 2009 m. pabaigoje - 2010 m. pradžioje įmonei paslaugas, prekes ar kt. teikusių bendrovių, nežinojusių apie BUAB „Fortschritt“ nemokumą, interesai. Kreditorinių reikalavimų suma – 810 187,60 Lt laikytina dėl neteisėtų aptartų atsakovo veiksmų atsiradusia žala. Šios aplinkybės suponuoja ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų bei kilusių pasekmių egzistavimą. Atsakovas R. B. yra laikytinas už žalos BUAB „Fortschritt“ kreditoriams atsiradimą atsakingu asmeniu, todėl turi pareigą ją visiškai atlyginti (CK 6.251 str.). BUAB „Fortschritt“ akcijų perleidimas įvyko iškart po to, kai vienas iš BUAB „Fortschritt“ kreditorių įspėjo apie bankroto bylos įmonei kėlimą, jei su juo nebus atsiskaityta. 2010-05-19 R. B. sudarė teisinių paslaugų sutartį su UAB „Irec Lt“, kuri jau tą pačią dieną parengė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį tarp UAB „Seosem plius“ ir R. B., kurios pagrindu UAB „Seosem plius“ už 1 Lt įsigijo įmonę. Už iš esmės šabloninės akcijų perleidimo sutarties parengimą teisines paslaugas teikiančiai įmonei UAB „Irec Lt“ buvo sulygta sumokėti net 17 000 Lt. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad įmonės turtas faktiškai buvo perduotas naujajam vadovui, kas kelia abejonių sandorio realumu. 2010-05-19 akcijų pirkimo-pardavimo sutartis turėtų būti pripažinta niekine remiantis net keliais sandorių negaliojimo teisiniais pagrindais. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalis numato, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, jei šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino 2010-05-19 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį tarp atsakovo R. B. ir UAB „Seosem plius“ niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento; priteisė subsidiariai iš atsakovo R. B. ieškovui BUAB „Fortschritt“ 604 265,70 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 604 265,70 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; atsakovės J. B. atžvilgiu bylą nutraukė CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu; kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė; priteisė iš atsakovo R. B. 1642,50 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Fortschritt“ ir 125,47 Lt valstybei išlaidų susijusių procesinių dokumentų įteikimu, už vertimą 237,12 Lt, apmokant į Šiaulių apygardos teismo pavedimų lėšų sąskaitą. Teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismo 2010-09-14 nutartimi UAB „Fortschritt“ yra iškelta bankroto byla. Atsakovas 2006-10-24 – 2010-05-27 buvo įmonės akcininku ir tuo pačiu 2006-10-17 – 2010-05-21 laikotarpiu buvo ir įmonės vienasmeniu valdymo organu – direktoriumi.

