Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-885/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-10-28
Bylos Nr.: 2A-885/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Marytė Mitkuvienė
Atsakovas: E. Ž.
Ieškovas: G. Ž.

Kategorijos

35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
35.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-885/2013Procesinio sprendimo kategorija 35.3.6; 35.5. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-536-340/2012 pagal ieškovo G. Ž. ieškinį atsakovei E. Ž. dėl 252000 Lt priteisimo bei atsakovės priešieškinį dėl faktų pripažinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas G. Ž. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės E. Ž. 252000 Lt CK 6.50 str. numatytu pagrindu bei 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad ieškovas su atsakove – buvę sutuoktiniai, jų santuokos nutraukimas buvo įregistruotas 2003 m. lapkričio 11 d., turtas padalintas sutartimi. Po santuokos nutraukimo šalys gyveno kartu ir bendrai tvarkė ūkį maždaug nuo 2005 m. pradžios ieškovui nuosavybės teise priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini). 2008 m spalio 6 d. ieškovas pardavė šį namą už 360000 Lt, 252000 Lt iš šios sumos sumokėjo už atsakovės prievolę bankui pagal 2008 m. balandžio 17 d. kredito sutartį. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pripažino, kad atsakovė investavo į jam priklausančio namo rekonstrukciją 52000 Lt ir sumažino ieškinio reikalavimą iki 200000 Lt. Atsakovės kredito grąžinimui buvo panaudotos ieškovo asmeninės lėšos, todėl ieškovas, kaip asmuo, įvykdęs atsakovės prievolę pagal jos kredito sutartį įgijo teisę reikalauti 200000 Lt iš atsakovės (CK 6.50 str.).

Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti sudaryta ir įvykdyta E. Ž. ir G. Ž. sutartį dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę į žemės sklypą su statiniais adresu (duomenys neskelbtini) bei pripažinti E. Ž. ir G. Ž. susitarimą dėl jungtinės veiklos pasibaigimo turtinių padarinių taikymo įvykdytu 2008-10-06 pasidalinus už parduotą žemės sklypą su statiniais gautus pinigus. Atsakovė nurodė, kad po santuokos nutraukimo ir turto padalinimo 2003 m., maždaug 2004 m. šalys pradėjo gyventi kartu ieškovui priklausančiame name, vykdė dar iki santuokos nutraukimo suplanuotą namo rekonstrukciją. Atsakovė pardavė atitekusį po santuokos nutraukimo butą, paėmė kreditą, lėšas investavo į namo rekonstrukciją. Abu su ieškovu dirbo užsienyje, uždirbtus pinigus taip pat investavo į namą. Namo bendras plotas ženkliai padidėjo, buvo pristatytas garažas. Buvo sutvarkyta ir namo aplinka, žemės sklypas. 2008 m. sausio mėnesį jie susitarė nutraukti santykius, susitarė parduoti nebaigtą rekonstruoti namą ir padalinti pinigus nelygiomis dalimis taip, kad atsakovė galėtų įsigyti būstą Vilniuje. Tokiu būdu ieškovas, padengęs atsakovės kreditą (252000 Lt), įvykdė jų susitarimą dėl turto padalinimo nelygiomis dalimis ir atsakovė jam neskolinga.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui G. Ž. iš atsakovės E. Ž. 102307 Lt kompensacijos, 2000 Lt žyminio mokesčio ir 2000 Lt atstovavimo išlaidų, iš viso 106307 Lt bei 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą 102307 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011-09-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad nuosekli susiformavusi kasacinio teismo praktika patvirtina, jog kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006, ir kt.). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-134/2011 ir kt.).

Teismas byloje nustatė, kad po dalinės rekonstrukcijos namo bendras plotas padidėjo nuo 25,81 kv.m iki 54,56 kv.m, padidintas priestato plotas, kieme buvo iškastas šulinys, pastatytas garažas. Santuokinio turto padalinimo metu 2003 m. rugsėjo 8 d. namas buvo sutuoktinių įvertintas rinkos kaina 60614 Lt (santuokinio turto dalybų sutartis, b.l. 10-12, t.1), 2008 m. spalio 6 d. namų valda buvo parduota už 360000 Lt (b.l. 13-18, t.1). Bylos nagrinėjimo metu ieškovas pareiškė, kad negavo iš namo pirkėjų 108000 Lt iki sutarties pasirašymo, kad realiai namo valda buvo parduota už 252000 Lt. Teismas atmetė šį teiginį, kaip neįrodytą ir nepagrįstą bei padarė išvadą, jog šalių bendromis pastangomis buvo sukurta papildoma 299386 Lt (360000 Lt - 60614 Lt) ieškovui priklausančio turto vertė.