Dėl nuostolių atlyginimo teismas nurodė, kad galiojančiuose teisės aktuose pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui. Įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Iš byloje pateikto BUAB „Fortschritt“ balanso už 2009 metus matyti, kad įmonės turtas 2009 m. pabaigoje sudarė 630 900 Lt, įstatinis kapitalas buvo 10 000 Lt, 2009 m. pabaigoje nepaskirstytas nuostolis 504 748 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė iš viso 1 125 648 Lt. Teismo teigimu akivaizdu, jog nuo 2009 m. įmonės finansinė padėtis buvo bloga, turto vertė buvo gerokai mažesnė nei per vienerius metus grąžintinos skolos tiekėjams (735 486 Lt). 2008 metais įmonės turto vertė buvo kiek didesnė nei vėlesniais metais – 1 021 255 Lt, tačiau nepaskirstyti nuostoliai siekė 296 357 Lt, jau 2008 metų pabaigoje finansiniai įmonės įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę. Teismas sprendė, kad įmonės vadovo ir vienintelio akcininko pareiga buvo imtis priemonių, t. y. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jau prieš kelerius metus, nes buvo akivaizdu, kad įmonė artimiausiu metu nebegalės atsiskaityti su įmonės kreditoriais, tačiau atsakovas šios pareigos ne tik neįvykdė, bet skubiai perleido visas įmonės akcijas UAB „Seosem plius“, kurios finansinės galimybės buvo nežinomos, įmonė neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, vadovas nerandamas. Teismo manymu, toks atsakovo elgesys negali būti vertintinas kaip rūpestingas kreditorių atžvilgiu, nes reikalavimų perleidimas nemokiai įmonei akivaizdžiai pažeidė jų teises, todėl egzistuoja civilinės atsakomybės taikymui būtina sąlyga – neteisėti atsakovo veiksmai. Taip pat teismas nurodė, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos numato, jog įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų. Bankroto administratoriui nustatytais terminais naujasis vadovas neperdavė nei visų įmonės dokumentų, nei įmonės turto, todėl teismas sprendė, kad atsakovas faktiškai neperdavė naujajam įmonės vadovui įmonės dokumentų bei turto ir atitinkamai, atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė ir šiuo aspektu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų bei kilusių pasekmių egzistavimą, o skubotas įmonės akcijų ir valdymo perleidimas, patvirtina veiksmų neteisėtumą ir siekį išvengti dėl to galinčių atsirasti pasekmių. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo teigimu, žalos dydžiui yra svarbu kreditoriniai reikalavimai, nepriklausomai nuo to, kada jie atsirado. Šiaulių apygardos teismo 2010-11-30 nutartimi patvirtinti BUAB „Fortschritt“ kreditorių pirminiai reikalavimai 691 635,41 Lt sumai. Teismas nurodė, kad šiuo metu kreditorių reikalavimų suma yra žymiai didesnė, tačiau ieškovui atsisakius nuo ieškinio dalies, priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusių galutinių pasekmių – 805 687,60 Lt dydžio nepatenkintų kreditorių reikalavimų, nevertintinas. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos visos būtinos sąlygos, kurių pagrindu pripažintina, kad buvęs įmonės direktorius ir vienintelis akcininkas R. B. yra laikytinas už žalos BUAB „Fortschritt“ kreditoriams atsiradimą atsakingu asmeniu, todėl turi pareigą jos dalį – 604 265,70 Lt (805 687,60 Lt – 25 proc.) atlyginti (CK 6.251 str.).

Dėl akcijų perleidimo sandorio pripažinimo niekiniu teismas nurodė, kad 2010-05-19 ginčijama akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi BUAB „Fortschritt“ akcijos perleistos UAB „Seosem plius“, nes atsakovas perleido įmonę ir jos valdymą subjektams, kurie nesiekė realiai perimti įmonės valdymą ir tęsti jos veiklos. BUAB „Fortschritt“ direktorius R. B., po to, kai kreditorius įspėjo apie bankroto bylos iškėlimą, perleido visas įmonės akcijas UAB „Seosem plius“, kurios vadovas paskirtas ir BUAB „Fortschritt“ direktoriumi. Teismas sprendė, kad toks akcijų perleidimas buvo formalus, akcininkai neturėjo savo vardu registruoto turto, į bylą pateikti papildomi dokumentai – išrašai iš Juridinių asmenų registro, rodo, kad UAB „Seosem plius“ ir trečiasis asmuo buvo susiję su 19 šiuo metu bankrutuojančių įmonių, įmonių perleidimai, vadovo keitimai vyko laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2010 m. pabaigos, o pasikeitus įmonės akcininkui ir vadovui, šiai netrukus buvo iškeliama bankroto byla. Po to, kai kreditorius įspėjo apie bankroto bylos įmonei kėlimą, jei su juo nebus atsiskaityta, 2010-05-19 R. B. sudarė teisinių paslaugų sutartį, buvo paruošta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis tarp UAB „Seosem plius“ ir R. B. ir tą pačią dieną UAB „Seosem plius“ už 1 Lt įsigijo įmonę. Teismas nurodė, kad sandoriai turi būti sudaromi siekiant sukurti ar modifikuoti jau esančius teisinius santykius, sukurti teises ar pareigas, neleistina situacija, kai asmenys imituoja sutarties sudarymą ir nesiima jos turinio įgyvendinimo. Teismas pripažino, kad sandorio dalyviai realiai neįgijo civilinių teisių ir pareigų, akcijų perleidimo sutartimi šalys turėjo siekti faktiškai perleisti įmonę su visu jos turtu ir skolomis tolesnei veikliai, tačiau turto perdavimo neatliko, duomenų apie tai byloje nepateikė, todėl vertintina, kad apsiribojo formaliu būtiniausių dokumentų pasirašymų išviešinimu. Taip pat teismas nurodė, kad sandoriai, kurie sudaromi žinant, kad po jo įmonė nebevykdys, nebegalės vykdyti tolesnės veiklos ir bankrutuos, gali būti pripažįstami prieštaraujančiais gerai moralei. Sandoris, apsunkintis BUAB „Fortschritt“ kreditorių galimybes patenkinti savo kreditorinius reikalavimus, teismo teigimu, vertintinas kaip nesąžiningas, neteisingas, teisinį reglamentavimą pažeidžiantis elgesys, kas leidžia teigti, jog BUAB „Fortschritt“ akcijų perleidimo sandoris yra niekinis kaip pažeidžiantis viešąją tvarką ir gerą moralę. Atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad 2010-05-19 akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo formali, sudaryta neturint tikslo vykdyti įmonės veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais, todėl pripažintina niekine.