Dėl atsakovės priešieškinyje nurodyto fakto, kad visi statiniai ir žemės sklypas po rekonstrukcijos priklauso šalims bendrosios nuosavybės teisėmis, teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyta, jog šalys buvo susitarusios, kad visi statiniai ir žemės sklypas po namo rekonstrukcijos pakeis savo teisinį režimą ir priklausys šalims bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis. Pripažinti ieškovui priklausantį asmeninį turtą bendra daline nuosavybe tuo pagrindu, kad jo būklė buvo iš esmės pagerinta šalių bendromis lėšomis ir darbu nėra pagrindo, nes CK ketvirtosios knygos normos tokios galimybės nenumato. Toks turto teisinio režimo pakeitimas teismo sprendimu galimas tik santuokoje (CK 3.90 str.); nagrinėjamoje byloje CK trečiosios knygos teisės normos netaikytinos, atsakovės argumentai, kad buvo daromos investicijos ne tik į namo rekonstrukciją, bet ir į namų valdai priskirto žemės sklypo pagerinimą neįrodo bendrosios dalinės nuosavybės atsiradimo.

Pagal bylos medžiagą, šalys gyveno kaip sutuoktiniai, tvarkė bendrą ūkį; ieškovas pripažįsta, kad atsakovės asmeninių lėšų indėlis į jo turto pagerinimą sudaro 52000 Lt, tačiau nepaneigė, kad jie abu dirbo užsienyje ir uždirbti pinigai taip pat buvo panaudojami namų valdos rekonstrukcijai, pagaliau abu partneriai pareiškė, kad rekonstrukcijos tikslas buvo pritaikyti seną namą šeimos poreikiams. Minėtų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) santykiai sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir šalių bendros veiklos rezultatas – ieškovo turto pagerinimai 299386 Lt vertės priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 6.969 str. 1 d., 4.72 str.). Įstatymas numato, kad jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 str. 3 d.); esant nepaneigtai lygių bendraturčių dalių prezumpcijai, ieškovo teiginys, kad atsakovės indėlis į bendrą turtą sudaro tik 52000 Lt teismo buvo atmestas, kaip teisiškai nepagrįstas.

Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė šalių susitarimo po visiško išsiskyrimo padalinti turtą nelygiomis dalimis. Atsakovė paaiškino, kad tarp šalių buvo pasiektas susitarimas, kurio sąlygos nebuvo tiksliai apibrėžtos, tačiau buvo pasiektas susitarimas, kad pinigai bus padalinti taip, kad atsakovė galėtų nusipirkti butą Vilniuje, nes atitekęs jai po santuokos nutraukimo butas buvo parduotas ir pinigai investuoti į namų valdos rekonstrukciją; tokio susitarimo buvimą patvirtina ir tai, kad ne visa 252000 Lt suma buvo skirta atsakovės kredito padengimui, 52000 Lt suma 2008-10-17 pervesta į atsakovės sąskaitą, nebuvo skirta kredito dengimui. Atsakovės manymu, tokio susitarimo buvimą patvirtina ir 2010-12-08 prašymas AB SEB bankui, kuriame ieškovas nurodė, kad pardavus jam priklausantį namą (duomenys neskelbtini), didžioji suma paskolos buvo grąžinta, o likusi suma buvo palikta sumokėti jo sugyventinei (b.l. 119, t.1). Ieškovas paaiškino, kad šalys nutarė persikraustyti į Vilnių, kur abu rado darbą, planavo toliau tęsti bendrą gyvenimą bute Vaikų g. 10-12, Vilniuje, būtent todėl jis visus gautus po turto pardavimo pinigus pervedė, dengdamas atsakovės paimto kredito dalį (200 000 Lt) ir 52 000 Lt pervedė į atsakovės sąskaitą. Praėjus maždaug metams, atsakovė pati išėjo gyventi kitur ir pasiūlė jam palikti butą, motyvuodama, kad ji planuoja butą nuomoti; jis jaučiasi apgautas.

Šalies argumentai

Teismas nurodė, kad bylos duomenimis, ieškovas nuo 2008-12-02 buvo deklaravęs gyvenamąją vietą bute adresu Vaikų g. 10-12, Vilniuje, iki 2010-12-08 buvo atsakovės ir banko kreditavimo teisinių santykių dalyvis, 2010-12-08 pareiškime bankui nurodo, kad atsakovė yra jo sugyventinė. Tokie objektyvūs bylos duomenys prieštarauja atsakovės versijai, kad jau 2008 m. pradžioje tarp šalių santykiai buvo nutraukti ir buvo pasiektas susitarimas parduoti namų valdą ir padalinti gautus pinigus nelygiomis dalimis; teismo vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina ieškovo paaiškinimus, kad tarp partnerių buvo susitarimas tęsti bendrą gyvenimą nesusituokus Vilniuje.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamame sprendime nurodyta, kad nepasitvirtino ir atsakovės teiginys, jog šalys susitarė dėl pinigų padalinimo nelygiomis dalimis (108000 Lt ir 252000 Lt) atsižvelgiant ir į šalių nepilnamečio vaiko interesus, nes šalys buvo susitarusios, kad jų šalių vaikas po išsiskyrimo liks su atsakove; prieš tai, santuokos nutraukimo metu 2003 m. šalys taip pat buvo susitarusios dėl turto padalinimo nelygiomis dalimis ieškovo naudai. Šalių paaiškinimais ir bylos medžiaga nustatyta, kad po santuokos nutraukimo šalių nepilnamečio sūnaus Deivido, gim. 1999-04-05, gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškovu (b.l. 23, t.1). Nors 2008 m. vaiko gyvenamoji vieta buvo deklaruota bute Vaikų g. 10-12, Vilniuje, tačiau realiai vaikas gyveno pas atsakovės tėvus ir tik 2011 m. sausio 7 d. atsakovės inicijuota civilinė byla dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ja buvo pabaigta taikos sutartimi ir vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, atsakove E. Ž. (b.l. 32, t.1). Tokios bylos aplinkybės paneigia atsakovės versiją, kad susitarimo dėl turto padalinimo nelygiomis dalimis jos naudai motyvu buvo vaiko interesai, kad šalys 2008 m. pradžioje buvo susitarusios, kad po antro išsiskyrimo vaikas gyvens su motina; bylos duomenimis, ieškovas sutiko, kad sūnus gyventų su motina tik 2011 m. Teismo vertinimu, atsakovės argumentai, kad po santuokos nutraukimo turtas buvo padalintas nelygiomis dalimis nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės ir šalių susitarimo padalinti turtą nelygiomis dalimis neįrodo.

Teismas konstatavo, kad prezumpcija, jog partnerių dalys bendrajame turte yra lygios (CK 4.73 str. 3 d.) tokiu būdu kiekvieno iš partnerių dalis sudaro 149693 Lt (299386 Lt : 2). Kadangi byloje nėra ginčo, kad ieškovas po turto pardavimo pervedė atsakovės naudai (bankui ir į jos sąskaitą) 252 000 Lt; iš šių pinigų atsakovei, kaip bendros dalinės nuosavybės dalyvei priklausė 149 693 Lt; t. y. ieškovui iš atsakovės priklauso 102307 Lt kompensacija (252000 Lt -149693 Lt) CK 6.50 str. 3 d. pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė E. Ž. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti pilnai bei pakeisti bylinėjimosi išlaidų už advokato paslaugas paskirstymą pirmosios instancijos teisme bei priteisti iš ieškovo papildomas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjamos bylos atveju buvo pažeistas ne tik CPK 270 str. 5 d. 1 p., bet ir 265 str. 2 dalis, kuri numato, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas, kadangi teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodžius teismo išvadų dėl priešieškinio, nebuvo išspręstas ir atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, kuris, turėjo būti išspręstas nepriklausomai nuo to, buvo priešieškinys patenkintas ar ne, nes ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies.

2. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pripažino, kad šalys buvo sutarę dėl jungtinės veikios (partnerystės) sukuriant bendrą dalinę nuosavybę, tačiau teismo išvados dėl bendros jungtinės veiklos rezultato neatitinka bylos faktinių duomenų. Jeigu, sutikti su teismo išvada, kad šalys sukūrė papildomą ieškovui priklausančio turto vertę, ji turėtų būti 327 293 lt (360000 - 32707), o ne 299386 lt, tačiau teismas, pripažinęs buvus mūsų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrą dalinę nuosavybę ir tuo pačiu nusprendęs atimti ieškovo vardu registruoto turto vertę, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias tiek jungtinę veiklą (partnerystę), tiek įstatyme įtvirtintą sutarties laisvės principą.