Dėl teisės eiti pareigas apribojimo teismas nurodė, kad prašomos teisės apribojimas, taikomas ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies pagrindu, kai nustatomi bendrovės vadovo veiksmai yra akivaizdžiai nesąžiningi ir piktybiški, trukdantys vykdyti bankroto procedūras, netaikytini, nes atsakovo veiksmų negalima laikyti akivaizdžiai nesąžiningais, ar trukdančiais bankroto procedūroms. Ieškovo atstovui atsisakius nuo ieškinio reikalavimo atsakovės J. B. solidariosios atsakomybės atžvilgiu, teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimo pagrįstumas nevertintinas, teismas priėmė šį ieškovo atsisakymą ir atsakovės J. B. atžvilgiu bylą nutraukė CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas R. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimo dalį dėl 2010-05-15 akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia bei dėl subsidiarios atsakomybės R. B. prieš BUAB ,,Fortschriff“ taikymo dėl nurodytos reikalavimo sumos ir dėl šių ieškinio reikalavimų grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas: šalių lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam principus; protokoline nutartimi sprendė dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau neinformavęs šalių ir nepriėmęs kitos nutarties, perėjo prie bylos nagrinėjimo iš esmės; nesvarstė abiejų šalių prašymų atidėti bylos nagrinėjimą siekiant sudaryti taikos sutartį; savo iniciatyva, neatsižvelgdamas į šalių prašymus susitarti ir baigti bylą taikos sutartimi, išnagrinėjo bylą. Teismas 2013-05-15 posėdžio metu, šalių prašymu, bylos nagrinėjimą atidėjo 2013-06-14. Iki šio posėdžio tiek ieškovas, tiek atsakovas prašė atidėti bylos nagrinėjimą, nes derinamos taikos sutarties sąlygos. Šalys iki teismo posėdžio buvo informuotos, jog į teismą nevyktų. Teismas 2013-06-14 posėdžio protokole nurodė, kad kiti (išskyrus administratorių V. A.) proceso dalyviai į posėdį neatvyko, apie teismo posėdį jiems žinoma. Tačiau byloje nėra įrodymų, jog kitiems dalyviams – A. L. ir UAB ,,Seosem plius“ būtų buvę pranešta apie paskirtą teismo posėdį. Atsakovas R. B. tikėdamasis išspręsti bylą taikiai ir nevykdamas į teismo posėdį negalėjo apklausti kitos šalies, ištirti byloje esančių įrodymų, apginti pažeistų savo interesų.