3. Bylos faktiniai duomenys patvirtina buvus tarp buvusių sutuoktinių susitarimą ne tik dėl bendros jungtines veiklos sukuriant bendrą turtą, ką pirmos instancijos teismas pripažino sprendimo motyvuojamojoje dalyje, bet ir dėl jungtinės veiklos pasibaigimo turtinių padarinių taikymo, būtent pasidalinti už parduotą bendros jungtinės veiklos rezultatą gautus pinigus nelygiomis dalimis, kas ir buvo įvykdyta, todėl priešieškinys turėjo būti patenkintas pilnai, o ieškinys atmestas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas G. Ž. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012-03-28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2003 m. lapkričio 11 d. įrašytas įrašas metrikų knygoje, jog ieškovas ir atsakovė yra išsituokę. Iki santuokos nutraukimo 2003 m. rugsėjo 8 d. santuokinio turto dalybų sutartimi ieškovas ir atsakovė pasidalijo santuokinį turtą. Po santuokos nutraukimo ieškovas ir atsakovė kurį laiką gyveno atskirai, tačiau 2005 metų pradėjo gyventi kartu, ieškovui po santuokos nutraukimo atitekusiame name. Šalys pradėjo kartu vesti bendrą ūkį, kartu rekonstravo ieškovo gyvenamąjį namą esantį (duomenys neskelbtini), pasistatė garažą. Kaip matyti iš byloje pateiktos pirkimo-padavimo sutarties 2008 m spalio 6 d. ieškovas pardavė aukščiau minėtą namą už 360000 Lt, iš kurių 200000 Lt sumokėjo už atsakovės prievolę bankui pagal 2008 m. balandžio 17 d. kredito sutartį, o 52000 Lt pervedė į atsakovės sąskaitą. Ieškovas G. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės E. Ž. 252000 Lt CK 6.50 str. numatytu pagrindu bei 5 proc. procesines palūkanas. Atsakovė nesutiko su ieškovo ieškiniu ir pateikė teismui priešieškinį bei reikalavo pripažinti sudaryta ir įvykdyta E. Ž. ir G. Ž. sutartį dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę į žemės sklypą su statiniais adresu (duomenys neskelbtini) bei pripažinti E. Ž. ir G. Ž. susitarimą dėl jungtinės veiklos pasibaigimo turtinių padarinių taikymo įvykdytu 2008-10-06 pasidalinus už parduotą žemės sklypą su statiniais gautus pinigus.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Taip pat teismas iš dalies tenkino ir priešieškinį, pripažįstant, kad šalys buvo sutarę dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrą dalinę nuosavybę. Apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo pateikė atsakovė E. Ž. ir išdėstė nesutikimo su teismo sprendimu argumentus.

Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl bendros jungtinės veiklos rezultato neatitinka bylos faktinių duomenų. Jeigu, sutikti su teismo išvada, kad šalys sukūrė papildomą ieškovui priklausančio turto vertę, ji turėtų būti 327293 Lt (360000 - 32707), o ne 299386 Lt, tačiau teismas, pripažinęs buvus mūsų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrą dalinę nuosavybę ir tuo pačiu nusprendęs atimti ieškovo vardu registruoto turto vertę, neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias tiek jungtinę veiklą (partnerystę), tiek įstatyme įtvirtintą sutarties laisvės principą. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliantės argumentais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad santuokinio turto padalinimo metu 2003 m. rugsėjo 8 d. namas buvo sutuoktinių įvertintas rinkos kaina 60614 Lt (santuokinio turto dalybų sutartis, b.l. 10-12, t.1), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu teismo nurodyta suma neatitinka byloje pateiktiems įrodymams. Kaip jau buvo minėta, šalys prieš nutraukiant santuoką visą turtą pasidalijo. 2003 m. rugsėjo 8 d. šalių pasirašytoje sutartyje susitarta, kad santuokoje įgytas turtas dalijamas lygiomis dalimis, bei sutiko, kad žemės sklypo vertė – 6400 Lt, o pasidalintų visų pastatų vertė 26307 Lt, kas iš viso sudaro 32707 Lt. Tokią tuometinę turto vertę patvirtina ne tik minėta turo padalijimo sutartis, bet į bylą pateikti VĮ Registrų centro 2003 m. gruodžio 2 d. išrašų nuorašai (140-143 b.l., t. 1). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija laiko, kad teismo išvada, jog šalių bendromis pastangomis buvo sukurta papildoma 299386 Lt (360000-60614) ieškovui priklausančio turto vertė yra nepagrįsta ir neatitinka byloje pateiktiems įrodymams. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos atveju yra aktualu nustatyti turto esančio (duomenys neskelbtini) vertę, kuri buvo santuokos nutraukimo metu ir tokiu būdu šią vertę atėmus iš turto vertės, kuri buvo parduodant minėtą turtą, būtų nustatyta suma, kuria padidėjo turto vertė. Taigi, byloje nustačius, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantis turtas 2008 m. spalio 6 d. buvo parduotas už 360000 Lt, o santuokos nutraukimo metu turto vertė buvo 32707, todėl laikytina, kad turtas esantis (duomenys neskelbtini) buvusių sutuoktinių bendromis pastangomis buvo pagerintas 327293 Lt suma.