2. Teismas netinkamai ištyrė įrodymus. Neteisingai teismas nurodė, kad atsakovas bankroto administratoriui neperdavė visų įmonės dokumentų, nei įmonės turto. Byloje yra pateikti įrodymai – perdavimo-priėmimo aktai, kuriais atsakovas perdavė A. L. visą BUAB ,,Fortschriff“ turtą, dokumentus, spaudą, įrenginius. Dėl šio fakto byloje ginčo nebuvo. Taip pat neteisingas teismo argumentas, kad asmenys imituoja sutarties vykdymą ir nesiima jos turinio įgyvendinti. Byloje yra pateikta įrodymai dėl fakto, jog 2010-05-15 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį šalys vykdė, t. y. pirkėjas sumokėjo sutarties kainą ir perėmė bendrovės turtą, dokumentus.

3. Teismas netinkamai vertino įrodymus, susijusius su įmonės nemokumo būsenos momento nustatymu bei išaugusiomis įmonės skolomis, dėl to nepagrįstai atsakovui R. B. taikė civilinę atsakomybę. Teismas nevertino bei nesprendė ir nenurodė momento, kada įmonė tapo nemokia, kuriam atsakovui vadovaujant tai įvyko. Nustatant žalos, kilusios dėl įmonės vadovo nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, vertinama ne bendra įmonės skolų apimtis, o konkreti skolų suma, išaugusi būtent dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Dėl tokių aplinkybių teismas nepasisakė. Byloje nebuvo vertinama ir aplinkybė dėl galimybės bendrovei tęsti ūkinę veiklą ir tokiu būdu padengti kreditorių reikalavimus.

4. Sprendžiant, ar teismas turėjo pagrindą pripažinti tariamuoju sandoriu akcijų perleidimo sutartį, vertintina, ar byloje buvo nustatytos aplinkybės, patvirtinančios arba paneigiančios sandorio fiktyvumą ir ar jų viseto pakako išvadai dėl akivaizdaus sandorio tariamumo. Tam, kad sandorį būtų galima pripažinti tariamuoju ir dėl to negaliojančiu dėl jį sudariusių subjektų valios ydos, teismas privalo nustatyti, pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Teismas, priešingai byloje esantiems įrodymams, remdamasis hipotetine prielaida dėl turto neperdavimo nustatė, kad sandorio sudarymo metu turtas nebuvo perduotas, nes naujasis direktorius jokių dokumentų neperdavė. Atsakovas ne tik perdavė brangų bendrovės turtą – žemės ūkio techniką, bet ir visus dokumentus, taip pat supažindino su finansine bendrovės padėtimi ir skolomis.

Šalies argumentai

5. Iš esmės teismas sprendimą grindė ne įrodymais, o spėjimais ir prielaidomis, tuo pažeisdamas CPK 263 straipsnį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką dėl teismo sprendimui keliamų reikalavimų.

Atsiliepimas

Ieškovas BUAB „Fortschritt“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad atsakovas skundą iš esmės grindžia tariamais formaliais pažeidimais, tačiau nepaneigia fakto, jog UAB „Fortschritt“ jo vadovavimo laikotarpiu buvo nemoki, neįrodo akcijų perleidimo sandorio realumo. Byloje pateikta pakankamai duomenų visoms būtinoms sąlygoms atsakovo kaltės patvirtinimui. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrovės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Fortschritt“, sąmoningai ir tyčia to siekdamas perleido įmonės valdymą asmenims, kurie tik apsimestinai siekė perimti įmonės valdymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje keliamas įmonės vadovo civilinės atsakomybės, kai žala padaryta pažeidžiant pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, klausimas bei klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės

Įmonės vadovo civilinę atsakomybę lemia teisės aktuose jam imperatyviai nustatytų pareigų pažeidimas (tokia pareiga yra kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektą, kuriam padaryta žala, ši civilinė atsakomybė galima tiek prieš pačią įmonę, tiek ir prieš jos kreditorius. Teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Tokia praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Taigi įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Jos yra neteisėti įmonės vadovo veiksmai, dėl jų atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos bei kaltė. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Tai reiškia, kad ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas.