Kaip jau buvo minėta pirmosios instancijos teismas pripažino, buvus buvusių sutuoktinių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau netenkino atsakovės priešieškinio reikalavimo pripažinti E. Ž. ir G. Ž. susitarimą dėl jungtinės veiklos pasibaigimo turtinių padarinių taikymo įvykdytu 2008-10-06 pasidalinus už parduotą žemės sklypą su statiniais gautus pinigus. Apeliantė skunde nurodo, kad bylos faktiniai duomenys patvirtina buvus tarp buvusių sutuoktinių susitarimą dėl jungtinės veiklos pasibaigimo turtinių padarinių taikymo, būtent pasidalinti už parduotą bendros jungtinės veiklos rezultatą gautus pinigus nelygiomis dalimis. Teisėjų kolegija su šiuo apeliantės argumentu sutikti negali.

Civiliniame procese įtvirtintas rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. R. M., O. U., bylos Nr. 3K-3-585/2012).

Pagal CK 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Dalių bendrosios nuosavybės teisėje dydis paprastai nustatomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo metu ir priklauso nuo bendrosios dalinės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo (CK 4.47 straipsnis). Kai bendrosios dalinės nuosavybės teisė atsiranda pagal sandorius (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 1 punktas) arba pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas), dalių dydį lemia bendraturčių susitarimas. Taigi nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu.

Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamos bylos atveju laikyti, kad buvę sutuoktiniai būtų susitarę dėl turto dalių dydžio nėra pagrindo, nes šalys nebuvo raštu susitarusios, kad didesnė turto dalis turi atitekti atsakovei, o atsakovės pateikti teiginiai ir įrodymai neįrodo buvus tokį susitarimą. Nors apeliantė skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į CK 1.79 straipsnyje įtvirtintą draudimą sandorį patvirtinusiai šaliai vėliau jį ginčyti, nes preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė. Teisėjų kolegija pažymi CK 1.79 straipsnis reglamentuoja nuginčijamų sandorių patvirtinimą ir nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, nes byloje reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu niekas nereiškė, o šiuo atveju buvo sprendžiamas ginčas ar šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatsižvelgė į apeliantės argumentus, jog susitarimas dėl nelygių dalių buvo pasiektas atsižvelgiant į vaiko interesus. Teisėjų kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais šioje dalyje, juos palaiko ir neatkartoja.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, laiko, kad šiuos atveju šalių dalys bendrajame turte yra lygios (CK 4.73 str. 3 d.) tokiu būdu kiekvieno iš partnerių dalis sudaro 163646,5 Lt (327293 Lt : 2). Byloje nesant tarp šalių ginčo, jog ieškovas pervedė atsakovės naudai 252000 Lt sumą (į banko sąskaitą kreditui dengti ir į asmeninę atsakovės sąskaitą), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant, jog atsakovei priklausė 163646,5 Lt suma, todėl ieškovui iš atsakovė priteistina 88353,5 Lt (252000-163646,5) dydžio kompensacija.

Apeliantės teigimu, nagrinėjamos bylos atveju buvo pažeistas ne tik CPK 270 str. 5 d. 1 p., bet ir 265 str. 2 dalis, kuri numato, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas, kadangi teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodžius teismo išvadų dėl priešieškinio, nebuvo išspręstas ir atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, kuris, turėjo būti išspręstas nepriklausomai nuo to, buvo priešieškinys patenkintas ar ne, nes ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais iš dalies sutinka.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti naikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str., 329 str. 1 d.). Vien aplinkybė, kad teismas rezoliucinėje dalyje nenurodė kaip išsprendė atsakovės priešieškinio klausimą, tačiau motyvacinėje dalyje aiškiai išdėstė motyvus, negali būti pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija taip pat iš dalies sutinka su apeliantės argumentais dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Bylos duomenimis ieškovas už ieškinį yra sumokėjęs 2000 Lt (35 b.l., t. 1), o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi 4040 Lt dalis žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (36 b.l., t. 1).