Teismas yra nurodęs, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „AK baldai“ v. E. G., A. Š. ir kt., byla Nr. 3K-3-496/2013).

Pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įstatymas kalba apie aplinkybių visumą: 1) įsipareigojimų nevykdymas, pasireiškiantis skolų nemokėjimu arba iš anksto apmokėtų darbų neatlikimu; 2) pradelstų įmonės įsipareigojimų santykis su įmonės turtu.

Siekiant taikyti įmonės vadovui civilinę atsakomybę, svarbu nustatyti, nuo kada konkrečiai jam atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo reikalaujama žalos atlyginimo dėl to, kad įmonei esant nemokiai, jis laiku neinicijavo įmonės bankroto. Taigi šiuo atveju turi būti nustatyta, kada įmonės pradelstų (bet ne mokėtinų per vienerius metus) įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės, taip pat – kada įmonė neatsiskaitinėjo su kreditoriais, neatliko iš anksto apmokėtų darbų ir t. t.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas R. B. laikotarpiu 2006-10-24 –2010-05-27 buvo UAB „Fortschritt“ akcininku ir 2006-10-17 – 2010-05-21 laikotarpiu buvo bendrovės direktoriumi (t. 1, b. l. 16-19). Šiaulių apygardos teismas 2010-09-14 nutartimi pagal kreditoriaus UAB „Jualdė“ pareiškimą iškėlė UAB „Fortschritt“ bankroto bylą (t. 1, b. l. 7-8). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pagal BUAB „Fortschritt“ balansą už 2009 metus įmonė turėjo turto už 630 900 Lt, mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė iš viso 1 125 648 Lt, per vienerius metus grąžintinos skolos tiekėjams sudarė 735 486 Lt (t. 1, b. l. 24-25). Taip pat teismas nustatė, kad pagal 2008 metų duomenis įmonės turto vertė buvo kiek didesnė nei vėlesniais metais - 1 021 255 Lt, jau 2008 metų pabaigoje finansiniai įmonės įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę (1 042 881 Lt) (t. 1, b. l. 62). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad įmonės vadovo ir vienintelio akcininko pareiga buvo imtis priemonių t.y. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jau prieš kelerius metus, nes buvo akivaizdu, kad įmonė artimiausiu metu nebegalės atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad skaičiuojant aritmetiškai, įmonės mokėtinų įsipareigojimų suma viršijo į įmonės balansą įrašyto turto vertę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turto verte, todėl ieškovas, siekdamas įrodyti, kada atsakovui kilo pareiga inicijuoti bankroto bylą, turėtų įrodyti aplinkybę, kada būtent pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai), viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės. Tačiau tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta ir teismas šių aplinkybių nenustatinėjo (CPK 178 str.), kas yra reikšminga vertinant įmonės mokumą ir nustatant pareigos dėl bankroto bylos inicijavimo atsiradimo momentą.

Viena iš sudėtinių įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų – žala, kuri nėra preziumuojama (CK 6.249 str.), todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 str.). Vien tik įstatyme įtvirtintos pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), per se dar nesuponuoja įmonės vadovo atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. O žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimų patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2011 kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., byla Nr. 3K-3-130/2011). Šioje nutartyje nurodyta, jog įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams.

Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas atsakovo padaryta žala laikė bendrą kreditorinių reikalavimų sumą, t. y. 805 687,60 Lt, nenurodant (ir teismui išsamiau nesiaiškinant) nei šių kreditorinių reikalavimų atsiradimo pagrindų ir priežasčių, nei aplinkybių ar šie įsipareigojimai atsirado tuomet, kai įmonė jau buvo nemoki. Teisėjų kolegija pažymi, kad žalos dydžiui nustatyti, reikia tikrinti, ar tuo metu, kai atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonė turėjo nepatenkintų kreditorinių reikalavimų, ir kiek jie padidėjo dėl to, kad atsakovas nepagrįstai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, iš kur kildinama žala ir kas ją sudaro, nepagrįstai nurodydamas, kad žalos dydžiui yra svarbu tik kreditoriniai reikalavimai, nepriklausomai nuo to, kada jie atsirado.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Todėl ieškovui tenka pareiga pagrįsti ieškinio reikalavimus, t. y. nurodyti, kokią žalą patyrė įmonė dėl to, kad įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kiek kreditorinių reikalavimų turėjo įmonė, kai atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir kiek šie kreditoriniai reikalavimai padidėjo iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo. Be to, sprendžiant įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimą, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatytos.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines taisykles (CPK 185 str.), neįvertino bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, dėl jų nepasisakė, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, neužtikrino byloje viešojo intereso apsaugos ir neatskleidė šios bylos dalies esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), o apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti šių proceso teisės pažeidimų, nes dėl faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio ši bylos dalis turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Esant šioms aplinkybėms, skundžiama sprendimo dalis, kuria teismas priteisė subsidiariai iš atsakovo R. B. ieškovui BUAB „Fortschritt“ 604 265,70 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad minėta sprendimo dalis yra suformuluota neaiškiai (netiksliai), nes teismas, nurodydamas, kad priteisiama subsidiariai iš atsakovo R. B. ieškovui 604 265,70 Lt ir procesinės palūkanos, nenurodė, su kuo būtent subsidiariai priteisiama minėta suma ir procesinės palūkanos iš atsakovo ieškovui.

Kadangi minėta bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, panaikintina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, dėl kurių atlyginimo priteisimo pirmosios instancijos teismas turės pasisakyti išnagrinėjęs šią bylos dalį pakartotinai.

Bylos dalį grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinio skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo (šalių lygiateisiškumo, teisės būti išklausytam principo, klausimai dėl taikos sutarties sudarymo ir kt.) nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl sandorio pripažinimo niekiniu

Ieškovas papildomu ieškiniu prašė pripažinti 2010-05-19 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį tarp R. B. ir UAB „Seosem plius“ niekine ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento).

Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Praktikoje būna situacijų, kai vedini vienų ar kitų tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo. Tokioms faktinėms situacijoms reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja.

Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. L. v. S. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-619/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-337/2008).

Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai, t. y. ar 2010-05-19 akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu UAB „Seosem plius“ įgijo realias civilines teises ir pareigas. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes pagrįstai konstatavo, kad atsakovas UAB „Seosem plius“, kurios vadovas A. L. paskirtas ir BUAB „Fortschritt“ direktoriumi, tik formaliai tapo UAB „Fortschritt“ visų akcijų savininku. Byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas siekiant tęsti ar vystyti BUAB „Fortschritt“ veiklą. Apeliacinio skundo argumentai, kad 2010-05-15 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį šalys vykdė, nes pirkėjas (UAB „Seosem plius“) sumokėjo sutarties kainą (1 Lt) ir perėmė bendrovės dokumentus, nepaneigia teismo išvados, kad akcijų pirkimo-pardavimo sandoris buvo formalus (CPK 178 str.). Įrodymais nepagrįsti apelianto argumentai, kad atsakovui UAB „Seosem plius“ buvo perduotas UAB „Fortschritt“ turtas, o bendrovės įrenginių bei technikos, kaip esminių bendrovės, kurios veika susijusi su žemės ūkiu, veiklos priemonių neperdavimas, suponuoja išvadą dėl sandorio tariamumo.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčo sandorį negaliojančiu nuo sudarymo momento, pažeidė materialiosios teisės normas ar įrodinėjimo taisykles.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista subsidiariai iš atsakovo R. B. ieškovui BUAB „Fortschritt“ 604 265,70 Lt ir 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 604 265,70 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir šią bylos perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo R. B. 1642,50 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Fortschritt“ ir 125,47 Lt valstybei išlaidų susijusių procesinių dokumentų įteikimu, už vertimą 237,12 Lt, apmokant į Šiaulių apygardos teismo sąskaitą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

TeisėjaiAlė BukavinienėRasa Gudžiūnienė Gintaras Pečiulis