Laikytina, kad atsakovės priešieškinio reikalavimų buvo patenkinta 50 proc., o ieškovo ieškinio reikalavimų buvo patenkinta 35 proc., todėl atitinkamai patenkintų reikalavimų daliai yra paskirstomos bylinėjimosi išlaidos. Už ieškinį viso mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 6040 Lt, todėl ieškovo mokėtina suma yra 3926 Lt, o atsakovės mokėtina suma yra 2114 Lt. Atsižvelgiant, kad pirmosios instancijos teismas ieškovui iš atsakovės priteisė 2000 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, kurį jis buvo sumokėjęs, todėl ši dalis paliktina nepakeista, o į valstybės biudžetą priteista iš atsakovės 1123 Lt suma žyminio mokesčio už ieškinį suma mažintina iki 114 Lt, o iš ieškovo G. Ž. priteista 3933 Lt žyminio mokesčio suma mažintina iki 3926 Lt. Atsakovė už priešieškinį sumokėjo 200 Lt. (139 b.l., t. 1), todėl 100 Lt žyminio mokesčio dalis priteistina atsakovei iš ieškovo.

Ieškovas byloje pateikė įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (165 b.l., t. 1). Todėl atitinkamai tenkintų reikalavimų daliai teismo ieškovui iš atsakovės priteista 2000 Lt atstovavimo išlaidų suma mažintina iki 700 Lt. Atsakovė pateikė įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 6000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ( 26-28 b.l., t. 2), todėl iš ieškovo atsakovei priteistina 3000 Lt.

Bylos duomenimis pašto išlaidos pirmosios instancijos teisme sudaro 27,65 Lt (1 b.l., t. 1; 1 b.l., t. 2). Teisėjų kolegijos vertinimu būtų teisinga šias išlaidas padalinti abejoms šalims lygiomis dalimis, todėl iš ieškovo ir atsako į valstybės biudžetą priteistina po 14 Lt.

Kaip matyti iš bylos medžiagos už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 762 Lt (133 b.l., t. 2), o 2012 m. balandžio 30 d. nutartimi 2284 Lt dalies žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (128-129 b.l., t. 2). Visa už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio suma – 3046 Lt. Apeliaciniu skundu ginčijama suma buvo 102307 Lt, o tenkintų reikalavimų dalis sudaro 86 proc., todėl iš ieškovo atsakovei priteistina 300 Lt, o į valstybės biudžetą iš ieškovo priteistina 2320 Lt.

Apeliacinės instancijos teisme atsakovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti sudaro 1000 Lt (126 b.l., t. 2). Apeliaciniu skundu ginčijama suma buvo 102307 Lt, o tenkintų reikalavimų dalis sudaro 86 proc., todėl iš ieškovo atsakovei priteistina 860 Lt. dalis išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinį skundą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 28 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą ieškovui G. Ž. iš atsakovės E. Ž. 102307 Lt kompensacijos sumą sumažinti iki 88353,5 Lt, priteistą 2000 Lt atstovavimo išlaidų sumą mažinti iki 700 Lt, o iš viso priteistą 106307 Lt sumą sumažinti iki 91053,5 ir priteistas 5 proc. dydžio palūkanas skaičiuoti nuo 88353,5 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2011-09-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteistą valstybei iš atsakovės E. Ž. 1123 Lt žyminio mokesčio sumą sumažinti iki 114 Lt, o iš ieškovo G. Ž. priteistą 3933 Lt žyminio mokesčio sumą sumažinti iki 3926 Lt.

Priteistą iš atsakovės E. Ž. valstybei 23,90 Lt dokumentų siuntimo išlaidų sumą sumažinti iki 14 Lt.

Priteisti iš ieškovo G. Ž. 14 Lt dokumentų siuntimo išlaidų į valstybės biudžetą.

Priteisti atsakovei E. Ž. iš ieškovo G. Ž. 100 Lt žyminio mokesčio už priešieškinį.

Priteisti atsakovei E. Ž. iš ieškovo G. Ž. 3000 Lt advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo G. Ž. atsakovės E. Ž. naudai 300 Lt dydžio žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo G. Ž. 2320 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą į valstybės biudžetą.

Priteisti iš ieškovo G. Ž. atsakovės E. Ž. naudai 860 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Alė BukavinienėMarytė MitkuvienėGintaras Pečiulis